Lietuvos demografija – ir migracijos deformuota

Demografinio tyrimų centro eksperčių parengtas straipsnis atskleidė prieštaringus pastarųjų metų pokyčius emigracijos purtomos Lietuvos demografinėje situacijoje.

Vytauto Didžiojo universiteto Demografinio tyrimų centro mokslininkės – profesorės Vlada Stankūnienė ir Marė Baublytė savo darbą praėjusią savaitę paskelbė vildamosi, kad atsakingi asmenys ne tik pagaliau suprato demografinės situacijos grėsmes dabartinei ir tolesnei Lietuvos raidai, bet ir yra pasiryžę paversti tą supratimą konkrečiais veiksmais.

Vieni sparčiausiai nykstančių pasaulyje

Mokslininkės primena, kad Lietuvos demografinė raida per pastarąjį ketvirtį patyrė intensyvių pokyčių. Nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios kardinaliai – ir neigiamai – pasikeitė gyventojų amžiaus struktūra bei visi pagrindiniai demografiniai procesai. Šių procesų pokyčiai, teigia profesorės V. Stankūnienė ir M. Baublytė, ne šiaip jau daugiau nei du dešimtmečius lemia spartų gyventojų skaičiaus mažėjimą mūsų šalyje, bet ir kuria „pamatines prielaidas sparčiam demografiniam nykimui iki šio amžiaus vidurio ir net tolesnėje perspektyvoje“.

Dabartinė Lietuvos demografinė situacija ekspertams kelia pagrįstą nerimą. Ir pirmiausia dėl to, kad gyventojų mažėja labai sparčiai – pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp sparčiausiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje demografiškai nykstančių šalių.

Antra Lietuvos rykštė – emigracijos mastas. Jis vis dar yra didelis ir kol kas nemažėja, o tuo metu gimstamumo lygis, mokslininkių pastebėjimu, gerokai atsilieka nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą.

Tiesa, ne viskas taip beviltiška. Straipsnio autorės sako, kad, pavyzdžiui, pagal kylantį periodinį suminį gimstamumą, situacija palengva gerėja. Mirtingumas taip pat ėmė mažėti, nors tarp vyrų jis ir toliau išlieka neadekvačiai didelis, palyginti su kitomis Europos šalimis.

Deja, intensyvi jaunimo emigracija, žemi gimstamumo rodikliai labai sparčiai sendina populiaciją, pabrėžia V. Stankūnienė ir M. Baublytė: sparčiai mažėja vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus gyventojų.

Migracija – tarp optimizmo ir pesimizmo

Demografinio tyrimų centro specialistės pabrėžia: įvairių demografinių procesų pokyčiai per pastaruosius kelerius metus buvo gana prieštaringi. Vieni jų suteikė viltį, kad situacija Lietuvoje ima gerėti, o kiti signalizavo apie dar didesnes grėsmes galimybėms sustabdyti demografinį nykimą ir ateityje sugrįžti į tvarią demografinę raidą. Tarp pastarųjų minimi ir Lietuvai daugiau nei du dešimtmečius būdingi labai intensyvūs emigracijos srautai.

Nors pagal oficialią statistiką nėra lengva vertinti pasikeitimų krypties – emigracijos rodikliai, pasak profesorių V. Stankūnienės ir M. Baublytės, dėl įvairių priežasčių labai svyruoja, – tačiau įžiūrėti pozityvių pokyčių vargu ar galima.

Mokslininkių pateikiamais duomenimis, nuo šio šimtmečio pradžios iš mūsų šalies emigravo daugiau nei 615 000 žmonių. Dėl neigiamos neto migracijos Lietuvoje gyventojų sumažėjo daugiau nei 450 000.

2000–2015 metais vidutiniškai kasmet iš šalies emigravo apie 38 000 žmonių, 2015-aisiais – 44 000, o per 2016-ųjų dešimt mėnesių – jau 44 400.

Lietuvos demografinė situacija

Taigi, ekspertų vertinimu, bent jau oficialiais duomenimis, pozityvių pokyčių Lietuvos gyventojų emigracijos procesuose nematyti. Gera žinia bent tai, kad nuo 2011 metų smarkiai padidėjo grįžtamoji migracija. 2013–2015 metais vidutiniškai kasmet grižo apie 19 000 emigrantų, o 2016-ųjų sausį–spalį – 20 000.

Tačiau, kaip rodo tyrimai, didelė grįžusiųjų dalis vėl pasuka pakartotinės emigracijos keliu.

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus, 1990–2015 metais, dėl migracijos Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 650 000. Dėl nuo 1994 metų prasidėjusio natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo, mirtingumo rodikliams esant didesniems nei gimstamumo, mūsų šalies gyventojų sumažėjo 165 000. Nuolatinių Lietuvos gyventojų nuo skaičiaus kritimo pradžios iki 2016-ųjų sumažėjo 817 000: 1992 metų pradžioje šalyje gyveno 3,706 mln., o 2016-ųjų pradžioje – 2,889 mln. žmonių.

Šiemet gyventojų toliau sparčiai mažėja: pirminiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, lapkričio 1 dieną Lietuvoje gyveno tik 2,856 mln. žmonių.

Vis dėlto profesorės V. Stankūnienė ir M. Baublytė itin pabrėžia neigiamus pokyčius bendroje Lietuvos gyventojų amžiaus struktūroje. Mokslininkių patikinimu, jie slepia labai didžiulius teritorinius skirtumus ir, nesiėmus rimtų regioninės politikos pokyčių, tai lems dideles ateities demografinio nykimo teritorines disproporcijas. Kaip vieną ryškių to pavyzdžių ekspertės pateikė ir Panevėžį. Esą dėl neigiamų demografinių pokyčių susiformavusioje kaimo, mažų, vidutinių ir net kai kurių didžiųjų miestų – o Panevėžys kaip tik ir patenka tarp tokių, – gyventojų amžiaus struktūrose užprogramuotas ypač spartus demografinis jų nykimas. Dėl emigracijos ypač susitraukusios jauno ir vidutinio amžiaus kartos, o drauge ir vaikų, jau artimiausioje ateityje lems ypač greitą jų depopuliaciją, darbingo amžiaus gyventojų mažėjimą.