1940-aisiais atėjus sovietams, iš Lietuvos pasitraukė ar bandė pasitraukti ne vienas žinomas žmogus, tačiau ne visada sėkmingai. Prezidentui Antanui Smetonai (kairėje) pavyko nekliudomam palikti šalį, o generolas Antanas Gustaitis (dešinėje) buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas. © LIMIS nuotrauka

Į laisvę veržėsi rizikuodami viskuo

Į laisvę veržėsi rizikuodami viskuo

Dramatiški pabėgimai iš Sovietų Sąjungos dabar atrodo kaip veiksmo filmo siužetas, tačiau už kiekvieno tokio desperatiško poelgio slypėjo didžiulis pavojus, išardytos šeimos, sulaužyti likimai ar net mirtys.

Valstybė, persekiojanti savo žmones ir paminanti jų teises bei laisves, nėra patraukli gyventi. Tad Sovietų Sąjungos laikais netrūko bandymų pabėgti į Vakarus. Vieni jų buvo sėkmingi, kiti – tragiški, buvo ir tokių, apie kuriuos sužinojo visas pasaulis.

Traukėsi ir eiliniai, ir prezidentai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas Darius Juodis pasakoja, kad bėgimai nuo sovietinių okupantų prasidėjo dar 1940 metų birželį.

„Sovietų valdžia atėjo į Lietuvą ir nuo jos iš karto pradėjo bėgti. Iš visų valstybių bus bėgama, jeigu bus draudžiama laisvai išvykti“, – neabejoja istorikas.

Bene žymiausias ir žinomiausias pirmasis pabėgimas iš to meto Lietuvos tiek visuomenėje, tiek istoriografijoje vertinamas įvairiai. Ir, pasak D. Juodžio, tai visiškai natūralu, juk 1940-ųjų birželio 15 dieną šalį paliko pats prezidentas Antanas Smetona. Šis žingsnis ligi šiol vienų vertinamas kaip pasitraukimas, kitų – kaip pabėgimas.

Sovietų nelaukė ir kiti asmenys. Tarp jų buvo A. Smetonos svainis, Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas. O iš viso, istorikas pasakoja spaudoje aptikęs, 1940 metų liepai baigiantis valdžia jau buvo užfiksavusi 46 valstybės asmenis, kurių buvimo vietos nežinojo. Surasti jų nepadėjo net grasinimai konfiskuoti turtą.

Maždaug pusė tų pradingusiųjų buvo susiję su valstybės saugumo policija, tačiau būta ir kitų valstybės tarnautojų. Jų likimas, pasak D. Juodžio, susiklostė labai įvairiai. Kai kurie vokiečių okupacijos metais net sugrįžo į Lietuvą. Pavyzdžiui, dabartiniame Panevėžio rajone gimęs A. Smetonos adjutantas Stepas Žukaitis, pasitraukęs kartu su prezidentu. Istoriko duomenimis, 1944 metais grįžtant sovietams, jis nebepasitraukė, buvo suimtas, verbuotas, vėl suimtas, nuteistas dešimčiai metų kalėti.

T. Chodakauskas irgi grįžo į Lietuvą, buvo užverbuotas, tapo agentu, prisidėjusiu prie partizanų žūties.

Kiti gi tuo metu pabėgusieji pasitraukė toliau į Vakarus ir tapo sovietų saugumui nepasiekiami. Taip pasisekė, pavyzdžiui, generolui Stasiui Raštikiui, jis sėkmingai pabėgo, o generolą Antaną Gustaitį sulaikė, teisė ir sušaudė. D. Juodis pasakoja, kad pasienyje netrūko susišaudymų ir dramatiškų įvykių, buvo ir nušautų žmonių. Pavyzdžiui, vienas pareigūnas bėgo su žmona ir vaiku, tačiau per susišaudymą vaikas žuvo. Pirmoji bėgimo banga sustojo tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

Incidentas su Simo Kudirkos (nuotrauka daryta Vilniuje, KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje) nepavykusiu pabėgimu į JAV buvo virtęs nemenku skandalu už Atlanto.

Rado kitų kelių

D. Juodis primena: anuomet bėgo ne vien lietuviai, bet ir lenkai, žydai. Todėl sovietams antrą kartą užėmus Lietuvą, valdžia tuoj suformavo pasienį, kurį saugoti pavedė NKVD.

Griežčiausiai kontroliuotas Lenkijos pasienis ir Baltijos jūra. Pradžioje dar akylai saugota ir siena su Kaliningrado sritimi, kol jos statusas buvo neaiškus.

Pokariu į Vakarus ne sykį veržėsi ir partizanai. Žinomiausias, anot D. Juodžio, buvo Juozas Lukša-Daumantas, sieną kirtęs du kartus.

Pasienio teritorijose kovojusiems partizanams tokie „perbėgimai“ buvo įprasti: slapstydamiesi nuo persekiojimo Lietuvoje, persikeldavo į Lenkiją, nors paprastai giliau į šalį nesiskverbdavo – laikydavosi pasienyje.

Tačiau su metais sienų apsauga vis stiprėjo. Pasimokę iš savo nesėkmių, sovietai telkė didesnes pajėgas, naujas technines priemones. Bandydami veržtis į Vakarus partizanai patirdavo vis didesnių nuostolių. Tai, žinoma, nesustabdė troškusiųjų išsiveržti iš okupantų gniaužtų, sako D. Juodis, tačiau po 1950 metų jau niekam nebepasisekė to padaryti.

Bet liko kitų būdų pabėgti nuo režimo. Istorikas sako radęs duomenų, kad 1951–1985 metais visam laikui pabėgo 36 su Lietuva vienaip ar kitaip susiję asmenys. Iš jų 14 prasmuko jūra, 15 išvyko į užsienį kaip turistai arba stažuotėn pakviesti mokslininkai ir ten pasiliko.

Pirmas pabėgimas jūra, D. Juodžio pasakojimu, buvo įvykdytas 1951 metais. Tąsyk į Vakarus pavyko pasitraukti trims jūrininkams. Vienas jų buvo Panevėžyje gimęs Edmundas Sakalauskas, desperatiškam žingsniui ryžęsis kartu su Lionginu Kublicku ir Juozu Grišmanausku. Pirmasis, būdamas mažo žvejybinio tralerio kapitonu, susitaręs su laivo meistru J. Grišmanausku ir jūreiviu E. Sakalausku, kajutėje užrakino kitus komandos narius ir švedų teritoriniuose vandenyse pabėgo į Švediją. Visus tris karo tribunolas už akių nuteisė mirties bausme.

Panevėžio rajone gimęs, vėliau Panevėžyje gyvenęs jūreivis Juozas Gurskas 1968 metais motorlaiviui stovint Briuselio uoste negrįžo į laivą – pasiprašė politinio prieglobsčio. Panevėžio rajone gimęs mokslininkas Kazys Ėringis 1981-aisiais Ukrainos mokslų akademijos laivu keliaudamas į tarptautinį botanikų kongresą Australijoje, politinio prieglobsčio pasiprašė Seišelių salose esančioje JAV ambasadoje. Į Lietuvą jis grįžo 1992 metais – jau nebe į tą šalį, kurią paliko.

Su Panevėžiu susijęs ir dar vienas pabėgėlis – Alfonsas Sakauskas. D. Juodžio duomenimis, jis nebuvo jūrininkas, tačiau 1985 metais per pažįstamą pateko į laivą. Kartu su juo – kapitono padėjėju, – užgrobė laivą ir neteisėtai išplaukė į Švediją. A. Sakauskui pavyko plaukte pasiekti Švedijos Elando salą, tačiau jo bendražygis buvo sulaikytas saviškių.

Iš Sovietų Sąjungos bėgo ne tik vyrai, bet ir moterys. Pavyzdžiui, 1956 metais pabėgo Biržuose gimusi Birutė Bilevičiūtė. Turistinės kelionės po Europą metu Stokholme atsiskyrė nuo grupės ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Pasak D. Juodžio, įdomu tai, kad tuo laiku tai buvo pirmosios Lietuvos gyventojų išvykos į Vakarus. Taip su visa šeima į Vakarus pavyko pasprukti teisininkui Zigmui Antanui Butkui: pirmiausia išvyko į Lenkiją, o tada per Švediją į JAV.

Geologas Juozas Miklovas taip pat pasinaudojo turistine kelione po Europą – viešėdamas Paryžiuje, paprašė politinio prieglobsčio.

Filmo vertos istorijos

Kai kurie lietuvių pabėgimai iš Sovietų Sąjungos laikui bėgant įgavo net meninę formą. Bene žinomiausias to pavyzdys, anot D. Juodžio, yra jūrų laivyno kapitono Jono Pleškio 1961 metų pabėgimas karine barža į Švediją.

„Holivudiniame filme „Raudonojo spalio medžioklė“ jis tapo povandeninio laivo kapitonu“, – sako, kad tokie įvykiai žadino ir kūrėjų fantaziją, istorikas.

Kitas plačiai po pasaulį nuskambėjęs pabėgimas jūra irgi virto ekranizacijos verta drama.

Žvejybinio laivyno radijo operatorius Simas Kudirka 1970 metais per oficialų sovietų plaukiojančios bazės ir JAV pakrantės apsaugos laivo susitikimą JAV teritoriniuose vandenyse slapta susitarė su šios įgulos nariu dėl politinio prieglobsčio suteikimo. Peršokęs į amerikiečių laivą, pasislėpė. Sovietams pareikalavus grįžti, atsisakė, tačiau JAV laivo vadovybė sutiko išduoti S. Kudirką ir tas prievarta grąžintas atgal.

Prieglobsčio prašiusio lietuvio grąžinimas į sovietų laivą sukėlė JAV didžiulę nepasitenkinimo bangą – rengtos protesto akcijos, specialios televizijos programos, incidentu aktyviai domėjosi spauda. Įsikišo net pats JAV prezidentas Ričardas Niksonas: nerimstant protesto akcijoms, įpareigojo Valstybės departamentą iš naujo apsvarstyti nuostatus dėl pabėgėlių.

Tuo metu sovietai S. Kudirkai iškėlė baudžiamąją bylą, jis buvo suimtas. Teismas konstatavo, kad lietuvis išdavė tėvynę, ir nubaudė dešimties metų laisvės atėmimo bausme konfiskuojant turtą.

Tačiau galiausiai viskas baigėsi laimingai: S. Kudirkos motinai, gimusiai Amerikoje, susitvarkius pilietybės dokumentus, sūnui – lageryje praleidusiam jau kone ketverius metus, – buvo leista kartu su šeima išvykti į JAV.

Nuosprendis S. Kudirkai panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties 1989 metais. Nepriklausomybės metais S. Kudirka grįžo į Lietuvą.

O štai Vladas Šakalys iš Sovietų Sąjungos pabėgo pėsčiomis – sėkmingai išvengė pasienio tarnybų ir per Suomiją pateko į Norvegiją. Lietuvis dėl savo biografijos – buvo disidentas, kalėjo, – neturėjo galimybių nei įsidarbinti laive, nei išvykti į užsienį kaip turistas, taigi rado kitą būdą.

Prilygintų teroristams

Pasak D. Juodžio, po 1951 metų pabėgimai jau ne visada turėjo politinę potekstę (nors būtent ji garantuodavo didesnį atgarsį Vakaruose, ypač tarp išeivijos lietuvių). Užsienyje vis dažniau ieškota tiesiog geresnio gyvenimo – kokios buvo ekonominės sąlygos Sovietų Sąjungoje, žinoma visiems.

Iki šiol prisimenamas dramatiškas tėvo ir sūnaus Brazinskų pabėgimas. Pranas ir Algirdas Brazinskai 1970 metais, skrisdami reisu Batumis–Suchumis, grasindami įgulai ginklu pareikalavo nukreipti lėktuvą į Turkiją. Lietuviams pradėjus šaudyti, keli įgulos nariai buvo sužeisti, žuvo 19-metė stiuardesė.

Tokio masto incidentas su keleivinio lėktuvo užgrobimu privertė sovietus pasielgti nestandartiškai – užuot nuslėpusi įvykį, valdžia jį panaudojo propagandai.

Ne visos Brazinskų bylos smulkmenos yra žinomos ir dabar. Išskyrus tai, jog kruopščiai ne vienerius metus planuotas pabėgimas tapo staigmena net KGB. Lėktuvui nusileidus Turkijoje, Brazinskai buvo suimti, ten pasiprašė politinio prieglobsčio. Keletą metų kalėję Turkijoje, tėvas ir sūnus po kurio laiko nusigavo į JAV, tačiau amerikiečių nebuvo sutikti svetingai – kaip nelegalūs atvykėliai vėl pateko už grotų.

Nuotraukoje – 1970-ųjų gruodį Čikagoje vykęs protesto mitingas dėl lietuviui jūreiviui nesuteikto prieglobsčio. LYA, archyvų nuotraukos

„Šis įvykis buvo plačiai aprašytas ir sovietinėje spaudoje, – priminė D. Juodis. – Dabar Brazinskų veiksmai būtų įvardijami kaip terorizmas.“

Pasak istoriko, išeivija ir ta prieštaringai vertino Brazinskus. Nors nuvykę į Vakarus jie savo istoriją pateikė kaip politinio persekiojimo, tikrosios tėvo ir sūnaus biografijos buvo pilnos šešėlių. Nei politinėje, nei disidentinėje, nei pogrindinėje veikloje jie nebuvo pasižymėję.

Kiek žinoma, gyvenimas šiems lietuviams nesusiklostė ir Vakaruose: 2002-aisiais Pranas Brazinskas žuvo nuo sūnaus rankos, Algirdas Brazinskas atsidūrė kalėjime.

Beje, Brazinskai nebuvo vieninteliai, pabėgti pasirinkę tokį pavojingą būdą. Prabėgus maždaug mėnesiui, Jonas Simokaitis ir Gražina Mickutė bandė pakartoti lėktuvo užgrobimo istoriją: užpuolė reiso Vilnius–Kaunas–Palanga įgulą. Įkvėpti sėkmingo, kaip jiems atrodė, Brazinskų pabėgimo, nusprendė, jog tą padaryti Lietuvoje bus dar lengviau. Tad, grasindami padegti išpiltus lėktuve degalus, pareikalavo nuskraidinti juos į Švediją.

Mėginimas užgrobti lėktuvą nebuvo pirmasis J. Simokaičio bandymas ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Pirmą kartą pabėgti į užsienį jis ketino 1966 metais per Lenkiją, tačiau buvo sulaikytas. Vėliau gavo iškvietimą pas dėdę, gyvenusį Kanadoje, – nebuvo išleistas.

Nepavyko porai išsprūsti į Vakarus ir lėktuvu. Teismas J. Simokaitį nubaudė mirties bausme sušaudant, konfiskavo turtą. Vėliau mirties bausmė buvo pakeista 15 metų kalėjimo. G. Mickutė laisvės neteko trejiems metams. Abu 1990 metais buvo reabilituoti.

Rizikavo ir artimieji

Tarp pabėgusiųjų buvo ne vien lietuviai. D. Juodis pasakoja vieno Dnepropetrovsko srityje gimusio, bet Lietuvoje gyvenusio Sovietų Sąjungos piliečio nepaprastą pabėgimo istoriją: statybose dirbęs vyras sugalvojo laisvėn išplaukti gumine valtimi. Įsirengė stebėjimo postą Kuršių nerijoje, stebėjo, kada naktį praeina pasieniečiai. Taip pat įsigijo guminę valtį, variklį. Vieną naktį pagaliau išplaukė ir pakeliui sutiko Švedijos žvejybinį laivą, kuris jį paėmė.

Tačiau Lietuva, pabrėžia istorikas, šiuo atžvilgiu nebuvo išskirtinė – kituose Sovietų Sąjungos kampeliuose irgi netrūko tokių incidentų. Štai lietuvis Vytautas Gadliauskas, dirbęs žvejybiniame laive Abchazijoje, iš ten kartu su kitais asmenimis pabėgo į Graikiją.

„Iš visų valstybių bus bėgama visais įmanomais būdais, jei bloga ekonominė situacija, jei bus draudimų“, – patikina D. Juodis, pasidalijęs kartą perskaityta labai taiklia metafora: jeigu visas pasaulis būtų tokia šalis, bet viena ne tokia, visi vyktų į tą šalį, kuri yra laisva.

Aišku, neneigia istorikas, ir tarp pabėgusiųjų tokiais ekstremaliais būdais buvo žmonių, galiausiai nusprendusių grįžti atgal. Apie jų priežastis ir motyvus galima tik spėlioti. Juk pagal sovietinį Baudžiamąjį kodeksą visi pabėgėliai buvo nusikaltėliai, jų poelgis vertintas kaip tėvynės išdavimas. Pasak D. Juodžio, 6-ajame dešimtmetyje tokie asmenys už akių buvo nuteisiami mirties bausme sušaudant. Vėliau režimo metodai švelnėjo: pabėgusiesiems skirdavo (vis dar už akių) įkalinimą 15 metų, paskui apsiribodavo tik jų bylų svarstymu, dar po kurio laiko užvedamos tik paieškos bylos siekiant surasti gyvenamąją vietą, o teismo už akių nebeliko.

Turbūt rizikingiausia iš Sovietų Sąjungos bėgti buvo Stalino laikais. Tokio asmens artimieji galėjo būti ištremti. O ir vėlesniais metais jiems grėsdavo kratos, iškvietimai į KGB, tardymai. Galimybių išvykti į užsienį jie neturėjo. Pavyzdžiui, apie Brazinskų šeimą bei gimines buvo renkami duomenys, bandyta verbuoti tikintis, kad užmegs ryšius su pabėgusiaisiais. P. Brazinsko žmona už spekuliaciją buvo ilgam įkalinta.

Sugrįžusiųjų istorijas sovietai bandydavo išnaudoti propagandai – esą išvyko, pamatė „supuvusį kapitalizmą“ savo akimis ir nusivylė. Buvo ir tokių, kurie mėnesį ar ilgiau praleido kalėjime, kol valdžia aiškinosi jų parvykimo aplinkybes. O baudžiamosios bylos pabėgėliams, pasak D. Juodžio, nutrauktos prasidėjus atšilimui – nesant nusikaltimo sudėties.

Komentarai

  • Ačiū Dievui, dabar jau laisvai galime gyventi ir dirbti Europos Sajungoje. LTSR laikai praėjo.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų