1990-aisiais Michailą Gorbačiovą Vilniuje pasitiko mitingas, kuris aiškiai parodė – Lietuva turi savo laisvės siekį.

Lietuvą atgaivinusi laisvės liūtis

Lietuvą atgaivinusi laisvės liūtis

Devintojo dešimtmečio pabaiga pažymėta svarbiais įvykiais, įkvėpusiais Baltijos šalis išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti valstybingumą.

Nepriklausomybės priešaušris kupinas įvykių, vedusių link valstybingumo atkūrimo. Lietuva kaip ir 1918 metais sugebėjo pasinaudoti pasaulyje susiklosčiusia situacija ir vėl tapo nepriklausoma. Maždaug nuo 1987-ųjų bruzdėjo visa Lietuva, nebuvo išimtis ir Panevėžys – vyko mitingai, protestai, kūrėsi Sąjūdis, o sovietų valdžia dažniausiai tegalėjo stebėti vykstančius įvykius – patvinusios upės jau nebesugebėjo užtvenkti.

Virtinė įvykių

Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, nepriklausomybės atkūrimą nulėmė keli veiksniai. Visų pirma – pasaulyje vykę procesai. Pasak istoriko, XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir ypač devintasis dešimtmetis pasižymėjo pavergtų, užguitų tautų išsilaisvinimu. Ir šie procesai vilnijo nuo Afrikos iki Europos.

„Pietų Afrikos Respublikoje labai sparčiai griuvo apartheido sistema, į laisvę išėjo Nelsonas Mandela, vyko demokratizacijos procesas ir kitose Afrikos valstybėse. Tai, be abejo, darė poveikį ir likusiam pasauliui, o pirmiausia už geležinės uždangos – Sovietų Sąjungoje gyvenančioms tautoms“, – sako A. Kasparavičius.

Anot jo, nacionalinis išsivadavimo judėjimas naują, labai gaivų kvėpavimą įgijo1985-ųjų pabaigoje – 1986 metais, kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas ir pradėjo „perestroikos“ politiką. A. Kasparavičiaus teigimu, dėl istorinio teisingumo reikėtų pabrėžti, kad išsivadavimo, laisvės, viešumo, demokratijos šūkiai pirmiausia tapo reikšmingi, žinomi, apie juos garsiai kalbėta Sovietų Sąjungos megapoliuose – tuometiniame Leningrade, Maskvoje. 1986–1987 metais tokiuose leidiniuose, kaip „Argumenty i fakty“, „Literaturnaja gazeta“, „Ogoniok,“ pasirodė daug straipsnių, naujo požiūrio, aštrios sovietinio totalitarizmo kritikos ir visa tai pirmiausia plūstelėjo didžiuosiuose Rusijos miestuose. Šis procesas, pasak istoriko, sukėlė atgarsius ir Baltijos šalyse.

„Maždaug nuo 1987 metų vasaros, nuo istorinio Lietuvos laisvės lygos mitingo prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo, į tokį nacionalinio išsivadavimo, demokratijos susigrąžinimo avangardą išėjo pavergti Baltijos kraštai“, – pasakojo A. Kasparavičius.

Dar vienu veiksniu, istoriko manymu, galima laikyti faktą, kad Baltijos valstybės į Sovietų Sąjungos sudėtį inkorporuotos vėliausiai – 1940-aisiais. Didelė dalis jų visuomenės nesusitaikė su pavergimu ir sovietinio totalitarizmo atžvilgiu visada buvo nusiteikusi opoziciškai, rezistentiškai. A. Kasparavičius pasakoja, kad priešiškas nusiteikimas nebuvo tolygus. Gana nedidelės žmonių grupės, kaip Lietuvos laisvės lyga arba Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidėjai, Katalikų bažnyčia, labai ryškiai save skyrė nuo sovietinio režimo, sovietinės ideologijos. Gerokai daugiau žmonių, istoriko spėjimu, apie 15–20 procentų, viešai to nedeklaruodami visą laiką veikė kaip opozicija sovietinei sistemai, režimui, sovietinei valdžiai.

Daktaro Algimanto Kasparavičiaus teigimu, nacionalinis išsivadavimo judėjimas naują, labai gaivų kvėpavimą įgijo kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas ir pradėjo „perestroikos“ politiką. DELFI nuotr.

Daktaro Algimanto Kasparavičiaus teigimu, nacionalinis išsivadavimo judėjimas naują, labai gaivų kvėpavimą įgijo kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas ir pradėjo „perestroikos“ politiką. DELFI nuotr.

„Ta tylioji rezistencija pirmiausia reiškėsi per Katalikų bažnyčią. Žmonės lankė įvairias Katalikų bažnyčios organizuojamas pamaldas, eisenas, gausiai dalyvaudavo atlaiduose. Taip reiškė savo nepritarimą oficialiajai komunistinei doktrinai“, – sako A. Kasparavičius.

Dalis visuomenės nišų pasireikšti ieškojo ne per Bažnyčią: puoselėjo tautines tradicijas, tautinę kultūrą ar kovojo už žalią Lietuvą, pasisakydami prieš Ignalinos atominės elektrinės naujų blokų statybą.

„Tai jau buvo truputį vėliau ir nebuvo toks ryškus pasipriešinimas sistemai. Jeigu reikėtų įvardyti ryškiausią vėlyvojo sovietmečio pasipriešinimo bastioną Lietuvoje, manyčiau, kad tai buvo Katalikų bažnyčia“, – mano istorikas.

Bažnytinė organizacija, jo manymu, tapo itin reikšminga, kai Romos popiežiumi išrinktas lietuviškų šaknų turintis lenkas Jonas Paulius II. Jis iškėlė garsųjį šūkį – nebijokite, kalbėkite, atlikite savo krikščioniškas pareigas.

A. Kasparavičiaus manymu, sovietinė sistema tiesiog nesugebėjo nuslopinti Sąjūdžio.

„Ta sovietinė totalitarinė komunistinė sistema, kuri sukurta dar XX amžiaus pradžioje, per 70 metų moraliai sudilo. Vėlyvasis komunistinis totalitarinis elitas jau nebenorėjo gyventi vadovaudamasis kelių dešimtmečių senumo komunistinėmis ideologinėmis klišėmis, vertybėmis. Ypač jaunoji komunistų karta, komunistinio sovietinio politinio elito karta, labiau linko į vakarietiškas vertybes, į tokį labiau pragmatinį mąstymą, o tai sprogdino pačią sovietinę sistemą, Sovietų Sąjungą iš vidaus“, – pasakojo istorikas.

Itin veržliai veikė nacionalinio išsivadavimo judėjimai Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Kaukaze, Užkaukazėje, Rusijoje, Ukrainoje. M. Gorbačiovui atleidus varžtus, paaiškėjo, kad opozicinių jėgų itin daug, jos labai sparčiai kaupė naujas galias, rinko šalininkus ir formavosi bent keletas sąjūdžių, frontų.

Michailas Gorbačiovas Vilniuje, 1990 metų sausis.

Michailas Gorbačiovas Vilniuje, 1990 metų sausis.

Laisvės ženklai – įvairiose srityse

Kalbant apie Nepriklausomybės priešaušrį Lietuvoje, galima išskirti kelis etapus. A. Kasparavičiaus manymu, pirmojo būta nuo 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo, kai pirmą kartą po kelių dešimtmečių išdrįso viešai išeiti gana didelė žmonių grupė, išsakyti tiesą visuomenei ir valdžiai į akis. Oficiali valdžia, spauda, kai kurie žurnalistai kritikavo tokį laisvės ir demokratijos reikalavimą, tačiau rimtesnių represijų viešai pasmerkę Ribentropo-Molotovo paktą, Bažnyčios persekiojimą, tikinčiųjų teisių suvaržymus Lietuvoje mitinguotojai nepatyrė.

„Ir tai turbūt buvo labai ryškus ženklas ir riba Lietuvoje pasukti tokiu gana radikalaus nepaklusnumo valdžiai keliu“, – sako istorikas.

Pirmasis etapas, jo manymu, tęsėsi truputį daugiau nei pusmetį, iki 1988 metų birželio 3 dienos, kai įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Kitas etapas truko iki spalio mėnesio, kai įvyko pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas. Per tą laiką šalyje suplazdėjo trispalvės, įvyko Roko maršas per Lietuvą, visoje šalyje kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės. Tauta pajuto, kad gali gana laisvai kvėpuoti, laisvai reikšti savo mintis, savo kultūrą, politines ambicijas susigrąžinti nepriklausomą valstybę.

Nuo Sąjūdžio suvažiavimo iki 1990 metų kovo 11 dienos, pasak istoriko, – etapas, kai lietuvių tauta labai tikslingai ir metodiškai žengė nepriklausomos valstybės atkūrimo link. Per tą laiką kūrėsi įvairios politinės organizacijos, partijos. Bene aukščiausia viršūnė buvo rinkimai į dar tuomet LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Jie baigėsi labai ryškia Sąjūdžio kandidatų persvara.

„Nuo pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo iki 1990 metų kovo 11 dienos visas Sąjūdžio judėjimas labai tikslingai juda link nepriklausomos valstybės atkūrimo Iš esmės sąjūdininkai tuo neabejojo. Buvo vienas tikslas, tik ginčytasi, kokią taktiką pasirinkti, su kuo bendradarbiauti, kas mūsų artimesni šalininkai, kas tolimesni, bet tai – tik detalės“, – mano istorikas.

„Jei tai būtų vykę tik Lietuvoje, Sovietų Sąjungai būtų užtekę jėgų ir pajėgumų jį nuslopinti, bet procesas išsiplėtė kur kas plačiau: pačioje Rusijoje, pirmiausia Leningrade ir Maskvoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Latvijoje, Estijoje – tų taškų buvo labai daug. Proceso gesinti nebebuvo kam ir tos papildomos kagėbistų šimtinės ar tūkstantinės situacijos išgelbėti jau nebegalėjo. Sovietų totalitarinė sistema jau garmėjo pragaran.“

A. Kasparavičius

Kaip labai svarbų aspektą jis išskiria ir tai, kad šitame kelyje Lietuva ir kitos Baltijos šalys turėjo labai rimtą moralinę, kultūrinę ir politinę ne vienos Sovietų Sąjungos tautos paramą, o svarbiausia – pačios rusų tautos. Istorikas pasakoja kažkada kalbėjęs su pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Egidijumi Bičkausku. Jo teigimu, vienu metu buvo keliamas tikslas, kad pirmiausia trijų Baltijos valstybių atsiskyrimą ir valstybingumo susigrąžinimą turėtų pripažinti Sovietų Sąjunga.

„M. Gorbačiovas turbūt to nepajėgė suprasti. Manyčiau, kad istorinėje perspektyvoje tai išėjo į naudą visam pasauliui. Šis M. Gorbačiovo neryžtingumas pripažinti trijų Baltijos tautų valstybingumo atkūrimą lėmė, kad nepripažinimas toliau ardė pačią sovietinę imperiją, skatino kitų tautų išsivadavimo judėjimus ir galų gale 1991-ųjų gruodį sugriuvo pati Sovietų Sąjunga“, – įžvelgia istorikas.

Nors jau mažai ką galėjo padaryti, permainos sovietinėms saugumo struktūroms nepatiko. Tuo laiku būta ir persekiojimų, ir žmonės buvo stebimi, juos bandyta verbuoti. Tačiau didesnių represijų išvengta. Pasak A. Kasparavičiaus, dabar prieinami šaltiniai atskleidžia, kad turbūt nuo 1987 vasaros pabaigos iki 1988 metų vasaros, tai yra per nepilnus metus, sovietinis KGB Lietuvoje bandė stiprinti savo struktūrą, ruoštis artėjančiam nacionalinio išsivadavimo sprogimui ir oficialiai verbavo naujus kadrus. Į KGB rezervą per tą laiką buvo užverbuoti keli šimtai patikimų, ideologiškai ištikimų režimui žmonių.

„Tai rimtesnės reikšmės jau nebeturėjo, nes procesas vyko ne tik Lietuvoje. Aišku, jei tai būtų vykę tik Lietuvoje, Sovietų Sąjungai būtų užtekę jėgų ir pajėgumų jį nuslopinti, bet jis išsiplėtė kur kas plačiau: pačioje Rusijoje, pirmiausia Leningrade ir Maskvoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Latvijoje, Estijoje – tų taškų buvo labai daug. Proceso gesinti nebebuvo kam ir tos papildomos kagėbistų šimtinės ar tūkstantinės situacijos išgelbėti jau nebegalėjo. Sovietų totalitarinė sistema jau garmėjo pragaran“, – pasakoja istorikas.

Istorinis Lietuvos laisvės lygos mitingas prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo.

Istorinis Lietuvos laisvės lygos mitingas prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo.

Laisvės liūtis

Pasak A. Kasparavičiaus, 1988 metai Lietuvoje buvo turbūt paskutiniai metai, kai Vasario 16-oji švęsta nelegaliai. Tai būta ypatingos datos – 70 metų nuo 1918-ųjų vasario 16-osios.

Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinio „Laisvas žodis“ redaktorius ir antrasis skyriaus pirmininkas, dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės ir kultūrinės minties centro vadovas Arnoldas Simėnas pasakojo, kad tuo metu Panevėžyje valdžia, kad tik žmonės nešvęstų, organizavo budėjimus įstaigose, įmonėse. Visą naktį budėta, kad žmonės neiškeltų trispalvių, nepradėtų švęsti jubiliejaus. Nepaisant to, tą naktį Respublikos gatvėje ant vieno iš pastatų atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai“.

A. Simėnas „Panevėžio balsui“ yra pasakojęs, kad 1988 metai buvo kupini įvairių įvykių. Tų metų birželį pasirodė žinia, kad Mokslų akademijoje įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kurio tikslas – remti pertvarką. Tad ir Panevėžyje brendo mintys kurti iniciatyvinę grupę. 1988 metais mieste įvyko pirmasis mitingas, kuriame kelti aktualūs klausimai – „Aukštaitijos“ sporto komplekso stadionas buvo sausakimšas laisvės ir demokratijos ištroškusių ir ryžtingų panevėžiečių. Iš tų laikų A. Simėnui likę patys šviesiausi atsiminimai. Tuomet susipažino su daugeliu žmonių, sužinojo apie miesto problemas ir džiaugsmus.

Panašūs įvykiai vilnijo per visą šalį.

„Tuo metu buvau studentas. Vilniaus Katedros aikštė vasario 16-ąją buvo beveik visa apsupta persirengusių milicininkų, saugumiečių, visa izoliuota. Per ją net nebuvo galima eiti. Sakyčiau, situacija buvo gana komiška, nes, viena vertus, sovietinė valdžia nepripažino Vasario 16-osios nei istorinės reikšmės, nei kaip šventės, bet kita vertus, apsupdama Katedros aikštę ir visą miestą paimdama į saugumo gniaužtus lyg ir pripažino, kad šventė egzistuoja, kad jeigu tų struktūrų nebūtų, žmonės iš karto plūstelėtų į gatves, plūstelėtų į aikštę“, – dalijasi prisiminimais istorikas A. Kasparavičius.

Lietuvių tauta labai tikslingai ir metodiškai žengė nepriklausomos valstybės atkūrimo link – visoje šalyje kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės.

Lietuvių tauta labai tikslingai ir metodiškai žengė nepriklausomos valstybės atkūrimo link – visoje šalyje kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės.

Tądien jis ėjęs Pilies gatve link Katedros aikštės ir sutikęs persirengusių milicininkų vorą su draugovininkų raiščiais. „Apsimesdamas, kad nieko nežinau, klausiau, ką čia saugo, nes aikštė – tuščia. Jie mane vijo šalin ir nieko neaiškino. Iš esmės tai jau, mano supratimu, rodė valdžios bejėgiškumą – kad ji jau nebevaldo procesų, kad visuomenė jautė, jog valdžia gyvena praktiškai paskutinius savo despotizmo mėnesius“, – sako A. Kasparavičius.

1988-ųjų balandžio viduryje tuometiniame Pedagoginiame institute įvyko Istorijos fakulteto studentų aktyvistų ir labai nomenklatūriškai, komunistiškai nusiteikusių dėstytojų aštri diskusija Vasario 16-osios tema. Istoriko teigimu, joje studentai oponavo tokiems garsiems to meto profesoriams, kaip Bronius Vaitkevičius, Mykolas Burokevičius ir kitiems. Tai buvo vieša diskusija, kurioje vienai ir kitai pusei atstovavo po keletą žmonių, o stebėjo ne mažiau kaip pusantro šimto. Studentai aktyvistai laikėsi pozicijos, kad Vasario 16-oji yra lietuvių tautos nacionalinė šventė, kad tai – aiški Lietuvos valstybingumo riba, istorinė data ir panašiai. Tokius pasisakymus palydėdavo salės plojimai, o dalies studentų, kurie laikėsi sustabarėjusios komunistinės ideologijos, dėstytojų, dar stovėjusių „ant labai fundamentalios komunistinės platformos“, kalbos buvo nušvilpiamos. Pasak A. Kasparavičiaus, nors tai į spaudą nepateko, tačiau buvo labai aiškus ženklas, kad situacijos valdžia nebepajėgi kontroliuoti.

„Studentai, dalyvavę diskusijoje ir teigiamai pasisakę apie Vasario 16-osios reikšmę, vėliau jokių represijų nesulaukė. Jie buvo stebimi, užfiksuoti, bet valdžia prieš juos prievartos imtis nesiryžo ir tai buvo tam tikros kregždės prieš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimą“, – sako istorikas.

Tokie procesai vyko visoje šalyje ir sparčiai plito. Sąjūdis įkurtas birželio 3 dieną, o tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Vilniuje vyko jau šimtatūkstantiniai mitingai.

„Visuomenė buvo ištroškusi tiesos, ištroškusi laisvės ir jai Sąjūdžio įkūrimas buvo tarsi ta geroji laisvės liūtis, kuri sudrėkino visą išdžiūvusią LTSR žolę ir leido užaugti naujai Lietuvos Respublikos kartai“, – pastebi A. Kasparavičius.

Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas – vienas iš istorinio lūžio, kurių pasipylė vienas po kito, taškų.

Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas – vienas iš istorinio lūžio, kurių pasipylė vienas po kito, taškų.

Kaina žiauri, bet…

Lietuva tiek 1918 m., tiek 1990-aisiais pasinaudojo susiklosčiusia palankia situacija. Pasak A. Kasparavičiaus, vertinant Rytų Europos istoriją nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XXI amžiaus pradžios, akivaizdžiai matoma, kad didieji politiniai procesai, didieji įvykiai vyko ne Rytų Europoje, o kitur. Rytų Europa, taigi ir Lietuva, yra tų didžiųjų istorinių politinių įvykių vartotoja, prisitaiko prie šių procesų. Jeigu jais sugeba pasinaudoti, rezultatai – teigiami.

„Nei 1918 metais, nei 1990 metais Lietuva ir kitos Baltijos valstybės nebūtų sugebėjusios sukurti arba atkurti savo valstybingumo, jei nebūtų pradėjusi byrėti – 1918 metais carinė imperija, o 1990 metais – jau sovietinė gorbačiovinė imperija“, – sako istorikas.

Jis ragina prisiminti ir XIX amžių, kai įvyko du dideli kruvini sukilimai.

„Carinė imperija tuo metu buvo gana tvirta ir negalvojo griūti, nebuvo jokių objektyvių išorinių priežasčių, todėl tie sukilimai pagal savo masiškumą, apimtis buvo žymiai didesni nei mūsų nepriklausomybės kovos ir mes juose sudėjome kelis kartus daugiau aukų nei 1918–1920 metais. Bet iš to negavome jokio pozityvaus politinio rezultato“, – dėmesį atkreipia A. Kasparavičius.

Ir priešingai, anot jo, kai išorės situacija buvo palanki, 1918–1920 metais Lietuva santykinai nedidelėmis aukomis iškovojo nepriklausomybę, kaip ir 1990 metais.

„Istoriškai žiūrint, kada vyksta valstybės atkūrimo karas, nėra didelės aukos. XIX amžiaus sukilimuose žuvusiųjų tūkstančiai, o nukentėjusiųjų, ištremtųjų yra dešimtys tūkstančių. Taigi tas istorinis kontekstas, sugebėjimas matyti plačią tarptautinę panoramą ir sugebėjimas išnaudoti tarptautinę padėtį savo naudai visada yra labai svarbus. Visada labai rizikinga bandyti kovoti, kol nėra pribrendusios istorinės aplinkybės, kai geopolitinė situacija to neleidžia. Tada galima sudėti milžiniškas aukas ir negauti jokio pozityvaus politinio rezultato. Sakyčiau, yra garbė tiek Vasario 16-osios nepriklausomybės deklaracijos signatarams, kurie sugebėjo pagauti tą nepriklausomybės bangą ir ją išnaudoti, tiek Lietuvos sąjūdžiui 1988 metais ir Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai 1989–1990 metais, kurie taip pat labai įžvalgiai ir jauriai reagavo į tarptautinę situaciją ir maksimaliai pasinaudojo lietuvių tautos ir nacionalinių interesų labui“, – konstatuoja A. Kasparavičius.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų