Vyčio apygardos partizanai – Ramygalos rajone veikęs Jono Vepšto-Paukštelio būrys. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

Laikas, kai griaudėjo miškai

Laikas, kai griaudėjo miškai

1944–1953 metų partizaninis judėjimas ne tik užtikrino nenutrūkstamą pasipriešinimą sovietams – miško broliai neleido okupantams atsikvėpti.

Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis į Vakarus, Lietuvos miškuose pradėjo burtis pirmieji partizanų būriai. Dar nežinodami, kaip ilgai užsitęs jų kova, miško broliai gausiai telkėsi ir Raguvos, Vadoklių, Ramygalos, Naujamiesčio, Krekenavos bei kitose Panevėžio rajono apylinkėse.

Išsilaikė ilgiausiai

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas pasakoja, kad Panevėžio rajonas pateko į dviejų partizanų apygardų teritorijas – Vyčio ir Algimanto. Pirmosios ribos buvo nuo Panevėžio miesto iki beveik Ukmergės. Algimanto apygarda apėmė Žaliosios girios rajoną, Anykščius – šiaurės rytinę Aukštaitijos dalį.

Tiesa, sako istorikas, apygardų struktūra nebuvo pastovi visą laiką, kito ir ribos. Laikui bėgant arba sovietams sunaikinus dalį apygardos, silpstančios partizanų pajėgos persiskirstydavo.

Taip nutiko ir Algimanto apygardai: savo organizacinę struktūrą įgavusi 1947 metais, ji buvo gana greitai sunaikinta sovietams sėkmingai infiltravus savo agentus į partizanų būrius.

Diduma Panevėžio rajono vietovių pateko į Vyčio apygardos teritoriją. Ypatingajame archyve yra sovietų saugumo dokumentas, kuriame užsimenama apie šią apygardą, apie organizuotus partizanus Panevėžio krašte.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno teigimu, partizanų kovos prieš sovietų pajėgas strategija ir taktika laikui bėgant kito. PB archyvo nuotrauka

Pasak D. Juzėno, partizanai dažniausiai buvo kilę iš to paties krašto, kuriame ir veikė. Tik kartais vienas ar kitas būrys keisdavo savo buvimo vietą.

Pirmuoju Vyčio apygardos vadu tapo Juozas Krikštaponis. Asmenybė, istoriko pripažinimu, su ganėtinai baltų dėmių biografijoje.

Įtariama, kad vokiečių okupacijos metais J. Krikštaponis tarnavo policijos batalionuose ir galimai buvo susijęs su holokaustu. Į pasipriešinimo kovą jis įsitraukė labai aktyviai, tačiau netrukus – 1945 metais – žuvo Lėno mūšyje. D. Juzėno duomenimis, po mūšio partizano tėvų sodyba Ukmergės krašte buvo sudeginta, net sodas iškirstas.

Po J. Krikštaponio žūties vadovavimą apygardai perėmė DanieliusVaitelis-Briedis. Po trejų metų ir jam žuvus, vadu buvo paskirtas Alfonsas Smetona-Žygaudas, dar vėliau – Mykolas Šemežys-Putinas, Aras. Paskutiniu vadu buvo Bronius Karbočius-Bitė, žuvęs 1953 metų sausį.

„Vyčio apygarda ypatinga tuo, kad, palyginti su kitomis šalies apygardomis, čia kovos vyko ilgiausiai, – sako D. Juzėnas. – Kitur jos pradėjo silpti ir represinės sovietų struktūros anksčiau užgniaužė.“

Virė tikri mūšiai

Muziejininkas patvirtina, kad partizaninio judėjimo metais dominavo smulkūs miško brolių ir sovietų struktūrų susidūrimai, baigdavęsi susišaudymu. Tačiau, primena D. Juzėnas, būta ir kelių stambių mūšių. Ypač kovų intensyvumu išsiskyrė 1945-ieji, kai sovietai ėmėsi didelių operacijų prieš partizanus.

Tų metų vasarį Juodgirio miške – ties Anykščių ir Ukmergės rajonų riba – NKVD vidaus kariuomenė apsupo partizanus. Kautynėse, kiek žinoma, dalyvavo apie 400 sovietų kareivių. Nemaža dalis jų žuvo. Galvas padėjo ir apie dvi dešimtis partizanų.

Kautynėse dalyvavo Algimanto apygardos Antano Slučkos-Šarūno vadovaujami kovotojai, Antano Žilio-Žaibo būrys. Pastarasis partizanas, pasak D. Juzėno, buvo išskirtinė asmenybė ir vienas žymesnių partizanų vadų, pasižymėjęs ir savo kovotojo, ir žmogiškosiomis savybėmis.

A. Žilio-Žaibo žmona – Zofija Žilienė – kovėsi petys į petį su vyru. Jam po kelerių partizanavimo metų žuvus, netrukus buvo suimta, tardyta Vilniuje, galiausiai ištremta.

„Tačiau likimas lėmė, kad ji išgyveno ir grįžo į Lietuvą“, – sako D. Juzėnas.

Taip pat 1945 metų kovo pradžioje įvyko Ažagų-Eimuliškio kautynės.

Šiame miškų masyve, apimančiame Berčiūnų, Smilgių, Pušaloto teritorijas, veikė keli partizanų būriai. Sovietai surengė operaciją tikėdamiesi apsupti kovotojus. Užvirė negailestingas mūšis – muziejininko teigimu, net buvo pasitelktas žvalgybinis lėktuvas.

Tikslias kautynių pasekmes, istoriko aiškinimu, dabar sunku būtų įvardyti, nes sovietai nuolat klastojo skaičius siekdami padidinti žuvusių partizanų skaičių ir sumažinti pačių patirtus nuostolius. Tačiau manoma, jog iš Ažagų-Eimuliškio mūšio negrįžo 70–80 miško brolių – Pasvalio, Žaliosios girios partizanų.

Dar vienas žiaurias kautynes mena Skilvionių miškas. 1945 metų vasarį 7 km nuo Krekenavos sovietai puolė maždaug 40 partizanų būrį. Vėlgi, nėra tiksliai žinoma, kiek jų žuvo, tačiau tikėtina, kad apie pusę būrio galėjo būti sunaikinta.

Strategiją diktavo aplinkybės

D. Juzėno teigimu, pagal partizanų naudotą taktiką, galima išskirti kelis pasipriešinimo judėjimo laikotarpius.

1944 metų vasarą ir rudenį, 1945–1946 metais rezistentai veikdavo dideliais būriais, nevengdavo stambesnių mūšių.

„Laikui bėgant buvo suprasta, kad sudėtinga kovoti prieš sovietų kovines pajėgas, – sako istorikas, – todėl partizanų būriai skaldėsi į smulkesnes grupes ir pradėta vengti stojimo į atviresnes kautynes bandant kuo ilgiau išsilaikyti ir išsaugoti savo būrius.“

Patys partizanai taip pat vykdė įvairias operacijas. Pavyzdžiui, būsimasis Vyčio apygardos vadas D. Vaitelis-Briedis 1944 metų rudenį vadovavo Pagirių miestelio ir Vaivadiškių dvaro puolimui. D. Juzėno pasakojimu, per šią operaciją buvo išlaisvinti trys suimtieji ir nukauta tiek pat kolaborantų.

Gana aktyviai, pagal galimybes, vyko ir informacinė kova. Alfonso Smetonos-Žygaudo – vieno žymesnių partizanų vadų, veikusių Raguvos-Šilų apylinkėse, teritorijoje, nors ir trumpai, veikė pogrindinė spaustuvė, įkurta šilų mokykloje.

„Spauda buvo viena iš kovos priemonių, nes partizanai platindavo visai priešingą informaciją nei oficiali sovietų valdžia“, – primena D. Juzėnas.

Kaip atskirą etapą istorikas įvardija 1950–1953 metus. Tai buvęs laikas, kai dalis partizanų legalizavosi – priėmė sovietų valdžios siūlymą išeiti iš miško ir „laisvai gyventi“. Dažna tokia istorija irgi baigėsi tragiškai: kai kurie buvusiųjų partizanų pateko tiesiai į tardytojų rankas bandant išgauti informaciją ar užverbuoti, kiti buvo išvežti į Sibirą.

Viltys žlugo

Nemažai susidūrimų su sovietų represinėmis struktūromis kovos lauku paversdavo ir partizanų rėmėjų, atsitiktinių kaimo žmonių sodybas. Su kiekvienais pasipriešinimo metais augant šnipų skaičiui, būdavo nesunkiai sužinoma, kada ir kur lankysis partizanai.

1948–1949 metais įsibėgėjus kolektyvizacijai pasidarė dar sudėtingiau. Negelbėjo ir partizanų platinti atsišaukimai, raginę ūkininkus nestoti į kolūkius: sovietų noras naikinti privačią nuosavybę pakirto paramos partizanams bazę.

„Partizanus palaikė nemažai žmonių, – patvirtina D. Juzėnas. – Tačiau kolektyvizacija nuskurdino ūkininkus: žmonės, patys neturėdami pakankamai maisto, negalėdavo jo duoti, visiškai aprūpinti partizanus.“

Situacijai komplikuojantis, partizanų ryžtas neblėso, tačiau to nebebuvo galima pasakyti apie lūkesčius. Pradžioje, kol tebevyko karas, žmonės į miškus ėjo su viltimi, kad kažkas keisis priklausomai nuo jo baigties. Juolab kad tuo laiku sovietai nebuvo taip užgniaužę partizanų.

„Tačiau greitai tos iliuzijos žlugo ir vėlesniu laikotarpiu partizanai žinojo, kad išeinant į mišką yra didelė tikimybė, kad nebegrįši“, – sako istorikas, neabejojantis, jog pasipriešinimo judėjimo dalyviai jautė siaurėjant ratą.

„Sovietai labai stengėsi kuo greičiau pabaigti partizaninį karą su, kaip jie vadino, banditais“, – primena D. Juzėnas, pabrėžiantis, jog Lietuvoje ši kova vis tik vyko ilgiausiai, palyginti su Latvija, Estija.

„Tik Ukrainoje partizaninis karas irgi vyko maždaug iki 1954 metų“, – pridūrė istorikas.

Priemonių rezistencijai užgniaužti imtasi pačių įvairiausių, pradedant elementariu informacijos rinkimu, kai partizanais persirengę saugumo agentai patekdavo į įtariamų rėmėjų namus apgaule išgauti svarbių žinių, ir baigiant žmonių terorizavimu bei plėšimais apkaltinant šiais nusikaltimais partizanus. Paimtus į nelaisvę partizanus buvo bandoma priversti bendradarbiauti. Vieni palūždavo ir išduodavo ginklo brolius, kiti atsilaikydavo.

Kiekvienas rinkosi kelią

Vyčio apygardoje kovos baigėsi 1953 metais. Kitose, pasak D. Juzėno, šiek tiek anksčiau. Tačiau pavieniai partizanai priešintis nesiliovė net iki 1956-ųjų.

„Kokia tos kovos prasmė? Išskirčiau keletą momentų, – sako istorikas. – Vienas – okupacija buvo įvykdyta be pasipriešinimo. Mūsų politinis elitas nesipriešino dėl įvairių motyvų. Pirmieji trėmimai, Raudonosios armijos teroras traukiantis gilyn į Sovietų Sąjungą, labai paveikė žmones. Artėjant antrai okupacijai, visiems buvo aišku, kad nieko gero iš bolševikų nereikia tikėtis. Buvo kelios galimybės: arba trauktis į Vakarus, arba eiti į mišką, arba bandyti kažkaip išgyventi. Juo labiau kad karo veiksmams keliantis link Berlyno, okupuojant vis naujas vietas, jose stengtasi mobilizuoti kuo daugiau jaunų vyrų.“

D. Juzėnas neabejoja, jog viena priežasčių, kodėl eita į miškus, – vyrai nenorėjo žūti svetimoje žemėje kur nors Lenkijoje, Vokietijoje ar kitur tarnaudami svetimoje kariuomenėje. Jie norėjo kautis už savo krašto laisvę.

Didžioji dauguma vyrų, išėjusių į mišką, buvo iki 34 metų. Vyresnių pasitaikydavo mažiau. Partizanų vadais dažniausiais tapdavo tarpukario Lietuvos kariuomenės jaunesnieji karininkai – nes aukštesniųjų karininkų, generolų dalis buvo emigravusi, kiti – patekę į sovietų represijų mėsmalę. Nepaisant to, tai buvo asmenybės, sugebėjusios vadovauti ne tik karine prasme, bet ir tam pasirengusios morališkai, psichologiškai. Gyvenant itin sunkiomis sąlygomis miškuose reikėjo palaikyti vyrų moralinę būklę, nusiteikimą.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio vado Antano Žilio-Žaibo laidotuvės. LGGRTC rinkinių nuotrauka

Pasak D. Juzėno, žinoma, kad ir A. Žilys-Žaibas prieš mirtį 1948–1949 metais yra pripažinęs, jog išlikti miške tampa sudėtinga – sovietų represijų tinklas veržėsi.

Garsiojo partizano mirties aplinkybės iki šiol nėra žinomos. Istoriko žiniomis, Žaibas vienas išėjo į buvusią stovyklavietę, kur bendražygiai ryte ir rado jį nužudytą. Kas galėjo tai padaryti, iki galo nėra aišku, tačiau galima nuspėti, jog partizanas rengėsi galimai mirčiai.

„Likusiems kovotojams jis yra sakęs, kad kas norite, galite legalizuotis, kas norite mirti, galite eiti su manimi. Antanas Žilys-Žaibas planavo užpulti miestelio – nėra tikslių duomenų, tačiau galbūt Traupio – stribų būstinę. Tam pasiryžo keli partizanai, tačiau jis pats žuvo anksčiau“, – pasakoja apie partizano likimą D. Juzėnas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų