Toks įdomus panevėžietės Jurgitos Mulokaitės de Moraes gyvenimo kelias.
Keturiomis kalbomis kalbanti, Anglijoje, Danijoje, Portugalijoje gyvenusi ir dirbusi, į uošviją Brazilijoje dažnokai su šeima vykstanti Jurgita tvirtina, jog vis tiek jai geriausia Panevėžyje. Čia jaučiasi reikalingiausia, čia turi geriausias sąlygas skleistis, turtinti ir save, ir kitus.
Jurgitą Mulokaitę, tuomet dar neturėjusią antrosios, lietuvio ausiai neįprastos vyro duotos pavardės, puikiai ir dargi su džiaugsmu prisimena buvę Kazimiero Paltaroko gimnazijos moksleiviai bei dauguma pedagogų. Ryškų pėdsaką Jurgita taip pat paliko dirbdama su jaunimu Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje.
Baigusi tikybos mokytojos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, kaip pati sako, norėjo kitiems parodyti, kad tikintis žmogus – visada džiugus, smagus, energingas ir dargi ryškus. Jurgita nebuvo tipiška mokytoja, o juolab – tikybos: raudonai dažėsi plaukus, rengėsi raudonais drabužiais ir moksleivių buvo vadinama Raudona.
Pasirinkti tikybos mokytojos specialybę J. Mulokaitę paskatino didžiulė nelaimė – brolio mirtis.
„Iš to „blogai“ nėriau ten, kur buvo dar blogiau.“
J. Mulokaitė de Moraes
„Panevėžyje proftechninėje buvau ką tik įgijusi siuvėjos profesiją. Nepasakyčiau, kad siūti man patiko, bet buvau nusiteikusi, kad siūdama pelnysiuosi duoną. Bet mirė brolis, ir aš, ir tėvai labai dėl to kentėjome. Tuo metu aš, kenčianti ir nelaiminga, atsiverčiau laikraštį, kuriame buvo skelbimas, kviečiantis studijuoti teologiją“, – pamena J. Mulokaitė de Moraes.
Iki tol net nepagalvojusi apie tokias studijas, perskaičiusi skelbimą Jurgita sako iškart supratusi, kad šis parašytas jai. Įstojo, studijavo, baigė.
Studijos jai visų pirma buvo pati geriausia savęs pažinimo mokykla. Pažinusi save, iki tol buvusi nedrąsi mergina pasakoja įgavusi ne vien žinių, bet ir drąsos, ir pasitikėjimo, ir noro dalintis ne tik žiniomis, bet ir pačiu tikėjimu.
Tokia Jurgita iš Vilniaus grįžo į gimtąjį Panevėžį ir tapo mokinių dėmesio nestokojanti, jų draugystę pelniusi Kazimiero Paltaroko gimnazijos tikybos mokytoja.
„Bet atsitiko taip, kad aš tikriausiai perdegiau. Dargi atsirado tikėjimo krizė, užplūdo abejonės. Pajutau, kad tikėjimas man nebeteikia džiaugsmo. O negalėdama džiaugtis, nebegalėjau džiugesiu aplieti ir mokinių“, – pasakoja J. Mulokaitė de Moraes.
Jurgita pripažįsta: tuomet jos gyvenime buvo blogas metas, savotiška duobė.
„Bet iš to „blogai“ nėriau ten, kur buvo dar blogiau. Pajutusi, kad dirbti mokytoja tampa sunku, išvažiavau į Angliją ir įsidarbinau kepykloje pirkėjams azijiečiams skirtos duonos pakuotoja“, – pasakoja dabartinė Katechetikos centro vadovė.
Nors darbas perdėm sunkus nebuvo, tačiau panevėžietei buvo neįprasta bendrauti su daugiataučiu kolektyvu, suvažiavusiu vien tam, kad užsidirbtų.
J. Mulokaitė sako tuomet labai aiškiai pajutusi, kas tai – būti netikinčiam ir koks varganas žmogaus, gyvenančio tik tam, kad dirbtų, po to pirktų, vartotų, vėl dirbtų, tenkintų instinktus, gyvenimas.
„Dirbant su tais žmonėmis man buvo labai svarbu nepasijusti kuo nors geresnei už juos, neteisti jų ir nesistebėti, kodėl mes tokie skirtingi“, – kalba Jurgita.
Praturtėjusi nauja patirtimi, J. Mulokaitė vėl grįžo į Panevėžį.
Ir netrukus buvo pakviesta administracinio darbo dirbti į Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapiją – talkino rengiant bažnyčios šventes, vaikų ir jaunimo stovyklas, ruošė mažuosius Pirmajai Komunijai, o paauglius – Sutvirtinimo sakramentui.
Grįžusios į Panevėžį Jurgitos ir siela, ir kūnas atsigavo, ji ir vėl tapo žvali, kūrybinga, pilna užmojų. Tokia ji trumpam išvyko į Portugaliją, o ten buvo lemta sutikti brazilą virtuvės šefą Eliziejų de Moraesą. Išeivis iš Lotynų Amerikos, dargi indėno provaikaitis, dirbo Portugalijoje.
Neilgai trukus paaiškėjo, kad meilė Eliziejui pasirodė stipresnė nei įsipareigojimai parapijos jaunimui. Tad Jurgita, pareiškusi, kad išeina iš darbo ir išvyksta į Portugaliją, be galo nustebino, o ne mažiau ir nuliūdino bažnyčios bendruomenę.
Svetur Jurgita ištekėjo ir tapo J. Mulokaite de Moraes. Anot jos, pavardės dalelytė „de“ reiškia priklausymą Moraes giminei. Kai kurios brazilų šeimos tos dalelytės pavardėje atsisakiusios, tačiau jos vyro šeimoje ji yra.
Portugalijoje Jurgita ir Eliziejus gyveno netoli sostinės Lisabonos, jiems gimė dukra Rafaela. Jurgita augino mergytę, be to, talkino vyrui virtuvės vadovo reikaluose.
Portugalija nėra didelė šalis, turinti apie 10 mln. gyventojų. Tokios šalys, pasak Jurgitos, atitekėjusių svetimtaučių, vadinamųjų meilės emigrančių, lengvai nepriima.
Tad ir panevėžietė Portugalijoje sava nesijautė. Nors neblogai mokėjo portugalų kalbą, kuri yra jos vyro gimtoji kalba, nes brazilai kalba portugališkai, gauti darbą pagal specialybę šansų lietuvė neturėjo.
Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl prieš ketverius metus Moraesų šeima iš Portugalijos nutarė keltis į Lietuvą.
Atvykę jie apsigyveno Jurgitos gimtajame Panevėžyje, tuomet dar trimetė Rafaela čia ėmė lankyti vaikų darželį, Eliziejus nutarė dirbti virtuvės šefu kruiziniuose laivuose.
Dažnokai darbo reikalais jis būna išvykęs, tačiau taip pat nemažai laiko leidžia ir su šeima. Rafaela, pagal brazilų šeimų paprotį, turi ir mamos, ir tėčio pavardę – Rafaela Mulokaitė de Moraes.
Pasidomėjus, ar nesvarstė galimybės gyventi vyro tėvynėje Brazilijoje, Jurgita svarsto, kad Brazilija mažiau saugi šalis nei Lietuva, be to, ten švietimo sistema nepasiekusi tokio lygio kaip Lietuvoje. Baigusieji tenykštes mokyklas gauna mažesnį žinių bagažą.
Jau antrąkart grįžusi į Lietuvą, Jurgita tapo V. Žemkalnio gimnazijos tikybos mokytoja, drauge jai buvo pasiūlytas darbas Panevėžio vyskupijos Katechetikos centre. Nuo šiųmetės liepos Jurgita jam ir vadovauja, gavusi vyskupo Lino Vodopjanovo palaiminimą.
Pasak J. Mulokaitės de Moraes, vyskupijos katechetikos centras – vieta, kur visos Panevėžio vyskupijos tikybos mokytojai, o jų šiuo metu yra 94, gauna metodinę, o ir visokią kitokią pagalbą, kur rūpinasi mokytojų kvalifikacija bei jų gerove.
Į klausimą, ar tikybos mokytojo darbas skiriasi, pavyzdžiui, nuo mokančiųjų matematikos, kalbų ar kūno kultūros, J. Mulokaitė De Moraes svarsto, jog tikybos mokytojo privalumas tas, kad jis turi daugiau galimybių prieiti prie vaiko, labiau pažinti jį, sukurti stipresnį ryšį.
„Būdamas artimesnis vaikui, mokytojas turi daugiau galimybių padėti jam atsiskleisti, ugdyti vertybes, parodyti, kaip panaudoti turimas galimybes“, – kalba J. Mulokaitė de Moraes.
O paklausta, kaip pati save pristatytų, Jurgita mano pirmiausia esanti smalsi.
„Mane domina turbūt viskas. Labai noriu semtis kuo daugiau žinių, jomis dalintis. Dalindamasi, pagal galimybes skleisdama gėrį, jaučiuosi auganti“, – kalba Jurgita.
Anot jos, iš tėvų gautas tikėjimas, padėjęs pajusti gyvenimo pilnatvę, buvo brangiausia, ką ji gavo iš gyvenimo, dėl ko tapo asmenybe. Taip pat jai labai brangi pačios šeima, o kaip vieną svarbiausių vertybių gyvenime J. Mulokaitė de Mores įvardija savirealizaciją.
„Suvokiau, kad laimė ir pilnatvė – tai galimybė savo žiniomis, gebėjimais, darbais pasitarnauti kitiems. Labai stengiuosi tai daryti ir dėl to esu laiminga“, – patikino Jurgita.