-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vienas jų – tarpukario Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Tokios nuomonės yra istorijos mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos ambasadorius Alfonsas Eidintas.
Jis – dviejų knygų apie Aleksandrą Stulginskį autorius. Jos abi viena nuo kitos skiriasi savo stiliumi, apimtimi ir, žinoma, turiniu.
„Susipažink su Aldonos Gaigalaitės parašyta knygos recenzija. Ji labai taikli, tiksli, suteiks tau idėjų publikacijai“, – pokalbio pradžioje pasiūlė knygos „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ autorius A. Eidintas.
Ši knyga – ne tik monografija apie Aleksandrą Stulginskį. Jos puslapiuose – gyvu, publicistiniu stiliumi pateikta XX amžiaus Lietuvos istorija.
Anot humanitarinių mokslų daktarės A. Gaigalaitės, istorikai, kurie norės plačiau susipažinti su lietuvių būkle stalininiuose kalėjimuose, lageriuose ar tremtyje, ras naujų, įdomių, iki šiol nežinotų faktų bei detalių. Autorius cituoja visą A. Stulginskio, kai jis buvo nuteistas ilgus metus kalėti, tardymo protokolą. Be to, knygoje galime susipažinti ir su kitų Lietuvos valstybės veikėjų ir politikų padėtimi stalininiuose gulaguose, jų likimais bei tarpusavio problemomis.
Su istoriku, kelių istorinių romanų autoriumi Alfonsu EIDINTU aptarėme tarpukario Lietuvos prezidento A. Stulginskio politinį kelią, Lietuvos Tarybos alternatyvas 1918 metų žiemą ir Vasario 16-osios akto likimą.
– Jūsų manymu, Lietuvos Taryba tų 1918-ųjų metų pradžioje turėjo kitų alternatyvų? Ar galėjo ji delsti, neskubėti pasirašyti ir skelbti Nepriklausomybės aktą, laukti karo pabaigos?
– Matyt, kad ne. Lietuvos Taryboje konservatoriai – Antanas Smetona ir jo grupė – buvo stiprūs. Kairieji – Petras Vileišis ir jo grupė – siūlė kitokį kelią, labiau veikti iš vidaus. A. Smetona ir konservatoriai bandė išsiderėti nepriklausomybės pripažinimą iš Vokietijos. Atsirado gera proga – juk patys vokiečiai ėmė reikalauti nepriklausomybės formulės. Užvirė visa kova.
1917-ųjų gruodžio 11 dienos aktas skelbė keturias konvencijas, tvirtą sąjungą su Vokietija. Prasidėjo mūšis Lietuvos Tarybos viduje tarp konservatorių ir radikalų. Liekant su gruodžio 11 dienos aktu, Lietuva iš to nieko nelaimi. 1918 metų sausio 8-ąją atsiranda akto formulė, skelbianti nepriklausomybę nuo visų: akto turinyje nebeliko jokių konvencijų ir įsipareigojimų vokiečiams, o jame nurodoma, kad būsimą Lietuvos santvarką nutars Steigiamasis Seimas.
Vokiečiams reikėjo visų Lietuvos Tarybos narių parašų. O juk keturi grasino pasitraukti – darykit, ką norit, be mūsų!
Prisiminkime, dar 1918 metų liepos 11-ąją Lietuvos karaliumi nominuotas monarchas Vilhelmas Urachas. Čia nebuvo vien tik žaidimas – A. Smetona turėjo paramą Lietuvos, kaip monarchinės valstybės, idėjai.
Priklausomai nuo karo pabaigos, nuo jo laimėtojo, buvo keli variantai. Šiuo atveju buvo aišku, kad tiek Vokietija, tiek Rusija pralaimi.
Yra istorikų nuomonių, kad šis vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas visų pirma buvo skirtas Lenkijai – atsiskirti nuo visų, o svarbiausia – nuo unijos su Lenkija. Tai buvo pasakymas visoms kitoms valstybėms, kad Lietuva panaikina kažkokius ryšius, idėjas dėl bendros sąjungos su Lenkija.
Buvo siekiama Lietuvos valstybės, tačiau klausimas, didelės ar mažos Lietuvos? Vokiečiai pradėjo atsitraukti nuo didelės Lietuvos kūrimo. 1919-ųjų pradžioje vokiečiai nebegynė Lietuvos pietrytinių rajonų, Vilniaus kraštą užėmė Lenkija. Vokiečiams atrodė, kad maža lietuvių lietuviška Lietuva bus geriau negu didelis dvikalbis ar trikalbis kraštas, kuris neaišku, kaip turėtų tvarkytis, kokie bus jo santykiai su Lenkija ir panašiai. Kitaip sakant, vokiečiai norėjo konsolidacijos ir stabilizacijos, kad šioje vietoje nebūtų nuolatinio triukšmo.
– Ar galima teigti, kad pasirašius ir paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą, Lietuvos Tarybos narių veiduose nebuvo didelės euforijos – veikiau vyravo susirūpinimas, nerimas: o kas bus toliau?
– Pasitenkinimas buvo, bet tikrai ne euforija. Nors aktą buvo pavykę paskelbti ir vokiečių spaudoje, bet juk jokio valdžios perdavimo nebuvo iki metų pabaigos. Ir toliau savo valią diktavo Vokietijos vyriausioji karinė valdžia. Ir toliau visus 1918-uosius metus iki lapkričio mėnesio vokiečiai neleido nieko daryti.
Lietuviai Berlyne jau žaidė stipriai. Visų pirma su katalikų frakcija ir iš dalies – per Viurtembergo monarchą Vilhelmą Urachą, nes Badenas-Viurtembergas buvo katalikiškas kraštas. Ryšiai Vokietijoje buvo neblogi…
Dar dešimt mėnesių truko toks stumdymasis, kova. Iš Antantės pusės, sąjungininkų gretose buvo susidomėjimas atgimstančia Lietuva. Bet kaip pripažinti, kaip padėti Lietuvai, kuri nevaldo teritorijos, kuri okupuota?
Žvelgiant iš Antantės pusės, mes atrodėme provokiškos politikos ir orientacijos kraštas. Tai Lietuvos Tarybai kainavo prestižą Antantės akyse. Juk Taryba buvo piešiama kaip vokiečių okupuotoje teritorijoje veikiantis net ne valdžios organas, o patariamoji taryba. Bet ji buvo pripažinta visų kitų lietuvių organizacijų, jų atstovų iš Rusijos, JAV, Šveicarijos.
Visgi Lietuvos Taryba jau turėjo svorio šalies viduje, kaip matome, o jau nuo 1920 metų buvo išrinktas Steigiamasis Seimas.
Pirmajame posėdyje gegužės 15-ąją Steigiamasis Seimas paskelbė esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos demokratinę respubliką. Deklaruota, jog Lietuva kuriama ne etnografinėmis, o etnologinėmis sienomis. Tai yra didžiulis skirtumas. Tai reiškė, kad Lietuvos teritorija dar nebuvo apibrėžta, galutinė, kad palankiai susiklosčius tarptautinėms aplinkybėms buvo manyta nebesivadovauti vien tik etnografinėmis žemėmis. Juk buvo ministrai be portfelio žydų ir gudų reikalams. Etnologinės sienos nebūtinai reiškė, kad gyventojai turi kalbėti lietuviškai ir šokti tautinius šokius. Etnologinės ribos galėjo apimti Baltarusijos katalikišką pusę – tai yra Senąją Lietuvą, kuri buvo apkrikštyta kartu su visa Lietuva.
Nėjo kalba apie stačiatikius, o apie LDK priklausiusias teritorijas, vadinamąją Lithuania Propria – Tikrąją Lietuvą. Baltarusijos katalikiška teritorija buvo senovės Lietuva, įrodinėjo Maskvoje Petras Klimas, remdamasis savo tyrimu. Ir šių išvadų niekas kol kas nepaneigė. Tad etnologinė Lietuvos siena drąsiai galėjo pretenduoti į šią Baltarusijos katalikų dalį, ir netgi į Mažąją Lietuvą – bent jau į Klaipėdos kraštą, apie ką Paryžiaus taikos konferencijoje užsiminė vokiečiams tuometis Prancūzijos lyderis Žoržas Klemanso. Lietuviai to nepamiršo.
– Nesuklysiu pasakęs, kad A. Stulginskis buvo viena svarbiausių figūrų derantis su Vokietija dėl valdžios perdavimo nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai?
– Ir su Vokietija, ir su popiežiumi, nes jis – krikščionių demokratų atstovas. A. Stulginskis palaikė kontaktus su Vatikanu. Buvo keli vizitai. Bet aš išskirčiau jo darbą grąžinant Lietuvos tremtinius. Jis buvo tremtinių grąžinimo komisijos pirmininkas. Apie 20–30 tūkstančių lietuvių kareivių buvo Rusijoje – reikėjo juos susigrąžinti. O kur dar daugiau nei 100 000 civilių?
Tarpukario Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, valstybę valdęs 1922–1926 metais.
A. Stulginskis turėjo Tarybos įgaliojimus – buvo labai svarbu karo išblaškytus žmones sugrąžinti į Lietuvą. Vėliau jau sekė kiti jo darbai būnant Prano Dovydaičio (1919 metais) Vyriausybės vidaus reikalų ministru. Bet praktiškai tai jis buvo premjeras, nes būtent A. Stulginskis vadovavo ministrų kabinetui.
Jo vaidmuo jau demokratiniu laikotarpiu tikrai buvo nemažas. A. Stulginskis – atkaklus, žemaitis, labai gindavo savo poziciją. Bet jei reikėdavo, mokėdavo ją pakeisti. Pavyzdžiui, per žemės reformą. Krikščionys demokratai žiauriai skilo šiuo klausimu – praktiškai vos nesusidarė dvi partijos. Dalyti dvarų žemę ar ne? A. Stulginskis buvo agronomas, suprato, kad privati nuosavybė – šventas reikalas, šventenybės postulatas. O čia – kaip bolševikams: atimti ir išdalyti dvarus?
A. Smetonai krikdemai, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius ir kiti, grįžę iš Rusijos, atrodė kaip bolševikai, jo pozicija – kieta: jokių nusavinimų! Galima išpirkti žemę iš dvarininkų, bet ne nusavinti. Tačiau radikali žemės ūkio reforma davė viltį, papildomą motyvaciją savanoriams: tarnausite ir kovosite – gausite žemės. Daug kam ta reforma nepatiko, bet labai greitai Lietuvos žemės ūkis atsistojo ant kojų.
– Politikos istorija rodo, kad kai kurių net labai svarbių asmenybių, vėlesnių kartų istorinė sąmonė neįsidėmi, nes jas dėl įvairių priežasčių užgožia kiti amžininkai. Ar, jūsų nuomone, Aleksandras Stulginskis – nepelnytai pamirštas?
– Ir Kazys Grinius! K. Grinius labai trumpai buvo Lietuvos prezidentu. A. Stulginskis taip pat buvo užgožtas, o jį užgožė A. Smetona, valdęs nuo 1926 metų gruodžio iki 1940-ųjų birželio. Per tą laiką A. Stulginskis parašydavo vieną kitą straipsnį, paskaitydavo vieną kitą paskaitą bendraminčiams. Bet iš esmės juk tuo metu buvo provincijos ūkininkas. Taip, istorikai jį žinojo, bet ta masinė atmintis apie A. Stulginskį buvo menka. O A. Smetona – ir pirmas, ir paskutinis tarpukario Lietuvos prezidentas. A. Stulginskis – konstitucinis Lietuvos Respublikos prezidentas.
Ir užsienio istoriografijoje retai kur sutiksime minimą A. Stulginskį. Nieko nepadarysi – taip būna. Gali pūsti burbulą, bet tokia situacija. Tam tikra istorinės asmenybės tragedija, kai jis lieka ilgiau valdžiusio, ryškesnį Lietuvos valstybės modelį suformavusio ir gynusio prezidento šešėlyje.
– Kaip sekėsi rinkti medžiagą antrajai knygai apie A. Stulginskį?
– Pokario metais Centriniame valstybės archyve iš pabirų dokumentų buvo suformuotas Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos archyvinis fondas, kuriame tėra tik 58 saugojimo vienetai. Kur dingo didelės apimties ir ne mažesnės valstybinės svarbos archyvas, turėjęs iki 25 000 archyvinių bylų, nustatyti iki šiol nepavyko. Nė vieno lapelio! Gali tik spėlioti – gal sudegė, gal į Maskvą išvežė, gal Vokietijoje…
Rašant apie bet kurį tarpukario prezidentą informacijos mažai. Tad medžiagą studijai apie Aleksandrą Stulginskį teko rinkti ilgai, po kruopelytę Lietuvos ir JAV lietuvių archyvuose, studijuojant oficialius dokumentus, seimų stenogramas. Medžiagos nėra daug. Laimė, kad A. Stulginskio veikla Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais atspindėta Petro Klimo dienoraštyje, o veikla Lietuvos Taryboje – jos protokoluose. Taip pat labai svarbus šaltinis – A. Stulginskio viešos kalbos, sakytos jam esant Steigiamojo Seimo pirmininku, respublikos prezidentu, jo straipsniai periodikoje. Taip pat be tarpukario Lietuvos spaudos pateiktų faktų, politikų interviu ir straipsnių, žurnalistų komentarų ši knyga būtų sausa.
– Veikaluose apie A. Stulginskį netrūksta jo gyvenimo detalių iš tremties Sibire.
– Stulginskiadą pradėjau paskelbdamas pirmą platesnę apybraižą apie tris Lietuvos prezidentus, kuri buvo išspausdinta 1990-aisiais „Lietuvos ryte“. Papildžius šią medžiagą, 1991 metais išleista knyga moksleiviams. Bet abi šios publikacijos stokojo vieno – dokumentų apie A. Stulginskio gyvenimą Sibire, lageriuose ir kalėjimuose.
Atkurta Lietuvos nepriklausomybė leido tęsti neteisėtai represuotų, ištremtų ir kalintų Lietuvos piliečių bylų paiešką. Sužinojau, kad prokuratūroje buvo 5 tomų A. Stulginskio byla, bet jos nebėra – išvežta į Maskvą. Dirbdamas tuo metu Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, 1992-aisiais oficialiu laišku kreipiausi į Lietuvos atstovybę Maskvoje prašydamas surasti Lietuvos valstybės veikėjų bylas, kurių nebuvo Vilniaus archyvuose.
Istorikams labai pasisekė, kad daug dėmesio tam skyrė Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Rusijos Federacijoje Egidijus Bičkauskas. Jis išsiuntinėjo paklausimus Rusijos Federacijos užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministerijoms prašydamas surasti aukštų Lietuvos pareigūnų bylas. Taip buvo surasta A. Stulginskio byla. Ji buvo saugoma SSRS prokuratūroje, ši ir išsiuntė bylą Lietuvos atstovybei.
Penkiatomė Stulginskio byla pagaliau atsidūrė Lietuvoje, buvusio KGB archyvo patalpose, tačiau dabar ji jau buvo dalis dokumentų rinkinio, tvarkomo ir prižiūrimo Lietuvos Seimo nario Balio Gajausko sudarytos komisijos. Ji ir suteikė galimybę istorikams su byla susipažinti.
– Koks gi Lietuvos prezidentas buvo 1956-aisiais grįžęs iš tremties į jau sovietų pavergtą, užvaldytą Lietuvą?
– Aleksandras Stulginskis draugams ir šeimai buvo parašęs laiškų iš Sibiro, iš kalėjimo. Tai labai įdomus susirašinėjimas – daug Ezopo kalbos. Prezidentas atsiskleidžia visai kitoje šviesoje. Šiaip jis atrodė gana niūrokas, mažakalbis, o štai po tragiškos gyvenimo patirties – kupinas sarkazmo, paslėpto cinizmo sovietų pagyrūniškumui. Laiškuose jis rašė: „Jūs neįsivaizduojate, kaip mes čia lenktyniaujame ir kokių laimėjimų mes čia pasieksime“, o jo žodžiuose – sovietmečio parodija.
Tačiau turėjo savo vertės pajautą ir kitiems kukliai duodavo suprasti: jis – buvęs Lietuvos prezidentas. Raštuose tą pabrėždavo. Jam ne kartą sovietinė valdžia siūlė rašyti atsiminimus, bet nesutiko.
Iš esmės dėl vienos priežasties – jis nemėgo Antano Smetonos režimo. A. Stulginskis būtų kritiškai rašęs apie A. Smetoną, bet toje situacijoje buvusio politinio tremtinio, disidento, tarpukario Lietuvos prezidento kritiškus atsiminimus apie Lietuvą valdžiusį režimą sovietų valdžia būtų panaudojusi propagandai. Jis tą puikiausiai suprato, kaip bus padaryta: „Vieną parašysi, nepajėgsi prižiūrėti, kitaip atspausdins – aš taip ir neskubu.“ Vieną kitą sakinį išbrauks, vieną kitą pridės, ir valdžia turės geros medžiagos savo propagandiniams tikslams. Juk A. Stulginskis tikrai būtų kritiškai rašęs apie A. Smetonos valdymą, valdžios uzurpavimą.
Jis slapta parašė atsiminimus – nuo vaikystės iki 1918 metų pabaigos, apie Lietuvos Tarybos veiklą. 1974-aisiais A. Stulginskio anūkės Ramunės vyras, istorikas profesorius Jonas Račkauskas atvyko iš Čikagos, Petronėlės Lastienės sesers namuose Žvėryne nufotografavo visus Stulginskio rankraščius ir, grįžęs į Ameriką, išleido jo atsiminimus.
Istorijos mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos ambasadorius Alfonsas Eidintas – istorinių romanų, knygų apie tarpukario Lietuvos prezidentus A. Smetoną ir A. Stulginskį autorius.
Man atrodo, kad A. Stulginskis šiek tiek turėjo įtakos P. Klimo memuarams, o P. Klimas – jo. Jie susitikinėdavo Kaune kaip politiniai kaliniai, tremtiniai. Kadangi jie susitikinėdavo, aptardavo praeitį, ir Aleksandrui Stulginskiui sukildavo prisiminimai.
– Ar, jūsų manymu, pakankamai dėmesio skiriame tarpukario Lietuvos prezidento A. Stulginskio atminimui?
– Sunku pasakyti… Yra Kaune paminklas visiems trims tarpukario Lietuvos prezidentams. Taip pat jam yra paminklas Kretingos rajone, Jokūbave, A. Stulginskio dvaro parke. Yra Kaune A. Stulginskio akademija. O Nacionalinio panteono neturime. Mūsų prezidentai išsibarstę: A. Stulginskis – Kaune, K. Grinius palaidotas tėviškėje, A. Smetona – vis dar Amerikoje, A. Brazauskas – Vilniuje.
Tačiau Lietuvos istorijoje A. Stulginskis tikrai nepamirštas ir nebus pamirštas. Tai neįmanoma. Jis pats 1945 metų gruodžio 10 dieną dėl jo neteisėto laikymo lageryje diktatoriui Josifui Stalinui ne be reikalo parašė: „(…) mano gyvenimas susietas su Lietuvos valstybės istorija ir jis be pėdsakų išnykti negali“.
– Turite vilties, kad kada nors atsiras Lietuvos Nepriklausomybės akto originalas?
– Turi atsirasti. Netikiu, kad jis sunaikintas. Yra kažkur, dar nesurastas – arba surastas, – ir turime laukti. Būtų gražu bent vieną turėti iš pasirašytų egzempliorių.
Taip kartais būna istorijos tyrinėjimų metu, kad netikėtai randi kokioje nors neįvardintoje byloje perlenktą svarbų dokumentą. Nemanau, kad aktas buvo didelio formato. Jis protokoluose užfiksuotas, akto egzistavimo faktas neginčijamas.
