-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, jog labai svarbu prisiminti, kad 1918 metų vasario 16-ąją Lietuva nepriklausomybė paskelbė ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis. Vis dar tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, o šalyje tebebuvo kaizerio Vokietijos kariuomenė. Jos pajėgos iš Lietuvos teritorijos pradėjo pamažu trauktis tik tų metų lapkritį.
Deja, traukiantis vienai kariuomenei, kilo kitas pavojus: pasinaudojusi palankia galimybe, į mūsų šalį pradėjo veržtis Raudonoji armija.
Tokia situacija, anot D. Pilkausko, pagimdė neišvengiamą būtinybė kurti Lietuvos kariuomenę, galinčią apginti dar labai trapią Lietuvos Respubliką – tuo metu labiau idėją nei jau kūną. Todėl 1918 metų gruodžio 29-ąją premjeras Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis kreipėsi į jaunus žmones, kviesdami stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę.
Tą pačią dieną, pasak istoriko, ministras karininkui Jonui Variakojui pavedė sudaryti Panevėžio srities apsaugos būrį. Į Panevėžį jis atvyko 1919 metų sausio 4-ąją. Netrukus pradėjo burtis pirmieji savanoriai.
„Padėtis valstybėje buvo labai sudėtinga, – dar sykį pabrėžia istorikas. – Sausio 5 dieną Raudonoji armija užėmė Vilnių ir veržėsi į krašto gilumą. Susiklosčiusi padėtis vertė Panevėžio srities apsaugos būrį trauktis Kėdainių link. Sausio 9-ąją į Panevėžį įžengė Raudonosios armijos Internacionalinės divizijos 39-asis pulkas…“
Paminklas Jonui Variakojui Panevėžyje, Nepriklausomybės aikštėje. M. Garucko nuotrauka
Pirmasis bandymas išvaduoti miestą vyko kovo 27-ąją. Buvęs Panevėžio srities apsaugos būrys, vos prieš penkias dienas pervadintas į Panevėžio atskirąjį batalioną, kartu su vokiečių kareiviais miestą užėmė.
Dabar, anot D. Pilkausko, kiekvienam panevėžiečiui žinoma, kad batalionui įžengus į miestą, J. Variakojo štabas įsikūrė dabartinės Laisvės aikštės 1-uoju numeriu pažymėtame name, anuomet priklausiusiame miesto Tarybos nariui Mykolui Rosakui (1918-aisiais ten pat jau buvo būstinę įsirengusi Panevėžio milicija). Ne mažiau gerai miestiečiams žinoma šios istorijos dalis – apie vėliavą, kurią išvaduotojams dovanojo Panevėžio moterų katalikių draugijos valdybos narės. Juk ji, tą pačią kovo 27-ąją iškelta virš štabo, tapo pirmąja Trispalve, suplevėsavusia mūsų mieste.
Deja, Lietuvos kariuomenei tąkart pavyko Panevėžyje išsilaikyti vos keletą dienų. D. Pilkausko teigimu, jau balandžio 5-ąją Raudonoji armija, sukaupusi papildomas pajėgas, išstūmė savanorius iš miesto.
Istoriko teigimu, Panevėžio nepavyko išlaikyti, nes savanorių gretos dar buvo nepakankamos, be to, visi veiksmai derinti su kovose Lietuvos pajėgas rėmusia vokiečių kariuomene. Mūsų krašte aktyviai veikė vokiečių saksų savanorių pulkas, vadovaujamas majoro Vilhelmo Zechsau. Dalis šio pulko karių net buvo apdovanoti kryžiais „Už Tėvynę“.
Bet jau netrukus po bolševikų sugrįžimo į Panevėžį prasidėjo kitokie įvykiai.
1919 metais Panevėžio atskirojo bataliono instruktoriumi buvo paskirtas Rusijos carinės kariuomenės pulkininkas Maksimas Katchė. D. Pilkausko teigimu, ne eilinis karininkas. Jis buvo 1904–1905 metų Rusijos-Japonijos karo, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, už nuopelnus įvertintas aukščiausiais carinės Rusijos kariniais apdovanojimais. 1918 metais M. Katchė grįžo į Lietuvą, o 1919-ųjų balandžio 16 dieną mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Panevėžio atskirojo bataliono instruktoriumi.
Su jo atėjimu batalionas ėmė rengti stambesnes karines operacijas. Jau gegužės 3-iąją bendradarbiaujant su vokiečiais, o M. Katchei paruošus planą, užimta Ukmergė, tuomet vadinta Vilkmerge.
Toliau jau įvykiai vijo vienas kitą.
Gegužės 7-ąją vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas Silvestras Žukauskas. Jis, primena D. Pilkauskas, po Vilniaus pėstininkų junkerių karo mokyklos baigimo XIX amžiaus pabaigoje tarnavo 112-ame Uralo pėstininkų pulke, kuris buvo dislokuotas Panevėžyje ir jo apylinkėse.
Perėmęs vadovavimą kariuomenei, S. Žukauskas iškart pavedė Panevėžio atskirajam batalionui ruoštis atsiimti miestą. Pati Panevėžio išlaisvinimo operacija apėmė ne vien miestą, bet ir apylinkes, Subačių.
Istoriko teigimu, pagal gautus nurodymus batalionas turėjo susitelkti Ramygalos ir Krekenavos apylinkėse.
„Įtampa krašte augo, – sako D. Pilkauskas. – 1919 metų gegužės 14 dieną Raguvoje ir Panevėžyje paskelbta mobilizacija į Raudonąją armiją – tiesa, norinčiųjų buvo mažai.“
Delsti, anot istoriko, nebuvo galima, tad iš pradžių miestą planuota atsiimti gegužės 17-ąją. Deja, planus teko atidėti: Panevėžio vadavimo operacijoje dalyvauti turėję vokiečiai atsisakė – jų dalyvavimas apsiribojo pagalba užimant Upytės miestelį.
1919 metų gegužės 19-ąją išvadavimo operacijoje dalyvavusiai aviacijai pavyko geležinkelio ruože Panevėžys–Kupiškis susprogdinti bolševikų garvežį („Savanoris, 1918–1920“. Kaunas, 1929 m.).
Kaip ir Ukmergės, Panevėžio išvadavimo operaciją paruošė pulkininkas M. Katchė. Vienu jo pavaduotojų šioje operacijoje buvo Panevėžio atskirojo bataliono vadas J. Variakojis.
Į pagalbą batalionui buvo paskirtas vienas 2-ojo pėstininkų pulko batalionas, viena artilerijos baterija, viena Šiaulių atskirojo bataliono kuopa. O dar, primena D. Pilkauskas, pirmą kartą Nepriklausomybės kovose plačiau panaudota aviacija – iš oro karius rėmė eskadrilės, bazavusios Kėdainiuose, lėktuvai.
Nepaisant lietuvių sutelktų pajėgų, bolševikų jėgos, anot istoriko, vis dėlto buvo gausesnės. Tačiau tai nesustabdė savanorių, ryžtingai artėjusių prie Panevėžio. Iš pradžių kariuomenės štabas buvo įsikūręs pradžioje Mikališkių dvare, vėliau – Ramygaloje.
Miestas pradėtas vaduoti gegužės 18-ąją.
Lietuvių daliniai, D. Pilkausko pasakojimu, buvo suskirstyti voromis. Dešiniajai vadovavo karininkas Juozas Vidugiris, kairiajai – karininkas Jonas Nastopka, vidurinei – karininkas Jonas Motiejūnas-Valevičius, bendram rezervui – karininkas Julijonas Reikala. J. Nastopka žuvo pirmąją kautynių dieną ties Ėriškiais, tad galiausiai vadovavimą kairei vorai perėmė Jonas Jurėnas.
„Į kautynes aktyviai įsijungė aviacija. Gegužės 18-ąją Raudonoji armija bombarduojant ir šaudant kulkosvaidžiais pulta septynis kartus. Gegužės 19-ąją penkis kartus pultas Panevėžys ir geležinkelio ruožas iki Kupiškio. Gegužės 20-ąją pultas besitraukiančių Raudonosios armijos dalinių traukinys“, – primena istorinį mūšį D. Pilkauskas.
Traukinys su 40 vagonų buvo susprogdintas, paimta daug amunicijos, maisto atsargų.
Gegužės 21 dieną jau bombarduotas Subačius. Panevėžys po atkaklių kautynių buvo išvaduotas gegužės 19-ąją.
„Kaip rašė vyriausiasis kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas, „narsi Lietuvos kariuomenė paėmė Panevėžį“, – sako D. Pilkauskas.
Jo teigimu, gegužės 21-ąją Raudonoji armija dar bandė pereiti į kontrpuolimą ir atsiėmė dalį Panevėžio srities teritorijų, tačiau pačiame mieste jau šeimininkavo lietuviai.
Praėjus porai dienų po sėkmingos Panevėžio operacijos baigties bolševikai ėmė trauktis link Kupiškio.
Gegužės pabaigoje užimant Subačių, kaip grobis lietuviams atiteko du Raudonosios armijos traukiniai.
Birželio 1-ąją išvaduotas Kupiškis.
D. Pilkausko teigimu, Raudonoji armija galutinai iš Lietuvos išstumta 1919 metų rugpjūčio pabaigoje. Tų metų spalį už narsą kovose su Raudonąja armija J. Variakojis ir M. Katchė apdovanoti I ir II laipsnio Vyties kryžiais „Už Tėvynę“. Tą patį mėnesį Panevėžio atskirasis batalionas, birželį pervadintas į Panevėžio batalioną, išvyko į kitą frontą kautis su kitu priešu – bermontininkais ties Šiauliais ir kitur.
1919 metų lapkričio 1 dieną Panevėžio batalionas pavadintas 4-uoju pėstininkų pulku, o gruodžio 29 dieną jam suteiktas 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vardas.
1920-ųjų pradžioje pulkas persikėlė į Kaišiadoris ir čia saugojo fronto barą prieš lenkus. Tų pačių metų pabaigoje pulkui teko dalyvauti ir karo veiksmuose.
Per visas Nepriklausomybės kovas žuvo 3 karininkai, 6 puskarininkiai ir 66 kareiviai, sužeistas 121 kareivis. Vyties kryžiumi apdovanota 40 karininkų ir 193 kareiviai.
1923 metų pradžioje Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas sugrįžo į Panevėžio apylinkes ir čia išbuvo iki 1940 metų okupacijos.
1921 metais žurnale „Mūsų žinynas“ Panevėžio vadavimo operaciją plačiai aprašė joje dalyvavęs būsimasis Lietuvos diplomatijos vadovas, o tuomet kariuomenės kapitonas Juozas Urbšys. Jo teigimu, dar gegužės 17-osios vakarą kariams buvo pabrėžta, jog priešininko pajėgos daug gausesnės.
„Ir kad visa mūsų viltis geresniame mūsų kariuomenės moraliniame stovyje, mūsų kovos su atėjūnais rusais bolševikais populiaringume ir, įsitikinime, jog mūsų kariuomenės vadai karininkai daug sumaningiau ir drąsiau vadovaus savo voromis bei kuopomis negu bolševikai“, – rašė J. Urbšys. (Čia ir kitur citatų kalba netaisyta.)
Gegužės 19-osios vakarą, apie 17 valandą, miestas jau buvo laisvas. Priešai atsitraukė link Subačiaus, tačiau kai kurios bolševikų pajėgų dalys traukė ir šiaurės rytų kryptimi. Kitą dieną apie 14 valandą bolševikai, pasitelkę artileriją, vėl bandė nustumti lietuvius nuo Lėvens, mėgino pulti ir Velžio kryptimi, bet buvo nuvyti.
„Bebėgant bolševikams septintame varste nuo Panevėžio sudužo jų paskutinis traukinys su daugybe visokio turto (maisto, šovinių, telefonų etc.)“, – prisiminimuose rašė kapitonas J. Urbšys.
Šis grobis atiteko lietuviams. Bolševikai dar bandė privažiuoti prie jo iš Subačiaus, tačiau nepavyko.
Kaip minėta, operacijos metu žuvo karininkas J. Nastopka.
„Be jo dar karininkas Žukauskas ties Pajuodžiais liko sunkiai sužeistas, keletas karininkų susirgo. Todėl grupėje buvo jaučiama bent kuopų vadų stoka. Prašyta aukštesnės vadovybės kuogreičiausiai prisiųsti penketą-šešetą gerų karininkų. Stoka buvo žemėlapių, be kurių kaip karininkas Jurėnas savo pranešime b-no vadui rašo „esu aklas“, – pasakojo J. Urbšys, kurio teigimu gegužės 21-ąją lietuviai planavo pailsėti, tačiau apie vidurdienį bolševikai vėl puolė.
„Apie 12 val. bolševikai traukiniais privežė prie fronto naujas latvių dalis, kurios drąsiai ir stipriai ėmė mūsiškius atakuoti. Tos atakos rezultate mūsų priešakinės dalys priverstos buvo pasitraukti į Velžių-Vaivadėlių liniją“, – rašė jis.
Kitą rytą bolševikai lietuvių nepuolė dėl kurioziškai susiklosčiusių aplinkybių. Kapitonas J. Urbšys vardija dvi pagrindines priežastis: baterijos vadas neįvykdė jam duoto įsakymo ir kai kurie vadai bei kariai buvo nepatyrę mūšiuose. Jų sprendimas persikelti į kitą vietą išgąsdino bolševikus.
„Priešininkas tačiau laikėsi pasyviai, kaip vėliau sužinota dėlei ko, kad jam buvo nesuprantami mūsų kariuomenės judesiai ir kad jis manė, jog mes darome kokius tai manevrus tikslu jį apsupti ir suimti“, – rašė J. Urbšys.
Kitą dieną paaiškėjo, kad priešas ne tik nepuls, bet net ir traukiasi.
„Džiaugiuosi galėdamas pranešti, jog ačiū gautam iš bolševikų telefonų turtui, grupė nuo šios dienos turi gerus telefono ryšius su savo užpakaliu ir su atskirais jos barais“. Tokį pilnai atvaizdinti šios dienos grupės veikimą pranešimą grupės vadas pasiuntė gegužės 24-osios 8 val. Vyriausiajam Kariuomenės Vadui“, – prisiminta tuomet.
Bolševikai daugiau į miestą nebegrįžo, o kovos netrukus nusistūmė toli į rytus link Dauguvos.
Kapitono J. Urbšio vertinimu, Panevėžio operacija buvo svarbi dar ir tuo, kad kariuomenė pradėjo pasitikėti savimi.
„Iki tol toji kariuomenė nieko savarankiai be vokiečių nebuvo dariusi, o jeigu ką ir mėginusi daryti, tai tankiausiai tie mėginimai nepasisekdavo. Ir jei kokiam nors „sveikai mąstančiam“ žmogui prieš tai būtų pasakyta, kad štai mes vieni be svetimųjų pagalbos vysime priešininką ir užimsime net Panevėžį, tai toksai „sveikai mąstantis“ būtų tik skeptingai nusišypsojęs bei ranka numojęs „bene mes įstengsime“, – rašė, kad Panevėžio operacija įrodė, kad ir patys vieni lietuviai yra galinga jėga, jis.
