Roberta ir Žydrūnas Vainauskai - kiekvienas mieste žinomas savo srities specialistas, - juokauja dabar besiprtinantys prie naujų „profesijų“ - žmonos ir vyro.

Laimė ne pagal taisykles

Sakoma, jog meilė, kaip ir Šventoji dvasia, gyvena ir alsuoja ten, kur užsigeidžia.

Tuo teko įsitikinti dviem jauniems bei veržliems panevėžiečiams: ilgą laiką pagal griežtas taisykles gyvenusiai 26-erių Robertai, asmenine trenerei, ir jos gyvenimo partneriu tapusiam bendraamžiui Žydrūnui Vainauskui, Panevėžyje žinomam tatuiruočių meistrui. Mažiau nei prieš metus susipažinusi pora prieš kelias savaites sumainė aukso žiedus.

Svarbiausi gyvenimo vaidmenys

„Mano gyvenimas buvo ganėtinai kryptingas jau nuo dvylikos metų, – pokalbį pradėjo Roberta Vainauskienė. – Pradėjau užsiimti profesionaliu dviračių sportu. Turėjau anksti subręsti, tapti savarankiška, atsakinga, reikėjo išmokti planuoti, nes namuose buvau labiau svečias.“

Sportas ilgus metus buvo tapęs didžiausia merginos gyvenimo dalimi. Deja, sėkmingai pergales skinančios sportininkės karjerai buvo lemta pasibaigti. Gyvenimas atsiuntė skaudų pokštą – rimtą traumą, po kurios Robertai teko iš naujo susidėlioti ateities žingsnius.

Sportui neabejingiems miestiečiams jaunos moters veidas turėtų būti lengvai atpažįstamas. Ji jau kurį laiką dirba asmenine trenere viename iš sporto ir sveikatingumo klubų. Roberta neslepia anksčiau apie panašų darbą nė menkiausios minties neturėjusi. Tačiau ilgainiui supratusi, jog nori padėti žmonėms siekti lengvesnio, geresnio gyvenimo, iš naujo išmokyti pasitikėti savo jėgomis, džiaugtis sveikata ir stipriu kūnu.

„Gaunu spaudimo namuose – kartais toji trenerės dvasia tikrai pasireiškia“, – šypsosi mažiau nei prieš mėnesį Robertos sutuoktiniu tapęs Žydrūnas Vainauskas. Nors žino, vyras juokauja, Roberta skuba paneigti jo žodžius ir sako mananti, jog dažniausiai jai pavyksta atskirti tuos vaidmenis.

Šiuo metu, anot pašnekovės, svarbiausias jai – žmonos amplua.

Roberta ir Žydrūnas sako vienas kitą papildantys savo skirtumais. R. Barkutės nuotr.

„Viskas šviežia, esame neseniai susituokę, tad dar tik mokausi ja būti, – prisipažįsta. – Todėl ir pasirinkau gyvenime visai kitokį vyrą, kuris įneša kitokių spalvų, atsveria mano charakterį. Anksčiau buvau kietoka, kategoriška, griežtos nuomonės. Dabar į tam tikrus dalykus žiūriu kur kas lanksčiau.“

Jaunavedžiai džiaugiasi sugyvenantys taikiai. Kivirčai retkarčiais aplanko nebent dėl vyriškosios jos pusės užgaidų ar pomėgio keisti planus. Tačiau net ir įsiplieskus ginčui, jis netrunka ilgiau nei porą minučių. „Man pikti žmonės atrodo juokingai. Nesuprantu, kaip galima pykti“, – gūžteli Žydrūnas.

Lemtinga pažintis

„Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, mus supažindino tatuiruotės ir sportas“, – lemtingą pažintį prisiminė Roberta.

Pasirodo, merginai kelis metus ramybės nedavė mintis apie tatuiruotę.

„Turėjau daug klausimų, buvau nusižiūrėjusi ir meistrą, bet vis atidėliojau savo vizitą, kol vieną dieną sporto klube, kuriame dirbu, pamačiau Žydrūną.“

Iš kolegos sužinojusi, jog tai – žinomas tatuiruočių meistras, Roberta nutarė nepraleisti progos tiesiog pasikonsultuoti su profesionalu.

Dabar moteris juokiasi prisiminus, jog artimesnę pažintį, praėjus bene porai savaičių, inicijavo irgi ji. Virtualioje erdvėje. Tiesa, tada užsimezgęs pokalbis buvo labai oficialus.

„Jeigu būčiau parašęs pirmas, ji nebūtų man atsakiusi, – įsitikinęs Ž. Vainauskas. – O aš ją jau buvau nusižiūrėjęs sporto klube…“

Roberta sutinka, jog įvykiai iš tiesų būtų galėję pasisukti visai priešinga linkme.

„Labai daug klientų kreipiasi tiesiog norėdami kažko pasiteirauti, pasikonsultuoti ar, nėra ko slėpti, norėdami užkalbinti. Esu jauna sporto trenerė, natūralu, jog pasitaikė ne vienas toks atvejis“, – pasakoja ji.

Pirmasis jųdviejų gyvas susitikimas įvyko įprastomis aplinkybėmis – prie puodelio kavos. Nors jame ketinta aptarti būsimą Robertos tatuiruotę, Žydrūnas juokauja, jog tai tebuvęs pretekstas pasimatyti su į akį kritusia mergina.

Roberta savo ruožtu atvirauja, jog tą vakarą po ilgos darbo dienos iš viso nenorėjusi susitikti su savo dabartiniu vyru, svarsčiusi net atidėti pokalbį kitam kartui. Laimė, planuotas pasimatymas įvyko.

„Mūsų pokalbis ilgai labai užsitęsė. Vaikščiojome po miestą, kalbėjomės ir tuomet supratau, jog ne toks ir keistas šis žmogus, kaip pasirodė pačioje pradžioje, – pažinties akimirkomis dalijosi R. Vainauskienė. – Kitą kartą susitikome vakarienės, o po savaitės aš išvykau atostogų į užsienį.“

Roberta prisimena, kaip net poilsiaudama nepaleido telefono iš rankų, vis susirašinėjo trumposiomis žinutėmis su įspūdį padariusiu vaikinu. Grįžus į Lietuvą, kartu praleidžiamos valandos vis ilgėjo ir ilgėjo, kol galiausiai pora nusprendė įsikelti gyventi po vienu stogu.

Santykiuose – atvirumas ir pasitikėjimas

Jaunavedžiai patys stebisi, kaip jų istorija per aštuonis mėnesius perėjo visus įmanomus etapus: pažinties, įsimylėjimo ir vedybų. Sparčiai besivystantys santykiai Robertos ir Žydrūno pažįstamiems kėlė daug klausimų, aplinkiniai vis teiravosi, ar jiedu nesijaučia per daug skubantys.

„Abu esame suaugę žmonės, – sako nė kiek tokių klausimų netrikdyta Roberta. – Tai nėra pirmieji mūsų santykiai, turime patirties, tad ir atsargumas buvo kur kas didesnis. Nuolat kalbėdavomės, jog santykių pagrindas yra atvirumas ir pasitikėjimas vienas kitu. Nesistengėme pasirodyti tokie, kokie nė vienas nesame.“

Įsipareigoti vienas kitam įsimylėjėliams nebuvo našta – priešingai: santykiai atnešė ir laisvės pojūtį, ir naujų patirčių laviną.
L. Karalienės nuotr.

Jauna moteris prisimena, jog net ir pirmosiomis savaitėmis nebuvo viena iš tų, kurios ankstyvą rytą pirmiausia pultų darytis makiažo, kad tik patiktų savo išrinktajam.

O štai humoro jausmo nestokojantis Žydrūnas lig šiol šmaikštauja, jog vesti pirmiausia nusprendė norėdamas nuo pečių nusimesti buities rūpesčius.

„Roberta man iš karto pasakė, jog drabužių skalbimas yra jos sritis, – šypsosi. – Kartais man atrodo, kad ji skalbinius džiausto pirmiausia liniuote išmatuodama atstumą tarp jų. Aš juos sukabindavau kaip pakliūva, apsivilkdavau kad ir susiglamžiusius – juk stambokas esu, tai po valandos kitos nešiojimo natūraliai išsilygindavo!“

Išmokti dalytis vadžiomis

Iš pažiūros atrodantys labai skirtingi, sutuoktiniai tikina, jog juodu sieja labai daug.

„Jos visą gyvenimą trukusi disciplina prišaukė norą turėti kažką patrakusio“, – tokią harmoniją su juoko kibirkštėle akyse paaiškina Žydrūnas.

Vyras sako suprantantis, jog žmonai, nuo pat jaunų dienų pasirinkusiai ir pirmenybę teikusiai karjerą, teko daug ko atsisakyti. Tad šiuo metu jis stengiasi įnešti į jos gyvenimą naujų vėjų, o pats iš antrosios pusės mokosi rimties.

Jam pritaria ir Roberta, sakydama, jog jiedu vienas kitą papildo, puikiai kits kitą supranta ir visuomet palaiko.

„Iki tol labai mėgau kontroliuoti situaciją ir valdžią laikyti savo rankose. Kai pirmą kartą su Žydrūnu važiavome motociklu, pajutau, kad situacija dabar yra jo rankose. Man tai suteikė vieną maloniausių jausmų gyvenime. Radau žmogų, kuriuo paprasčiausiai galiu pasitikėti“, – paklausta, ką atnešė jųdviejų pažintis, įvardijo ji.

O kartu su pasitikėjimu, anot moters, atkeliavo ir laisvės pojūtis, naujų patirčių lavina.

Mylimajai gražių žodžių negaili ir Žydrūnas: „Pirmą kartą supratau, kaip su vyru turi elgtis moteris. Iki šiol nebuvau sulaukęs tokio rūpestingumo“.

Piršlybos ne pagal planą

„Gyvenime buvo įvairių santykių, daug sutikau žmonių. Dažniausiai imdavau ieškoti tam tikrų panašumų, o su Roberta viskas buvo kitaip. Jaučiausi kaip pirmą kartą susiradęs merginą“, – Ž. Vainauskas prisimena jau seniai supratęs, jog tai būtent tas žmogus, su kuriuo norėtų eiti per gyvenimą, supratęs jau seniai.

Lemtingąjį „taip“ iš mylimos moters lūpų vyras norėjo išgirsti Paryžiuje. Įsimylėjėliai ruošėsi vykti atostogauti ir kartu su kelionės planais jis kurpė planą, kaip pasipiršti savo išrinktajai.

Bet, nors Žydrūnas ir žiedą buvo nupirkęs, piršlybos tą kartą neįvyko. Prieš kelionę, kai pora svečiavosi pas Robertos tėvus, jos mama užsiminė apie galbūt artėjantį lemtingąjį momentą. „Tuomet atsakiau, jog tikrai nesipiršiu, ir nesipiršau. Pagalvojau, jog tiesiog iš principo nedarysiu to, ko visi tikisi“, – užsispyrė Ž. Vainauskas, nors tai reiškė, jog teks galvoti planą B ir iš naujo regzti piršlybų scenarijų.

Praėjus porai dienų, Žydrūnas įsidėjo žiedą į sportinių kelnių kišenę, nuėjo į Robertos vedamą grupinę treniruotę ir, jai pasibaigus, pasipiršo.

Ar būtų pasipiršęs svečioje šalyje, ar dar kitaip, Roberta patvirtino, jog atsakymas nuo to pasikeitęs nebūtų.

Atsisakė tradicijų

Išskirtinė nuo pat pirmųjų savo pažinties akimirkų, pora savo vestuvėse nematė vietos tradicijoms. Nesinorėjo nei bažnytinių iškilmių, nei gausiai nukrautų stalų, nei tris dienas trunkančių linksmybių.

Modernią tuoktuvių ceremoniją pasirinkę Roberta ir Žydrūnas sako tikrai nesmerkiantys tų, kuriems norisi druskos ir degtinės iš tėvų rankų, tačiau patys apie tai nė karto nesusimąstė.

„Teko dalyvauti labai daug vestuvių, o istorija kartojasi vis ta pati: muzikantai, piršliai, gėrimai iš kairės į dešinę, dainos ir sveikinimo šūksniai… Negaliu pakęsti tradicijų, – skeptiško požiūrio neslepia Ž. Vainauskas. – Ar nuo to, jog susprogdinsi pripūstą balioną į kieno nors užpakalį, pasidarys lengviau gyventi? Tai nedaro jokios įtakos dviejų žmonių santykiams.“

Susituokti panorę panevėžiečiai vos per porą mėnesių suplanavo visas smulkmenas.

„Esame veiklūs, organizuoti žmonės, nestokojame fantazijos, tad jokio galvos skausmo nebuvo. Be to, dirbame su žmonėmis, tad sulaukėme pagalbos iš klientų, draugų“, – sako tatuiruočių meistras. Vieni jų, pasak vyro, padėjo dekoruoti, kiti – įamžino svarbiausias šventės akimirkas.

„Pasinaudojome proga, jog mūsų pasveikinti atvyko motociklininkų klubo, kuriam aš priklausau, nariai ir pasidarėme nuotaikingų nuotraukų“, – pridūrė.

Jaunavedžiai sako, jog net artėjant svarbiajai akimirkai nejautė didelio jaudulio. Kelias dienas prieš ceremoniją dirbo, žiedus atsiėmė likus porai dienų, o kostiumą jaunikis įsigijo kiek daugiau nei para iki didžiojo gyvenimo įvykio.

Sujungti savo gyvenimus į vieną Roberta ir Žydrūnas nusprendė Kūčių kaime esančiame Bistrampolio dvare. Į jungtuves susirinko apie septynias dešimtis artimųjų bei draugų. Porą sutuokė specialiai iš Panevėžio rajono civilinės metrikacijos skyriaus atvykusi darbuotoja.

Šiuo metu kaip niekad į darbus pasinėrusi Vainauskų šeima sako besidžiaugiantys retkarčiais pasitaikančiomis poilsio akimirkomis, kurias būtinai stengiasi praleisti dviese.

Įprasminti save

Šiuo metu kaip niekad į darbus pasinėrusi jauna šeima sako besidžiaugiantys retkarčiais pasitaikančiomis poilsio akimirkomis, kurias būtinai stengiasi praleisti dviese.

„Septintą ryto išeiname į darbus ir iš jų grįžtame apie devintą valandą vakaro. Net nepamenu, kaip atrodo mūsų svetainė, nors butas vos trisdešimt šešių kvadratų, – neturiu kada jo apeiti. Grįžtu, nusiprausiu ir einu miegoti“, – juokiasi Žydrūnas, visai neseniai mieste atidaręs naują tatuiruočių studiją.

Žengiant šį, dar vieną naują, žingsnį, talkino ir žmona, tačiau tuo, juokiasi Roberta, jos indėlis ir apsiribos – kištis į sritį, kurioje esanti visiškai žalia, ji neketina.

Kūrybingas ir idėjų nestokojantis vyras tvirtino nenorėjęs, jog naujai atidaroma vieta būtų aplaistyta šampano purslais. Norėjosi kažko, kas įprasmintų jo veiklą, nuspalvintų ją kitomis spalvomis. Tad Ž. Vainauskas nusprendė visus tą dieną už amžinus kūno piešinius surinktus pinigus paaukoti vargstantiems vaikams.

„Tai buvo pirmoji tokia mano iniciatyva, bet tikrai ne paskutinė. Žinoma, jog sulaukiau komentarų, jog pinigai nepasieks tos organizacijos, tačiau žinau, jog bus kitaip. Nesvarbu, kurią jų būčiau pasirinkęs, norėjau padaryti gerą darbą, o jau visa kita – tebūnie ant kitų sąžinės, – tvirtino pašnekovas. – Skeptiški komentarai manęs neveikia, nes stengiuosi nematyti negatyvo, tik pozityvą. Vadovaujuosi posakiu, jog būna arba gerai, arba patirtis.“