Lietuviškos šaknys

Lietuviškos šaknys

Per pastarąjį šimtmetį lietuviški gėlių darželiai labai pasikeitė, tačiau, apsukę amžiaus trukmės ratą, pamažu vėl grįžta prie tradicinių šaknų.

Nuo seno lietuvių sodyba neįsivaizduota be daugybės augalų, o svarbiausiu jų atributu laikyti gėlių darželiai. Tie būdavę ne tik šeimininkės atspindžiu, bet ir pagelbėdavę įvairiose gyvenimiškose situacijose.

Nūdiena diktuoja kitokias sodybų puošimo madas. Daugelio tradicinių lietuviškiems namams augalų ir visai nebelikę, praktinė ir simbolinė jų reikšmė – primiršta. Tačiau to, ką paveldėjome iš senelių ir prosenelių su krauju, taip lengvai neištrinti

Dykynėje – ne gyvenimas

Žinoma etnobotanikė Gražina Žumbakienė primena, kad mūsų protėviai pirmiausia turėjo „prisijaukinti“ kasdieniame gyvenime juos supusius augalus ir sodybose auginti rinkosi tai, kas naudinga, gražu, kvapnu.

„Sodyba buvo tarsi atskiras mažas pasaulis, tad žmonės aplink savo namus augino beveik viską, ko jiems galėjo prireikti: sodino dekoratyvinius medžius ir krūmus, sodus, apynius, daržus, gėlių darželius, kambarines gėles“, – aiškina ji.

Tačiau pirmiausia prie namų atsirasdavo medžių.

„Sodyba be jų būdavo tiesiog neįsivaizduojama: „Nėra medžių – lygu dykynė, lygu laukiniai gyventų žmonės“, – cituoja senuosius posakius ponia Gražina.

Medžiai sodinti dėl grožio, kvapo, teikiamo jaukumo, bet taip pat ir praktiniais tikslais – kaip apsauga nuo žaibų, vėjų, gaisro. Nes teikė pavėsį, o lajose perėjo paukščiai.

G. Žumbakienės teigimu, iki Pirmojo pasaulinio karo lietuviškose sodybose sodinti išskirtinai lapuočiai – liepos, klevai, ąžuolai, beržai, kaštonai, šermukšniai, tuopos, uosiai, vinkšnos, gluosniai, ievos. Tiesa, buvo galima rasti ir vieną spygliuotį – paprastąjį kadagį.

„Jį sodino dėl verbų tose vietose, kur nelabai augdavo miškuose. Tik tarpukariu imta sodinti paprastąsias egles. Jas rekomendavo agronomai kaip apsaugą nuo vėjų ir sniego, ypač sodams ir bitėms“, – pasakoja pašnekovė.

Medis buvo svarbus toks svarbus, kad jo be reikalo nelaužė ir neskriaudė.

„Tikėjo, kad jie gyvi, jaučia, jiems skauda. Ir vaikus iš mažens mokė nelaužyti, nežaloti medelių“, – pasakoja G. Žumbakienė.

Pasak jos, Ona Nakrošienė (gimusi 1921 metais) iš Raguvos pasakojo neleisdavusi net sulos iš medžių leisti – buvo jų gaila.

G. Žumbakienė, etnobotanikė

Pagal darželį sprendė apie šeimininkę

Prie sodybų būtinai auginti ir dekoratyviniai krūmai, kurių bene svarbiausias buvo diemedis.

„Kuklųjį sidabriškai pilkšvą diemedžio krūmelį galėjai rasti vos ne kiekvienoje sodyboje, – pasakoja ponia Gražina. – Žmonės grožėjosi jo lapeliais, patiko ir malonus jų kvapas.“

Diemedis plačiai naudotas ir vaistams.

„Netgi sukūrė mįslę: „augalas anioliškai švelnus, dieviškai ligoniui malonus“. Jį dažnai sodino prie vartelių. Panevėžietė Marija Jurkienaitė (gimusi 1928 metais) prisiminė, ką vaikystėje jai pasakojo vyresnė kaimynė – diemedį sodino prie vartelių iš abiejų pusių ir tikėjo, kad pro jį ateinantis žmogus apvalomas nuo blogų minčių ir į namus įeina švarus“, – dėsto G. Žumbakienė.

Augino ir kitus kvepiančius krūmus: paprastąsias alyvas, Panevėžio krašte esą bezdais vadintas, jazminus.

„Kultūrinius erškėčius panevėžiečiai vadino gražiuoju radastos vardu. Jie buvo vieni mėgstamiausių darželio augalų dėl gražių, gardžiai kvepiančių žiedų“, – sako etnobotanikė.

Gėlių darželis irgi žydėdavo kiekvienoje sodyboje. Nors iš to nebūdavo jokios materialinės naudos, juos puoselėdavo dėl grožio ir teikiamo džiaugsmo, iš didžiulės meilės gėlėms.

„Be to, gėlių reikėjo įvairioms apeigoms, – primena ponia Gražina. – Tai buvo moterų sritis, bet vyrai irgi buvo neabejingi darželiui: „Gražiau negu dilgynės prie namo auga.“ Darželis savotiškai atstovavo visai sodybai: „Kur buvo prastas gėlynas – perniek tas kiemas.“ Pagal darželį sprendė, kokios merginos gyvena: „Apsilaidus, meška“, jei darželis netvarkingas. „Jeigu yra mergaitė, tai būtinai turi būti darželis. Labai negerbė, jei yra mergaitė, o darželis apleistas.“

Svarbus atributas

Net ir tremtyje lietuvaitės taip ilgėdavosi gėlių darželio, kad bandydavo jį atkurti net pačiuose atšiauriausiuose kraštuose.

G. Žumbakienė pasakoja istoriją iš Naujamiesčio kilusios Marijonos Pobedinskaitės (gimusios 1932 metais), kuri į Sibirą pateko būdama keturiolikos, istoriją.

„Ji prisiminė, kaip ištremta toli nuo gimtosios Lietuvos įsirengė darželį: „Anksčiau barakuose gyvenom, kai gavom tą butą, iš Lietuvos paprašiau pusseserių atsiųsti gėlių sėklų. Pas mus čia tik miškas buvo, jokių gėlių nei pas žmones vietinius, išskyrus ievas, žydinčias krūmuose. Po langais kiaulės po gatvę vaikšto. Tuoj užsinorėjau darželio. Broliai aptvėrė. Laukėm, kad žydėtų. Dešimt metų gėlyčių nematę. Visą laiką miškas ir miškas. Kartą papuolėm su darbais toliau, pamatėm rugius augančius, ėmėm verkti, puolėm: „Rugiai, rugiai!“ Taip ir gėlyčių laukėm. Rusėms būdavo gražu, būdavo vakarais pulkais prie tvoros stovi ir žiūri. „Pajdiom k Maruskinu sadiku“ (einam prie Marijos darželio). Tų gėlių gyvenime nematę, įdomu pažiūrėt. Tada eidavo pas brolį Steponą nusifotografuoti prie tų gėlių“.

Praeityje nė viena lietuviška sodyba nebuvo įsivaizduojama be gėlių darželio – ir ypač, jeigu namuose augo dukros (1936-ųjų fotografijoje – namas ir gėlių darželis Palaimos-Benediktavos kaime Biržų rajone ir sodybos šeimininkai Juozas ir Pranė Petruliai su dukromis Adele ir Elena). Epaveldas.lt/ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ (LIMIS) nuotrauka

Daugybę metų šiai etnografijos sričiai paskyrusios G. Žumbakienės tai nestebina. Jos teigimu, darželio gėlės buvo neatsiejama lietuvių gyvenimo dalis: džiugino augdamos, naudotos vaistams, buvo reikalingos apeigoms. Bet toli gražu ne visoms.

Etnobotanikės teigimu, tai mes įpratę laidotuvėse matyti daug gėlių, o anksčiau beveik nebūdavo. Jomis puošė nebent nesusituokusius mirusiuosius – ir tai daugiausia rūtomis.

Paprotys puošti visus mirusiuosius atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo.

„Žmonės tikėjo, kad gėlės kenkia mirusiojo sielai. Net nusikaltimu buvo laikoma apkrauti mirusįjį gėlėmis: „Varžai jį, dūšela suspausta tarp gėlių. Ką tu žinai, kas įsikurs tarp gėlių. Žvakė būtina.“ Tikėjo, kad tose gėlėse tik „piktosios dvasios šnarinėja – tai miręs ramiai negali gulėt“, – sako ji.

„Rūtos vairuoja širdį“

G. Žumbakienės pasakojimu, gėlių darželiai buvo įrengiami prie gyvenamojo namo. Iki Pirmojo pasaulinio karo lysvelės vyravo apvalios ir keturkampės.

„Tarpukariu imta kasti ir širdelės, rombo, trikampio, pusmėnuliuko, valstybingumo ženklų – Gedimino stulpų, Vyčio kryžiaus – formų lysveles, – dėsto žinovė. – Panevėžio krašte daugiau kasė apvalias, jas vadino lovelėmis. Viena moteris iš Pasvalio rajono prisiminė, kad jų kaime buvo 18 ūkininkų ir visų darželiuose buvo „apvalios lovelės“.

Etnobotanikės teigimu, mylimiausi augalai buvo tie, kurių lapai ar žiedai skaniai kvepėjo. O ypač buvo vertinamos gėlės, kurios ne tik gražiai žydi, bet ir gydo, – pavyzdžiui, bijūnai. Todėl lietuvių augintas gėles esą galima skaičiuoti dešimtimis. Žinoma, buvo ir populiariausių.

Garbingiausia ir mylimiausia buvo lietuvių nacionaline gėle laikoma rūta. G. Žumbakienės tvirtinimu, ji auginta kiekviename darželyje ir dažniausiai sėta garbingiausioje jo vietoje – centrinėse lysvelėse.

„Rūta naudota įvairių apeigų metu – buvo reikalinga per krikštynas, Pirmąją komuniją, vestuves, nevedusių jaunuolių laidotuves – vardija G. Žumbakienė. – Zofija Šlikaitė (gimusi 1904 metais) iš Miežiškių sakė, kad rūtos šakelių įsidėdavo į maldaknygę, knygą, kur jos sudžiūdavo, gerai laikėsi. Ir į laiškus įdėdavo džiovintų rūtelių.“

Vartojo rūtas mūsų seneliai ir įvairioms ligoms – virškinimo, nervų ir širdies – gydyti. Pasak etnobotanikės, netgi sakyta, kad „rūtos vairuoja širdį“.

„Užėjus blogumui, bėgdavo į darželį, nusiskindavo kelis lapelius ir pakramtydavo. Dažnai blogumas praeidavo. Mūsų šiuolaikiniam skoniui gal kiek neįprasta, bet rūtomis net paskanaudavo. Mėgo ant duonos, ypač šviežiai iškeptos, užsitepti sviesto, užsibarstyti pjaustytų rūtų ir valgyti“, – šypsosi pašnekovė.

Diemedžiai ir radastos, razetos ir, žinoma, rūtos – dabar tokių gėlių darželio puošmenų nė neįsivaizduojame, o kadaise neįsivaizduota, kaip galima turėti darželį be jų. G. Žumbakienės archyvo nuotraukos

Mylėjo ne vien dėl grožio

Dar viena populiari lietuviška gėlė buvo bijūnas. Panevėžio krašte juos vadindavo panavijomis, pinavijomis. XX amžiaus pirmoje pusėje jie kartu su rūtomis buvo pagrindinės darželio puošmenos. Bijūnus labai mylėjo ir gerbė dėl puikių kvapių ankstyvų žiedų, kuriuos dar ir gydymui vartojo.

„Bijūnai buvo vieni iš pagrindinių vaistų nuo „išgąsčio“ suaugusiesiems ir vaikams, ypač kai šie ko nors išsigąsta ir tada nakčia verkia, šokinėja iš miego“, – sako ponia Gražina, pridurdama, jog žinota ir apie vaistingasias bijūnų šaknų savybes.

Pasak etnobotanikės, paprastai gėlių darželio lysvelių viduryje augdavo žemaūgės gėlės, tačiau bijūnams taikyta išimtis. Šis gana aukštas augalas augo centrinėje lysvelėje kaip karalius.

Vasarinė kvapioji razeta buvo auginama plačiai visoje šalyje. Jas prilygino rūtoms.

„Rūtos vertintos dėl reikalingumo – vestuvėms, vainikams, o razetos buvo ypač mylimos dėl kvapo. Jų žiedeliai maži, neišvaizdūs, bet kvapas nepaprastai skanus“, – patikina G. Žumbakienė.

Jos teigimu, visoje Lietuvoje beveik vien tik apie jas jaunimas dainuodavo ir šokdavo ratelius.

„Jau mokykloje mokytojai to mokė vaikus. Visur dainavo panašiai, pabrėždami kvapo skanumą, žiedelių ir lapelių negražumą. Adolfina Survilienė (gimusi 1919 metais) iš Užunevėžių kaimo prisiminė, kaip jie dainuodavę: „Nedailus razetos nei žiedas, nei lapas, betgi gardus yra josios kvapas“, – pasakoja.

Nors žiedeliai smulkūs, mažai pastebimi, tačiau balzamita taip pat buvo viena mėgstamiausių gėlių Lietuvoje. Šio augalo lapai stambūs, sodriai žali ir kvapūs. Pasak etnobotanikės, ši gėlė yra geriausias įrodymas, kad gėlės buvo mylimos ne tiek dėl grožio, kiek dėl kvapo.

Vaistinė balzamita Panevėžio krašte vadinta plačmėte. Balzamitas vertino ir kaip vaistus: žaizdoms, galvos skausmui, skrandžio ligoms. Darželiuose pavasarį žydėjo ir pilnaviduriai bei nepilnaviduriai poetiniai narcizai, vertinti dėl žiedų kvapo, spalvos ir ankstyvumo.

Viena pagrindinių vasarinių gėlių buvo kvapusis pelėžirnis. Jie darželiuose klestėjo dėl žiedų grožio ir kvapo. Šias gėles dėl kvapo sodino arčiau namo langų, o panevėžiečiai juos vadino žirniukais. Dėl spalvingų, ilgai žydinčių žiedų darželiuose savo vietą turėjo ir šluoteliniai flioksai, panevėžiečių vadinti karkleliais. Pasak etnobotanikės, dvirages leukonijas panevėžiečiai vadino naktinukais, nes prasiskleidžia vakare ir naktį. Kadangi gėlės skleidžia stiprų malonų kvapą, jas sodindavo po langais – kad jaustųsi ir kambaryje.

„Kiti tiesiog pasėdavo į dubenį ir jį nešiodavo. Kur vakare kieme sėdi, ten nusineša. Ir po miegamojo langu padėdavo“, – šypsosi G. Žumbakienė.

Brangino trapią gyvybę

Mėtų buvo galima rasti kiekvienoje sodyboje. Pasak G. Žumbakienės, paprastai augindavo ne vieną, o dvi tris rūšis. Šis augalas vartotas kaip prieskonis. Be to, nuo daugelio ligų gėrė jų arbatą.

Pilni darželiai būdavo ir didžiųjų nasturčių.

„Negaliu nepaminėti ir dar keleto vienmečių gėlių. Tai didysis žioveinis, vadintas levanžundžiu. Darželinius šlamučius panevėžiečiai vadino šlamukais, šiaudinėliais“, – sako ji.

Pasak etnobotanikės, pastarosios gėlės labai gražiai atrodo ir sudžiovintos, tad jas daug kur naudojo ir žiemą: įkišdavo į vazas, puošė paveikslus, prieš žiemą dėjo į dvigubus langus.

Viena pagrindinių vasaros gėlių buvo ir darželiniai gludai, panevėžiečių vadinami lineliais.

„Ir dabar moterys kartais ieško jų sėklų „jaunystės tikrųjų linelių“, – sako ji.

Etnobotanikė pasakoja, kad gėlių be reikalo niekas neskynė. Jos kalbintos moterys prisimena, kad net kambariuose neleido merkti – artimieji barė merginas.

„Pakruojiškė Bronė Kižienė (gimusi 1912 metais) pasakojo, kad gėles merkė labai retai. Jos vyriausias brolis Juozelis neduodavo, griežtai barėsi: „Aš pamerkiau, jis kapt man už rankos: „Duok peilį, nupjausiu tau pirštą. Tu gėlei taip padarei, galvą joms nutraukei. Gyvos jos, tik nemoka pasakyti“, – Gražina sako, kad žmonės brangino ir augalo gyvybę.

Atrodo tarsi nelietuviškas

Dabar situacija labai pasikeitusi. Pasak G. Žumbakienės, bene didžiausias akims matomas senųjų ir dabartinių gyvenviečių skirtumas yra tai, kad dabar lapuočiai medžiai beveik nebesodinami.

„Būtų galima paaiškinti vietos stoka šiuolaikiniuose nedideliuose sklypuose, tačiau anksčiau, net ir turint mažutį sklypelį, pavyzdžiui, gatviniame rėžiniame kaime, žmonės visada atrasdavo vietos nors ir vienam medžiui. Dažniausiai tai būdavo liepa“, – sako ji.

Žmonės džiaugėsi vaistingais, kvapiais liepos žiedais, bičių dūzgesiu medyje.

„Mano kalbinti senesnio amžiaus pašnekovai negalėdavo patikėti, kad nebenorima sodinti medžių ir skaniai kvepiančių pamėgtų krūmų, pavyzdžiui, alyvų, jazminų, vien dėl to, kad rudenį prikrenta lapų. Kraštovaizdis be senovės lietuvio širdžiai taip brangių medžių atrodo tarsi nebelietuviškas“, – sako ji.

Etnobotanikės teigimu, beveik nebeauginami ir daugelis tradicinių darželių augalų. Jos pastebėjimu, pirmiausia iš darželių beveik išnyko rūtos.

„Jas mažai kas augina, nes dažnam šiuolaikiniam žmogui rūtos sukelia alergiją. Pastebėjau, kad daug žmonių jų net nebepažįsta“, – pastebi ponia Gražina, apgailestaujanti, kad gėlių darželiuose beveik nebesimato ir bijūnų, diemedžių, balzamitų, razetų, naktinukų, kvapiųjų žirnelių, nasturtų.

„Keliaujant po Europą į akis krenta gėlių darželių vienodumas. Gyvenvietėse dominuoja pelargonijos, petunijos ir panašios ryškios gėlės. Tą patį galima pastebėti ir Lietuvoje“, – sako.

Pamažu atgimsta net ir svetur

Bet yra, G. Žumbakienės manymu, ir kuo pasidžiaugti: žmonėms vis labiau besidomint aromaterapija, auga susidomėjimas ir senelių augintais augalais.

„Net nežinodami termino „aromaterapija“, senovės lietuviai augino ir vertino ypač skaniai kvepiančius augalus, kuriuos vartodavo ir sveikatai gerinti. Nekvepiančius augalus net vadino „bedruskiais“ ir jiems būdavo nelemta atsidurti tarp mėgstamiausių gėlių“, – pasakoja etnobotanikė.

Jos teigimu, pavyzdžiui, lietuviai augino biblinį augalą juozažolę, o kai kur be šio augalo gėlių darželio net nešventindavo. Jos pastebėjimu, dabar margalapio margainio reputacija kyla kaip augalo, kuris teigiamai veikia kepenų veiklą.

„Anksčiau mūsų protėviai jį augino daržuose būtent virškinimo ligoms gydyti“, – sako ji.

Etnobotanikė sako vis dažniau pastebinti, kad naujakuriai teiraujasi, ką galėtų pasisodinti, kas tęstų anksčiau tuose kraštuose augintų gėlių tradicijas.

„Kreipiasi ir jaunos, už Lietuvos ribų gyvenančios lietuvės, klausia, ką jos galėtų kitose šalyse, nors ir balkonuose, auginti, kas primintų joms Lietuvą ir pilną slėpinių protėvių gyvenimą gamtos apsuptyje. Smagu galvoti, kad tie iš Lietuvos išvykę augalai gal gyvuoja“, – ponia Gražina sako, kad kaip ir ekologiškai išprususi pasaulio visuomenės dalis, lietuviai gręžiasi į savo krašte augintus augalus.

Etnobotanikei džiugu stebėti, kad Lietuvos žmonės ir toliau jaučia žemės ir gamtos trauką, domisi, sodina, ieško tradicinių augalų.

„Atrodo, kad kaip ir jų protėviai, lietuviai negali pasitenkinti vien tik veja prie namų, nenori gyventi kaip dykynėj, bet gyventi apsupti širdžiai brangių augalų“, – sako ji.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų