Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Alfredas Breivė neabejoja, kad brakonieriavimo atvejų sumažėjo dėl didžiulių baudų baimės.

Iš meilės gamtai – nauji kaimynai

Iš meilės gamtai – nauji kaimynai

Jau nieko nebestebina į miestą užklystančios stirnos ar net briedžiai, zuikiai ir po kiemus šmirinėjančios lapės, tačiau vis dar retas suvokiame, jog tai mūsų pačių gamtai daromos žalos padariniai.

Džiugu, žinoma, kai žmonės, pamatę atklydusį ar sužalotą gyvūną, gamtai daromą žalą, nepraeina abejingai pro šalį. Tačiau kartais gera širdis ir pilietiškumas pridaro tik dar daugiau rūpesčių, sako aplinkosaugos specialistai, nepailstamai kartojantys, jog laukinių žvėrelių šėrimas ar neva motinos paliktų jauniklių gelbėjimas – meškos paslauga gyvūnijos pasauliui.

Specialistų telefonus spirgina ir švenčių dienomis

Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba vien per pirmąjį šių metų ketvirtį gavo 3 108 pranešimus. Tai trečdaliu daugiau nei ankstesniais metais tuo pačiu laikotarpiu.

Didžioji dalis jų buvo apie sužeistus, partrenktus ar sužalotus laukinius gyvūnus. Tačiau netrūko ir pranešimų dėl laukinių gyvūnų, esančių nebūdingoje aplinkoje, atklydusių į gyvenamąsias vietoves ar neišskridusių žiemoti paukščių. Taip pat kitokio pobūdžio signalų apie galimą žalą gamtai.

Pavyzdžiui, per pirmuosius tris šių metų mėnesius daugiau nei 300 kartų į pareigūnus kreiptasi dėl deginamų atliekų. Bene kas antrą dieną buvo gaunami pranešimai ir apie neteisėtą žvejybą.

Sulaukę pranešimo apie skriaudžiamą gamtą, ne darbo metu Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų budintys pareigūnai tirti įvykių šiemet buvo išvykę 378 kartus. 66 procentai visų išvykimų pasitvirtino ir pažeidimus pavyko užfiksuoti, o kaltininkus – nubausti. Už brakonieriavimą, aplinkos teršimą, atliekų deginimą, netinkamą nuotekų ir srutų tvarkymą, neteisėtą miško kirtimą budintys pareigūnai administracinėn atsakomybėn patraukė beveik šimtą pažeidėjų.

Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Pranešimų priėmimo ir aplinkosauginių ekstremalių situacijų valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas sako, jog iš šios statistikos aiškiai matyti, jog gyvūnų gerove susirūpinusių piliečių kreipimaisi – tik dalis visų jo kolegų gaunamų pranešimų.

„Į gamtą jokiu būdu nereikia kištis. (…) Kuo mes mažiau kišimės į gamtą, tuo bus mažiau žvėrių prie prekybos centrų.“

G. Markauskas, VAAT specialistas

„Mūsų pagrindinis tikslas – aplinkos apsaugos pažeidimų užkardymas ir jų išaiškinimas“, specialistas primena, kad tarnybos kompetencijų sąrašas daug ilgesnis, jos darbuotojai, kaip minėta, turi reaguoti ir į brakonieriavimo, ir netinkamo atliekų tvarkymo, atliekų deginimo, vandens taršos bei kitus atvejus. Ir iš gyventojų pasiekianti informacija padeda aplinkosaugininkams atlikti šią misiją.

G. Markauskas įsitikinęs, jog viena iš priežasčių, kodėl pagausėjo pranešimų, yra faktas, kad žmonės tampa sąmoningesni, pilietiškesni. O kita – ir greičiausiai pagrindinė, – kad gyventojams suteikta galimybė skubiai susisiekti su aplinkosaugininkais per Bendrąjį pagalbos centrą arba tarnybos telefonu.

„Tai pasidarė ganėtinai paprasta ir greita. Žmonės mato greitą reakciją ir darbo, ir ne darbo metu – poilsio, švenčių dienomis. Mūsų pareigūnai budi regionuose ir iš karto gauna informaciją, iš karto reaguojama. Tai leidžia gyventojams patiems būti sąmoningesniems. Jie mato kažkokį pažeidimą arba įtaria brakonieriavimo atvejį, girdi šūvius, mato, kad draudžiamu metu kažkas žvejoja, – informacija apie šiuos pažeidimus labai greitai pasiekia mus, pasiekia inspektorius vietose ir jie reaguoja“, – pasakoja G. Markauskas.

Gelbėti reikia ne visus

Kaip minėta, aplinkosaugininkai gavo itin daug pranešimų, susijusių su laukiniais gyvūnais. Šį reiškinį G. Markauskas irgi sieja su tuo, jog žmonės jau žino galintys sulaukti greitos pagalbos. Kita vertus, sako specialistas, daugėja ir keliuose sužalojamų laukinių gyvūnų, dažniausiai stirnų: suintensyvėję transporto srautai negalėjo nepaveikti gamtos. Anksčiau esą sausį ir vasarį kaip tik būdavo sulaukiama mažiau pranešimų. Tad šiųmetės tendencijos išskirtinės ir, tradiciškai pasiekusios piką balandžio–birželio mėnesiais, išliks iki metų pabaigos.

Dar vienas šiems metams būdingas fenomenas – žiemą gamtos mylėtojus graudinę pranešimai apie neva prišalusius paukščius, – G. Markausko patikinimu, pasitvirtina gal tik kokiais 5 procentais atvejų. Tačiau kad ir kiek gyventojams bandoma aiškinti, kad sparnuočiai greičiausiai tik ilsisi ant ledo, skambinančiuosius aplinkosaugininkams tuo sunku įtikinti, taigi atitinkamos tarnybos (gamtos sergėtojai tokiais atvejais kviečiasi pagalbon ugniagesius gelbėtojus) turi eikvoti lėšas ir laiką leisdamosi į nereikalingas gelbėjimo operacijas.

„Žmogus nėra ornitologas ir nesupranta. Mato dvi dienas ant ledo tupinčią gulbę ir jam atrodo, kad ji prišalusi“, – sako Pranešimų priėmimo ir aplinkosauginių ekstremalių situacijų valdymo skyriaus vedėjas ir kaip pavyzdį pateikia sostinės pareigūnų gautą pranešimą apie prišalusią gulbę. Skambinusysis kategoriškai atsisakė trauktis nuo upės kranto, kol kas nors neatvyks gelbėti paukščio – netikėjo specialistų paaiškinimais, kad tas greičiausiai neprišalęs.

„Atvažiavo gelbėtojai, pradėjo eiti prie gulbės, o ji paskrido šimtą metrų ir vėl atsitūpė“, – pasakoja G. Markauskas, pasak kurio, pavasarį tokius pranešimus keičia beveik analogiški pagalbos šauksmai dėl gandrų.

Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos specialistas primena, kad Aplinkos apsaugos agentūra yra išdavusi leidimus tam tikrais atvejais išardyti gandralizdžius – pavyzdžiui, kai dėl jų sutrinka elektros tiekimas. Ir tokie veiksmai neišvengiamai sulaukia vienokio ar kitokio atgarsio.

„Vieni piktinasi, kad nuėmė lizdus ir naujo neįrengė, o kiti prašo patys, kad nuimtų. Visokių atvejų pasitaiko, – neneigia G. Markauskas. – Gandrai nuo senų laikų mūsų mylimi paukščiai, bet su jais, aišku, turime problemų…“

Su jomis gamtosaugininkai susiduria ir dėl žmonių veržimosi gelbėti iš lizdo išmestus gandriukus. Nors, kaip sako G. Markauskas, dažnas puikiai žino, jog gandrai tokiu būdu atsisako nesveikų palikuonių, vis tiek kišasi į gamtos reikalus. Be to, išgelbėję tokį paukštį, paprastai ne patys juo rūpinasi, bet ieško, kas galėtų priglausti – esą juk už tai atitinkamos tarnybos gauna pinigus.

Nauji miestiečiai – žvėrys

Jei kartais dar nusistebime miesto viduryje akis į akį susidūrę su laukiniu gyvūnu, pasak G. Markausko, turėtume liautis tą daryti – juk patys esame kalti, nes išmetame labai daug maisto.

„Kam žvėrims – pavyzdžiui, lapėms, – dabar medžioti? – sako jis. – Lapė su visa šeima gyvena Klaipėdoje prie „Akropolio“. Neseniai žmonės matė, kaip vedėsi lapiukus prie šiukšlių dėžių ieškoti ėdesio. Tiek miestuose, tiek kaimuose išmetama labai daug maisto, ir žvėrys, savaime suprantama, prisitaiko.“

O štai Vilniuje, prie televizijos centro, gyvena stirna – aplinkosaugininkams tai irgi žinoma.

„Tai nieko nuostabaus, – patikina G. Markauskas. – Pas mus miestai ganėtinai žali, daug žaliųjų plotų, ir žmonės pastebi žvėris. Gal kas stebisi Panevėžyje, prie Senvagės, matydamas vaikščiojančią lapę ar mieste bėgiojančią stirną, bet čia nieko keisto nėra. Žvėrys prisitaiko prie urbanizacijos.“

Neklausydami aplinkosaugininkų raginimo nesikišti į gamtą ir nešerti laukinių gyvūnų mes tą procesą tik paspartiname, sako G. Markauskas, prisimenantis vėlų rudenį iš sostinės Žirmūnų rajono sulaukto senolės skambučio dėl po daugiabučio kiemą vaikštinėjančių laukinių ančių. Moteris rūpinsi, kodėl vandens paukščiai nesibūriuoja prie vandens. Kaip paaiškėjo, antys buvo lesinamos.

„Kam joms nardyti upėje, plaukioti tarp ledų? Jos ateina į kiemus ir gauna lesalo“, – sako aplinkosaugininkas.

Žvėrelių jauniklių „gelbėjimas“, anot jo, – dar didesnė klaida.

„Į gamtą jokiu būdu nereikia kištis. Jeigu parsinešėte jauniklį gailėdami, nesuprasdami, kad šalia buvo jo motina, tik jūs jos nematė, – nuneškite atgal, padėkite į vietą ir po pusvalandžio jo ten nebebus. Jokiu būdu negalima liesti jauniklių. Kuo mes mažiau kišimės į gamtą, tuo bus mažiau žvėrių prie prekybos centrų“, – sako G. Markauskas.

Nors aplinkosaugininkams visiškai suprantama žmonių meilė gamtai ir noras padėti, jie primygtinai prašo gerai apgalvoti kiekvieno pagalbos šauksmo pagrįstumą. G. Markauskas neslepia, kad jo ir kolegų darbe nestinga ir kurioziškų epizodų. Pavyzdžiui, kai paskambina pilietiškai nusiteikęs sodybos savininkas ir praneša pro langą matantis lapę. Ką toji veikia? Tupi už kokio puskilometrio ant kalniuko.

„Kai paklausi, kuo jums ta lapė trukdo, atsako: todėl, kad ji tupi. Bet ką lapei daryti – skraidyti?“ – tik kraipo galvą išgirdęs tokias istorijas specialistas.

Per ilgametę darbo praktiką G. Markauskui teko susidurti ir su tokiu atveju, kai paskambinusi moteris pasakojo, jog labai myli paukščius, juos lesinanti lesyklėlėje, bet tądien suskridusios zylutės buvo „kažkokios neaiškios, lyg apspangusios“.

„Kitą kartą dirbame ir kaip psichologinė tarnyba“, – aiškina gamtosaugininkas ir sako, kad gamtos mylėtojus dažnai tenka nuraminti.

Turima ir vadinamųjų etatinių skambintojų.

„Mes iš tiesų džiaugiamės, kad žmonės yra aktyvūs, nebepraeina pro šalį matydami darant kažką negero, – sako G. Markauskas. – Jau dabar gyventojai pradeda įprasti prie mūsų prašymų, kad užfiksuotų, nufotografuotų bent pažeidimą darančio asmens automobilio numerį.“

Anksčiau dažnas atvejis būdavo, kad asmuo, pranešęs apie iš automobilio išmestas senas padangas, labai nustebdavo išgirdęs aplinkosaugininkų prašymą pasakyti tos mašinos numerį. Dabar gi atsiranda, kas pasako ne tik automobilio numerį, bet ir pažeidėją nufotografuoja ar net pasako transporto priemonės savininką.

Laukinių kaimynų draugijoje

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Alfredas Breivė sako, kad pranešimų labai pagausėjo pradėjus veikti bendrajam pagalbos telefonui 112. Gyventojai, žinoma, irgi tapo sąmoningesni. Nors dalis skambinančiųjų inspektoriams tiesiog ieško progos išsikalbėti.

„Jeigu žmogus pamatė kažkur laukuose vienišą gulbę, jam norisi paskambinti, kad patikrintume, ar paukštis sveikas. Bet kiti dar labai nori pasišnekėti, pabendrauti. Būna, prie gulbės dar ir savo problemas išsprendžia ar išsišneka. Ir klausai atsisėdęs“, – pasakoja apie inspektorių profesinę kasdienybę jų viršininkas.

A. Breivė sako nemanantis, kad į miestą atklysta daugiau gyvūnų ar čia pasilieka laiku neišskridusių paukščių. Tiesiog gamtoje galioja savi dėsniai, kuriuos ji pati kasmet pakoreguoja. Anot viršininko, jis ir pats neseniai, dalyvaudamas reide, turėjo galimybę stebėtis būriais laukinių žąsų.

„Niekada nemačiau, kad balandžio pabaigoje dar būtų žąsys neišskridusios į perėjimo vietas. Tai tikriausiai priklauso nuo oro sąlygų“, – svarsto jis.

Žvėrelių gi mieste buvo, yra ir greičiausiai bus. Į Panevėžį pasisvečiuoti atbėga stirnos, gatvėmis laksto ne viena laputaitė.

„Priprato lapės prie šiukšliadėžių – randa ėdesio, tai ir vaikštinėja po miestą, ypač Kniaudiškių gatvės gale. Kai grįžti iš naktinio reido, tai vis pastebi – jau nubėga kokia laputė. Tos lapės jau gal miesto gyventojos pasidarė“, – šypsosi A. Breivė.

Rudosios buvo apsigyvenusios ir Pušaloto gatvėje, turėjo lapiukų vadas.

Aplinkosaugininkams vis dažniau tenka gelbėti į civilizacijos gniaužtus pakliūvančius gyvūnus. Nors miesto teritorijoje dažnam jų ne vieta, laukinės gamtos atstovai nuolat čionai atklysta.

Aplinkosaugininkams vis dažniau tenka gelbėti į civilizacijos gniaužtus pakliūvančius gyvūnus. Nors miesto teritorijoje dažnam jų ne vieta, laukinės gamtos atstovai nuolat čionai atklysta.

Didžioji dalis pranešimų apie žuvusius ir sužalotus gyvūnus pasitvirtina. Keliuose šis rodiklis siekia net 99 procentus atvejų, nes vairuotojai privalo pranešti apie žuvusius gyvūnus, iš pranešimų apie sužalotus faunos atstovus pasitvirtina apie 90 procentų.

Panevėžiečiai niekuo nesiskiria nuo gamtos mylėtojų visoje Lietuvoje, todėl dažnai bando laukinius gyvius globoti. Bet dabar, anot A. Breivės, labai padaugėjo pranešimų apie gandrus – toks jau metų laikas.

„Aišku, nacionalinis paukštis, visi myli gandrus, bet kai žmonės pamato, ko jie pridaro kiemuose, ant laidų, stulpų, ant tvartų, kaip suneša ne vien grožį, bet ir kiek atneša šiukšlių, žvėrelių liekanų… Tada prasideda problemos. Esu susidūręs su daug situacijų, kai kiemas tvarkingas, o ten, kur gandro lizdas, prinešta visko – net ir gyvačių, ir žalčių.“

A. Breivė sako dažnai pasakojantis istorijas apie tai, kaip bažnyčioje po altoriumi buvo įsikūręs usūrinis šuo arba briedis įsisukęs į vienos įmonės gatavos produkcijos sandėlį. Vandentiekininkų valdose, anot jo, nuolat laksto stirnos. Būta net atvejo, kai per Panevėžio rajoną ėjo ir meška – ją nušovė medžiotojas, nė nenumanęs, į ką taikosi. Tiesa, tai buvo gana seniai, tačiau ligi šiol gyvuoja pasakojimas, kaip žmogus, manęs, jog nušovė šerną, išvydęs savo laimikį pats pabėgo.

Vietos gamtos sargai džiaugiasi, kad labai sumažėjo brakonieriavimo atvejų. A. Breivė svarsto, kad prie to greičiausiai prisidėjo ne vien išaugęs sąmoningumas, bet ir didžiulių baudų baimė.

Daug ką pastebi ir praneša žvejai. Nors dalis tokių pranešimų būna netikslūs ar pavėluoti, iš jų pasitvirtina tik apie trečdalis, gamtos sargai už juos irgi labai dėkingi.

Rezultatas būtų gal ir geresnis, jei informacija būtų gaunama laiku, be to, ir aplinkosaugininkų pajėgumai nėra begaliniai.

„Jei kas prie Latvijos sienos stato tinklus, tai iki jų dar valandą reikia važiuoti. Kitą kartą ir pavėluotai paskambina. Mačiau. Kada matėte? Vakar mačiau“, – pažymi, kad kartais neskubama pranešti, A. Breivė.

„Bet anksčiau pastebėję brakonieriavimo atvejį numodavo ranka – nenorėdavo kištis, dabar sąmoningi žvejai paskambina“, – džiaugiasi viršininkas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų