K. Keturkos nuotr.

Miško detektyvė ramybės ieško gamtoje

Jungtinėje Karalystėje laukinių gyvūnų reabilitacijos centre kasdien plušanti gamtosaugininkė Viktorija Neliubina svajoja vieną dieną pagalbos ranką ištiesti ir Lietuvos laukinei gamtai.

Tokį neįprastą profesinį kelią pasirinkusi lietuvė beveik neabejoja: ateis diena, kai tokį patį centrą ji įkurs gimtinėje likusiems nelaimės ištiktiems gyvūnams.

Padėti pasiruošę bet kada

24-erių Viktorija Neliubina Jungtinėje Karalystėje atsidūrė neatsitiktinai.

Biologiją Vilniaus universitete studijavusi mergina nuo mažų dienų aktyviai domėjosi laukine gamta ir puikiai žinojo, jog Didžioji Britanija – viena labiausiai pažengusių šalių laukinių gyvūnų reabilitacijos srityje. Čia priskaičiuojama daugiau nei 80 centrų arba pavienių žmonių, užsiimančių laukinių gyvūnų gydymu ir grąžinimu į jų tikruosius namus.

Baigusi mokslus, Viktorija tvirtai žinojo privalanti įgyti kuo daugiau žinių ir patirties, tad, pasitaikius galimybei, pagal studentų mainų programą patraukė į Angliją, vieną pirmųjų visoje Europoje įkurtą laukinių gyvūnų ir reabilitacijos centrą „Tiggywinkles“. Ten ir darbuojasi nuo vasaros vidurio.

V. Neliubina tikina, jog kiekviena diena jos širdžiai itin artimame gyvūnų reabilitacijos centre pralekia nepastebimai ir pažeria vis naujų iššūkių.

Centre pluša didžiulė veterinarijos gydytojų ir seselių komanda, gyvūnų prižiūrėtojai, edukatoriai lankytojų centre, taip pat biuro darbuotojai. Veiklos nestinga ir būriui savanorių.

Įstaiga dirba visą parą, tad ši gausi komanda turi būti bet kada pasiruošusi priimti sužeistus ar kitaip nukentėjusius laukinius gyvūnus.

Viktorijos pasakojimu, naktį budintys darbuotojai paprastai sulaukia miško nelaimėlių, susidūrusių su automobiliais. Gamtininkė prisimena, kaip kartą į naktinį pagalbos šauksmą sureagavę gelbėtojai atvežė į centrą mašinos partrenktą elnių muntjakų patelę.

„Atlikus rentgeną paaiškėjo, kad ji laukiasi. Deja, patelę teko užmigdyti dėl lūžusio stuburo, tačiau jauniklį pavyko išgelbėti atlikus cezario pjūvį! Šiuo metu jis sparčiai auga kartu su kitais mažyliais“, – kiek netikėta gelbėjimo operacijos pabaiga džiaugiasi Viktorija.

Pačiai V. Neliubinai reabilitacijos centre patikimos užduotys kasdien būna labai įvairios: tvarkos palaikymas gyvūnų voljeruose ir narvuose, jų šėrimas. Ilgiau čia užsibūnantiems gyvūnams – pavyzdžiui, lapiukams, barsukų jaunikliams, šeškams, – Viktorija net gamina įvairiausius „žaislus“, kad šie nenuobodžiautų ir turėtų kuo užsiimti. Kartais tenka padėti ir veterinarams atliekant procedūras bei operacijas.

„Centre kiekvienas darbuotojas yra pamokomas, kaip teisingai prieiti prie kiekvieno gyvūno, kuo jį maitinti ir kaip elgtis. Kiekvienas čia turi savo pareigas, o labiau patyrę darbuotojai mielai padeda iškilus neaiškumams“, – sako ji.

„Man atrodo, kad žmonės vis labiau atskiriami nuo likusio gyvojo pasaulio. Ir toks susvetimėjimas veda prie liūdnų pasekmių,“ – sako V. Neliubina. E. Vinžanovaitės nuotr.

Priežiūra reikalauja žinių

Visgi maloniausia tokio darbo dalis, pasak pašnekovės, – pasveikusių gyvūnų grąžinimas į laisvę: tokios progos V. Neliubina stengiasi niekada nepraleisti.

„Tiggywinkles“ laukinių gyvūnų reabilitacijos centre prieglobstį randa visi be išimties Didžiojoje Britanijoje sutinkami gyvūnai, nuo žvirblio iki danieliaus. Šiuo metu centre ypač daug ežiukų, keršulių, balandžių ir jau paaugusių voveriukų. Taip pat, pasak Viktorijos, gydomos gulbės, įvairių rūšių pelėdos ir kiti plėšrūs paukščiai, o dar barsukai, lapės, suopiai ir pesliai, varnos, stirnos. Retkarčiais čia atsiduria netgi varlės ir žalčiai.

„Pagrindinis reabilitacijos tikslas yra suteikti gyvūnams antrą galimybę mėgautis laisve, – pasakoja Viktorija. – Juk ten yra tikroji laukinių gyvūnų vieta. Tačiau kartais atsiranda tokių, kurie dėl patirtų sužeidimų nebegali gyventi laukinėje gamtoje. Tarkime, elniai, lapės ir ežiai netekę kojos lieka gyventi čia, dideliuose lauko voljeruose lankytojų centre. Arba yra perduodami į privačių žmonių rankas, tai užtikrina-0, kad gyvūnai nebus medžiojami.“

V. Neliubinos patikinimu, laukinių gyvūnų priežiūra kardinaliai skiriasi nuo naminių augintinių, kurie kasdien miega su šeimininkais lovoje ir bet kurią minutę jų pakviesti yra pasiryžę lyžtelėti veidą. Anot gamtininkės, žvėrims ir paukščiams bendravimas su žmogumi kelia baimę ir stresą. Maži žvėreliai, tokie kaip kiškiai, netgi gali dėl to žūti. Todėl centre dirbantieji yra išmokyti laukinių gyvūnų be reikalo neliesti, neglostyti, netgi su jais nekalbėti, nes jauni gyvūnai ypač greitai prisiriša prie žmogaus.

„Per daug jaukūs žvėrys gamtoje žūva pirmieji, tad reikia dėti visas pastangas norint to išvengti“, – aiškina Viktorija.

Laisve džiaugiasi kartu

Tuomet, kai su žmonių pagalba centre išauginti gyvūnų jaunikliai paauga, jie perkeliami į didesnius lauko voljerus. Ten kontaktas su žmonėmis būna minimalus, taigi būdami tarp savo gentainių jie sulaukėja ir galiausiai yra paleidžiami į laisvę.

„Labai svarbu žinoti, kada ir kur paleisti jau pasveikusius gyvūnus, – pabrėžia Viktorija. – Pavyzdžiui, lapės turi būti grąžinamos tik ten, kur buvo rastos, nes jos gyvena šeimomis ir griežtai gina savo valdas.“ Ir su šypsena priduria: „Gera žinoti, kad gyvūnas grįžo atgal į vietą, kurią pažįsta“.

Anglijoje esama kelių gyvūnų rūšių, kurios laikomos svetimžemėmis, arba invazinėmis. Tokie gyvūnai atgal į laisvę, deja, negrįžta. Kramerio papūgos, didieji apuokai, kanadinės audinės „Tiggywinkles“ reabilitacijos centre lieka gyventi nuolat.

Viktorijos nuomone, reabilitacijos įstaiga, kurioje ji dirba, puikiausiai pritaikyta laukiniams gyvūnams leisti dienas, kol sveiksta. Sąlygos čia primena esančias natūraliose jų gyvenimo vietose, ir į centrą patekęs gyvūnas nedideliame plieniniame narve laikomas tik pačioje pradžioje – kol veterinaras jį apžiūri, įvertina patirtas traumas, suteikia pagalbą ir paskiria tolesnį gydymą. Gamtininkė patikina: iš dalies apriboti gyvūno judėjimą labai svarbu – taip ir patogiau pagauti juos apžiūrėti, ir apsaugoti, kad dar labiau nesusižalotų.

„Kai gyvūnas pasveiksta, jis perkeliamas į didesnį lauko voljerą, kur galutinai atsigauna ir vėl adaptuojasi gyventi lauke, – apie savo globotinių reabilitacijos niuansus pasakoja Viktorija. – Paukščiai perkeliami į didelius lauko voljerus kartu su kitas savo rūšies sparnuočiais, kad skraidydami pamankštintų sparnus ir sustiprintų raumenis. Kai įsitikinama, kad gyvūnai pakankamai sustiprėjo, jie yra paleidžiami į gamtą.“

Galerija

Vienas įkvėpė daugelį

Laukinių gyvūnų reabilitacijos centras, kuriame šiuo metu V. Neliubina tobulina savo žinias, įkurtas laukinės gamtos mylėtojo Leso Stokerio, kurį Viktorija vadina entuziastingu ir įkvepiančiu žmogumi. Nors ir nebuvo profesionalus veterinarijos gydytojas, L. Stokeris laikomas laukinių gyvūnų gydymo pradininku Europoje. Savo namų kieme ėmęs gydyti sužeistus ežiukus, tokių pacientų daugėjant 1985 metais įkūrė pirmąją Europoje laukinių gyvūnų ligoninę, kur priimdavo visus laukinius nelaimėlius.

„Tais laikais dar nebuvo daug žinoma apie laukinių gyvūnų gydymą. Tad šis žmogus, nors ir nebuvo veterinaras, išrado daugybę laukinių paukščių ir žvėrių gydymo būdų“, – susižavėjimo neslepia Viktorija.

Didelę dalį centro teritorijos, pasak pašnekovės, užima būtent edukacijos tikslais sukurtas lankytojų centras, suteikiantis galimybę susipažinti su Anglijoje gyvenančiais gyvūnais iš arčiau.

„Ten pakabinti stendai, aiškinantys apie grėsmes laukiniams gyvūnams mūsų aplinkoje, apie tai, kai įrengti draugišką gamtai sodą, supažindinama su viso centro veikla.“

Tame pačiame lankytojų centre visus atvykėlius mielai pasitinka ten nuolatos gyvenantys laukiniai gyvūnai: elniai ir lapės, draugiški barsukai.

„Vienas barsukas – visiškai baltas, ir dėl to, kad yra per daug jaukus, negali būti paleistas į laisvę, – pasakoja Viktorija. – Man pačiai labai patinka didelis tvenkinys, kurio tik dalis yra aptverta. Jame įkurdinti įvairūs sužeisti paukščiai: žąsys, viensparniai kirai ir laukiai, kurie čia gali gyventi panašiai, kaip gyventų parke. Tačiau į tvenkinį nuolat atskrenda kitų laukinių paukščių, juk niekas neatsisakys nemokamo gardesnio kąsnelio. Tad čia visada randu ką pamatyti ir stebėti!“

Kai žmogus tampa priešu

V. Neliubina apgailestauja, jog labai dažnai laukiniai gyvūnai nukenčia būtent po akistatos su žmonėmis. Ežius, paukščius, kiškius, voveres pagauna ir naminės katės ar šunys. Plėšrūs paukščiai, tokie kaip suopiai, pesliai ir pelėdos, randami pakelėse – veikiausiai susidūrę su automobiliais, nes medžioja pievose palei kelią.

„Deja, Anglijoje legalu ir kilpomis gaudyti gyvūnus. Dažniausiai įkliūna lapės, barsukai ar kiškiai. Sužinojau, kad netgi išlaisvintas iš spąstų gyvūnas, negavęs veterinarinės pagalbos, dažnai žūva, nes kilpa suspaudžia gyvūno audinius ir jie galiausiai apmiršta“, – sukrečiančius žmogaus veiklos padarinius vardija Viktorija.

Dar labiau lietuvę liūdina tai, jog Jungtinėje Karalystėje yra daugybė fazanų medžioklės laukų, kur šie paukščiai yra specialiai veisiami medžiotojų pramogai.

„Virš tokių laukų kasmet pašaunama daugybė plėšrių paukščių. Šiuo metu centre gydomas ir gražuolis sakalas keleivis, kuris taip pat buvo pašautas“, – sako atsidavusi gamtos mylėtoja.

Daugybę sužeistų laukinių gyvūnų į centrą atneša atsitiktiniai žmonės. Dažniausiai į jų rankas pakliūna iš lizdo po audrų iškritę paukščių jaunikliai ar sužeisti ežiukai. Kai radusieji tokį nelaimėlį patys negali jo atvežti į reabilitacijos centrą, paimti jo vyksta tam paruošti gelbėtojai arba specialiai apmokyti savanoriai iš centro.

Daugiausia iškvietimų sulaukiama dėl stirnų, danielių, lapių ir barsukų, pakliūvančių po automobilių ratais. Pagalbos prireikia ir gražuolėms gulbėms, žąsims, kitiems paukščiams.

Kartą V. Neliubinai ir pačiai teko ne darbo metu dalyvauti gelbėjimo operacijoje, kuri, laimė, baigėsi sėkmingai.

„Per laisvadienį nuėjau į parką prie ežero, – pasakoja ramybės gamtoje ieškanti Viktorija. – Iš karto dėmesį patraukė ant kranto sunkiai bepajudanti žąsis berniklė. Priėjau, tačiau ji sugebėjo įpulti į vandenį. Mačiau, kad žąsis labai sunkiai plaukia. Kiek jos patykojusi, galiausiai pagavau kitame krante ir gelbėtojai iš centro atvyko jos pasiimti.“

Sąmoningumo įkrėtė… driežas

V. Neliubina prisimena dar ankstyvoje vaikystėje nutikusį įvykį, iš esmės pakeitusį jos požiūrį į laukinę gamtą.

„Labai norėjau auginti vikrųjį driežą, – prisipažįsta. – Viską apie juos sužinojau, įrengiau namuose terariumą, paruošiau dėžutę, kurioje jį pagavusi turėjau laikyti. Ir vieną dieną, per klasės išvyką, man pavyko jį sugauti.“

Driežas, anot Viktorijos, buvęs labai gražus, margas. „Kai laikiau jį delne, jaučiau greitą širdies plakimą ir stebėjau gražias roplio akis. Iki šiol prisimenu, kaip tuo metu sudvejojau, ar tikrai noriu jį paimti nuo kvepiančios miško paklotės ir įdėti į plastikinę dėžę…“

Nors buvo dar tik vaikas, Viktorija sako tarsi supratusi, kad pas ją namuose šiam gražuoliui tikrai nebus geriau. Tad, palaikiusi rankoje, ėmė ir paleido atgal ant samanų. Driežas akimirksniu pasislėpė žolėje.

„Kai supratau, kokį didelį poveikį mes, žmonės, darome gamtai, ir panorau užsiimti gamtosauga“, – sako V. Neliubina, nuo mažų dienų mėgusi žiūrėti dokumentiką apie laukinę gamtą, godžiai skaičiusi knygas apie gyvūnus ir turėjusi daugybę augintinių: peliukų, tritonų, vėžliuką, triušį, kačių, aksolotlį. Netgi tvenkinyje tinkleliu prisigaudžiusi ešeriukų jiems vietos surasdavo namų akvariume.

Ir dabar gyvenimo pamokų pašnekovė sako besimokanti ne kur kitur, o gamtoje. Pervargusi nuo miesto šurmulio ir triukšmo, instinktyviai sukanti miško link.

„Ten būdama jaučiuosi geriausiai, – tikina Viktorija. – Man labai patinka sutikti pavasarį Kuršių nerijoje, kai tik pradeda žydėti pirmieji augalai ir grįžta paukščiai. Išmokusi pažinti augalus, gyvūnus ir paukščius ėmiau jaustis daug jaukiau, nesijaučiu gamtoje svetima. Ji be galo dinamiška ir niekada nenustoja stebinti.“

Ryšį su laukine gamta mergina stiprina ir keliaudama su bendraminčių būreliu – Viktorija nuolatinė žygių po regioninius ar nacionalinius parkus dalyvė ir iniciatorė. Jos manymu, mes visi turėtume labiau vertinti tai, ką turime.

„Lietuvoje dar galime pasidžiaugti turėdami tokius gražius laukinio pasaulio lopinėlius. Daug Vakarų Europos šalių tai jau prarado ir dabar vykdo didžiulius pinigus kainuojančius projektus, norėdami atkurti prarastas buveines ar grąžinti išnykusią gyvūnų rūšį.“

Ilsisi klausydamasi vilkų

„Universitete turėjau puikią galimybę išmokti geriau pažinti gamtą. Labai susidomėjau gyvūnų elgesiu ir paukščiais. Norėjau juos pažinti iš arčiau, tad ėmiau žieduoti paukščius Ventės rage, dalyvavau paukščių pažinimo mokymuose“, – pasakoja V. Neliubina ir juokauja, jog dabar pačiai labai keista, kad tik pradėjusi studijuoti biologiją negalėjusi atskirti naminio žvirblio nuo karklažvirblio.

„Tik dabar atradau be galo įdomų ir spalvotą paukščių, žvėrių, augalų ir kitos gyvasties pasaulį. Miškas yra mano mėgstamiausia vieta. Mėgstu stebėti gamtą, tai mano savotiška terapija“, – tikina Anglijoje gyvenanti lietuvė.

Viktorija sako išmokusi pastebėti smulkiausias bei slapčiausias laukinės gamtos detales.

„Dažnai svarstau, kas galėjo palikti vienokį ar kitokį pėdsaką, koks augalas čia auga, kieno lizdas čia galėtų būti. O vilkų staugimas žvaigždėtą naktį yra vienas gražiausių garsų, kuriuos kada nors esu girdėjusi“, – šypsosi Viktorija.

„Tiggywinkles“ laukinių gyvūnų reabilitacijos centre V. Neliubina planuoja darbuotis iki šių metų pabaigos. Vėliau žada aplankyti dar kelias tokias įstaigas, pasisemti dar daugiau darbo su laukiniais gyvūnais patirties.

„Užsienyje puikios galimybės mokytis kažko naujo, čia yra daug įkvepiančių žmonių. Tačiau labiausiai norėčiau įgytas žinias pritaikyti namuose“, – sako Viktorija, svajojanti apie tai, kad aukščiausio lygio laukinių gyvūnų reabilitacijos centras atsirastų ir Lietuvoje.

„Jau seniai apie tai galvoju, – tarsteli. – Turbūt nesutiksime žmogaus, kuris nebūtų radęs sužeisto paukščio ar žvėrelio. Vis dėlto Lietuvoje nėra tokio gyvūnų gydymo centro, kur pagalba laukiniams gyvūnams būtų suteikiama profesionaliai. Noriu padaryti viską, kad tai pakeisčiau.“

Nors, Viktorijos teigimu, Lietuvoje nėra daug veterinarijos gydytojų, pasiryžtančių gydyti laukinius gyvūnus, ji labai tikisi, kad tokių entuziastų pavyks surasti jaunųjų veterinarų gretose.

„Žinau, kad šalia Jūrų muziejaus, Smiltynėje bus statomas reabilitacijos centras sužeistiems jūrų gyvūnams. Tai jau puiki pradžia“, – šypsosi gamtosaugininkė.

Gamta ir žmonės susvetimėjo

V. Neliubina ne tik svajoja apie profesionalaus laukinių gyvūnų reabilitacijos centro įkūrimą, tačiau ir užsiima Lietuvoje likusių tautiečių švietimu. Socialiniame tinkle sukurtame laukinių gyvūnų pagalbos puslapyje dalijasi savo sukauptomis žiniomis ir sako, jog taip tarsi stengiasi ugdyti sąmoningesnių gamtos mylėtojų kartą.

„Šiuo metu gyvenu užsienyje ir pati priimti Lietuvos laukinių gyvūnų negaliu, – apgailestauja Viktorija. – Tad noriu suteikti žmonėms lengvai prieinamos ir aiškios informacijos apie tai, kaip suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems, ką žmonės turėtų daryti, kad jiems padėtų.“

Gamtininkė įsitikinusi, jog labai svarbu jau nuo mažų dienų kuo daugiau laiko kartu su vaikais leisti gamtoje ir padėti jiems suprasti, kad nesame ten svetimi. Tik taip užaugama tikru gamtos draugu, o ne priešu.

„Man atrodo, kad žmonės vis labiau atskiriami nuo likusio gyvojo pasaulio, – atvirauja Viktorija. – Ir toks susvetimėjimas veda prie liūdnų pasekmių.“

Lietuvoje turime daug regioninių parkų su įdomiais lankytojų centrais, įvairiausiais renginiais, galinčiais padėti žmonėms vėl atrasti ryšį su gamta. Tad prisiekusi jos mylėtoja tikina labai norinti, jog būdami gamtoje žmonės jaustų pagarbą visiems jos gyventojams.

„Gamta mums gali duoti kur kas daugiau nei uogos, grybai ar mediena“, – primena V. Neliubina.