Meilė darbui suteikia sparnus

Meilė darbui suteikia sparnus

 

Būtų galima pajuokauti, jog renginių organizatorę bei vedėją Neringą Bagdonienę panevėžiečiai kur kas geriau pažįsta kaip Pepę Ilgakojinę ar Fėją, jei tai nebūtų gryniausia tiesa. Juk savo šventėse moterį jie dažniausiai ir mato ne kasdiene apranga, o pasipuošusią spalvingu peruku ir gražiausiomis savo siūtomis suknelėmis bei kostiumais.

N. Bagdonienė prisipažįsta: nors jos rankinės turinys kaip visų moterų – lūpų dažai, darbų kalendorius, dar kelios privalomos smulkmenėlės – ten vietą atranda keisčiausi dalykai.

„Visada turiu segtukų plaukams – jei staiga reikėtų paslėpti plaukus po peruku ir tapti šventės herojumi, – vardija Neringa, – ir keletą saldainių vaikams, jeigu sutikčiau savo mažuosius draugus gatvėje.“
„Vaikai mane atpažįsta net ir be personažo kostiumo ir šaukia pavymui: „Labas, Fėja!“, „Labas, Katyte!“, „Labas, Pepe!“ – šypsodamasi paaiškina.

Tiesa, karantinas dabar privertė sumažinti tempą. Ir N. Bagdonienė neslepia, jog jai labai sunku prie to priprasti. Juk veiklų jos gyvenime tiek pat daug, kiek ir įkūnijamų personažų: Neringa – švenčių organizatorė ir vedėja, renginių vadybininkė, skrupulingai dėliojanti Panevėžio bendruomenių rūmų renginių tvarkaraštį ir dar vaidinanti rūmų spektakliuose.

„Be galo pasiilgstu to lėkimo, planavimo, organizavimo… – atvirauja pašnekovė. – Žinoma, gyvenimas dėl karantino nepasisuko 180 laipsnių, nes turiu nuolatinį darbą Panevėžio bendruomenių rūmuose – dirbu kasdien iš namų nuotoliniu būdu. Tai iš vienos pusės ir gelbėja, nes kasdien yra naudingos veiklos, tačiau labai pasiilgstu pačių renginių.“

Nors panevėžietei yra tekę įkūnyti daugybę įvairių personažų, arčiausiai širdies jai – charizmatiškoji Pepė Ilgakojinė

Traukia lyg magnetas

Nesunku pastebėti, jog kai Neringa kalba apie darbą su vaikais, jos akys degte dega. Ir nors sakoma, kad jie – kur kas įnoringesnė publika nei suaugusieji, jaunai kūrybingai moteriai be vargo pavyksta rasti bendrą kalbą.

„Visa tai ateina iš širdies ir, matyt, vaikai tai jaučia. Jie jaučia, kad tu nuoširdžiai nori su jais leisti laiką, dūkti, prisigalvoti įvairiausių linksmų žaidimų“, – sako N. Bagdonienė, ir pati neretai pasvarstanti, kaip jai tai pavyksta. Ypač kai kažkas, pažiūrėjęs į jos darbą iš šalies, nusistebi, jog vaikas, įprastai neprisileidžiantis artyn svetimųjų, Neringai ir ranką paduoda, ir į glėbį pats ropščiasi.
Vienareikšmiško atsakymo, koks gi yra tas stebuklingas raktas į mažųjų širdis, N. Bagdonienė ir pati neturi. Tiesiog jau seniai pastebėjo, kad vaikai prie jos tiesiog lipte limpa.

„Su vaikais paprasta, kai tu esi žaidimų, edukacinių programų vedėja, personažas. Kai tu vaikams duodi tai, kas jiems labai patinka. Žinoma, tai nereiškia, kad namuose taip pat lengva susikalbėti su savo vaikais, kai tu esi mama, šiuo metu dar ir mokytoja, o ne tik žaidimų draugė“, – juokiasi Neringa.

Šventėse pasikrauna

Nors panevėžietei yra tekę įkūnyti daugybę įvairių personažų, arčiausiai širdies jai – charizmatiškoji Pepė Ilgakojinė, pasidabinusi valiūkiškomis, ryškiomis, firminiu ženklu tapusiomis kaselėmis ir spalvingu kombinezonu.

„Linksma, išdykusi, nenustygstanti mergaitė – tai tikroji aš!“ – su šypsena prisipažįsta N. Bagdonienė. Ir sako, jog rengdama šventes vaikams turi savotišką privilegiją grįžti atgal į vaikystę. Nežabotai dūkti, šėlioti – ir jokie suaugusiųjų standartai tuo metu negalioja. Tas moterį jos darbe žavi bene labiausiai.
„Kartais jaučiuosi lyg vaikas, trumpam nusileidžiu iš realaus suaugusiųjų gyvenimo į nerūpestingą vaikystę. Tai mane pakrauna energijos. Grįžusi po vaikų renginių dar ilgai negaliu užmigti – galvoje kirba naujos idėjos, veide spindi šypsena, o mintyse ilgai išlieka šilti mažųjų draugų apkabinimai ir prašymas: pabūk dar, pažaiskime“, – pasakoja Neringa.

Kūrybiškumą ji svarsto paveldėjusi iš tėvelių. Mat tėtis labai mėgsta dainuoti, turi puikų humoro jausmą, talentingas rankas, kurios gali pagaminti bet ką. Nors polinkį į įvairiausius rankdarbius Neringa sako greičiausiai perėmusi iš mamos. Pati siūti pradėjo būdama vos septynerių – ir dabar kuria savo personažams kostiumus ir drabužinę vis papildo naujomis suknelėmis.

„Augdama stebėjau, kaip tėvai piršliaudavo vestuvėse. Matydavau visus pasiruošimo šventėms darbus. Matyt, nusižiūrėjau“, – šmaikštauja renginių organizatorė.

Be scenos – ne gyvenimas

Neringos draugystė su vaidyba, renginių organizavimu ir apskritai kultūra prasidėjo apie aštuonioliktus metus, jai jau būnant pilnametei. Tuomet nė vienas draugų gimtadienis ar jubiliejus nepraeidavo be įvairiausių užduočių ir žaidimų.

Vėliau mergina įstojo į Panevėžio kolegijos Rokiškio filialą, kur baigė kultūrinės veiklos vadybą. Praktiką atliko dabartinėje savo darbovietėje – Panevėžio bendruomenių rūmuose.
„Vaidinau kalėdiniuose spektakliuose, kuriuos repetuodavome po kelis mėnesius ir parodydavome 12–15 kartų nuo gruodžio vidurio iki pat Naujųjų metų. Tai buvo nuostabi nauja patirtis“, – prisimena N. Bagdonienė.

Pasak jos, teatras – užburiantis dalykas. Kad ir kaip sunku repeticijose ar prasidėjus intensyviam švenčių maratonui, viską atperka 600 salėje sėdinčių vaikučių ir tėvelių plojimai. Dėl to, anot moters, tikrai verta stengtis.

N. Bagdonienė turi savo metodų, kaip neparodyti kitiems, jog šiandien iš lovos išlipo ne ta koja.

Vos prieš keletą mėnesių N. Bagdonienė baigė Lietuvos teatro ir muzikos akademijos meno vadybos magistro studijas. Moteriai dabar dar kiek sunku įvertinti apčiuopiamą jų naudą, tačiau mokslai, anot jos, davė daug žinių ir neabejotinai praplėtė pažinčių ratą.

Prieš pat karantiną Neringa su buvusiais grupės draugais ir dėstytojais – dabar kolegomis – dar spėjo suorganizuoti mokslinę-praktinę konferenciją Lietuvos kultūros centrų darbuotojams.
Dabar panevėžietė neabejoja, jog prieš dvejus metus priimtas sprendimas tęsti magistro studijas buvo geriausia, kas jai galėjo nutikti. Ir sako esanti labai dėkinga visiems, kas ją palaikė ir suteikė jėgų studijuojant, padėjo nepalūžti ir sistemingai siekti savo tikslo.

N. Bagdonienė sako niekada nesuabejojusi savo pasirinkimu. Ji – scenos žmogus, ir jos jai labai reikia.
„Tai mano gyvenimas, – gūžteli. – Ir nebūtinai tai turi būti tikra scena ir prieš mane eilėse susėdę žmonės. Ne. Man labai gera gamtoje vesti įvairius giminės susitikimus, darbo kolektyvams organizuoti sportines rungtis ir dalyvauti miestelių šventėse, organizuojant aktyvų užimtumą vaikams.“

Sulaukia ir apsikabinimų, ir bučinių

Raginimus pradėti rengti asmenines šventes mažiesiems, šeimoms Neringa išgirdo iš savo draugių. Šios, pamačiusios pačios vaikams organizuojamus teminius gimtadienius, programėles, negalėjo atsistebėti jaunos mamos talentu. Netrukus pradėjo prašyti padėti ir jų atžaloms paruošti šventes, įtraukti į jas nuobodžiaujančius tėvelius.

„Tai nėra pagrindinis mano darbas – daugiau pasitenkinimą teikianti veikla“, – tvirtina Neringa, su malonumu žvelgianti į laimingas šeimas, nes pavyko paversti jų šventes įsimintinomis.
Ne paslaptis, jog renginių vedėjas – ne pati stabiliausia profesija. Kai kas jos ir rimta nelaiko. Tačiau ne vieną specialybę turinti N. Bagdonienė sako priekaištų iš artimųjų dėl savo pasirinkimo niekada negirdėjusi.

„Visada sulaukiu tik palaikymo ir paskatinimų, – džiaugiasi. – Esu dirbusi ir siuvėjos darbą, ir vadybininkės, todėl apsistojimas ties darbu kultūros centre ir papildomas pomėgis vaidinti labai papildo mano pasirinkimus.“

Anot Neringos, renginių vedimo versle konkurencija tikrai didelė. Bet jai varžytis su didžiaisiais renginių asais netenka.

„Mano stichija – vaikai“, – labai paprastai paaiškina Neringa, nusisekusia darbo diena laikanti tokią, kai žmonės atsisveikindami dėkoja, šypsosi, apsikabina ir netgi pabučiuoja pažadėdami, kad susitinka ne paskutinį kartą.

Pepė stabdė automobilius

Daugelis profesionalų sako visada prisiminsiantys savo pirmąjį darbą. Panevėžietei tokiu debiutu kadaise buvo svočios vaidmuo vestuvėse. Ir ne bet kokios – samdytos. Svočios už pinigus!
„Tai buvo iššūkis ir be galo didelė atsakomybė. Nes tapau ne tik šventės organizatore užsienyje gyvenantiems jauniesiems, bet ir liudininke, kuri sėdėjo bažnyčioje jaunajai iš dešinės visą ceremonijos laiką. Iki šiol negaliu pamiršti nuotakos ištartų žodžių suknelių nuomos punkte: mano svočia turi būti pati gražiausia!“ – šypsosi prisiminusi.

N. Bagdonienė sako, jog jos darbe ypač dažni laimingi atsitiktinumai. Atmintin įstrigusi kad ir kelionė į Kupiškį, į vaikų šventę. Tąkart Neringa išvažiavo iš namų ankstėliau ir netoli Kupiškio pamačiusi, kad turi dar daug laiko, sustojo šalikelėje – šovė mintis priskinti lauko gėlių puokštę ir padovanoti ją vaikučių mamai.

Bet išlipusios iš automobilio moters laukė nemaloni staigmena.

„Skindama gėles pamačiau, kad iš mašinos bėga skystis. Atsidariau variklio gaubtą – o ten nutrūkusi ir suskilinėjusi degalų žarnelė“, – atsidūsta prisiminusi.

Nebeliko nieko kita, kaip stabdyti pirmą pro šalį lekiančią mašiną. Ir toji iškart sustojo.
„Kaipgi kitaip – juk stabdė Pepė Ilgakojinė!“ – juokiasi Neringa.

Paprašius gerokai nustebinto vairuotojo pagalbos, automobilio gedimas kaipmat buvo sutvarkytas, o atsidėkota saldainiais, kurių Neringa visada vežasi vaikams.
„Iškeliavau į šventę džiaugdamasi, kad tada sustojau paskinti gėlių“, – šypteli pašnekovė.

„Čia ir dabar“ žmogus

Iš pažiūros N. Bagdonienė atrodo labai linksma, valiūkiška, kartais nerūpestinga, tačiau pati sako esanti gilus žmogus. Įsiklausantis, jaučiantis kitų nuotaiką ir dažnai ją perimantis.
„Esu labai jautri, galinti verkti iš laimės. Bet kartu ir be galo stipri, su kuria galima eiti sunkiausiais keliais petys į petį“, – atvirauja.

Pasak Neringos, ji nesanti iš tų žmonių, kurie artėjant Naujiesiems apmąsto kitų metų planus.
„Esu iš tų, kurie savo planus apmąsto iš karto, kai tik atsiranda mintis apie tai, – patikslina. – Niekada nesakau, kad nuo Naujųjų metų darysiu tą ar aną. Sugalvojau, galimybės leidžia – darau iškart.“
Taip buvo ir kai praėjusią vasarą N. Bagdonienei kilo beprotiškas noras išmokti vairuoti motociklą. Ir užuot pailsėjusi nuo mokslų, Neringa net du mėnesius mokėsi teorijos, ruošėsi vairavimo egzaminui.
„Ir man pavyko! Iš pat pirmo karto! Tuo džiaugiuosi ne mažiau nei baigtomis magistro studijomis“, – šypteli dar ne taip seniai iškepta motociklininkė.

Pasak Neringos, ji negali tiesiog sėdėti vienoje vietoje nieko neveikdama, nes tada jaučiu tuštumą, energijos perteklių. Gyvenime panevėžietė vadovaujasi posakiu, jog tikroji gyvenimo pilnatvė – ne pasitenkinimo ramybė, o tikslo siekimo procesas, jo įtvirtinimo akimirka.
Prie to, anot moters, prisideda ir įprotis anksti keltis ryte ir kelias minutes pabūti su savimi.
„Žinoma, po ilgo vakarinio renginio kitą rytą tai negalioja. Bet prabudusi vėliau nei dešimtą valandą, jaučiuosi daug prasčiau, negu miegojusi įprastas savo penkias šešias valandas nakties miego“, – sako Neringa.

Laiko pakanka viskam

Kad ir kaip mylėtume savo darbą, būna dienų, kai linksmintis, o juolab linksminti kitus tikrai nesinori. Tačiau N. Bagdonienė turi savo metodų, kaip neparodyti kitiems, jog šiandien iš lovos išlipo ne ta koja.
Pasak jos, blogą dieną sunku būna tik tol, kol ji susiruošia šventei.

„Šventei prasidėjus, viskas dingsta. Tai kažkas nepaprasto! Ir tos šventės pavyksta taip tobulai, kad joms pasibaigus jautiesi nuostabiai ir labai džiaugiesi tuo, ką darai“, – sako renginių organizatorė.
N. Bagdonienė – optimistė nuo pat gimimo. Ją džiugina viskas aplink.

„Mane įkvepia sutikti nauji žmonės, besikeičiantys metų laikai, kalendorinės šventės, kultūriniai renginiai, galimybė tobulėti, kurti, įgyvendinti savo svajones. Džiaugiuosi gyvenimu, nes turiu jį vieną“, – sako.

O paklausta, kaip tame gyvenime viską suspėja, tik nusijuokia.

„Spėju, nes aš viskam turiu laiko. Ir jis tikrai nesuplanuotas minučių tikslumu. Juk viena savaitė turi 168 valandas. Keturiasdešimt praleidžiu darbe, 42 valandas per savaitę miegu, o likusias 86 valandas darau, ką noriu: ruošiu pamokas su vaikais, organizuoju renginius, mokausi, vedu šventes, sportuoju, važinėju motociklu, kuriu drabužius, kepu pyragus, pjaustau šventėms arbūzus, gaminu dekoracijas, susitinku su tėvais, draugais, keliauju“, – vardija nenuilstančioji Neringa.

praėjusią vasarą N. Bagdonienei kilo beprotiškas noras išmokti vairuoti motociklą. Ir užuot pailsėjusi nuo mokslų, Neringa net du mėnesius mokėsi teorijos, ruošėsi vairavimo egzaminui.

Kultūra Panevėžyje gyva

N. Bagdonienės įsitikinimu, panevėžiečiai yra išsiilgę kokybiškų renginių ir gražių reginių. O kad Aukštaitijos sostinėje kultūra išties gyva, įrodė praūžęs renginių maratonas. Anot jos, 2019-ųjų ruduo ir šių metų žiema buvo tobuli metai kultūros centro darbuotojams.
„Labai didelė įvairovė skirtingo žanro renginių, pačios įvairiausios ir netgi, sakyčiau, nemažos bilietų kainos ir – pilnos salės žiūrovų! Tai buvo kažkas nuostabaus. Mes tikrai pamatėme, kad kultūra gyva ir vartojama Aukštaitijos sostinėje labai godžiai“, – tikina Neringa.
Kultūrininkė viliasi, jog renginių sezonas po karantino atgis. Nors neišvengiamai bus kiek kitoks, nei įprasta.

„Manau, kad šiemet jis bus truputį ramesnis. Matyt, teks pribrandinti daug idėjų mintyse ir popieriuje, o įgyvendinsiu jas, kai tik visa ši situaciją pasikeis į gera.“
Tiems, kuriems trūksta įkvėpimo veikti daugiau, N. Bagdonienė sako norinti palinkėti meilės.
Juk meilė, anot jos, suteikia sparnus.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų