-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ar tikrai reikia šildyti šiuolaikinius automobilius? Juk paprasčiau būtų sėsti ir važiuoti! O gal yra ir kitų variantų?
Panašūs klausimai ima kvaršinti automobilininkams galvas kas kartą, vos tik įsivyrauja tokie orai, kaip dabar.
Ne paslaptis, jog tarp automobilių savininkų gausėja skeptikų. Tokių, kurie išvis nesuvokia, kam reikalingas tas įkyrus rytinis variklio dūzginimas. Jų įsitikinimu, panašus laiko švaistymas yra tolimos epochos, kurios nėra reikalo nė prisiminti, atgyvena.
Vis dėlto esama ir vairuotojų, su tokiomis „moderniomis“ pažiūromis kategoriškai nesutinkančių. Anot jų, manyti, kad šiuolaikiniai motorai taip smarkiai skiriasi nuo praėjusio amžiaus variklių, naivu. Jokių principinių skirtumų per tuos metus esą neatsirado – net pačiuose pažangiausiuose motoruose pluša tie patys žiedai ir stūmokliai. Ir per šį procesą skirtingos variklio detalės įkaista skirtingai. Pavyzdžiui, stūmoklio dugnas įšyla labai greitai, bet griovelių zona – daug lėčiau. Kaip manote, kas nutinka nevienodai įkaitusiai detalei, kai iš jos pradedama reikalauti maksimalaus našumo? Atspėjote – nieko gera.
Kai dėl naujų šiuolaikinių automobilių pardavėjų patikinimų, kad jau jų mašinoms tikrai nėra jokios būtinybės nieko šildyti net žvarbiausią žiemos dieną, skeptikai įsitikinę, jog šie taip sako tikrai ne dėl to, kad jiems rūpėtų jūsų mašinos gerovė. Esą didesnė tikimybė, kad tokias kalbas lemia ekologiniai reikalavimai šiuolaikiniams varikliams, rimtai apriboję toksiškų komponentų, išmetamų paleidžiant variklį, kiekius.
Taigi, kaip matote, niekas jums tvirtai nepasakys – reikia šildyti automobilio variklį ar nereikia. Apsispręsti teks patiems.
Nuo visų automobilių stogų sniegą geriau nuvalyti – net ir nuo aukštųjų visureigių ir krosoverių, kad ir kaip būtų nepatogu. Antraip važiuojant sniego gabalai gali nuskrieti ant iš paskos važiuojančios mašinos ar net nuslinkti jums patiems ant priekinio stiklo.
Eksploatacija žiemą bet kuriuo atveju sparčiau „supjauna“ automobilį nei važinėjimas šiltuoju metų laiku. Kai kada galima net išgirsti, esą vienas šaltas variklio paleidimas prilygsta šimtui kilometrų, nuriedėtų kur nors Kanarų salose. Palyginimas neginčijamai vaizdingas, bet tiesa tokia, kad tikslių skaičių nežino niekas. Kita vertus, net ir specialistui aišku, jog važinėjant šalčiausiu metų laiku transmisija ir pakaba tikrai susidėvi greičiau, žiemą kenčia visos guminės detalės. Prastėja amortizatorių savybės, taigi nelygiame kelyje kėbulas patiria didesnę įtampą, o kėbulo siūlių hermetikai nuo šalčio sustingsta ir lengviau trūkinėja.
Todėl dauguma vairuotojų iš ryto ir skuba pirmiausia į kiemą – paleisti automobilio variklį. Jeigu yra nuotolinio paleidimo funkcija, tą padaryti itin paprasta (kaip ir, deja, pavogti tokią transporto priemonę, tačiau dabar kalbame ne apie tai). Jei nuotolinio variklio paleidimo galimybės nėra, ką gi, pirmiausia turėsite patekti į savo automobilio saloną. O tai dabar dažną rytą gali tapti nemenku išbandymu. Braunantis vidun praverčia ir šepetėlis sniegui, ir ledo grandiklis, skystas tirpiklis.
Pirmiausia ledo tirpikliu apdorokite durų ir kėbulo sandūros siūles. Tačiau nepulkite būtinai laužtis pro vairuotojo dureles – iš pradžių apžiūrėkite, galbūt kurios nors kitos mažiau prišalusios. Lietus ar šlapdriba retai kada pliekia visomis kryptimis – paprastai iš vienos kurios, pavėjinės, pusės, todėl yra didelis šansas susirasti duris, prie kurių nereikės labai ilgai ir sunkiai plušėti. Purkškite, darbuokitės grandikliu lupdami atitirpusį sluoksnį po sluoksnio nepamiršdami delnu vis paspausti aplink durelių perimetrą, kad ledo pluta greičiau suskilinėtų. Bet tik nelaistykite automobilio karštu vandeniu iš virdulio, nes dar suskaldysite stiklą arba, kas dar linksmiau, greitai ataušęs, šis vanduo irgi užšals.
Kai galiausiai atsisėsite į vairuotojo vietą, įsitikinkite, kad valytuvai tikrai išjungti. Tuomet numinkite sankabos pedalą – arba stabdžio, jeigu pavarų dėžė automatinė, – ir paleiskite variklį. O tada pradėkite šildyti automobilį.
Pirmiausia įjungiamas užpakalinio stiklo ir veidrodėlių šildymas. Priekinis stiklas šildomas toli gražu ne visuose automobiliuose, todėl nustatykite silpnesnį elektrinio šildytuvo režimą ir nukreipkite oro sroves į stiklą. Gerai būtų įjungti ir kitus šildytuvus, kokius tik turite: vairo, sėdynių, valytuvų darbo zonos. Kam to reikia? Didesnis krūvis elektros generatoriui lems, kad variklis dirbs nevisiškai tuščia eiga. Be to, kuo didesnis krūvis, tuo greičiau apšyla mašina. Jeigu automobilis apsnigtas, kol baigsite jį valyti, galėsite ir važiuoti. O jei snygio nebuvo, irgi neeikvokite laiko veltui – nepamirškite patikrinti, ar neprišalo prie stiklo valytuvai, ir šiek tiek paspartinkite variklio šilimą sukiodami vairą kairėn dešinėn – taip išjudinsite vairo stiprintuvo skystį. Vairo stiprintuvo sistema elektrohidraulinė? Nesvarbu. Didesnis krūvis varikliui per generatorių taip pat pagreitins jo sušilimą.
Automobiliuose su mechanine pavarų dėže nieko daugiau nepadarysite, tačiau norint greičiau sušildyti mašinos su „automatu“ variklį, žinovai pataria, laikant nuspaustą stabdžio pedalą, perjungti automatinės pavarų dėžės selektoriaus jungiklį į pozicijas D ir R. Po kelių minučių galėsite važiuoti. Bet turėkite omenyje: rauti iš vietos – nepatartina. Tai kenkia varikliui. Vienintelė situacija, kai toks manevras pateisinamas, – jeigu jūsų automobilio stovėjimo vietą pro šalį važiavusios sniego valymo mašinos užvertė pusnimis. Tokiu atveju variklį pašildykite šiek tiek ilgiau, nes išsiveržti iš sniego spąstų prireiks visų jo „arkliukų“.
Pradėjus važiuoti, pirmuosius kilometrus nederėtų demonstruoti kitiems eismo dalyviams, kokį galingą ir greitą automobilį turite. Mat nors mašinos variklis ir transmisija šiek tiek apšilę, guminės pakabos detalės, amortizatoriai ir kėbulas gali nukentėti dėl menkiausių kelio nelygumų. Įsivaizduokite, jog patys ką tik nubudote, o jus kažkas jau verčia bėgti sprintą šaltyje. Patiktų? Tikrai ne. Nepatinka tai ir jūsų automobiliui. Taigi suteikite jam laiko prisitaikyti prie naujų sąlygų – galutinai „nubusti“, – ir luktelėkite, kol mašina ims tinkamai reaguoti į vairuotojo komandas.
Besniegiai apledėjimai mūsų kraštuose, laimė, nėra labai dažni, tačiau pasitaiko – ypač kai orai tokie, kai čia šąla, čia jau šyla.
Nuspėti, kada nakčiai kieme palikti automobiliai paklius į ledo gniaužtus, sunku, tad protingiausia visas durų gumines tarpines iš anksto ir negailint sutepti solidžiu sluoksniu silikoninio tepalo arba tepalo alyvos pagrindu.
Taip pat, kaip jau minėta, patariama iš anksto išjungti automatinio priekinio stiklo valytuvų sistemos įsijungimo bei automatinio veidrodėlių užlenkimo funkciją – jų motoriukai gali neišlaikyti darbo su ledo pluta.
Jei tik galite, niekada nestatykite žiemą automobilio su minimaliu degalų kiekiu bake – jo dangtelis taip pat linkęs prišalti.
Kartono lakštas ar audeklas, kuriuo kai kurie automobilių savininkai uždengia priekinį langą, irgi nėra pats sėkmingiausias sprendimas: itin subjurus orams, prie stiklo prišals viskas. Tinka tik labai storas polietilenas – tarkime, sena staltiesė, – betgi tokią turbūt ne kiekvienas panorės ant savo mašinos tiesti.
Kita vertus, daug dažniau pasitaiko, kad vairuotojas išvis neįtaria, kas jo automobiliui nutiko pernakt. Arba iš vakaro negirdi prognozės, arba oro sąlygos staiga pasikeičia, ir tik rytą susiruošę važiuoti pamatome, jog krituliai ir šaltis glazūravo automobilį – kaip tą jūros lydeką parduotuvės šaldiklyje.
Su tokia nemalonia staigmeną nė neverta stoti į kovą be ledo tirpiklio (yra žinovų, sakančių, kad pagelbėja ir švirkštas su gryna degtine, bet šios priemonės veiksmingumą jau kiekvienas vairuotojas tegul vertina pats).
Tiesa, kai kurie automobilininkai nemėgsta cheminių priemonių ir mieliau naudojasi buitinėmis – tokiomis, kaip guminė pūslė su vandeniu. Jeigu nuspręsite išbandyti ir jūs, jokiu būdu nepilkite į pūslę karšto vandens – tik šiltą.
Dar yra aibė kitokių liaudiškų automobilio atitirpinimo būdų, pradedant druskos tirpalu ir gryna druska, jau minėtu virduliu su verdančiu vandeniu ir baigiant plaukų džiovintuvais, tačiau apie juos neverta nė kalbėti.
Jeigu ledo grandikliu tenka valyti priekinį automobilio langą, pasistenkite tą daryti lygiais judesiais iš vienos pusės į kitą, o ne bet kaip, – ant stiklo liks mažiau smulkių įbrėžimų.
Jei pasiseka, kai ledo sluoksnis yra 1–1,5 cm storio, automobilį pavyksta atitirpinti sunaudojus flakoną specialaus skysčio ir sugaišus 20–30 minučių brangaus laiko.
O ateičiai – nepamirškite po kiekvieno apsilankymo plovykloje sutepti specialiais tepalais visų guminių tarpinių bei išdžiovinti ar bent jau pravėdinti – kad ir šaltyje, – saloną.
