Prieš devynerius metus A. Markuckiui buvo labai skaudu išgirsti, jog turės apleisti virš teatro įsirengtą butą, kuriame pragyveno šešiolika metų. Tačiau dabar mano, kad tai išėjo tik į naudą. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Laimės receptas pagal Antaną Markuckį

Laimės receptas pagal Antaną Markuckį

Panevėžio kultūros ir meno premijos laureatu šįmet išrinktas vienintelio Europoje Lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir jo siela Antanas Markuckis prieš devynerius metus miestą iškeitęs į kaimą jame atrado pilnatvę.

Senutėlę sodybą menininkas pavertė pasakų vieta, tik įdomias istorijas čia seka ne tik nuo vaikystės jo pamėgtos lėlės.
Kiekvienas paties A. Markuckio rankomis išpuoselėtas kampelis ir sodybos gyventojai – atskiras pasakų knygos skyrius.
Buvusiame tvarte įrengęs teatro sceną ir salę, lėlininkas svajoja dar įkurti mechaninį lėlių teatrą bei nedidelį muziejų savajai arkliukų kolekcijai.

Prie istorinio keliuko

A. Markuckis sako visuomet buvęs kaimo vaikas. Jo vaikystė prabėgo Vadaktų kaime, Radviliškio rajone. Jau dešimties metų dirbęs visus kaimiškus darbus.
Kai prieš kiek daugiau kaip devynerius metus išgirdo, kad nebegalės gyventi virš Panevėžio lėlių vežimo teatro salės paties įrengtame kukliame butelyje, ėmė dairytis naujų namų užmiestyje.
Po ilgų paieškų nauja gyvenimo stotele garsiajam lėlininkui tapo sodyba Pakaušių kaime, vos keli kilometrai nuo Paįstrio.
Menininkas pasakoja, kad pro jo namus vedantis dabar duobėtas keliukas yra istorinis – kol nebuvo „Via Balticos“, juo visi traukdavo į Pasvalį ir Rygą.
Vienoje A. Markuckio sodybos pusėje – kadaise buvęs smėlio karjeras, dabar užaugęs medžiais. Ten koncertus rengia lakštingalos.
Kitoje pusėje – kaimynų troba. O aplinkui – vien pievos ir ariami laukai. Kai jie užsėjami kukurūzais, lėlininkas jaučiasi kaip tikrose džiunglėse, net negirdėti greitkelio ūžimo.
Kad ir kaip keistai skambėtų, būtent tas tolimas automobilių gaudesys A. Markuckį veikia raminamai.
„Ant asfalto niekada nepajusi tokio ryšio su gamta. O kaime gali medį apkabinti, rankas suleisti į žemę, atsigulti ant žolytės, paklausyti lakštingalų orkestro. Grįžęs iš darbo persirengiu, šoku į kaliošus ir prisėdu savo žąsų aptvare. Jau po pusvalandžio jaučiuosi tarsi būčiau ką tik atsikėlęs – streso ir nuovargio kaip nebūta. Pirmąjį pusmetį buvo labai sunku – privažiavus miestą pradėdavo net pykinti nuo to persismelkusio degalų kvapo. O čia visą dieną saulė ir nuolat pučia vėjas, jaučiuosi tarytum prie jūros“, – pasakojo A. Markuckis.

Nuo mažumės apie savo lėlių teatrą svajojęs menininkas savotiškai ruošiasi tam laikui, kai nebegalės dirbti – tuomet kasdien galės „žaisti“ savo paties teatre, įkurtame buvusiame tvarte. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Nuo mažumės apie savo lėlių teatrą svajojęs menininkas savotiškai ruošiasi tam laikui, kai nebegalės dirbti – tuomet kasdien galės „žaisti“ savo paties teatre, įkurtame buvusiame tvarte. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Gagenantys terapeutai

Į namus grįžusį menininką pasitinka ne tik vos kelių dienų kaimiškų žąsiukų pulkas, bet ir trys keturkojai – gražuolis vokiečių aviganis Dikas, baltas it sniegas katinas Micius ir mažytis šunelis Džimukas, dėl senatvės praradęs akių šviesą.
A. Markuckis pasakoja sodybą įsigijęs su visu „turtu“ – daržais, šiltnamiais, vištomis, triušiais, katėmis ir šunimis, tačiau su tokiu palikimu ištempęs vos ketvertą mėnesių.
Galiausiai gyvąjį turtą išdalino kitiems, o daržus užsėjo žole.
Ilgainiui suprato, kad labai trūksta tos gyvybės.
Tad pernai nusipirko tris žąsiukus, tikėdamasis, kad bus skirtingų lyčių, o paaiškėjo, kad visi trys – žąsinai, kurie tarpusavyje pradėjo konkuruoti ir peštis.
„Jeigu Dikas nebūtų puolęs loti, kartą būtų negyvai vienas kitą uždaužę. Pavargau nuo tų peštynių, radau žmogų, kad papjautų. Bet Dikui buvo didžiulė trauma. Nors viskas vyko už tvarto, šuo taip kaukė, tarsi jam kas galvą kirstų. Žąsinai labai mylėjo Diką – būdavo, šis atsigula prie jų aptvaro, o tie su snapais kedena jo kudlas“, – apie neįprastą gyvūnų draugystę pasakoja menininkas.
Kad nebekartotų tos klaidos, šiemet A. Markuckis įsigijęs jau dešimt kaimiškų lietuviškų žąsų. Lėlininkas jas augina ne dėl kiaušinių ar mėsos, o dėl malonumo. Pasak menininko, klausytis šių pūkuotukų gagenimo prilygsta meditacijai.

Pakaušių kaimo simbolis

A. Markuckis svarsto, kad jei galėtų atsukti laiką atgal, dabar rinktųsi tik visišką senutėlę bakūžę, nes vis tiek namus norisi sukurti pagal save.
Jis visą gyvenimą svajojo gyventi sename malūne. Nors tokio nerado pirkti, vis tiek šią svajonę savotiškai išpildė. Menininko kieme sparnais plasnoja pats tikriausias malūnas. Tik jis miltų nemala. Vienoje malūno dalyje įrengta vieta, į kurią ir karaliai pėsti vaikšto, o kitoje – dušas, bet kadangi visi patogumai yra namuose, čia šeimininkas įkurdino žąseles.
Šis malūnas – Lėlių vežimo teatro kolektyvo dovana vadovui 50-mečio proga.
„Kad nereikėtų kankintis, ką dovanoti, pats pasakau, ko noriu. Jie jau žino, kad gėlių ir visokių niekučių nemėgstu“, – sako A. Markuckis.
Didžiausia kiemo puošmena – buvusio gėlyno ir baseino vietoje atsiradusi unikali skulptūra, savotiškas Pakaušių kaimo simbolis – žmogaus, labai primenančio patį A. Markuckį, pakaušis.
Šį meno kūrinį lėlininkas kūrė net trejus metus – pats nešiojo akmenis, maišė skiedinį.
„Daug kas manęs klausia, o kam tie akmenys ant strypų? Tik kvailiai gali nesuprasti, kad čia per plaukus trykšta smegenys, nebetelpančios galvoje“, – šypsosi A. Markuckis.
Iš tolo akį traukia ir menininko kieme nuo vėjo besisukančios dvi kinetinės skulptūros.
Viena jų skirta šių namų sargui – septynerių metų vokiečių aviganiui Dikui.
Teatralas pasakoja, kad įsigijęs Diką svarstė ant tvoros užsiklijuoti įprastą lentelę „Atsargiai, piktas šuo“. Bet tai būtų visai neoriginalu. Tad savo galiūnui sumeistravo vėtrungę – kai pūsdavo vėjas, skulptūra lakdavo vandenį, o uodega kilnodavosi.
Dabar, nebeatlaikiusi vėjo gūsių, tik sukasi.
Tokia meninė instaliacija turėtų prašalaičius įspėti, kad kieme gyvena piktas šuo.
Iš tiesų gana grėsmingai atrodantis Dikas – lyg didžiulis mielas katinas, nasruose besinešiojantis plastikinį žaislą, kad tik su juo kas pažaistų.
„Jis tikras mamūnėlis“, – gražuolį glosto A. Markuckis.

A. Markuckiui teatras yra kaip bažnyčia: nors jį jaučia, bet negali apčiuopti. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

A. Markuckiui teatras yra kaip bažnyčia: nors jį jaučia, bet negali apčiuopti. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Senienoms suteikė naują gyvenimą

Nors iš jaukaus sodybos kiemo nesinori išeiti, bet menininkas pakviečia užsukti ir į buvusį tvartą.
Jo pirminė paskirtis ir išvaizda gerokai pasikeitusi.
Vėjo perpučiamą pastatą lėlininkas apšiltino, išliejo pamatus, pakeitė stogą.
Daug padėjo ir kaimynai.
Teatralas džiaugiasi, kad atsikraustęs į kaimą gavo pačius nuostabiausius kaimynus – poeto Petro Zablocko giminaičius. O kaimynę, kuri dažnai lėlininkui paruošianti ir karštus pietus, vadinantis mama.
Pravėrus buvusio tvarto duris patenkama į uždarą terasą, skirtą jaukiems pasisėdėjimams.
Kartą po festivalio čia sutilpo per 120 žmonių.
Visą šią pobūvių erdvę sodybos šeimininkas įrengęs savo rankomis, kaimynų pagelbėtas.
Senas kažkieno išmestas kėdes suvirino ir pervilko aksominiu raudonu gobelenu, iš paprastų lentų pagamino išskirtinio dizaino šviestuvus, o sienas papuošė arkliukais ir senomis medinėmis kaukėmis – pastarąsias jam atvežusi viena režisierė iš Vilniaus. Jos artimas giminaitis šias kaukes radęs išmestas į konteinerį, tikėtina, mirus kokiam liaudies meistrui.
Tokių senienų A. Markuckio sodyboje yra gerokai daugiau. Iš senųjų jo namų atkeliavę ir juodi langai bei durys.
„Deficito laikais pavyko pasidaryti medinius rėmus, o stiklų trūko. J. Miltinio dramos teatras kaip tik keitė langus, tai paprašiau, kad man stiklus iš jų išpjautų. Šie langai jau ne pirmos jaunystės, bet man labai brangūs. Negalėjau jų tiesiog išmesti, kai žinau, kad pro juos į pasaulį žvelgė J. Miltinio teatro grandai“, – kalbėjo režisierius.
Simboliška, kad tos legendinės juodos durys iš terasos veda į tikrą šventovę – asmeninį A. Markuckio lėlių teatrą.

Vaikystės dalis

Įkurti teatrą namuose mintis brendo jau seniai, tad karantiną A. Markuckis pasistengė išnaudoti prasmingai.
Dabar buvęs tvartas nė iš tolo neprimena gyvulėlių buveinės. Jame yra ne tik scena, mechaninės teatro užuolaidos, patogūs suolai žiūrovams – baigiamas įrengti net aktorių kambarys.
Garbingiausioje vietoje, virš scenos, akys užkliūva už senų lentų dekoracijos. Menininkui tos senos lentos turi neįkainojamą, net sakralinę prasmę.
„Tai gonkelio fragmentas iš senųjų močiutės namų. Močiutei mirus, namai buvo parduoti ir nugriauti. Kažkada su trupe važiuodami iš Šiauliuose vykusių gastrolių prasukome pro Vadaktus, pamačiau tą vienišą gonkelį sušalusioje žemėje. Aktoriai tikriausiai mane prakeikė, nes kol išplėšėme iš žemės, buvome purvini iki ausų. Bet aš jį parsivežiau. Po beveik dvidešimt metų dūlėjimo palėpėje jis pagaliau rado savo vietą. Tai mano vaikystės dalis“, – pasakoja A. Markuckis.

Tikroji šventovė – gyvenimas

A. Markuckio sodyboje įrengto teatro scena jau ne kartą sulaukusi pasirodymų, čia rengiami ir geriausio Lėlių vežimo teatro darbuotojo rinkimai.
Po tokių pasirodymų daugelis mėgsta atsipalaiduoti čia pat įrengtoje lauko terasoje esančiame kubile. Terasos palubėje supasi arkliukai – tarybinių laikų kalėdinės eglutės žaisliukai. Juos pavyko nusipirkti aukcione po tris eurus.
Savotišku akcentu tapo skulptoriaus Algirdo Varžinsko gimtadienio proga dovanotas šviestuvas – kai dega žvakė, ant lubų sužiba žvaigždės ir mėnulis.
A. Markuckis šypsosi, kad jo amžiuje miego tiek daug nebereikia, todėl visą laisvą nuo darbo laiką skiriantis namams.
Didesnė bėda pinigai. Tačiau jis viliasi, kad artimiausiais metais pavyks pasitaupyti ir įgyvendinti dar vieną svajonę – savo namų teatro salėje įsirengti mechaninį lėlių teatrą, valdomą kompiuteriu.
Tai nepigus malonumas, bet tuomet pats sau vienas galėtų „žaisti“ lėlių teatrą.
„Tai, ko negalėjau padaryti valdiškame teatre, pasidariau namuose. Dažnas paklausia, o kam man to reikia? O kam žmogui reikia prabangios jachtos, jeigu su ja išplaukia vos porą kartų per metus? Čia man tiesiog gera viską glostyti, nes pagaminta ne Kinijoje ar Lenkijoje, o Pakaušių kaime savo rankomis“, – atvirauja A. Markuckis.
Tiesa, jis priduria, kad ir kokie brangūs būtų namai ar daiktai, tikroji šventovė yra žmogaus gyvenimas. Menininkas sako esąs senovinio kirpimo žmogus.
„Šiuolaikinei kartai svarbiausia turėti telefoną, kompiuterį, vieną dieną jie gali būti Lietuvoje, kitą – jau Amerikoje. Jie neprisiriša prie daiktų, šunų, puodelių. Juk apie daiktus niekas istorijos nerašys. Bet aš esu senovinis žmogus, kuriam svarbūs daiktai, vietos, žmonės“, – kalbėjo teatralas.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Dar viena A. Markuckio aistra – arkliukų kolekcija, puošianti gyvenamojo namo erdves.
Kai kurios skulptūrėlės skaičiuoja jau daugiau kaip du šimtmečius.
Tarp įspūdingesnių eksponatų – arklio skulptūrą primenantys originalūs kvepalai su visu turiniu, atkeliavę iš Anglijos blusų turgaus, iš Rusijos parvežtas degtinės butelis.
Arkliukus kolekcionuoti menininkas nusprendė neatsitiktinai – kone tris dešimtmečius vasaromis lėlių vežimą po kaimus ir miestelius tempdavo žirgai, tik visai neseniai šį darbą perėmė mechaninis garvežiukas.
„Viskas prasidėjo nuo miniatiūrinio arkliuko, kurį nusipirkau Voronežo festivalyje iš gatvės menininko ir pasistačiau darbo kabinete. Atėjusieji pradėjo klausinėti, gal kolekcionuoju arkliukus. Jeigu būčiau pradėjęs rinkti prieš keturis dešimtmečius, tikriausiai jiems neužtektų ir namo. Norisi įrengti ir mini arkliukų muziejų, nes namai jau virsta savotišku sandėliu“, – šypsosi A. Markuckis.
Jo teigimu, kai pradedi jausti, kad to gyvenimo daug nebeliko, norisi visas svajones išpildyti kuo greičiau.
Gyvenimo laikinumą režisierius sako pirmą kartą pajutęs tuomet, kai po šešiolikos metų gyvenimo virš Lėlių vežimo teatro iš tuometės miesto valdžios sulaukė raginimo apleisti namus, kuriems įsirengti patys ir buvo davę leidimą.
Nors tąkart jautėsi tarsi būtų gavęs šlapiu skuduru per veidą, vėliau suprato, kad toks supurtymas išėjo tik į gera.
„Pamačiau, kaip viskas trapu ir laikina. Supratau, kad vieną dieną nusensiu ir nebegalėsiu dirbti. Kasdien matyti, kaip ateina kitas žmogus ir daro savo tvarką ar visai teatrą uždaro, man būtų per daug sunku. Galvoju, kaip gerai, kad taip atsitiko“, – dabar svarsto menininkas.

Ribotas laikas

A. Markuckio teigimu, dabar jis savotiškai ruošiasi tam metui, kai išgirs prašymą užleisti teatre vietą jaunimui.
Jis sako suprantantis, kad tai natūralus procesas ir toks laikas ateis greičiau nei tikisi. Tik labai norėtų, kad tai būtų žmogus, degantis meile teatrui.
„Kažkada mes, J. Miltinio mokinių ir aktorių karta, buvome bohema, užtvindžiusi visas Panevėžio kavines, buvo tarsi skruzdėlynas be durų. Jaunystėje nemiegodami, nevalgydami, linksmindamiesi iki paryčių, negalvojome, kad save naikiname, to pasekmes jaučiu jau dabar. Jau beveik visas senasis J. Miltinio dramos teatras išėjęs. Su baltu pavydu žiūriu į jaunuosius aktorius – jie beprotiškai talentingi, jų akys blizga, jie daug gali ir jiems viskas prieš akis, viskas tik prasideda, o aš jau nebegaliu, man jau pabaiga. Bet aš nesu pesimistas, aš realistas“, – į apmąstymus panyra A. Markuckis.
Pasak lėlininko, kai J. Miltinis pasakęs, kad „po manęs nors ir tvanas“, visi puolė piktintis, kaip taip galima, juk toks žmogus turi būti autoritetas, įkvepiantis pavyzdys! Tačiau dabar A. Markuckis supranta, ką garsusis režisierius norėjęs pasakyti.
„Nesukūriau šeimos, nes man labiau reikėjo teatro. Teatras yra tarsi bažnyčia, kurią jauti, bet negali apčiuopti. Suprantu, kad kada nors man reikės likti vienam. Kad neskaudėtų, eisiu į savo teatrą ir žaisiu tuos vaikiškus žaidimus. Atrodytų, jeigu kas leistų grįžti atgal dviem dešimtmečiais, padaryčiau daug daugiau. Bet laiko negaliu atsukti atgal, tad stengiuosi kaip įmanoma daugiau paimti iš gyvenimo“, – svarsto A. Markuckis.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų