-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Maža šalis, įsispraudusi tarp Rytų ir Vakarų, narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje pradėjo planuoti vos atkūrusi nepriklausomą valstybę. O Rusijai iš Lietuvos išvedus paskutinį savo kariuomenės dalinį, trijų Baltijos valstybių prezidentai oficialiai išreiškė, jog narystė NATO yra jų tikslas. Iš pradžių atrodžiusi sunkiai įgyvendinama, kuo toliau, tuo labiau idėja įgavo realų pavidalą.
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sutinka, kad Lietuvos kelias į NATO, ko gero, prasidėjo iškart po Nepriklausomybės atkūrimo.
„Pirmaisiais metais gal buvo dar sudėtinga patikėti, kad NATO plėtra galėtų greitai įvykti, – neneigia ekspertas. – Tuo metu Vokietija ir kitos šalys labai aiškiai deklaravo, kad Baltijos valstybės neturėtų tikėtis greitos narystės NATO. Tai buvo suvokiama kaip situacija, kuri Rusijai nekeltų didelio susižavėjimo ir galbūt išbalansuotų saugumo sistemą, susikūrusią po šaltojo karo pabaigos.“
Nepaisant nieko, Lietuva ir kitos Baltijos šalys deklaravo siekį integruotis į tarptautines organizacijas ir drąsiai reiškė savo ketinimus tiek NATO, tiek ir Europos Sąjungai.
Pasak L. Kojalos, NATO visada laikėsi ir iki šiol laikosi atvirų durų politikos: visos nepriklausomos valstybės turi galimybę tapti NATO narėmis. Taigi 2004 metais Lietuva šį tikslą galiausiai pasiekė.
„JAV prezidento Bilo Klintono administracija, vėliau – Džordžo Bušo administracija tuos sprendimus padarė įmanomus, – konstatuoja politologas. – Tačiau be tokių žmonių, kaip senatorius Džonas Makeinas, kurie apie NATO plėtrą kalbėjo labai drąsiai dar tada, kai diskusijos buvo gerokai atsargesnės net ir tarp mūsų draugų, ko gero, to nebūtų įvykę.“
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. TSPMI.LT nuotr.
Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, prieš tampant NATO narėmis reikėjo atlikti daug namų darbų. L. Kojalos teigimu, formalumų sąrašas buvo ilgas: įrodyti, kad mūsų kariuomenė pasirengusi narystei Aljanse, kad įstatyminė bazė atitinka keliamus reikalavimus, kad esame visais atžvilgiais patikimas partneris…
Tačiau pagrindinė dilema kalbant apie Baltijos valstybes, anot politologo, visada buvo ta pati – apginamumas.
Priklausymas NATO reiškia, kad visos kitos Aljanso partnerės yra pasirengusios tą valstybę, kilus karinei grėsmei, ginti. Baltijos šalių atveju daug svarstyta, ar tai išvis įmanoma. Abejonių kėlė Lietuvos, Latvijos ir Estijos geografinė padėtis: visos pretendentės buvo apsuptos trečiųjų šalių, tai yra ne Aljanso narių, turėjo sienas su Rusija, Baltarusija. Skandinavijos šalys – Švedija, Suomija – taip pat nepriklausė NATO.
„Apginamumo klausimas buvo labai reikšmingas, – dar sykį pabrėžia L. Kojala. – NATO nenori įsipareigoti tiems, kuriems negali užtikrinti 5-ojo straipsnio veikimo (pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą – autorės past.), jeigu kada nors iškiltų grėsmė.“
Rytų Europos studijų centro direktoriaus manymu, tai buvo vienas svarbiausių dalykų, kurį Lietuvai pavyko sėkmingai įrodyti.
„Mes ir tapę NATO nariais siekiame sustiprinti savo galimybes būti ginamiems, – sako L. Kojala. – Pavyzdžiu gali būti gynybos planai Baltijos valstybėms, sukurti turbūt 2009–2010 metais dislokuojant čia NATO karius ir panašiai.“
„Ta dilema tęsiasi iki šiol, bet ji buvo pagrindinis kritikos objektas tiems, kurie sakė, kad vis dėlto Baltijos valstybės nėra pasirengusios būti NATO ir Aljansas neturėtų plėstis į jas“, – priduria politologas.
L. Kojalos manymu, siekiant narystės NATO, sudėtingiausia buvo ne įvairūs techniniai darbai, o politiniai, diplomatiniai iššūkiai. Skepsio Baltijos valstybių atžvilgiu, anot jo, nestigo: ar verta įsipareigoti naujoms narėms, kurios dar visai neseniai buvo Sovietų Sąjungoje?
Lietuvai, Latvijai ir Estijai teko nelengva užduotis įrodyti, kad taip, verta.
„Ne visoms šalims, ne visiems politikams buvo lengva, – pripažįsta L. Kojala. – Ne paslaptis, kad Rusija iki šiol eskaluoja tuos pokalbius tarp Vokietijos ir kitų šalių bei tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo. Kad NATO plėtra esą niekada nevyks į Rytus nuo Vokietijos. Iki šiol Vladimiras Putinas nuolat kartoja, kad tas garbės žodis, kurį neva davė kai kurių Vakarų Europos valstybių lyderiai, nebuvo ištesėtas.“
Politologo teigimu, faktas, kad Baltijos šalys yra tarsi skiriamoji juosta tarp Rytų ir Vakarų, visada buvo itin aktualus. Juo buvo grindžiami svarstymai, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai galbūt nereikėtų skirti bloko narės statuso.
Net ir Lietuvoje būta analogiškų diskusijų bei siūlančiųjų galbūt vietoj narystės Aljanse rinktis neutralitetą. Tuo labiau kad kai kurios šalys kaimynės, bent iš pradžių, nesiekė tiesioginės narystės NATO. Tarp tokių buvo, pavyzdžiui, Ukraina.
„Bet Lietuvos pozicija buvo kitokia ir, manau, ilgainiui supratome, jog ji buvo teisinga“, – apibendrina L. Kojala.
„Ukraina karo metu iš esmės liko viena. (…) Jeigu grėsmė būtų kilusi vienai iš Baltijos valstybių, jos nebūtų vienos. Jos būtų galingiausio ir sėkmingiausio pasaulyje gynybos aljanso dalimi.“
L. Kojala, politologas
Rusijai NATO šalys pašonėje, anot politologo, buvo it krislas akyje.
Europos Sąjungos plėtra į postsovietinį regioną vertinta ne itin pozityviai, tačiau kritika jos atžvilgiu buvo subalansuota. Tuo tarpu NATO plėtra lig šiol skausminga tema – Rusija niekaip negali pamiršti jai neva duotų pažadų Aljansui nesiplėsti į Rytus.
„Nebuvo įsipareigojimų, kad NATO niekada nesiplės į Rytus, – patikina L. Kojala. – Bet Rusija nuolat tą kartojo ir skundėsi Aljanso pajėgoms artėjant prie jos sienų: „NATO pirmą kartą priartėjo taip arti“…
Bet ryžtingų politikų dėka, pasak politologo, tokias kalbas pavyko įveikti. Be to, NATO visada pabrėžė esanti gynybinis aljansas.
„Jis nėra skirtas agresijai arba kitų valstybių puolimui, – pirmiausia užtikrinamas savo narių saugumas, ir kaimyninės NATO šalys neturėtų dėl to nerimauti, – aiškino L. Kojala. – NATO plėtra įvyko, bet NATO kariai ar NATO bazės mūsų regione taip staiga neatsirado. Tik pastaruoju metu, jau po Ukrainos įvykių, mes džiaugiamės čia dislokuotais kariais. Neskaitant oro policijos misijos, kuri tikrai labai nedidelė. Aš manau, NATO puikiai įrodė, kad ji yra gynybinio pobūdžio aljansas, reaguojantis į kylančias grėsmes, bet pats tikrai jų neskatinantis.“
L. Kojalos manymu, Lietuvos narystės Aljanse, veikiančiame nuo 1949 metų, reikšmė didžiulė.
„Per visą šį laiką 5-asis, tai yra kolektyvinės gynybos straipsnis, arba, paprastai sakant, „vienas už visus ir visi už vieną“, panaudotas tik kartą – po 2001 metų rugsėjo 11-osios, kai buvo užpultos JAV. Tai įrodymas, kad NATO atgrasymo principas veikia. Šalys, kurios yra Aljanse, neužpuolamos. Manau, ir Lietuva labai džiaugiasi tuo, kad penkioliktus metus priklauso Aljansui ir yra tikrai saugesnė negu bet kada per visą savo šalies istoriją“, – sako jis.
Rytų Europos studijų centro vadovo manymu, geresnio pavyzdžio palyginti nei Ukraina nėra. Kai šioje valstybėje prasidėjo karinė agresija ir dalis teritorijos buvo aneksuota bei okupuota, Lietuva, pasak jo, pajuto esanti šiek tiek kitokiame lygmenyje.
„Ukraina karo metu iš esmės liko viena. Kai kurios valstybės, įskaitant ir Lietuvą, jai padėjo, bet gintis iš esmės turėjo viena, – sako L. Kojala. – Jeigu grėsmė būtų kilusi vienai iš Baltijos valstybių, jos nebūtų vienos. Jos būtų galingiausio ir sėkmingiausio pasaulyje gynybos aljanso dalimi. Todėl mūsų saugumo lygmuo yra gerokai aukštesnis negu daugelio geografinių kaimynų.“
Prieš dvi savaites miręs JAV senatorius Džonas Makeinas buvo vienas Vakarų politikų, karščiausiai palaikiusių Lietuvos siekius tapti NATO nare. Reikšdama užuojautą senatoriaus šeimai, prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino Dž. Makeiną išskirtiniu, artimu Lietuvos draugu, kuriam mūsų šalis liks dėkinga už paramą įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę bei daug prisidėjus prie paramos mūsų valstybės gynybai ir piliečių saugumui telkimo. BH nuotr.
Visuomenėje, tiesa, pasigirsta įvairių vertinimų. Esą narystė NATO reikalauja didelių išlaidų, o nauda iš jos galbūt ir abejotina – nežinia, ar kas puls Lietuvą, o jei puls, kur garantija, kad kitos Aljanso šalys ją gins?
L. Kojalos manymu, vienas narystės NATO privalumų yra tai, kad mūsų gynybos išlaidos gali būti santykinai nedidelės. Visos valstybės turi skirti dėmesį gynybai ir yra nutarusios, kad 2 procentai BVP nėra pernelyg didelė riba, kurią reikėtų pasiekti. Ji leidžia užtikrinti, kad gynybiniai pajėgumai nemažėtų, kad šalys liktų pasirengusioms bet kokiems iššūkiams.
Kaip palyginimą politologas vėl pateikia Ukrainą.
„Ji manė, kad nestojimas į NATO, ne kažkokios gynybinės sąjungos su Rusija sudarymas, o buvimas per vidurį galbūt bus palankesnis, – sako L. Kojala. – Šiandien Ukraina yra šalis, kuri ne tik netekusi daugiau nei 10 000 žmonių, bet ir 10 procentų savo teritorijos, o savo gynybai skiria apie 5 procentus BVP. Tai gerokai daugiau, nei skiria bet kuri iš Baltijos valstybių, ir daugiau, negu skiria bet kuri iš NATO valstybių, įskaitant ir JAV.“
„Mes turėtume traktuoti Aljansą kaip susibūrimą šalių, kurios turi laikytis įsipareigojimų vieni kitiems, bet tie įsipareigojimai tikrai nėra tokie, kurie leistų manyti, kad mes mokame pernelyg daug. Jeigu mes būtume vieni, ne Aljanso nariai, jeigu kliautumėmės tik savo pačių saugumo garantijomis, savo pačių kariuomene, išlaidos tikrai būtų pastebimai didesnės“, – įsitikinęs, kad NATO būtina vertinti ir šia prasme, politologas.
Kai kurios NATO šalys vienu metu nebeskyrė tiek dėmesio, kiek reikėtų, savo gynybiniams pajėgumams, tad jie sumenko.
„Po šaltojo karo pabaigos įsivyravo mąstymas, kad bent jau Europoje karai yra atgyvena. Kad jų niekada nebebus, kad esame saugūs ir pinigus verta investuoti ne į gynybą, o į tokius dalykus, kaip socialinė apsauga, švietimas ir panašiai“, – sako, kad tai vyko gana kryptingai, ypač senajame žemyne, L. Kojala.
Tačiau 2001 metų įvykiai JAV, vėliau karas Gruzijoje, situacija Ukrainoje pakeitė nuomonę. Pasak politologo, suvokta, kad manymas, jog kariniai konfliktai jau praeityje, tebuvo iliuzija. Kad turi būti reaguojama į geopolitines aplinkybes, pasiruošta įvairiems netikėtiems scenarijams.
„Juo labiau kad jų spektras išsiplėtė, – primena L. Kojala. – Kadaise NATO buvo pirmiausia konvencinės gynybos aljansas – viena kariuomenė prieš kitą kariuomenę, vienos šalies agresija prieš kitos šalies agresiją. Dabar grėsmių spektras platesnis. Tai yra kibernetinis saugumas, energetinis saugumas, propaganda ir dezinformacija, hibridiniai karai su vadinamaisiais žaliaisiais žmogeliukais“, – sako, kad NATO turi reaguoti ir į šias grėsmes, jis.
Tad NATO pastaraisiais metais žengia daug žingsnių reformuodama savo vidaus veikimą nuo sprendimų priėmimo procedūrų spartos iki kibernetinio saugumo tyrimų ir kitų sričių analizės. To reikia tam, kad būtų pasirengta XXI amžiaus grėsmėms.
„Manau, kad NATO vystosi, NATO nėra stagnuojanti, o sugeba aprėpti naujas grėsmes. Šiuo metu visos narės, įskaitant ir tas, kurios manė, kad konfliktai yra praeitis, supranta, kad vis dėlto gynybai reikia skirti daugiau lėšų, matyti platesnių grėsmių“, – sako L. Kojala.
Jo teigimu, matoma, kad maždaug ketverius metus iš eilės NATO finansavimas po truputį auga. Iki 2024 metų NATO narės yra įsipareigojusios pasiekti 2 procentų BVP ribą.
„Tikėtina, kad to kai kurios nepadarys, bet bent jau priartėta prie to tikrai bus“, – įsitikinęs L. Kojala.
Dar viena šių laikų grėsmė – terorizmas. Pasak politologo, JAV prezidentas Donaldas Trampas kritikavo du dalykus NATO: kad jos narės neskiria 2 procentų BVP ir kad NATO pernelyg vangi, kovodama su terorizmu.
„Bet po pastarųjų mėnesių įvykių ir po viršūnių susitikimo Briuselyje D. Trampas pripažino, kad ir terorizmo užkardymo srityje NATO yra aktyvesnė, turi ir padalinius, skirtus šios grėsmės analizei, ir panašiai“, – sako jis.
