Sąjūdžio Panevėžio miesto iniciatyvinės grupės į pirmąjį mitingą 1988-ųjų rugsėjo 11 dieną sukviesti panevėžiečiai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Naujos eros šauklys

Naujos eros šauklys

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio istorija – kupina ryškių ir lemtingų įvykių, dalis kurių neatsiejami nuo Panevėžio.

Sąjūdžio susikūrimas lėmė naujo etapo Lietuvos istorijoje pradžią. Dabar, prabėgus daugiau nei trims dešimtmečiams, jo svarbą jau byloja ne tik judėjimo gimimo liudininkai, bet ir archyviniai dokumentai.

Kai viskas keitėsi

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė sako, jog XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio antroji pusė buvo ypatingas metas. Atsivėrusi didžiulė praraja tarp visuomenei peršamų ideologinių dogmų ir realaus gyvenimo paskatino sąstingio apimtoje Sovietų Sąjungoje reformas, o su reformomis ir gyvenimas ėmė liberalėti. „Pertvarka“, „viešumas“ – tuomet visiems naujai skambantys žodžiai – tapo leidimu drąsiau reikšti savo mintis.

„Ir tai suteikė inteligentijai didžiules raiškos galimybes“, – mano E. Juškienė.

Panevėžį pirmasis naujų vėjų dvelksmas pasiekė 1987 metų vasarą. Kai vietos valdžia nusprendė labiau įtraukti panevėžiečius į miesto reikalų sprendimą, o pastarieji ėmė aktyviai burtis į klubus, draugijas, kur buvo daug diskutuojama, dalijamasi tuo metu dar neįprastomis kritinėmis mintimis, keliamos aplinkosaugos problemos.

Dar po metų, 1988 metų birželį, buvo žengtas tas lemtingas žingsnis, kurio tikrosios svarbos tuomet dar niekas greičiausiai nenumanė. Vilniuje susikūrė savaveiksmis pilietinis liaudies judėjimas komunistų partijos pradėtam persitvarkymui spartinti – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.

„Tai buvo laisva piliečių valia įkurta nevyriausybinė organizacija, iš pradžių nesiekusi tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme“, – aiškina istorikė.

Pagrindinis sąjūdininkų siekis buvo kitas – pažadinti Lietuvą.

Pavyzdžio įkvėpti

Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, pasak E. Juškienės, ragino panašius susibūrimus kurti ir kituose miestuose. Panevėžys buvo svarbus taškas besiplečiančiame judėjimo žemėlapyje, tad sulaukė tiesioginio Sąjūdžio Vilniaus iniciatyvinės grupės narių padrąsinimo: miestą aplankė filosofas Romualdas Ozolas, vėliau – filosofas Arvydas Juozaitis. Jau netrukus į Panevėžį užsuko ir dalis ekologinio žygio per Lietuvą dalyvių, siekusių atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas, bet sykiu ir populiarinusių Sąjūdžio idėjas. Laisvės aikštėje – anuomet dar Lenino – vykusiame mitinge pirmą kartą Panevėžyje suplevėsavo tautinė vėliava, ten pat nuskambėjo ir viešas raginimas panevėžiečiams burtis į Sąjūdžio grupę.

Po tokių įkvepiančių įvykių rezultato ilgai laukti nereikėjo: Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Panevėžyje atsirado 1988 metų liepos 28 dieną.

Steigiamasis susirinkimas vyko Panevėžio rajono kultūros skyriaus salėje Beržų gatvėje – ant šio pastato, pasak E. Juškienės, dabar kabo įvykį primenanti atminimo lenta.

Dokumentai iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos archyvo. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (G. Kartano) nuotr.

Dokumentai iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos archyvo. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (G. Kartano) nuotr.

Nerinko tik vadovo

Grupė suvienijo skirtingos patirties, įsitikinimų ir pažiūrų aktyviausius Panevėžio miesto ir rajono žmones (tiesa, vėliau rajono grupė atsiskyrė).

„Tik vadovaujančio asmens buvo nuspręsta nerinkti – kad atsakomybė už veiklą būtų visų vienoda“, – priduria istorikė.

Vilniaus iniciatyvinės grupės pavyzdžiu buvo sudarytos veiklos komisijos: ekologijos, ekonomikos, kultūros, meno, švietimo, istorinės atminties, sveikatos, teisės, kitos. Jos visos sprendė savo srities problemas, nuolat dėl jų kreipdavosi į miesto vadovus, ieškojo galimybių skelbti Sąjūdžio informaciją spaudoje.

Procesui pajudėjus, Sąjūdžio rėmimo grupės ėmė burtis ir darbo kolektyvuose, Panevėžio švietimo, kultūros įstaigose.

„Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo išvakarėse Panevėžyje buvo užregistruota 61 rėmimo grupė, veikianti įvairiose Panevėžio miesto įmonėse ir įstaigose. Sąjūdžio Panevėžio miesto iniciatyvinės grupės nariai koordinavo šių grupių veiklą, kviesdavo jų atstovus į susirinkimus, perduodavo iš Vilniaus gautą informaciją“, – pasakoja E. Juškienė.

„Galbūt jis „nusėdo“ kažkokio asmens privačiame archyve – gal kada nors atsiras.“

E. Juškienė, istorikė

Įamžino ekspozicija

Tuo metu laisvo oro gurkšniu Lietuvos žmonėms buvo ir pradėti spausdinti neoficialūs leidiniai. Sąjūdis tokių turėjo apie pusantro šimto.

Panevėžio sąjūdininkai 1988 metų rugpjūčio 29 dieną irgi pradėjo leisti „Sąjūdžio žodį“ (nuo 1988 metų gruodžio 30 dienos – „Laisvas žodis“). Kaip jo priedas išėjo ir keli Istorinės atminties komisijos leidiniai „Atmintis“.

Pirmieji „Sąjūdžio žodžio“ numeriai, E. Juškienės pasakojimu, spausdinti mašinėle ir padauginti. Leidinys buvo rengiamas nereguliariai. Tačiau patekęs į panevėžiečių rankas, skaitytas godžiai.

Kol miesto sąjūdininkai rado patalpas būstinei, grupės reikalai buvo tvarkomi privačiuose butuose, susirinkimai vykdavo ir įstaigų, kurių vadovai to nedrausdavo, salėse. Tačiau nuo 1988 metų rudens Sąjūdžio Panevėžio grupė įsikūrė Respublikos gatvėje. Pastate, kuris, E. Juškienės tikinimu, panevėžiečiams gerai žinomas kaip vieta, kur 2004–2008 metais veikė Panevėžio kraštotyros muziejaus filialas – Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejus.

„Šiandien čia veikia ekspozicija tokiu pat pavadinimu“, – sako, kad muziejus tapęs viena ekspozicijų salių, ji.

1988 metų spalio 2-oji. Kardinolas Vincentas Sladkevičius laimina pirmuosius Panevėžio sąjūdininkus. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. Ambraškos) nuotr.

1988 metų spalio 2-oji. Kardinolas Vincentas Sladkevičius laimina pirmuosius Panevėžio sąjūdininkus. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. Ambraškos) nuotr.

Įvykis vijo įvykį

1989 metais vyko rinkimai į Sovietų Sąjungos parlamentą. Žinodamas, kokiu svarbiu šansu jie gali tapti Lietuvai, Sąjūdis, E. Juškienės teigimu, kruopščiai ruošėsi. Juolab kad komunistų partija nebesugebėjo kontroliuoti kandidatų kėlimo.

Kai rinkimus laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, toliau gyventi pagal senąją Konstituciją, pasak istorikės, nebuvo įmanoma. Ir Sąjūdis iškėlė reikalavimą patvirtinti jos pataisas pirmiausia šalyje, o paskui pristatyti SSRS Aukščiausiajai tarybai.

1989 metais vasario 16-oji vėl buvo minima viešai. Tą dieną ir Panevėžyje buvo surengtas iškilmingas mitingas, priimtos kelios rezoliucijos.

Muziejininkės teigimu, siekta paneigti ir Vokietijos bei SSRS sutarčių, kurių pagrindu Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, teisėtumą – pripažinus tarptautinei teisei prieštaraujantį slaptųjų protokolų egzistavimo faktą ir paskelbus juos niekiniais, buvo galima toliau galvoti apie nepriklausomybės atkūrimą.

