-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš penkiolika metų Donata, kaip ir daugelis tautiečių, kartu su visa šeima užsienin vyko laimės ieškoti nė nenumanydama, jog svečioje šalyje taps lietuviškumo židinio kurstytoja.
Panevėžietė sako Airijoje atsidūrė neplanuotai ir gana netikėtai. Ji dirbo mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, vyras – „Ekrano“ gamykloje. Nors mokytojavo ne visu etatu, savo darbu buvo patenkinta. Bet „Ekrane“ situacija buvo nekokia. Auginant mažą vaiką, išgyventi nebuvo lengva. Tad gavęs draugo pasiūlymą padirbėti Airijoje, Donatos vyras išvyko. Po metų prie vyro prisidėjo ir ji su pusantrų metukų sūneliu.
„Tikrai neplanavome Airijoje gyventi ilgai – tiesiog užsidirbti šiek tiek pinigų ir grįžti atgal. Tačiau, kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi“, – sako D. Simonaitienė.
Per nelaimingą atsitikimą darbe vyras rimtai susižeidė ir visas šeimos gyvenimas pakrypo kita linkme.
„Prasidėjo gydymas, operacijos, ilga reabilitacija. Vieni metai keitė kitus, sūnus Mykolas pradėjo lankyti airišką mokyklą ir kažkaip natūraliai priėjome prie bendros nuomonės likti Airijoje“, – dėstė moteris.
Jos teigimu, gyvenimas Airijoje visai kitoks nei Lietuvoje. Nors čia pinigai ant medžių irgi neauga – kaip ir visur kitur, reikia sunkiai dirbti. Tačiau skiriasi požiūris į gyvenimą. Žmonės čia labiau atsipalaidavę, nekeliantys nereikalingos įtampos, kartais chaotiški, spontaniški, lengvabūdiški, kartais neatsakingi, bet ramūs ir draugiški.
„Kartą dėstytojai pavėlavus gerą pusvalandį į paskaitą, aš, būdama perdėtai punktuali, mandagiai papriekaištavau. O ji man atsakė: „Kai kurios tautos gyvena tam, kad dirbtų, o mes, airiai, dirbame tam, kad užtektų pragyventi“, – prisimena D. Simonaitienė. – Airiai tolerantiški, pakantūs klaidoms, nesiveržiantys būti perfekcionistais ir tai jiems leidžia džiaugtis gyvenimu. Jie tikrai moka džiaugtis. Kiekvienam lietuviui to tikrai palinkėčiau.“
„Aš noriu pasidalyti tuo, ką turiu: lietuvių kalba, savo šaknimis bei lietuviškumu“, – sako jau pusantro dešimtmečio emigracijoje gyvenanti Donata Simonaitienė. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Pati pradžia svečioje šalyje buvo be galo sunki. Donatos teigimu, tai buvo vieni sunkiausių jos gyvenimo metų. Per vieną dieną pasikeitė viskas – komforto zona liko kažkur toli Lietuvoje, ją pakeitė nauja aplinka, žmonės, maistas, oras, namai, kuriuose gyveno kartu su dar trimis šeimomis.
Gimusi ir augusi Panevėžyje, lietuvė atsidūrė mažame kaimelyje, kuriame tik 10 namų, o iki parduotuvės tenka važiuoti keliasdešimt kilometrų. Tad čia praleido tik kelis mėnesius ir išsikraustė į Kavano apskritį, kur ir liko gyventi.
„Pirmas iššūkis buvo kalba, – prisipažįsta D. Simonaitienė. – Atvykau laisvai kalbėdama angliškai, tad tikrai nemaniau, kad kils sunkumų. Tiesą pasakius, tik dėl to, kad gerai kalbėjau angliškai, išdrįsau išvykti į Airiją. Tad kai pilna pasitikėjimo savimi nudrožiau į maisto parduotuvę ir pradėjau kalbinti vietinius, pamažu supratau, kad manęs daug kas nesupranta. Mokykloje mus mokė standartizuotos britų kalbos, o čia visi kalbėjo su airišku akcentu bei vartojo daug airiškai anglų kalbai būdingų žodžių.“
„Praradau pasitikėjimą savimi, bet stengiausi kuo daugiau bendrauti su airiais ir po truputį persilaužiau. Dabar jau airiai sako, kad kalbu su aiškiu Kavano akcentu“, – šypsosi panevėžietė.
Netrukus ji įsidarbino moteriškų drabužių parduotuvėje. Darbo nesibaidė, nes ir Lietuvoje jau nuo 17 metų plušo per du darbus. Pastangos atsipirko su kaupu – vos po 3 mėnesių tapo parduotuvės vadove. Bet kolektyvas, kuriam vadovavo, buvo airiškas, tad tai, jog emigrantė užėmė vadovaujamą poziciją, tikrai nebuvo sutikta su džiaugsmu. Vienos pardavėjos tėvai net buvo atėję skųstis parduotuvės savininkei, kaip ji drįso ne airę paskirti vadove.
„Teko pakovoti už save ir įrodyti, kad esu verta šios darbo vietos. Lietuviai iki šiol yra labai vertinami kaip atsakingi, darbštūs bei patikimi darbuotojai, – sako Donata. – Nors dar vienas iššūkis buvo priprasti prie airiškos darbo tvarkos, kuri kiek chaotiška ir kartais nelogiška. Čia net sirgti negalima – užsikrėtus gripu reikia keliauti į darbą.“
Aktyviai moteriai teko imtis ir dar vienos veiklos. Pedagoginį išsilavinimą turinčiai D. Simonaitienei buvo pasiūlyta prisidėti prie lietuviškos mokyklos kolektyvo ir lietuvių vaikus mokyti jų gimtosios kalbos. Deja, pamokos mokykloje vykdavo tik šeštadieniais, tad moteriai teko pasiūlymo atsisakyti, nes negalėjo suderinti su pagrindiniu savo darbu parduotuvėje. Tačiau į mokyklą nuvedė savo sūnų, tapo tėvų tarybos nare bei finansininke, o vėliau taip nutiko, kad teko perimti ir mokyklos vairą.
„Organizuoti mokyklos veiklą tikrai nelengvas darbas, tad pradžia buvo labai sunki, – atviravo emigrantė. – Bet įveikėme visas kliūtis ir šiemet mokykla švęs savo dešimtąjį gimtadienį.“
Lietuviškoje mokykloje „Gintarėlis“ kasmet mokosi apie 50–60 mokinių nuo ketverių iki aštuoniolikos metų. Pamokos vis dar vyksta tik šeštadieniais, tad vaikams tenka didžiulis krūvis: penkias dienas per savaitę jie eina į airišką mokyklą, o savaitgalį, kai jų draugai airiai ilsisi, keliauja į lietuviškas pamokas.
Pasak mokyklos vadovės, stengiamasi palaikyti aukštą akademinį lygį, tad tenka rimtai paplušėti tiek vaikams, tiek mokytojams. Tuo labiau kad tam per savaitę galima skirti tik tris valandas.
Kasmet yra laikomi Nacionalinio egzaminų centro parengti standartizuoti testai, vaikai ruošiami abitūros egzaminams. Mokykla tapo lietuvių kalbos egzamino laikymo centru, tad vaikai iš visų Airijos mokyklų gali atvykti pasitikrinti savo žinių. O kur dar kultūros, istorijos pamokos, įvairūs renginiai bei įsimintinų istorinių datų minėjimai.
„Aš mokau dvyliktokus, – pasakoja D. Simonaitienė. – Būna, kad ateina vaikai kažkada Lietuvoje baigę pirmą ar antrą klases, emigravę su tėvais, o dvyliktoje klasėje sugalvoja laikyti lietuvių egzaminą. Bet kur dingsi, tenka ruošti. Neišlaikiusiųjų dar neturėjau. Tad nuobodžiauti tikrai neturime kada. Tačiau ne tik rašyti ir skaityti siekiame išmokyti, bet ir formuoti tautinį identitetą, pagarbą savo tėvų šaknims bei Lietuvai, kurioje vaikai leidžia vasaras pas senelius.“
Pasak emigrantės, siekiant mokinius sudominti lietuvių kalba bei Lietuva, dalyvaujama įvairiuose projektuose, kuriuos organizuoja Lietuvos ar užsienio lituanistinės mokyklos. Pernai vasarą vaikams buvo surengta stovykla Lietuvoje – kartu su Panevėžio Beržų progimnazijos mokiniais bei pedagogais tyrinėjo Panevėžį, Anykščius, Šiaulius bei Naisius.
Donata Simonaitienė kartu su vyru Airijoje planavo apsistoti tik trumpam, šiek tiek užsidirbti pinigų, tačiau dabar bent kol kas grįžti į Lietuvą negalvoja. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Norime, kad mūsų vaikai, kurie jau gimę išeivijoje, Lietuvą pažintų ne tik iš vadovėlių, bet ir vaikščiodami jos pievomis“, – šypsosi panevėžietė.
Be abejo, lietuvių bendruomenė aktyviai bendradarbiauja su Kavano miestelio savivaldybe bei biblioteka, kartu dalyvauja įvairiuose renginiuose, miesto šventėse. Taip reprezentuoja Lietuvą, supažindina airių visuomenę su lietuviškomis tradicijomis, maistu, kultūra. Pavyzdžiui, per Kalėdas dalyvavo kultūrinėje mugėje, miesto centre suspindo tradiciškai papuošta lietuviška eglutė. Valstybinės šventės yra švenčiamos mokykloje, tačiau visada ir namuose. Ypač svarbios šeimai Vėlinių bei Kūčių tradicijos, nes šios šventės nėra minimos Airijoje. Kaip ir kiaušinių dažymas per Velykas. Airijoje per Velykas visi dalijasi šokoladiniais kiaušiniais, o D. Simonaitienė su šeima dar ir tikrų nusidažo. Jai su vyru tai yra įprasta, o vaikams – įdomu, nes vis kitaip, nei vietiniai daro.
„Net miesto bibliotekoje turime savo lietuviškų knygų lentyną. Šiais metais, kai švenčiame nepriklausomybės šimtmetį, visa savaitė gegužės mėnesį mūsų mieste bus paskelbta Lietuvos savaite. Tad Lietuvos Kavane yra tikrai daug!“ – patikina D. Simonaitienė.
Tiesa, viešojo transporto sistema tarp mažų miestelių nėra labai gerai išplėtota, tad atvykti į mokyklą nėra taip paprasta. Kartais tėveliai kooperuojasi ir vaikus veža pakaitomis: vieną kartą viena šeima, kitą kita.
Pasak Donatos, lietuviškos mokyklos lankomumas rodo, kad yra labai daug sąmoningų lietuvių, kuriems lietuvybės židinys yra svarbus.
„Vienos šeimos jau yra apsisprendusios likti gyventi Airijoje, kitos planuoja kažkada grįžti į Lietuvą. Dirbant abiem šeimos nariams sunku suteikti vaikui pakankamai lietuviškumo pamokų namuose, vaikai girdi tik buitinę lietuvių kalbą, o visą laiką leidžia airiškoje aplinkoje, tad tam ir yra lietuviška mokykla, kad padėtų tėvams auklėti vaikus lietuviais“, – sako emigrantė.
Donata pastebi, kad svetur gyvenantys tautiečiai į savo šaknis žiūri dvejopai: vieni nieko nenori girdėti apie Lietuvą, keikia ją, apsimeta airiais bei kalba su savo vaikais angliškai, o kiti gerbia savo šaknis ir stengiasi tai perduoti savo vaikams.
„Kiekvienas gyvena pagal savo moralės normas, – konstatuoja D. Simonaitienė. – Aišku, naivu tikėtis, kad apsimetinėti airiais puikiai sekasi, nes mūsų kultūros labai skirtingos. Juk tai, kad surezgi vieną kitą anglišką mintį, tavęs dar nepadaro airiu. Paradoksalu, bet dažniausiai tokie žmonės niekina ir airių kultūrą bei tradicijas, tad anksčiau ar vėliau juos ištiks identiteto krizė, kai nebežinos, kas tokie esantys. O tada jau bus liūdna. Ir ypač dėl vaikų, užaugintų meluojant tiek jiems, tiek sau pačiam ir taip iškreipiant jų vertybių skalę.“
Nors Donata sako pati besilaikanti principo niekada nesakyk niekada, tačiau grįžti gyventi į Lietuvą kol kas neplanuoja. Vyresnysis sūnus Mykolas šiemet laikys pagrindinės mokyklos egzaminus, jaunėlis Jonas, kuriam šešeri, jau antri metai lanko mokyklą. Ji pati po dešimties metų darbo parduotuvėje nusprendė persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris būtų mielas širdžiai, tad dabar darbuojasi neįgaliųjų mokymo centre.
„Kol auga vaikai, būtų nesąžininga jų atžvilgiu keisti gyvenamąją vietą, nes Airiją jie laiko savo namais. Gyvename ramų eilinės šeimos gyvenimą atokiame kaime, apsupti žalių laukų. Nebuvo lengva išvažiuoti, tad nebūtų taip lengva vėl pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Galbūt, kai užaugs vaikai, ir nuspręsime grįžti, – taško dar nededa panevėžietė. – Dabar bent kartą metuose grįžtu į Lietuvą, vyresnysis sūnus Mykolas visas vasaras praleidžia Lietuvoje pas močiutę. Vyksta savo noru, nes, kaip jis sako, „Aš esu pusė airio, pusė lietuvio.“
Donata įsitikinusi, kad žmogui, kuris jaučiasi visaverčiu pasaulio piliečiu, pasitiki savimi ir savo sprendimais, yra sąžiningas sau ir kitiems, saugoti ar kažkaip dirbtinai puoselėti lietuviškumo net nereikia. Tai yra mūsų asmenybės dalis ir tai nepakeičiama, neištrinama, neužmirštama. Ir jei žmonės gerbia savo šaknis, tai natūraliai perduoda ir vaikams.
„Aišku, ne visi moka ir nori būti sąžiningi tiek savo, tiek kitų akyse. Iš čia ir atsiranda pasakos, kaip užsienyje gera gyventi, kokia čia pieva žalesnė ir kokia duona skalsesnė. Tie, kas išvažiuodami keikė Lietuvą, dažniausiai keikia ir šalį, į kurią atvažiavo. Dažnas burnoja: kam man ta lietuvių kalba ar ta Lietuva, ką ji man davė? O aš visada paklausiu: kodėl jums Lietuva kažką privalėjo duoti? Kodėl jums išvis kažkas kažką privalo duoti? Ką jūs davėte Lietuvai? Kodėl mes norime tik gauti, imti, o duoti – ne? Tai, kad mano adrese įrašyta Airija, niekaip nekeičia mano pasaulėžiūros. Lietuvoje buvau lietuvių kalbos mokytoja ir čia esu tokia pati. Aš noriu pasidalyti tuo, ką turiu: lietuvių kalba, savo šaknimis bei lietuviškumu“, – atvira D. Simonaitienė.
Jos teigimu, išeivijoje yra daug nuostabių, išsilavinusių, dorų žmonių, kurie gerbia savo šaknis, domisi gyvenimu Lietuvoje, balsuoja rinkimuose, džiaugiasi bei liūdi kartu su gyvenančiaisiais Lietuvoje. Jos didžiausia svajonė – diena, kai lietuvių tauta nebebus skirstoma į lietuvius ir emigrantus. Puikiausias to pavyzdys – Airija. Emigravusių airių yra be galo daug, bet į juos nežiūrima neigiamai, jie neskirstomi į airius čia ir airius ten. Jie tiesiog yra airiai, kad ir kur jie gyventų. Airija neturi jokios specialios strategijos išeiviams susigrąžinti, airiai tiesiog grįžta patys, nes žino, kad jų laukia, kad čia yra jų namai.
„Linkiu ir Lietuvai pradedant naują šimtmetį pradėti džiaugtis savo piliečiais ir gerbti juos, kad ir kur jie būtų, nes juk visi turime lietuvio vardą ir tai mus turi jungti, o ne skirti“, – įsitikinusi D. Simonaitienė.
