-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jos sąskaitoje – šimtai organizuotų kelionių, pamatytų kraštų, o spintoje – rekordinis skaičius suknelių.
Jaunatviškumu žavinti ir stebinanti 71-erių velžietė Angelė Vilčinskienė juokauja pusę gyvenimo buvusi pririšta prie karvės uodegos, tad dabar stengiasi atsigriebti su kaupu.
Jos sąskaitoje – šimtai organizuotų kelionių, pamatytų kraštų, o spintoje – rekordinis skaičius suknelių kiekvienai dienai.
Nuolat besišypsanti, aktyvi senjorė įsitikinusi: gyvenimas yra per trumpas gyventi nuobodžiai.
Išėjimas į užtarnautą poilsį – pensiją daugeliui asocijuojasi su ramybe ir sėslesniu gyvenimo būdu, tačiau tik ne A. Vilčinskienei.
Veikli velžietė jau ne daugiau nei penkiolika metų yra žinoma kaip kelionių organizatorė, bendruomenės „Velžynė“ metraštininkė, įvairių kultūrinių ir pramoginių veiklų iniciatorė ir siela.
„Jau esu bobutė, bet ne ta, kuri dienas leidžia prie serialų“, – šypsosi ponia Angelė.
A. Vilčinskienė nuo mažens gyvenusi aktyviai, bet tikrai nelengvai.
Buvo tikras kaimo vaikas, patyręs, ką reiškia sunkus darbas, bet kartu labai anksti pažinusi gyvenimą.
Per septyniasdešimtmečio slenkstį perkopusi A. Vilčinskienė sako neturinti laiko senti, kai tiek daug visko įdomaus dar neišbandyta ir nepamatyta. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Gimusi nedideliame Pagojų kaime Biržų rajone, prie pat Latvijos sienos, mokėjo kalbėti ir lietuviškai, ir latviškai. Net ir šeimoje buvo kalbama dviem kalbomis: mama su močiute tarškėdavusios latviškai, o mama su tėčiu – lietuviškai.
„Latvių kalbą puikiai mokėjau, bet kitaip ir būti negalėjo, kai aplinkui vien tik latviškai ir tebuvo šnekama. Persikėlei upe ir jau Latvija, Kurmenėje visuomet eidavome į šokius“, – pamena moteris.
Bet tos romantikos būdavę mažai – vos kelių trobų kaimelį supo miškai, kasdien jais keturis kilometrus mergaitė žingsniuodavusi į mokyklą.
Tik kai spausdavo baisus šaltis ar tapdavo neįmanoma perbristi didžiulių pusnių, ją su sese į mokyklą nuveždavęs tėtis arklio traukiamomis rogėmis.
„Jeigu apie mane kalba kiti, vadinasi, aš dar gyva. Gyvenimą semiu pilnomis saujomis.“
A. Vilčinskienė
Po pamokų kaimo vaikų laukdavo nesibaigiantys darbai prie ūkio, daržų ravėjimai.
Negana to, tekdavo atidirbti ir kolūkio normas: nurauti, surišti ir sustatyti linų pėdus. Šis sunkus darbas dažniausiai tekdavo Angelei su dvejais metais jaunesne seserimi.
„Man buvo gal trylika metų, kai mūsų šeimai patikėta kelias savaites prižiūrėti 15 padienių karvių – visa banda keliaudavo iš vienos šeimos į kitą ir taip tekdavo visiems iš eilės prižiūrėti kolūkio karves. Mes su sesute jas melždavome. Penkiolika karvių dviem mergaitėms buvo ne juokas“, – nelengvą vaikystę prisimena A. Vilčinskienė.
Kai Angelė buvo devynerių, mama susilaukė dar dviejų sesučių dvynukių.
Pasak A. Vilčinskienės, jai, kaip vyriausiajai, teko ir palutes skalbti, ir sūpuoti mažyles.
Taip ir neteko pačiai patirti, kas yra nerūpestinga vaikystė.
Galiausiai baigusi devynias klases, išvyko mokytis į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą.
Tačiau pasidžiaugti lengvesniu gyvenimui negalėjusi – įgijusi agronomės išsilavinimą privalėjo grįžti į gimtuosius namus atidirbti vietos kolūkyje skambiu „Auksinės varpos“ pavadinimu. Mat kolūkis jai mokėjęs papildomą 20 rublių stipendiją.
„Lietuvos ir Latvijos pasienyje esantis kolūkis buvo itin atsilikęs. Pirmus metus į darbą važiuodavau arkliu, o paskui jau ir mopedą nupirko. Kai sujungė du šalia esančius nuskurdusius kolūkius, situacija dar labiau pablogėjo. Jeigu koks traktorius sulūždavo, visi darbai stodavo“, – pasakojo A. Vilčinskienė.
Galiausiai moteris pasiryžo surizikuoti ir paieškoti geresnio gyvenimo.
Ją patraukė Staniūnų paukštininkystės ūkis Panevėžio rajone, Velžyje.
O čia darbo sąlygos skyrėsi kaip diena ir naktis, mat tuo metu Velžyje klestėjo paukštininkystės bandymų stotis, remiama Maskvos. Ūkis turėjo daugybę technikos, žmonių.
„Mums pasiūlė dviejų kambarių butuką ten, kur dabar Velžyje veikia parduotuvė. Nesutikau, nes turėjau dvi karves. Ūkio direktorius Henrikas Pilkauskas net už pilvo susiėmęs juokėsi, kad visi čia važiuoja norėdami pabėgti nuo ūkio darbų, o man dar karvių reikia. Ir pasiūlė važiuoti į netolimą Preidžių kaimą“, – pasakoja A. Vilčinskienė.
Angelės aistra – kelionės. Ji skaičiuoja suorganizavusi apie 400 įvairiausių išvykų: su velžiečiais aplankyti ne tik gražiausi Lietuvos kampeliai, bet ir Ispanija, Kroatija, Norvegija, Sankt Peterburgas, Slovakija, Lenkija, Briuselis. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Atsikrausčiusi į Panevėžio rajoną, iš pradžių A. Vilčinskienė dirbo agronomo padėjėja, paskui bandymų stotyje laborante.
Dar vėliau jai patikėtas kiek neįprastas darbas – vakcinuoti viščiukus ir juos surūšiuoti pagal lytį. Atlyginimas nebuvo didelis, vos 90 rublių, o dirbantiesiems ūkyje mokėdavo po 140 rublių. Bet ūkio darbininkai neturėjo nei išeiginių, nei laisvų vakarų.
„Pamenu, vaikščiodavau po Velžį ir grožėdavausi juo, vis pasvajodama čia įsikurti. Kaip tik tuo metu buvo parduodamas nedidelis namukas. Jame nebuvo nei šildymo, nei vandentiekio, tik plikos sienos, tačiau mes surizikavome. Teko nemažai paplušėti, kad apleistas namelis virstų jaukiais namais. Viskas daryta amžinatilsį vyro Eriko rankomis“, – kalbėjo A. Vilčinskienė.
Namai šeimai kainavo nemažai, tad Vilčinskai darbavosi ne tik Staniūnų ūkyje, bet liejo prakaitą ir namuose – augino karves, kiaules, paukščius, kad tik greičiau atiduotų skolą už namus.
Nors dirbti ne tik valdiškame darbe, bet dar ir namie buvo tikrai nelengva, Angelė stengdavosi atrasti laiko ir širdžiai mielai veiklai: dainavo chore, šoko ir vis pasvajodavo apie didžiausią savo aistrą – keliones.
„Pagal paskyrą gavau žigulį, bet kur tu pakeliausi, kai toks ūkis – ryte išvažiavus vakare būtina grįžti. Darbai, gyvuliai, daržai, vaikai – nuo tokio bėgimo, rodos, jau turėtum nebenorėti nieko, tačiau kai nori, atrandi ir laiko, ir galimybių“, – samprotauja A. Vilčinskienė.
Dar besimokydama Joniškėlyje, aktyviai įsitraukė į šokių ansamblio veiklą, su juo išmaišė visą Lietuvą. Jaunystėje vos pasitaikius progai lėkdavo, kur akys mato.
„Pamenu, kaip pirmą kartą išsiruošėme į užsienį. Ant GAZ mašinos stogo užsitempėme brezentą, susidėjome suolus ir išvykome į trijų dienų kelionę po Estiją. Vieną naktį miegojome žaginiuose, kitą – mokyklos salėje ant grindų. Jau tada buvo didelis troškimas keliauti ir visai nesvarbu, kad tos kelionės, šių dienų akimis, nebuvo visai komfortiškos“, – pasakoja senjorė.
Didžiausios savo aistros – organizuoti keliones – A. Vilčinskienė ėmėsi Velžyje susikūrus „Velžynės“ bendruomenei.
Pasak moters, senjorams vieniems keliauti nelabai drąsu, bet kai kelionė suorganizuojama nuo a iki z, o šalia nuostabi bendraminčių kompanija, kodėl gi nekeliauti?
Pirmoji jos suorganizuota išvyka buvo į Siguldą Latvijoje. Tąkart kelionė nebuvo pigi, kiekvienam jos dalyviui atsiėjo po 50 litų, tad Angelė pradėjo ieškoti galimybių, kaip pasižvalgyti po savo kraštą ir svetur pigiau bei įdomiau. Kasmet norinčiųjų keliauti ratas tik augo.
Angelė skaičiuoja per trylika metų surengusi apie 400 įvairiausių išvykų: su velžiečiais aplankyti ne tik gražiausi Lietuvos kampeliai, bet ir Ispanija, Kroatija, Norvegija, Sankt Peterburgas, Slovakija, Lenkija, Briuselis.
Įspūdžiai nugulė į storus metraščius, kuriuose užfiksuota visa bendruomenės veikla.
A. Vilčinskienė šypsosi: visas šis triūsas tam, kad po daugelio metų jaunoji karta galėtų paskaityti, kaip jų seneliai įdomiai gyveno.
„Vis dar ieškau vietų, kuriose nesame buvę. Kelionės man leidžia pažinti pasaulį. Kol noro turėsiu, išvykų tikrai bus“, – pažada aistringa keliautoja ir ilgametę patirtį jau sukaupusi kelionių organizatorė.
O kai nekeliauja, A. Vilčinskienė pilnomis saujomis semia naujas patirtis: piešia ant vandens, ant grėblio dantų pina šalikus, užsiima dekupažu ir papuošalų gamyba.
Kurį laiką šoko bendruomenės šokių kolektyve, o dabar dainuoja ansamblyje „Nevėžio vingis“, kuriam vadovauja atlikėjas panevėžietis Vaidas Dzežulskis.
Negana to, skuba į Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas.
„Negaliu net visko aprėpti, kiek daug įdomaus yra, tik laiko per mažai“, – šypsosi A. Vilčinskienė.
O kur dar pavasarį prasidedantys darbai aplink namus – nors ūkio nebeturi, tačiau Angelės sodyba skendi gėlynų jūroje. Gėlės – dar viena jos aistra, kuriai negailinti jėgų.
Energijos ir jaunatviškumo A. Vilčinskienei būtų galima tik pavydėti. Kad ir kokios veiklos ji imtųsi, visuomet pasitempusi, moteriška, elegantiška. O jos jaunatviškumo paslaptis – meilė gyvenimui ir aktyvus gyvenimo būdas.
Kiekvieną rytą velžietė pradeda nuo pasivaikščiojimo šiaurietiškomis lazdomis – kaskart nueina šešis kilometrus. Ir visai nesvarbu, koks būtų oras. Kaip ji sako, nėra blogo oro, tik reikia tinkamai apsirengti.
Kai geras oras, sėdasi ir ant dviračio.
A. Vilčinskienės silpnybė – suknelės. Moteris jų sukaupusi netoli šimto, o patys pirmieji modeliai skaičiuoja daugiau kaip keturis dešimtmečius. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Moteriško žavesio poniai Angelei suteikia ir kita didžioji jos aistra – suknelės.
A. Vilčinskienė šypsosi ir skaičių jau pametusi, kiek suknelių siūbuoja jos spintoje, bet tikriausiai bus daugiau nei aštuonios dešimtys.
„Tiesiog negaliu praeiti pro sukneles. Jei matau, kad man patinka ir tinka, turiu būtinai nusipirkti. Nepatikėsite, bet vien praėjusią savaitę nusipirkau šešias naujas sukneles“, – apie moterišką silpnybę prasitaria smagi pašnekovė.
A. Vilčinskienės garderobe – nuo gėlėtų iki vienspalvių, nuo klasikinių iki itin jaunatviškų, nuo kasdienių iki proginių suknelių.
Kai kurios jų skaičiuoja ne vieną dešimtį metų.
Viena pirmųjų Angelės kolekcijos suknelių pasiūta prieš 45-erius metus iš ypatingos medžiagos, atsiųstos tėčio giminaičių iš Amerikos.
„Turiu ir labai jaunatviškų suknelių, kurios gal labiau tiktų anūkėms, bet man nesvarbu. O kodėl tokiomis negali puoštis ir bobutės, jeigu joms patinka? Jeigu apie mane kalba kiti, vadinasi, aš dar gyva. Stengiuosi iš gyvenimo paimti viską, ką šis pasiūlo. Dabar atsigriebiu už tuos metus, kai sau negalėjau leisti tuo mėgautis. Gyvenimą semiu pilnomis saujomis“, – optimizmo nestokoja A. Vilčinskienė.
Komentarai
-
- Jonas
- 23:26 2023.04.29
Rodyti visus komentarus (1)Vykau kelis kartus su VELZYNE nors nesu jos narys, tai taip ir nesupratau. Ar is vis jie turi teise rengti isvykas ? Pinigai renkami grynais, jokie kvitai neisduodami. Tai kokia apskaita ? Ar mokami mokesciai ? Kokia dalis lieka poniai Angelei ?