Žinoma, kad į parašų rinkimo akciją dėl Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių likvidavimo  įsitraukė daugiau nei 64 000 panevėžiečių.

Sąjūdis žmones pakvietė ir į Baltijos kelią.

Tuo laiku vis garsiau kalbėta apie stalinizmo nusikaltimus, atkurti senieji paminklai ar statyti nauji.

Bet viso šito fone itin opia problema, pasak E. Juškienės, tapo karinė tarnyba. Tad Sąjūdžio Panevėžio tarybos nariai rūpinosi panevėžiečių, pasitraukusių iš tarnybos tarybinėje armijoje bei atsisakiusiųjų karinių bilietų, gynimu.

Tuo laiku įvyko ir dar vieni svarbūs rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Juose pagrindinės partijos buvo Sąjūdis ir savarankiška Lietuvos komunistų partija. Į Aukščiausiąja Tarybą pateko trys panevėžiečiai. Be to, Panevėžyje išrinkti keli kitų miestų atstovai. Muziejininkė primena, kad naujasis parlamentas 1990 metų kovo 11-ją priėmė istorinį dokumentą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, pradėjusį naują etapą tiek šalies, tiek miesto istorijoje.

Vieno svarbiausių nerado

Per palyginti trumpą laiką Sąjūdis nuveikė labai daug, kas atsispindi gausiuose judėjimo archyvuose, liudijančiuose dar nesenus įvykius.

Pasak E. Juškienės, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos archyvas saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje. Jį 2006 metais perdavė paskutinis Lietuvos sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos pirmininkas Algirdas Blažys.

Muziejininkės duomenimis, archyvą sudaro įvairūs dokumentai nuo grupės įsisteigimo 1988 metais iki jos veiklos pabaigos po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Čia saugomi Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos posėdžių protokolai, kiti Sąjūdžio Panevėžio miesto bei rajono tarybų veiklos dokumentai: susirašinėjimas su kitų miestų Sąjūdžio grupėmis, tuometinės Panevėžio miesto valdžios dokumentų kopijos, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, vykusio 1988 metų spalio 22–23  dienomis, veiklos dokumentai, 1989 metų rinkimų į Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų tarybą dokumentai, 1990 metų rinkimų į Lietuvos SSR Aukščiausiąją tarybą dokumentai, 1990 metų dokumentai apie rinkimus į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, taip pat dokumentai apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius, dokumentai apie 1992 metų rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą, dokumentai apie 1993 metų prezidento rinkimus.

Archyvą taip pat papildo įvairios nuotraukos, gairelės, lipdukai, minėtu laikotarpiu įvairiuose Lietuvos miestuose leisti sąjūdininkų laikraščiai, jų iškarpos, tušti firminiai blankai, įvairios neužpildytos anketos, gyventojų laiškai, atvirlaiškiai, atvirukai, straipsnių ruošiniai Panevėžio sąjūdininkų leistam laikraščiui „Sąjūdžio žodis“, kuris vėliau tapo „Laisvu žodžiu“. Taip pat įvairių atsikūrusių ir naujai įkurtų partijų bei organizacijų dokumentai, plakatai, afišos, kita.

Tiesa, sako E. Juškienė, archyve nerasta vieno svarbiausių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto ir rajono tarybų dokumento: iniciatyvinės grupės steigiamojo susirinkimo narių sąrašo. Istorikės teigimu, tai buvo pats pirmasis dokumentas, pasirašytas 1988 metų liepos 28 dieną Beržų gatvėje.

„Galbūt jis „nusėdo“ kažkokio asmens privačiame archyve – gal kada nors atsiras“, – viliasi pašnekovė.

Pasak E. Juškienės, archyve yra tik vėlesnių susirinkimų dalyvių sąrašai, tačiau jie – su tam tikrais pokyčiais, nes kažkas nebeatėjo į kitą

susirinkimą, bet atėjo naujų žmonių. Dabar pirmame susirinkime dalyvavusių žmonių pavardės, pasak istorikės, žinomos tik iš buvusių sąjūdininkų atminties.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų