M. GARUCKO nuotr.

L. Knizikevičienė: vien megzti kojines būtų kančia

L. Knizikevičienė: vien megzti kojines būtų kančia

83-ejų metų Liudvika KNIZIKEVIČIENĖ daugeliui panevėžiečių puikiai pažįstama ne tik kaip buvusi vaikų gydytoja, bet ir aktyvi visuomenininkė, nenuilstamai triūsianti, kad gimtajame mieste būtų gražiau. Medikės diplomą turinti moteris kartu ir Panevėžio metraštininkė, besirūpinanti, kad daugiau kaip penkis šimtus metų augančio miesto istorija sugultų į knygas, o žymūs kraštiečiai – tinkamai pagerbti ir įamžinti. L. Knizikevičienės triūsas įvertintas ne vienu apdovanojimu.

– Esate netipiška pensininkė. Daugelis jūsų bendraamžių mezga anūkams, proanūkiams kojines, o jūs ir toliau rašote knygas, dalyvaujate Panevėžio moterų lygos veikloje, esate aktyvi bendruomenės „Senamiestietis“, Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“, „Žiemgalos“ draugijos, asociacijos „Bitės namai“ narė. Energijos ir užsidegimo jums galėtų pavydėti ne vienas. Iš kur tas užsidegimas?

– Turbūt genetika. Šeimoje daug ilgaamžių, kurie iki pat gyvenimo saulėlydžio išliko aktyvūs ir šviesaus proto. Tėvelio brolis paskutinę savo knygą išleido sulaukęs šimto metų. Tas darbingumas gal mums užprogramuotas. Jeigu reikėtų sėdėti tarp keturių sienų ir tik megzti kojines, būtų blogiau. Kai buvau jauna, teko vaikams megzti ir kepuraites, megztukus, bet tai buvo sovietmečiu, iš bėdos, kai daug ko negalėjome įsigyti. Nuo to laiko dar turiu likusius virbalus ir vąšelius, bet į rankas jų nepaimu. Yra daugybė kitų prasmingų veiklų, tik kad ne visur ir suspėju.

– Jūsų asmeniniame archyve – daugybė apdovanojimų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas už aktyvią visuomeninę veiklą ir Lietuvos istorijos, Panevėžio medicinos istorijos sklaidą. Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui 2013 metais apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Taip pat įteikta Lietuvos premjero padėka už ilgametį atsidavimą savo darbui, sąžiningumą ir kruopštumą. Turite ir Panevėžio vyskupo padėką-palaiminimą, ir popiežiaus Benedikto XVI raštą „Ypatingasis apaštališkasis palaiminimas“. O kur dar daugybė kitų smulkesnių apdovanojimų! Suprantama, kad dirbate ne dėl įvertinimų, bet tikriausiai malonu, kai pastebi ir įvertina? O gal tai savotiškai įpareigoja ir užkrauna atsakomybės naštą nesustoti?

– Tai ne vienos mano nuopelnas. Visuomeninės organizacijos subūrė miesto patriotus, kurie ir dirbame tam, kad Panevėžyje būtų geriau ir gražiau. O svarbiausia, kad nebūtų pamiršti tie, kurie tą Panevėžį ir jo kultūrą puoselėjo ir augino. Juk mūsų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo unikali asmenybė, bet mes net negalime atgauti jos gimtųjų namų, kur būtų galima įsteigti jos muziejų. Žinoma, ne iš pirmo karto ir paprasti dalykai padaromi. Reikia būti optimistams ir tikėtis, kad kažkada ateis supratimas, jog turime didžiuotis savo krašto didžiais žmonėmis ir tinkamai įprasminti jų atminimą.

– Tapti medike – tai buvo pašaukimas, gyvenimo svajonė ar tiesiog pats gyvenimas nukreipė šiuo keliu?

– Kai buvau gimnazistė, svajojau tapti architekte, bet tėvai skatino rinktis medikės kelią. Šeimoje buvo daug medikų, ne vienas jų dirbo tuometinėje Panevėžio ligoninėje. Mačiau, kad jie labai vertinami ir gerbiami. Dėl tokio pasirinkimo niekada nesigailėjau, nes man visuomet patiko padėti žmonėms.

– Kodėl pasirinkote pediatriją? Juk mediko darbas be galo sunkus morališkai, ypač žinant, kad daug metų dirbote neonatologe. Šalia didžiulis gimimo stebuklas, bet galintis virsti didele šeimos tragedija, kai net medikai lieka bejėgiai. Kas jums buvo sunkiausia darbe ir kaip sunkiais momentais pavykdavo susitvarkyti su emocijomis? Juk jūs taip pat dviejų vaikų mama.

– Gyvenime būna nenumatytų dalykų. Ruošiausi būti vidaus ligų gydytoja, atlikau praktiką ir ligoninėje, ir poliklinikoje. Bet kai buvo skirstymas, vyras, su kuriuo susituokiau paskutiniame kurse, gavo paskyrimą į Panevėžį, o man darbo gimtajame mieste neatsirado. Sulaukiau pasiūlymo persikvalifikuoti ir dirbti pediatre. Nors augau viena, neturėjau nei brolių, nei seserų, bet su vaikais dirbti daug lengviau. Mažieji daug greičiau gyja, visai ne taip, kaip suaugusieji, atrodo, paskiri vaistus, „suremontuoji“ pagyvenusį žmogų, bet po kiek laiko ir vėl išlenda bėdos.

Vėliau prikalbino tapti naujagimių gydytoja. Taip išėjo, kad po antro gimdymo pati apsirgau, nusilpo širdies raumuo, jaučiausi gana silpnai. O vaikų gydytojai tuomet keliaudavo į mažųjų pacientų namus – per dieną laukdavo po dvidešimt vizitų. Jeigu gauni mašiną valandai, jau gerai – kitur tik pėsčiomis. Kol buvau sveika, visur bėgte bėgdavau. Kai sunegalavau, tokiais tempais jau nebegalėjau dirbti. Pagalvojau, kad ligoninėje dirbti man būtų geriau. Iš pradžių dirbau gydytoja neonatologe, o vėliau, įsteigus Naujagimių skyrių – šio skyriaus vedėja.

– Tikriausiai lyginti mediko darbą tuomet, kai jūs tik pradėjote dirbti, ir dabar, kai technologijos, gydymo metodai ir aparatūra tobulėja dideliais žingsniais, būtų labai sunku.

– Darbas su kūdikiais iš esmės labai sudėtingas – juk naujagimis nepasakys, kas jam yra, reikia stebėti kiaurą parą. Tyrimai tuo metu buvo menkesni, personalas net juokaudavo, daktare, jūs vis stovite prie to inkubatoriaus kaip įkalta. Kiekvienas judesėlis ar pirštuko pajudinimas labai svarbus stebint tokį mažą žmogutį.

Tais laikais darbo sąlygos tikrai buvo kitokios, nors daug domėjomės, skaitėme užsienio literatūros. Bandėme kažką kurti patys. Pavyzdžiui, pirmieji šalyje pradėjome kūdikių geltą gydyti dienos lempomis. Tai buvo paprastos buitinės melsvos dienos šviesos lempos, prisuktos prie lovelių, bet jos padėjo. Šis išradimas pasitvirtino ir šią praktiką vėliau perėmė Vilniaus bei Kauno kolegos. Stengėmės neatsilikti, nors medicinos įranga, palyginti su dabartine, buvo primityvi, o ir tos pačios trūko.

Sulaukusi pensijos, likau ligoninėje dirbti dar septynerius metus gydytoja. Būčiau ir toliau dirbusi, bet gimė trečias anūkas, reikėjo dukrai padėti prižiūrėti vaikus.

– Ar palikti darbą nebuvo sunku, juk atiduota tiek metų? Išėjusi į užtarnautą poilsį jūs aktyviai dalyvaujate Panevėžio gyvenime, dirbate keliose nevyriausybinėse organizacijose, ruošiate ir skaitote pranešimus, rašote straipsnius į Panevėžio miesto ir respublikinę spaudą istorijos, švietimo, kultūros klausimais. