-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
8-ajame dešimtmetyje Panevėžyje veikė grupė jaunuolių, išvysčiusių gan plačią nelegalių lapelių, kuriuose atsispindėjo tikroji šalies istorija, spausdinimo veiklą. Net būdami nepilnamečiai jie sugebėjo keletą metų bandyti sovietinės valdžios kantrybę, sėkmingai išvengdami saugumo pinklių. Kai jaunuosius Lietuvos patriotus galiausiai suėmė, apie tai skelbė net užsienio žiniasklaida, atidžiai sekusi bylos eigą.
Tarp šios grupelės steigėjų buvęs panevėžietis Vygaudas Vyšniauskas –vienas iš nedaugelio jauniausių lietuvių, turinčių Laisvės kovų dalyvio statusą. Įgyvendinti idėją jis sako ėmęsis kartu su Gintaru Lukoševičiumi, vėliau prišnekinęs klasės draugus: pirmiausia Rimantą Baltakį, po kurio laiko Gintarą Šileikį. Ilgainiui įsitraukė ir Arūnas Umbrasas. Veikloje dalyvavo ir V. Vyšniausko treniruočių draugas Vygantas Ramanauskas.
Panevėžietis Vygaudas Vyšniauskas – vienas nedaugelio jauniausių lietuvių, turinčių Laisvės kovų dalyvio statusą. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Viskas prasidėjo aštuntoje klasėje, – prisimena V. Vyšniauskas. – Tikrai nebuvau vienas. Iš pradžių – su G. Lukoševičiumi, paskui veikla išsiplėtė, vėliau plėtėsi dar labiau…“
Priešintis sovietinei sistemai išdrįsusiems vaikinams ieškoti pavyzdžio toli nereikėjo – patys buvo kilę iš šeimų, kur ištikimybė nepriklausomai Lietuvai buvo perduodama kartu su krauju iš kartos į kartą. Kaip toje patarlėje, kur obuolys nuo obels netoli tenurieda, šypsosi panevėžietis.
G. Lukoševičiaus tėtis Petras Lukoševičius, pasak jo, buvo bene labiausiai sekamas žmogus pokario Lietuvoje. Daug metų kalėjo už antitarybinę veiklą, tačiau niekada nenurimo – liko aktyvus disidentas.
Paties V. Vyšniausko tėtis Algirdas buvo ginkluoto pasipriešinimo dalyvis, nuteistas mirties bausme, tačiau nuosprendį sušvelninus, ilgus metus praleidęs lageriuose.
Pasak sūnaus, namuose tėvas niekada neslėpė savo pažiūrų, mama – taip pat. Buvo didžiuojamasi giminyste su garsiu disidentu, Helsinkio grupės nariu Karoliu Garucku – Vygaudo močiutės broliu.
Tokia aplinka formavo jauną asmenybę.
Tiek V. Vyšniauskas, tiek G. Lukoševičius tuo metu gyveno Tulpių mikrorajone, tik lankė skirtingas mokyklas: pirmasis – 7-ąją vidurinę, dabartinę J. Miltinio gimnazija, o antrasis – 8-ąją, dabar jau uždarytą „Nevėžio“ pagrindinę mokyklą. Pasak V. Vyšniausko, abu jie gerai žinojo vasario 16 dienos istorinę svarbą, todėl jaunuoliams atrodė baisiai neteisinga, kad jos niekas nešvenčia ir net Trispalvės spalvų žmonės nebežino.
„Taigi mes nutarėme išleisti pirmą lapelį, kuris vadinosi „Lietuvi, prisimink Vasario 16-ąją!“, – pasakoja vienas jauniausių Lietuvoje Laisvės kovų dalyvis.
Mane vos priėmė į darbą ir vakarinę mokyklą gerų ir drąsių žmonių dėka.
V. Vyšniauskas
Pasak V. Vyšniausko, sumanymą jie įgyvendino 1976 metų vasario 16 dieną. Paprastus popierėlius su raudonais „Javos“ dažais išpurkštu šūkiu mėtė į pašto dėžutes, klijavo prie pastatų, tarp jų – ir savo mokyklų.
„Toks moksleivio supratimas buvo, kad būtinai kas nors iš savų turi pamatyti, – pažiūrėti, kokia reakcija bus“, – su šypsena sako „Panevėžio balso“ pašnekovas.
Jaunuolių pastangomis po miestą pasklido ne mažiau kaip 200 egzempliorių. Daugiausia lapelių teko Tulpių kvartalui, kuriame gyveno abu jaunuoliai. Tad jam daugiausia teko ir saugumo dėmesio. Panevėžietis neabejoja: saugumiečiai įtarė, jog išplatinti atsišaukimus galėjo kažkas iš 8-osios vidurinės mokyklos. Tad, apsimetę gydytojais, vaikščiojo po klases ir tikrino rankas.
„Ir protingai darė ieškodami, ar ant rankų nėra dažų pėdsakų, – sutinka V. Vyšniauskas. – Bet mes dirbome su pirštinėmis.“
„Įdomu, kad kažkoks nelaimėlis tada įkliuvo – buvo susitepęs dažais, bet, matyt, taip ir baigėsi ramiai“, – priduria prisiminęs.
Po šio, sėkmingai pasibaigusio pirmojo karto buvo kiti. Antrasis jaunuolių išplatintas atsišaukimas buvo su Visuotine žmogaus teisių deklaracija, kurią 1975 metais įsipareigojo gerbti Sovietų Sąjunga. Jų taip pat ne mažiau kaip 200 išmėtyta į panevėžiečių pašto dėžutes.
V. Vyšniauskas skaičiuoja su draugais atspausdinęs iš viso vienuolika skirtingų atsišaukimų. Svarbiausius iš jų – gerokai didesniais tiražais nei pirmuosius.
Lapelių su užrašu „Tėvyne, numeski rūbą seną, kurį užvilko svetimi…“ išplatinta ne mažiau kaip 500. Dar vienų, su Leonido Brežnevo atvaizdu, kur jam po kaklu pakištas pjautuvas, o per galvą trenkia kūjis ir iš akių lekia žvaigždės, tiražas galėjo viršyti ir 2 000. Pastarosios karikatūros kopijos ne tik mestos į pašto dėžutes, klijuotos prie pastatų, bet ir dienos metu pabertos miesto centre: moksleiviai įsigudrino atsišaukimus mėtyti tuometėje Lenino aikštėje nuo daugiaaukščio, kuriame veikė „Šypsenos“ parduotuvė, stogo.
Vieną žinomiausių daugiaaukščių tuomečiame Panevėžyje – ir dar stovintį pačioje miesto širdyje, Lenino aikštėje, – jaunieji pogrindininkai gudriai išnaudojo antisovietinių lapelių platinimui. P. ŽIDONIO nuotr.
Dar vienas giliai į V. Vyšniausko atmintį įsirėžęs atvaizdas – Lietuvos žemėlapis, apjuostas spygliuota viela, o greta jos – lietuvaitė tautiniais drabužiais ir su grandinėmis ant rankų. Šio piešinio kopijų jaunuoliai sugebėjo išplatinti apie 5 000. Be įprastų būdų mesti juos į gyventojų pašto dėžutes, lipdyti ant sienų, barstyti pačiame Panevėžio centre, sugalvodavo ir naujų. Antisovietiniai atsišaukimai ėmė atsirasti ir teatro, kino teatro vestibiuliuose baigiantis seansams. Pasiekė net Kauną.
Pasak V. Vyšniausko, spausdinimas buvo nuolat tobulinamas, tiražai augo. G. Lukoševičius – menininkas, tad darė gražias klišes.
„Gaila, kad mums neliko tų lapelių nė vieno“, – sako panevėžietis, kurio namai ir buvo pagrindinis spausdinimo centras.
Vėliau pogrindinė spaustuvėlė persikėlė – simboliška – į dabartinę Vasario 16-osios gatvę, anuomet R. Čarno vardu vadintą. Dabar šio pastato jau nebelikę, bet jį nuo KGB būstinės teskyrė vos pora namų.
Bet ir tuo nelegali jaunuolių veikla neapsiribojo. Daryti dideli užrašai ant asfalto, pastatų, prieš spalio šventes masiškai naikinti plakatai – V. Vyšniauskas mena, kaip su bendraminčių grupe juos degino, pjaustė. Sykį nuo devynaukščio nuvertė didžiulį užrašą „Slava KPSS“. Tokios operacijos buvo gerai suplanuotos, žinant, kiek laiko prireiks pasprukti iš įvykio vietos, kol atvažiuos milicija ir KGB.
Tačiau, V. Vyšniausko teigimu, grupelės veiklos pagrindas vis dėlto buvo žmonių švietimas neleidžiant užmiršti šalies istorijos. Be savo spausdintų lapelių, jaunuoliai platino ir pogrindinę to meto spaudą: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Dievas ir Tėvynė“, „Aušra“. Po keletą jų gaudavo iš G. Lukoševičiaus tėvo, iš kunigo K. Garucko, kitais keliais. Kokiais, sako net ir tiksliai nežinodavę.
„Yra toks dalykas: toks tokį atpažįsta, – apie to meto pogrindininkus sako panevėžietis. – Kažkoks ryšys būna atsiradęs.“
Nors, neslepia, ne visus lietuvius ir pasiekdavo savilaidos spauda.
„Net keista… Šnekiesi su kitais ir nei matę, nei girdėję, o mes jų turėdavome, skaitydavome“, – prisimena V. Vyšniauskas.
Gintaras Lukoševičius. V. VYŠNIAUSKO ASMENINIO archyvo nuotr.
Jaunųjų panevėžiečių organizacija užaugo, bet pavadinimo taip ir neturėjo. Konspiracija buvo labai svarbi jos veiklos sąlyga. Tad dalis narių apie kitus sužinojo tik po areštų, kiti taip ir praslydo pro saugumo tinklus neįkliuvę.
Tos pačios taisyklės, V. Vyšniausko teigimu, galiojo net artimiausiems bičiuliams, todėl, pavyzdžiui, G. Šileikis ir A. Umbrasas nežinojo, kad į veiklą įtrauktas dar vienas jų bendraklasis – Rimantas Baltakis, kurio KGB nesugebėjo išaiškinti.
V. Vyšniauskas sako vienoje knygoje apie jaunimo pasipriešinimą sovietmečiu aptikęs, kad jų organizacija laikoma viena stambiausių Lietuvoje neginkluoto pasipriešinimo laikotarpiu.
Jaunuoliams išties gana ilgą laiką sekėsi skleisti antisovietines idėjas – saugumas panevėžiečius pavijo tik 1977 metais. Vieną dieną buvo sulaikyti visi susijusieji su lapelių platinimu, KGB darbuotojai jų butuose atliko kratas. V. Vyšniausko namuose buvo aptikti veiklos įkalčiai, kurių nespėjo sunaikinti. Kartu su jais saugumiečiai prigriebė bei pasisavino vertingą tarpukario laikų biblioteką, į kratos protokolą įtraukę gal dvidešimtąją šios dalį.
Sulaikius nepilnamečius, tą pačią dieną apie tai pranešė „Amerikos balso“ radijas. Žinia apie panevėžiečių areštą pasklido toli: Vakarų Europoje buvo stebima tolesnė bylos eiga, jaunuolių veikla aprašyta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“.
Kilus nemenkam triukšmui, po poros mėnesių bylą nutraukė. V. Vyšniauskas mena KGB tardytojo iš Vilniaus žodžius, esą išgelbėjo amnestija 60-ųjų Spalio metinių proga. Visgi, labiau tikėtina, priežastis buvo viešumas, kokio sovietų valdžia nesitikėjo. Incidentui išjudinus net Vakarus, kaltinimai buvo perkvalifikuoti į administracinės teisės pažeidimus ir jaunuoliai nubausti už chuliganizmą.
Sovietų Sąjunga greičiausiai nenorėjo būti pasmerkta už nepilnamečių kalinimą dėl politinių pažiūrų.
Rimantas Baltakys. V. VYŠNIAUSKO ASMENINIO archyvo nuotr.
Aišku, kliuvo ir jaunuolių tėvams. Juos svarstė darbo kolektyvuose, kėsinosi sužlugdyti karjeras, baudė atimdami ir taip retas sovietmečiu privilegijas.
V. Vyšniausko mama vaistininkė Anelė Vyšniauskienė neteko ilgai eilėje išlauktos paskyros automobiliui, nebuvo išleista kelionėn į Bulgariją.
Netrukus ir patys moksleiviai svarstyti pedagogų tarybos posėdyje. Nors, nusišypso V. Vyšniauskas, jam ten irgi atstovavo tėvai – pats nėjo, manė esantis teisus.
Kita vertus, panevėžietis tikina su draugais puikiai žinoję apie galimas savo veiklos pasekmes. Todėl vienintelis prašymas pedagogų tarybos posėdyje buvo leisti jiems baigti paskutinę anuomet 11 klasę, kad galėtų toliau mokytis aukštojoje mokykloje.
Tais laikais viską lėmė elgesio pažymys: turinčiam nepatenkinamą įvertinimą moksleiviui nebuvo leidžiama laikyti brandos egzaminų. O kaip tik tokį ir įrašė visiems pasipriešinimo organizacijos dalyviams.
Bausmė buvo griežta. Jau 18-os metų sulaukusį V. Vyšniauską, pripažintą svarbiausiu veiklos organizatoriumi, nutarta iš viso pašalinti iš vidurinės mokyklos, o tai buvo gana retas įvykis ir tais laikais.
„Mane vos priėmė į darbą ir vakarinę mokyklą gerų ir drąsių žmonių dėka“, – neslepia dėkingumo panevėžietis.
Miesto Vykdomojo komiteto nutarimu vaikinai buvo įtraukti į nepilnamečių inspekcijos įskaitą. G. Šileikis ir A. Umbrasas iki pat paskutinės minutės nežinojo, ar galės laikyti brandos egzaminus.
Už nepakankamą politinį-idėjinį auklėjamąjį darbą su mokiniais ir neefektyvų darbą su mokinių tėvais papeikimai skirti ne tik tuometinei klasės auklėtojai, bet ir anksčiau auklėjusiems klasę pedagogams.
Pasak V. Vyšniausko, jis pats ir vėliau buvo svarstytas daugelyje institucijų, 1978 metais jam neleista studijuoti Leningrado universitete geografijos.
Su problemomis susidūrė ir tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje. Pasak jo, buvo inicijuota byla – kaltino kurstymu prieš sovietų valdžią.
„Netgi tvirtino dirbant užsienio žvalgybai – esą domėjausi naujausių tankų T80 charakteristikomis“, – pasakoja.
Nors ir nepavykus paversti panevėžiečio CŽV agentu, jis ne kartą buvo tardomas, sulaukdavo įvairių nuobaudų. Galiausiai, tarnybos pabaigoje, V. Vyšniausku bandyta atsikratyti išsiunčiant į vadinamąjį „disbatą“ – drausmės batalioną. Išgelbėjo netikėtai iš pulko vado pavaduotojo sulauktas užtarimas ir net siuntimas į universitetą. Tiesa, pasirašytas išgalvota pavarde.
Arūnas Umbrasas ir Gintaras Šileikis. V. VYŠNIAUSKO ASMENINIO archyvo nuotr.
„Aš armijoje nieko neleistino nedariau, nes ir negalėjau nieko daryti, išskyrus pareiškimą, kad aš nesiruošiu šaudyti į lenkus – mes buvome paruošti maršui į Lenkiją 1980 metais. Be to, Afganistano karą vadinau neteisingu. Beje, man niekada nedavė ginklo, nesiuntė į sargybą, išlaipino iš komandos, siunčiamos į Afganistaną“, – prisimena V. Vyšniauskas.
Tačiau ir po karinės tarnybos panevėžiečio kelias lengvesnis netapo. Jis sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto parengiamuosius kursus, tačiau laikant baigiamuosius egzaminus netikėtai sužinojo, jog yra pašalinamas – už valytojos sandėliuko apiplėšimą bendrabutyje.
Kaltinimai, pasak V. Vyšniausko, buvo akivaizdžiai sufabrikuoti. O dar kurso draugams patvirtinus jo alibi, saugumas atsidūrė keblioje padėtyje.
Kai Vygaudas pats kartu su tėvu nuvyko į Vilniaus KGB skyrių išsiaiškinti, ten tiesiai šviesiai buvo pasakyta: vaikinas blogai užsirekomendavo armijoje, kalbėjo, ko nereikia, Vilniuje. Kagėbistai jam liepė pamiršti studijas ir porą metų padirbėti – tuomet esą neliks trukdžių studijuoti techninius mokslus.
V. Vyšniauskas, kaip ir A. Umbrasas, vėliau baigė Kauno politechnikos institutą. Iš pirmo karto pavyko įstoti į aukštąją mokyklą tik G. Šileikiui. G. Lukoševičius iš Lietuvos KGB akiračio dingo įstojęs į Talino dailės institutą.
Pasak V. Vyšniausko, jis buvo stebimas visose darbovietėse. Buvo situacijų, kuomet žmonės verbuoti vien dėl jo. Tardyti bendradarbiai.
Saugumas sugalvodavo įvairiausių trukdžių. Kad ir kviesdavo į karinį komisariatą pasirašyti, jog stebimasis nevyks į dainų šventę Vilniuje.
„Ten pasakydavo be užuolankų: išvažiuosi – pasodinsim. Bet į KGB nekvietė ir verbuoti niekada nebandė“, – sako V. Vyšniauskas.
„Man buvo užvesta stebėjimo byla ir ji buvo pildoma iki pat 1991 metų. Vėliau, mano žiniomis, išvežta į Rusiją“, – priduria panevėžietis, prasidėjus Atgimimui, Sąjūdžiui, kartu su bendraminčiais vėl grįžęs į aktyvią veiklą.
Jo teigimu, dalis žmonių nusisuko, baiminosi bendrauti, priimti dirbti ar mokytis, pagelbėti, tačiau gyvenime atsirado ir nepabūgusiųjų, jog pagalba jaunuoliui, kurio tokia praeitis, atsilieps jų pačių karjerai ar turės kitokių pasekmių. Tai – Miestų statybos projektavimo instituto viršininkas Kazimieras Burba, Elevatorių statybos valdybos viršininko pavaduotojas Edmundas Gaidamavičius, Stasys Mačiulis, vėliau buvęs Panevėžio meru, mokytojas Vytautas Danilevičius, 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Vytautas Baliūnas, Tarpkolūkinės statybos 
organizacijos sąmatų skyriaus viršininkė Onutė Brazauskienė, signataro Alvydo Medalinsko šeima, V. Vyšniausko teta Vida Sofija Rimkūnaitė, sporto treneris Bronius Pliavga.
