-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ir tarpukariu miesto vystymasis vyko gana sudėtingomis sąlygomis. Nepaisant to, Panevėžyje kilo naujos švietimo įstaigos, buvo tvarkomos gatvės, vystėsi pramonė. Deja, dėl prasidėjusios okupacijos dalis planų taip ir liko popieriuje.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1918 metais mieste dar vadovavo vokiečių valdžios atstovai, o burmistru buvo vokietis Hesė. Tų metų lapkritį Ramygalos gatvėje susirinko daugiau nei 25 buvusios Panevėžio miesto dūmos narių ir visuomenės veikėjų. Burmistro pareigos patikėtos buvusiam burmistrui Aleksandrui Vitartui. Jam pagelbėti išrinkti keli specialistai, o reikalų vedėju išrinktas Vladas Kličmanas. Kitą dieną A. Vitartas, V. Kličmanas ir Pranas Dauguvietis lankėsi pas vokiečių valdžios atstovus ir perdavė susirinkimo dalyvių pageidavimus, tačiau pažadų nesulaukė. Gruodžio pradžioje ši taryba įsikūrė Savitarpinės paskolos draugijos patalpose ir pradėjo pusiau oficialiai veikti, o prieš pat Kalėdas mieste susikūrė raudonoji darbininkų taryba. Pasak D. Pilkausko, Raudonoji armija artėjo prie miesto, tad miesto savivaldybė su burmistru buvo paleisti ir taip buvo iki 1919 metų kovo pabaigos, kai išvaryti bolševikai. Vėliau, galutinai išvarius bolševikus iš miesto, atkurti savivaldybės darbą nebuvo lengva. Miesto prezidentu laikinai išrinktas lenkų tautybės advokatas Teodoras Liudkevičius.
Muziejininko teigimu, per karą miesto ūkis buvo apleistas, gatvės seniai netaisytos, nors buvo elektra, tačiau apšvietimas – silpnas. Senas tiltas Respublikos gatvėje vos laikėsi, o miesto valdybos kasa buvo beveik tuščia. Nepaisant to, miestas kūrėsi ir po truputį atsistatė.
Manoma, kad vienu svarbiausių savivaldybės nuveiktų darbų trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo nuosavos elektros stoties steigimas. Kitos savivaldybės elektros stotis tuo metu atidavinėjo privačiam kapitalui, o Panevėžio miesto savivaldybė nusprendė pati tuo rūpintis. Vėliau, pasak D. Pilkausko, pajamos iš elektrinės sudarė didžiausią savivaldybės pajamų dalį.
Nuolat buvo rūpinamasi miesto reikalais. 1924 metų pradžioje nutarta įsteigti apygardos teismą, sutvarkyti apleistą S. Montvilos teatrą. Tais metais nutarta, kad visose miesto gatvėse ir gatvelėse privalo būti įrengti šaligatviai, o gatvės, kur galima, paplatintos. Buvo numatyta, kad miesto centre būtų cementiniai šaligatviai, o pakraščiuose galėjo būti ir mediniai – ne mažiau kaip 70 cm platumo. 1924 m. gruodžio 1 dienos posėdyje miesto taryba nutarė 1925 metais leisti steigti Panevėžyje, išskyrus Senamiesčio ir Plukių kaimus, 20 aludžių. Buvo įsteigta ir darbo birža. Muziejininkas pasakoja, kad vykdant žemės reformą miesto plotas išaugo. Buvo prijungtos Panevėžio dvaro, Senamiesčio, Fermos ir Navadolio dvaro teritorijos. Mieste pradėjo kilti nauji privatūs namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžyje plito medinių namų statyba, nes plytas reikėjo gabenti iš toli – buvo brangu. Dembavos plytinė tuo metu laikinai nedirbo. Istorikas pasakoja, kad mūrinė statyba mieste plačiai paplito tik ketvirtame dešimtmetyje.
Bendrovės „Panevėžio muilas“ atsiradimas mieste ne tik sužlugdė šios produkcijos sindikatą šalyje ir sumažino muilo kainas, bet ir išgarsino Panevėžį užsienyje.
Jo teigimu, vienu svarbiausių savivaldybės atliktų darbų buvo gelžbetoninio tilto per Nevėžį statyba. Tai buvo 42 metrų ilgio ir 11,5 bendro pločio tiltas.
Istorikas pasakoja, kad miestui reikėjo ir naujų mokyklų, ypač įvedus privalomą pradinį mokymą. Jų statybai iš gyventojų buvo renkami tiksliniai mokesčiai. Tuo metu savivaldybė išlaikė apie 90 procentų mokyklų.
Turima žinių, kad mieste 1934 metais buvo 122 gatvės, iš kurių 45 – grįstos. Panevėžys užėmė maždaug 3 000 ha plotą. D. Pilkauskas pasakoja, kad mieste buvo šešios aikštės, iš kurių trys – grįstos, veikė trys turgavietės. Taip pat buvo 13 artezinių šulinių, veikė viena, žydų bendruomenei priklausiusi, pirtis. Pasak istoriko, buvo platinamos svarbesnės miesto gatvės – Stoties, Vasario 16-oios, Elektros, P. Puzino, Prez. A. Smetonos. Be to, mieste iškilo naujų gražių statinių – Ligonių kasų, Lietuvos banko rūmai ir kt. 1930 metais baigta statyti katedra.
„Dešinysis Nevėžio krantas tarp Respublikos gatvės tilto ir apskrities savivaldybės ligoninės buvo sutvarkytas, o pakraščiu įrengta graži, lanko formos, plačiais šaligatviais medžiais apsodinta alėja – Jakšto prospektas. Tas prospektas vėliau tapo jaunimo susitikimų vieta ir buvo pavadintas Meilės alėja. Nuo apskrities savivaldybės ligoninės iki Laisvės tilto Nevėžio vaga ištiesinta, krantas iškeltas ir pratęstas iki Jakšto prospekto“, – pasakoja apie Panevėžio gražinimą tarpukariu D. Pilkauskas.
Jo teigimu, darbai tęsėsi iki pat 1940 metų vasaros, tačiau tą vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija daug ką pakeitė.
Pasak D. Pilkausko, 1936 metais Panevėžio vadovai sukūrė miesto penkerių metų vystymosi gaires. Visų pirma, naujų pradinių mokyklų statyba. Istoriko teigimu, tai buvo svarbu, nes tik pusė pradinių mokyklų turėjo tinkamas patalpas. Tad buvo numatyta pastatyti penkias naujas mokyklas. Kita svarbi problema buvo ta, kad miestas neturėjo normalios pirties. D. Pilkausko teigimu, senoji pirtis, priklausiusi žydų bendruomenei, buvo statyta prieš šimtą metų ir neatitiko higienos reikalavimų.
„Sanitarijos organai jau seniai siūlė ją uždaryti, bet tas sprendimas buvo vis atidedamas. Buvo net populiari nuomonė, kad ligos mieste plinta per nehigienišką pirtį. Pagal planus pirtį buvo planuojama pastatyti 1937 metais. Ji turėjo būti pastatyta buvusio savivaldybės malūno vietoje“, – pasakoja muziejininkas.
Dar vienas labai aktualus tuo metu Panevėžiui klausimas buvo vandentiekis ir kanalizacija. Tuos darbus planuota atlikti per penkerius metus ir jie pradėti 1937-aisiais.
Pasak D. Pilkausko, gerai besitvarkantys miesto ugniagesiai turėjo 5 automobilius ir kitokio brangaus turto. Tiesa, viskas buvo saugoma apgriuvusioje nedegtų plytų patalpoje, kuri pati galėjo sugriūti.
„Todėl 1938 metais planuota pastatyti naują pastatą. Jame turėjo tilpti ugniagesių sargyba su garažais, miesto ambulatorija ir centrinė valdžios biblioteka“, – pasakoja istorikas.
Dar vienas aktualus miestui klausimas – turgavietė. D. Pilkausko teigimu, joje stovėjo medinės prekiautojų būdelės ir staliukai. 1939 metais planuota pastatyti turgaus halę su 40 patalpų parduotuvėms.
Kitas svarbus klausimas – elektros stotis. Istorikas pasakoja, kad ji buvo gera, bet varoma dyzeliniu kuru, o naftos produktai nuolat brango. Kiek žinoma, jo kaina per dvejus metus išaugo triskart. Tad buvo planuojama seną elektrinę palikti kaip pagalbinę, o pagrindinę pastatyti Bigailių durpyne apie 20 kilometrų nuo Panevėžio, kur buvo dideli durpių ištekliai. Tad elektros gamybai būtų naudojamas vietinis kuras.
„Visiems darbams buvo numatyta išleisti 2,75 mln. litų, bet miestas tokių pinigų neturėjo. Buvo planuojama imti paskolą 25 metams. Planai buvo gražūs, bet, deja, nemaža dalis jų nebuvo įvykdyta“, – pasakoja muziejininkas.
Mieste vystėsi ir pramonė, o ne vienos įmonės produkcija buvo žinoma ir toli už šalies ribų. D. Pilkauskas pasakoja, kad tarpukariu įsisteigus muilo sindikatui, labai pakilo muilo kainos. Be to, muilo kokybė pablogėjo, o gabalais – sumažėjo. Tuomet organizuota „Lietuvos muilo“ bendrovė. Buvo įkurta įmonė „Chemikalas“, kuri įsteigė Panevėžio muilo fabriką. Istoriko teigimu, Panevėžys
pasirinktas dėl likusių didelių buvusios mūrinės skerdyklos patalpų. Pradžioje planuota gaminti skalbiamąjį muilą ir pirties muilą. Tualetinį muilą ketinta pradėti gaminti vėliau. Pradžioje per dieną buvo pagaminama 3 000 kg muilo, tačiau gamyba greitai išsiplėtė ir jau netrukus per dieną buvo pagaminama daugiau nei 14,5 tūkst. kilogramų muilo.
„Be plačiai žinomo skalbiamojo muilo „Skalbėja“ ir prausimosi muilo „Gražuolė“, pradėtas gaminti ir tualetinis muilas. „Panevėžio muilas“ produkciją pradėjo pardavinėti 30 procentų pigiau ir sindikatas suiro, o kiti privatūs fabrikai buvo priversti parduoti pigiau“, – pasakoja apie to meto konkurenciją D. Pilkauskas.
Jo teigimu, 1934 metais pradėtą gaminti kokosinį muilą noriai pirko ūkininkai. Po kelių mėnesių atsirado klastotojų – smulki muilo dirbtuvė. Pasak D. Pilkausko, klastotu muilu nusivylę pirkėjai beveik nustojo pirkti tą muilą ir fabrikas patyrė nemažai nuostolių. Tad klastotojui A. Cionui buvo iškelta byla. Teismas ne tik įpareigojo išimti iš rinkos suklastotą muilą ir daugiau jo negaminti, bet ir skyrė 1 000 litų baudą.
Muziejininkas pasakoja, kad 1934 metais pradėtas gaminti naujas muilas „Bitelė“, taip pat „Lietūkis“. Skalbiamasis muilas „Skalbėja“ rinkoje neturėjo sau lygių. Panevėžietiškam muilui buvo ieškoma užsienio rinkų. 1935 metais bandomoji partija išsiųsta į Italiją. Po kelerių metų fabrike pradėti gaminti tepalai pramonės mašinoms. Jie buvo gaminami tik Panevėžyje – anksčiau atsigabendavo iš užsienio. Be to, pradėti gaminti ratų ir batų tepalai, įsigytas ir aliejaus fabrikas.
Panevėžio ,,Maistas“ tuo laiku buvo didžiausia miesto įmonė. Pasak D. Pilkausko, ji faktiškai vienintelė Panevėžyje turėjo savo parduotuvių tinklą. Tuometinė spauda rašė ir apie jos problemas. Ūkininkai skundėsi pigiai superkamais bekonais, o dalis jų pradžioje apskritai nebuvo superkami. Tad ūkininkai būdavo priversti vėl vežtis juos namo arba parduoti privatiems pirkliams. Maždaug metus fabriko atliekos buvo leidžiamos į Nevėžį, tad vanduo nusidažydavo raudonai. Gyventojai buvo pasipiktinę.
Esant dideliam bekonų poreikiui Anglijoje, pradžioje planuota bekonus tik eksportuoti. Istoriko teigimu, buvo manoma, kad vietinę rinką aprūpins mažesnės skerdyklos, bet nuspręsta gaminti ir vidaus rinkai, tad per penketą metų gamyba išplėsta 10 kartų.
Istorikas pasakoja, kad pradžioje buvo viena parduotuvė, kurioje buvo pardavinėjama mėsa ir kiti produktai. Kadangi ne viskas tiko užsienio rinkai, tinklas plėstas. Vadovybė įsteigė 11 parduotuvių, kurių 6 buvo Panevėžyje.
„Produkcijos liekanos mažesne kaina buvo platinamos ir mažuose miesteliuose“, – sako D. Pilkauskas.
1940 metais fabrikas turėjo krovininį sunkvežimį „Zis“ ir lengvąjį automobilį „Opel“. Parduotuvėse buvo parduodami ir sūdyti, ir rūkyti gaminiai. Taip pat buvo populiarūs ir konservai.
„Neturtingi gyventojai galėjo įsigyti ir pigesnių maisto produktų, o parduotuvių tinklas buvo gana gerai išdėstytas“, – sako D. Pilkauskas.
Panevėžio ,,Maistas“ savo laiku buvo didžiausia miesto įmonė – net turėjo savą parduotuvių tinklą.
Jo teigimu, prekyba vyko ir prie fabriko. Varguomenė jau nuo trečios ryto laukdavo ir gaudavo maisto gamybos liekanų.
Fabrike buvo įsteigti triušių ir paukščių skyriai, įrengti konservų cechai. Pastaruosiuose konservuota ne tik mėsa, bet ir daržovės. Pavyzdžiui, konservuoti agurkai iškeliaudavo į JAV, o pomidorų padažas buvo skirtas vietos rinkai. Užsienyje nebuvo paklausūs ir paukštienos konservai. Įmonėje skersti ir raguočiai. Pastarieji buvo gabenami į Sovietų Sąjungą. Įmonėje pagaminta produkcija eksportuota ir į JAV, Suomiją.
Pradėjus supirkti lašinines kiaules, pasak D. Pilkausko, jos buvo eksportuojamos į JAV, Švediją, Belgiją ir kitas valstybes. Kiek žinoma, kiaulių kepenys buvo gabenamos į Vokietiją.
Prie šio fabriko kurį laiką veikė ir restoranas „Regina“, kuriame laiką po darbo leisdavo ne vien bendrovės darbuotojai ir tarnautojai, bet ir automobiliais atvykdavo miesto ponai.
„Jiems leisti laiką buvo įrengti atskiri kabinetai. Restorano grindys buvo klotos linoleumu, o sienos dažytos aliejiniai dažais. Jis buvo populiarus, nes buvo galima pigiau pavalgyti. Pietūs kainavo tik 40 centų. Tai buvo žymiai pigiau negu kituose miesto restoranuose. 1937 metais spauda rašė, kad restoranas „Regina“ uždarytas“, – pasakoja D. Pilkauskas.
