Tarptautinės mokytojų dienos proga pirmadienį bus nusilenkta Panevėžio Metų mokytojams. Šiemet atskirą nominaciją – Jaunasis mokytojas – pelnė miesto pradinėje mokykloje atvirosios klasės antrąja mokytoja dirbanti Agnė Kuginytė.
Kadaise ji svajojo apie aktorės karjerą, studijavo aktorinį meną ir net negalvojo iš Vilniaus grįžti gyventi į gimtąjį Panevėžį. Kol šeimai tekęs išbandymas planus apvertė aukštyn kojomis.
Jaunoji pedagogė A. Kuginytė svarsto nuo vaikystės žinojusi, kad dirbs su vaikais, tačiau jos profesinis kelias buvo pasisukęs kita linkme.
Agnės buvo pilna visur – kūrė eiles, dainavo, vaidino, sportavo, kaip pati sako, buvo tikra ugnelė.
Gal todėl baigusi V. Žemkalnio gimnaziją pasuko aktoriniu keliu – įstojo mokytis į Vilniaus kolegijos muzikinio teatro specialybę. Pajutusi, kad to per maža, po metų atvėrė Teatro ir muzikos akademijos duris.
„Įveikusi du etapus, iš Jono Vaitkaus išgirdau, kad esu per daug susiformavęs molis. Nors ir nepavyko įstoti, tačiau įgytos žinios labai praverčia dirbant su vaikais. Iš teatro nepasitraukiau, gyvendama Vilniuje savanoriavau pas Oskarą Koršunovą, vaidinau mėgėjų teatre. Kadangi patiko rašyti, kurti ir skaityti, nusprendžiau stoti į lietuvių filologiją“, – pasakojo A. Kuginytė.
Dar studijų metais panevėžietė suprato, kad pedagogika – jos kelias.
Po kelių mėnesių praktikos Austrijos ir Tenerifės lituanistinėse mokyklose mergina pajuto, kad jai labiau norisi ne mokyti, o padėti vaikams.
Emigracijoje gyvenančių vaikų lietuvių kalbos žinios labai skirtingos, tad reikėjo parengti individualių užduočių, gebėti prieiti prie kiekvieno. O tai yra ne kas kita kaip specialiosios pedagogikos dirva.
„Mokytojo profesija gali būti pašaukimas arba pasirinkimas. Mano atveju tai buvo natūralus ėjimas link to. Niekuomet negalvojau, kad mokytojo darbas sunkus. Darbas sunkus tada, kai patys sau tai įteigiame. Kai turi savo vertybes ir kai padarai viską, kas tau įmanoma, sunku negali būti“, – įsitikinusi pradinių klasių mokytoja.
A. Kuginytė savo ateitį siejo tik su Vilniumi. Šis jai atrodė neišsemiamų galimybių miestas.
Baigusi studijas, Agnė įsidarbino Vilniaus „Erudito“ licėjuje visos dienos mokytoja, o laisvu laiku daug keliaudavo ir nerdavo į įvairias veiklas.
Tačiau staigi mamos liga pakeitė vienturtės dukters gyvenimą.
Metusi darbą, sostinėje nuomojamą būstą, A. Kuginytė grįžo į gimtąjį Panevėžį.
Tuo metu, neslepia mergina, viduje buvo didžiulė sumaištis, pasimetimas, tačiau dabar svarsto, kad šie kardinalūs gyvenimo pokyčiai išėjo tik į gera. Ne veltui sakoma, kad kai užsidaro durys, atsiveria langas.
„Visada maniau, kad Vilnius – neribotų galimybių miestas. Bet jame ir gerokai daugiau jaunų, ambicingų, norinčių daug pasiekti žmonių. Nesakau, kad Panevėžyje tokių nėra, bet galbūt man pačiai čia gyventi patogiau. Kai nurimsti viduje, viskas pamažu susidėlioja. Gal kai atsiduri savo vietoje, viskas ir sekasi“,– svarsto Agnė.
Nors Panevėžyje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų nuolat trūksta, savo kandidatūros mokykloms jaunoji pedagogė siūlyti nesiryžo.
Grįžusi į Panevėžį parašė Pradinės mokyklos direktorei laišką – paklausė, gal įstaiga ieško pastiprinimo. Jai buvo nesvarbu, ar gaus mokytojo, ar mokinio padėjėjo darbą.
Agnė šią mokyklą pasirinkusi, nes ji arčiausiai namų, be to, nedidelis kolektyvas ir apie jį buvo girdėjusi gerų atsiliepimų.
„Atėjau čia daugiau smalsumo vedina. Nei jie manęs ieškojo, nei aš, bet taip nutiko, kad vieni kitus atradome“, – pasakoja A. Kuginytė.
Jaunoji pedagogė sako jau po kelių savaičių pajutusi, jog mokykloje jai patinka.
Pirmuosius metus dirbusi mokinio padėjėja, jau kitą rugsėjį mokyklos duris pravėrė kaip antroji atvirosios klasės mokytoja.
Atvirosios klasės – tokios, kuriose mokosi daugiau specialiųjų poreikių vaikų, dirba dvi mokytojos ir mokinio padėjėja.
„Darbas sunkus tada, kai patys sau tai įteigiame.“
A. Kuginytė
„Daug kas priklauso nuo komandos, o čia ji nuostabi, sulaukiau palaikymo, paskatinimų, pagalbos. Man svarbu gerai jaustis komandoje, tai suteikia pasitikėjimo savimi, kad aš galiu“, – sako A. Kuginytė.
Šiemet jos laukia vaiko teisių apsaugos magistrinio darbo gynimas, o nuo šio rudens Agnė pradėjo krimsti ir specialiosios pedagogikos mokslus. Paklausta, kaip viską suspėja, mokytoja šypsosi: kas nori, ieško galimybių, o kas nenori – priežasčių.
„Tokia laimės pilna, realizuojanti save gal niekada ir nebuvau. Jau pernai galėjau rankose turėti magistro diplomą, bet esu maksimalistė, viską norisi padaryti gerai, o ir darbų kaip mokytojai buvo daug, tad nusprendžiau magistrinį apsiginti po metų. Šiemet įstojau dar ir į perkvalifikavimo studijas. Kai atsiranda galimybės, kodėl jomis nepasinaudoti?“ – pasakojo pedagogė.
Nors apie įtraukųjį ugdymą ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus kuriamos viena už kitą baisesnės istorijos, A. Kuginytė tvirtina, kad tai tėra mitai, kuriuos būtina griauti.
Paprastai specialiųjų poreikių vaikai, pasak Agnės, ramūs, tylūs ir nepasitikintys savimi. Todėl jos svarbiausia užduotis – juos pastiprinti, įkvėpti noro mokytis, suteikti pasitikėjimo.
„Kai klasėje jau skraido kėdės, tai tėra vaiko poreikis jį matyti ir išgirsti. Ir dažniau taip elgiasi vaikas, kuris net neturi nustatytų specialiųjų poreikių. Mano užduotis yra padėti vaikui adaptuotis, išsakyti savo poreikius. Anksčiau ar vėliau kiekvienas išmoks, kad yra daiktavardis, bet labai svarbu, kiek tas pamokas sugebės pritaikyti gyvenime, kaip vaikas tuos įgūdžius panaudos praktikoje“, – kalba pedagogė.
Pasak jos, specialieji poreikiai ir įtraukusis ugdymas – tai nėra tik apie tuos vaikus, kurie turi tam tikrų raidos sutrikimų. Tai apie visus vaikus: apie tą, kuris į pamokas grįžta po ligos, apie tą, kuris neišsimiegojo ar išgyveno tam tikrus sukrėtimus.
„Įtrauktis – tai apie kiekvieną vaiką ir visą klasę. Mes visi turime specialiųjų poreikių, juk vieni gabesni vienoje srityje, kiti – kitoje. Bet kažkodėl kalbant apie įtrauktį akcentuojami tik specialiųjų poreikių vaikai. Į viską reikėtų žiūrėti daug paprasčiau“, – mitus griauna A. Kuginytė.
Jaunoji pedagogė atvira: kol neturi savo vaikų, meilę ir energiją nori dovanoti ugdomiesiems. Kiti jos kolegos stebisi, kad Agnė per pertraukas, užuot atsikvėpusi prie kavos puodelio, skuba pas vaikus. O mažieji tik ir telaukia, kad mokytoja juos pakalbintų, jų išklausytų.
„Būna dienų, kai net per ilgąją pertrauką nenueinu į valgyklą. Tik pamato mane vaikai ir kviečia apžiūrėti spintelėje kabančią naują karatė aprangą ar nori papasakoti apie savaitgalio išvyką. Žinau, kad ateis laikas, kai galbūt savęs atiduosiu mažiau, bet dabar noriu išdalinti maksimaliai. Kitaip negaliu“, – šypsosi panevėžietė.
Kita vertus, duodama vaikams, grąžos gauna su kaupu. Agnė juokiasi, kad vaikai ją moko ne tik didesnės empatijos, bet ir kasdienybėje praversiančių dalykų, pavyzdžiui, aistra automobiliams degantys berniukai, konstruodami modeliukus, mokytojai paaiškina, kur reikėtų pilti tepalų.
„Jaučiu, kad man pavyksta su vaikais atrasti ryšį. Kad ir kokioje srityje dirbčiau ateityje, vis tiek vienaip ar kitaip bus susiję su vaikais. Bendravimas su jais man dovanoja žaismingumą, kartais net lengvesnį požiūrį į gyvenimą ir labai daug meilės, šilumos, apkabinimų“, – sako A. Kuginytė.
O uždariusi mokyklos duris jaunoji pedagogė geriausiai atsipalaiduoja kurdama koliažus iš senų žurnalų, rašydama poeziją ar išbandydama tai, kas nauja.
Agnė prasitarė, kad jau nuo šios savaitės pradėjo lankyti karatė treniruotes.
„Kiti pastebi, kad vis šypsausi, bet kuo daugiau to gėrio, paprastumo, tuo gyvenimas lengvesnis. Mane labai daug kas žavi, daug ką noriu išbandyti, patirti. Aš visuomet tokia ugnytė buvau“, – sako A. Kuginytė.