Vita ir Simas Gardauskai tikina, jog jų gyvenimas daugeliu prasmių – kaip bet kurios kitos poros. Tiesiog jie pasirinko gyventi jį savaip. Asmeninio archyvo nuotraukos

Laimę matuoja mazgais ir jūrmylėmis

Laimę matuoja mazgais ir jūrmylėmis

Dar praėjusių metų spalį Vita ir Simas Gardauskai sėdo į savo nuosavą jachtą „Windarella“, apie kurią kantriai svajojo bemaž aštuonerius metus, ir, pamoję krante likusiems artimiesiems, leidosi į įspūdingą kelionę po platųjį pasaulį.

Mes trokštame keliauti ten, kur lėktuvai neskrenda, autobusai nestoja, kruiziniai laivai neįtelpa, o viešbučiai dar neuždengė dangaus, ir atrasti kitokį – savo pasaulį“, – sako pašnekovai, ryžęsi įprastą gyvenimą ant žemės iškeisti į naujus potyrius, atradimus, pažintis ir nevaržomas kalbas bei skambantį juoką ant bangas skrodžiančio laivo denio.

Nepamirštamas krikštas

Simas Gardauskas ryšį su laivais ir vandeniu sako jutęs nuo pat vaikystės, kai į šį viliojantį ir nuotykių kupiną pasaulį jį įtraukė senelis su tėčiu. O štai Vitos draugystė su vėju, burėmis ir jūra užsimezgė tik antrame kurse, kai mergina studijavo Klaipėdos universitete. Vietoje nenustygstanti studentė, vos pamačiusi skelbimą, užsirašė į universiteto burlaivio „Brabander“ įgulą. Aišku, nė neįtardama, jog čia užsimegs ir jos romantiška pažintis su Simu, kiek vėliau pasibaigusi vestuvėmis.

Anot Vitos, pirmasis bandymas prisijaukinti jūrą nebuvo iš lengvųjų. 2010-ųjų metų liepą universiteto komanda dalyvavo Šiaurės jūroje vykusioje burlaivių regatoje, per kurią pateko į didžiulio škvalo sūkurį.

Įplaukėme į juodą sieną, kurią skrodė daugybė žaibų. Tuomet buvo be galo baisu, bet kartu ir labai gražu bei nepamirštama. Tas vaizdas ir jausmas pralenkė bet kokius matytus filmus!“ – dar ir šiandien puikiai prisimena Vita.

Pasak buriuotojos, tuomet ji turbūt pirmą kartą ir suvokusi, jog kartu su Simu patys gali kurti ir gyventi tokį gyvenimą, apie kokį iki tol tik galėję pasvajoti.

Supratau, kad nėra jokių ribų, o toks, atrodytų, tolimas laivų pasaulis, kuris buvo matomas nebent nuotykių filmuose, pasirodė esantis visai šalia“, – šypteli Vita Gardauskė.

Nuo tos dienos poros mintis ir širdis užvaldė svajonė: Vita ir Simas buvo tikri – kada nors patys įsigis laivą ir bekraščiais vandenimis galės mėgautis kada panorėję.

Aišku, iki to ėjome labai ilgai, – prisipažįsta sutuoktiniai. – Beveik aštuonerius metus augome, keitėmės, svajojome ir pagaliau nusprendėme, kad tinkamas laikas yra būtent dabar!“

Pora susidėliojo ateities planus, paliko darbus, pardavė butą, keliavo kitais laivais ir pamažu stūmėsi svajonės išsipildymo link.

O šiandien galime pasidžiaugti, kad esame trise: mes ir mūsų „Windarella“, – emocijų neslepia Vita ir Simas.

Vita Gardauskė sako, jog juodu su vyru nė akimirkai nesigailėjo sprendimo kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą. Jame porą žavi viskas – nuo iššūkių iki įspūdžių.

Neatidėlioti ateičiai

Jauna pora sako visą laiką norėję gyventi įdomiai ir prasmingai. Tad mintis rutiną iškeisti į neprognozuojamą kasdienybę skrodžiant jūras ir vandenynus jachta nė kiek negąsdinusi.

Asmeniškai mums baisiausia yra iššvaistyti gyvenimą bereikšmiams dalykams, praleisti jį atsisakant savo tikslų ir svajonių, parduodant save darbams ar daiktams, – tikina pora. – Mūsų požiūris: pinigai yra uždirbami, daiktai nusiperkami, darbai – randami. Svarbiausia yra daryti tai, ko pats trokšti. O gyvenimas yra trumpas ir nenuspėjamas, todėl didžiausių idėjų geriau neatidėlioti pensijai.“

Tą akimirką, kai paliko savo komforto zoną, Vita ir Simas baimės sako nė nejutę.

Tai buvo tik smagus nuotykių troškimas. Tikrasis jaudulys atsirado, kai jau pirkome „Windarellą“, – neslepia. – Tada abu stovėjome ir galvojome, ar tikrai tai darome ir ar mums pavyks.“

Tačiau visas abejones nuviję šalin Gardauskai drąsiai pasitiko laukiančius gyvenimo iššūkius. Lygiai taip pat drąsiai juos priėmė ir krante likusi bene nuoširdžiausia poros palaikymo komanda – būrys artimųjų.

Jie tikrai mus besąlygiškai palaiko, didžiuojasi, kai mums sekasi, jaudinasi ir guodžia, kai nesiseka. Jie yra mūsų kranto įgula, be kurios nė nežinau, kaip mums sektųsi“, – gražių žodžių šeimos nariams negaili Vita ir Simas.

Sutuoktiniai atviri: kartais ir patiems tenka pakovoti su netikėtai užklupusiu artimųjų ilgesiu.

Nors palaikome labai glaudų ryšį, bet kartais norisi apkabinti mažuosius, pasilepinti mamų maistu ir pasisėdėti su draugais“, – prisipažįsta pašnekovai.

Gyvenimo nuotykis

Buriuotojai nė neketina neigti, kad, vos peržengus laivo slenkstį ir ramią kasdienybę iškeitus į gyvenimo nuotykį ant vandens, viskas iš esmės pasikeitė. Išvažiavę iš Lietuvos daugiau nei pusę metų jie paprasčiausiai keliavo ir mėgavosi vienas kito draugija.

Buvo smagu, nieko netrūko, tačiau šiek tiek vargino nuolatinis gyvenimas su kuprine. Tiesiog norėjosi savų namų. Dabar su „Windarella“ bet kuriame pasaulio kampelyje mes visada esame savo namuose. Tad taip ir keliaujame kaip sraigės!“ – juokiasi Vita ir Simas.

Spalį Sicilijoje kelionę pradėjusi pora šiuo metu gražiausias akimirkas skaičiuoja Kanarų salose.

Kadangi tai buvo pirmasis plaukimas su mūsų „Windarella“, atsakingai tikrinome kiekvieną krepštelėjimą, kurių laive tikrai netrūksta: variklį, jo temperatūrą, kilnojom grindeles. Kai atrodė, kad viskas visai neblogai klostosi, jau galėjome ir atsipalaiduoti“, – bandomąjį žygį nuosavu laivu dar ir dabar puikiai prisimena pora. – Plaukėme iki Romos, tada pro Sardiniją į Menorką, Maljorką, Ispanijos pakrante iki Gibraltaro ir tuomet Atlanto vandenynu pasiekėme Kanarų salas.“

Čia lietuviai susipažino su Lansarote, Gran Kanarija ir Tenerife, o dabar pamažu ruošiasi grįžti į Viduržemio jūrą. Kadangi dėl prastėjančių oro sąlygų ją kirsti teko paskubomis, Vita su Simu tikina dar tikrai ten nepamatę ir nepatyrę visko, ko norėję.

Greitu laiku jau planuojame keliauti atgal į Viduržemio jūrą, nes ten palikome daugybę nuostabių perliukų“, – artimiausius pavasario planus jau dėlioja nuotykių ieškotojai.

Pasak Vitos, nors su „Windarella“ aplankytų vietų jų sąraše dar palyginti nedaug, bet apie nepamirštamus potyrius jie galėtų pasakoti valandų valandas.

Mes keliaudami siekiame atrasti viską savaip, – sako. – Kartais specialiai vengiame populiarių ir turistų pamėgtų vietų, teikiame pirmenybe gamtai, buriavimui, povandeniniam pasauliui, pasiplaukiojimui vėjo aitvarais ir, žinoma, maistui. Kelionėse pati įspūdingiausia visgi yra gamta – delfinų būriai, banginiai, žvaigždėtas dangus, saulėlydžiai ir didžiulės bangos. Tai visuomet atima žadą.“

Sutuoktinių svajonė – kelionė jachta aplink pasaulį.

Jūra – ne vien pramogos

Vita su Simu įprastos sėslios buities krante tikina dabar tikrai nesiilgintys. Priešingai – kasdien skaičiuojantys tik tokio gyvenimo ant vandens pliusus, o ne minusus.

Taip, dabar visas mūsų gyvenimas verda laive, bet mes turime teisę planuotis laiką, darbus ir tai daryti savo ritmu“, – dėsto privalumus pora.

Ir nors iš šalies šitoks gyvenimo būdas kitiems gali pasirodyti kiek nerūpestingas, pasak buriuotojų, taip anaiptol nėra. Gardauskai skuba patikinti, jog gyvenant laive ir keliaujant viską reikia gerai apgalvoti bemaž penkis žingsnius į priekį, planuoti, skaičiuoti, daug išmanyti.

Reikia planuoti ir savo pajamas, ir išlaidas, nes sąskaita jau nebepasipildo kas mėnesį. Laivas, kaip ir namas bei jo išlaikymas, yra brangus malonumas. Bet mes pasirinkome investuoti į namą ant vandens, o ne namą užmiestyje, todėl pinigine prasme tai nesiskiria nuo įprasto gyvenimo ant žemės“, – sako.

Kai laive turi svečių, sutuoktiniai visą laiką skiria jiems ir kelionėms. Tačiau kai laive lieka vieni, „Windarelloje“, kaip ir ant žemės, galioja jau nusistovėjusi tvarka bei taisyklės.

Turime darbo ir poilsio dienas, – aiškina Vita. – Darbo dienomis tvarkome, remontuojame, geriname laivą, atliekame kitus buities darbus. O darbų sąrašas, žinoma, nesibaigiantis! Poilsio dienomis kartais keliaujame, o kartais tiesiog mėgaujamės nieko neveikimu žiūrėdami filmus lovoje.“

Tai, kad šiuo metu gyvename nuostabioje saloje, tikrai nereiškia, jog kas dieną bėgiojame po kalnus, restoranus ir nuolat tik turistaujame, – priduria Kanaruose stabtelėję keliautojai. – Stengiamės išlaikyti normalią darbo, pareigų, laisvalaikio ir kelionių pusiausvyrą, kad patys jaustumėmės gerai.“

Galerija

Akis į akį su stichija

Žinios ir supratimas apie kiek kitokį gyvenimą ant vandens, pasak Gardauskų, ateina tarsi savaime.

Nors, sako Vita, iš pradžių laivybos terminai gali pasirodyti labai sudėtingi, bet čia viskas kaip ir įprastame gyvenime: jei pradedi daryti, greitai perpranti ir viskas tampa daug paprasčiau, nei atrodė iš pradžių.

Kadangi buriavimo liga užsikrėtėme senokai, turėjome nemažai laiko žinioms ir įgūdžiams kaupti, – juokiasi Vita. – Todėl viskas susidėliojo labai natūraliai ir savaime. O Simas savo ir taip turėtas žinias dar labiau įtvirtino išlaikydamas reikiamas kapitono licencijas Lietuvoje ir užsienyje.“

Tiesa, netgi sukauptas nemenkas žinių bagažas neapsaugos nuo galimų gamtos išdaigų.

Kadangi patys savarankiškai nedalyvauja jachtų lenktynėse, sutuoktiniai tikina turintys galimybę rinktis tinkamą laiką, orą ir taip išvengti netikėtų grėsmių. Žinoma, nuotykių netrūksta kone kiekviename plaukime – nei galingos 2–3 metrų lūžtančių bangų jėgos, stabdančios laivą, nei vėjo draskomų burių.

Lengvo ekstrimo patiriame visuomet, kai kažkas lūžta, Pavyzdžiui, yra buvę, jog parkuojantis tiesiog dingo laivo valdymas, – adrenalino kupinas akimirkas vandenyje mena Vita. – Kartą didžiulė banga šalia manęs užmetė ant denio kalmarą, o sykį vidun įskrido ir nedidelė žuvis.“

Viena juokingesnių situacijų, anot pašnekovų, buvo nutikusi jiems plaukiant Atlanto vandenynu. „Ryte mus atsivijo stiprus šaudymo garsas. Tik po to per radiją pranešė, kad numatomos karinės pratybos ir reikia kuo greičiau bėgti iš tos vietos, kurioje mes ir buvome tuo metu“, – tik dabar buriuotojams tai atrodo linksmas nuotykis.

Nors panašias akimirkas Gardauskai prisimena su šypsena, pakliuvus stichijai į nasrus juokai būna menki.

Vita pasakoja, kaip kartą, tik sutemus, Simas prigulė, o ji pasilikusi budėti ant denio. Geras porą valandų viskas ėjosi gan sklandžiai, todėl moteris netgi galėjusi pasimėgauti seniai matytu įspūdingu žvaigždėtu dangumi. O tuomet, kaip ir buvo prognozuota, ėmė stiprėti vėjas. Kai laivo greitis viršijo aštuonis mazgus, Vita ėmė žadinti vyrą, kad galėtų kartu sumažinti bures.

Buriuotojų išmintis sako: jei kas blogo ir gali nutikti, tai visada atsitiks tik naktį. Panašiai buvo ir mums“, – prisipažįsta pašnekovai.

Vėjo greitis tąkart pakilo iki aštuoniolikos mazgų. Visgi pora save ramino, jog čia nieko baisaus, viskas pagal planą, bet kai pradėjo mažinti bures, nuotykiai ir grumtynės su siaučiančiais gūsiais tik prasidėjo.

Šaukiu Simą, kad jis stotų prie vairo, nes man geriau sekasi su denio darbais, nei vairuoti. Jis bando stotis prie vairo, o aš šliaužioju stengdamasi, kad skraidančios ir denį plakančios virvės nenuplaktų ir manęs, – juokiasi Vita. – Pasileidžiam pavėjui ir pabangiui, atsisėdame visame tame jovale, išorėje šlapi nuo bangų ir nuo situacijos sušilę iš vidaus. Bet viskas gerai – kitas kartas jau buvo sklandesnis: maždaug per valandą susitvarkėme visą jovalėlį ir jau pasikėlėme bures.“

Laive ir jūroje taip jau yra, atrodo, stengiesi apgalvoti viską, bet galiausiai stichija vis tiek tave užklumpa su naujais išbandymais“, – jau surimtėję patikina sutuoktiniai. Bet juos kaip tik tuo ir žavi kasdienybė ant vandens – nenuspėjamumu. O dar – pačiu skaniausiu bei šviežiausiu maistu.

Vidurżemio jūroje praktiškai nuolat išsitraukdavom po šviežią tuną, o štai su Atlantu kiek sudėtingiau – pagavome tik du. Čia dideli gyliai – žvejybai reikia daugiau pasiruošti“, – dalijasi patirtimi buriuotojai, prisiekinėjantys, jog ką tik iš vandens ištraukto tuno tartaras buvo skaniausias žuvies patiekalas, kokį iki šiol yra ragavę.

Pasak Vitos, nors su „Windarella“ aplankytų vietų jų sąraše dar palyginti nedaug, bet apie nepamirštamus potyrius jie galėtų pasakoti valandų valandas.

Aplink pasaulį

Vita ir Simas tikina dabar besimėgaujantys kiekviena minute, todėl grandiozinių ateities planų stengiasi nekurti. Visgi abu nedrąsiai prasitaria puoselėjantys svajonę „Windarella“ apkeliauti visą pasaulį.

Tačiau gyvenimas gali pasikeisti bet kurią minutę, ypač kai tavo namas plaukia ant vandens“, – juokiasi sutuoktiniai.

Nepaisant to, jachta, Vitos kartais švelniai pavadinama jų kūdikiu, pora jau spėjo patyrinėti ne vieną nuostabų ir įspūdį visam gyvenimui dovanojusį žemės kampelį.

Mūsų Viduržemio jūros perlas – Sicilija. Šiek tiek pasenusi ir murzina, bet tokia tikra ir su nuostabiu maistu! Tačiau kad tai pajustum, reikia važiuoti į mažyčius miestelius. Nors turbūt visos Italijos salos gali pasigirti nuostabiu maistu ir vaizdais. Pati skaniausia atrasta pica – visai šalia Neapolio, Pročidos salos viršuje. Jei pateksit ten, būtinai pasiteiraukit vietinių!“ – primygtinai siūlo Vita Gardauskė.

Žavingos lietuviams keliautojams pasirodė ir Balearų salos – Maljorka, Menorka, Ibisa, pakerėjusios įspūdingais paplūdimiais ir inkaravietėmis, be galo žydra ir skaidria jūra.

Taip pat esame įsimylėję Maljorkos sostinę Palmą. Nuostabus miestas su įspūdinga senąja architektūra, bet gyvu ir aktyviu visus metus miesto gyvenimu. Be to, čia galima pamatyti milžinišką jachtų uostą su vienomis prabangiausių jachtų“, – pasakoja Vita ir Simas.

Ispanijos pakrantė, anot poros, taip pat nusėta nemažai žavingų miestų ir paplūdimių.

Mūsų didžiausia numylėtinė yra Tarifa – piečiausias Ispanijos taškas, dar žinoma kaip banglentininkų ir aitvaruotojų Europos sostinė. Čia geriausias vėjas, plačiausi paplūdimiai ir patys skaniausi bei pigiausi desertai turbūt visoje Ispanijoje. Pajusti tokią vėjagalvių dvasią čia yra kažkas tokio…“ – susižavėjimo neslepia Vita.

Lansarotė, pasak buriuotojų, įdomi ugnikalnių sala, kur gali pasijusti kaip išsilaipinęs mėnulyje.

Gran Kanarija taip pat turi nemažai perliukų, bet reikia pasivažinėti po salą, ypač smagūs žaliuojantys kalnai su vietos ūkiais“, – sako Vita.

Tenerifė, buriuotojų vertinimu, pati turistiškiausia sala, su turbūt labiausiai išplėtotu turizmo sektoriumi.

Bet pasistengus galima pamatyti ir kvapą gniaužiančių vaizdų: džiungles primenantys miškai kalnuose, Teidės ugnikalnis, uolos, skardžiai, – įspūdžiais dalijasi keliautojai. – Skirtingose vietose save matome kaip laikinus turistus, todėl stengiamės nelyginti vietovių, nesitikėti ir nenusivilti, o atrasti kažką naujo ir pasimėgauti tuo, ką turime.“

Daugiau buriuotojų nuotykių rasite ČIA

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų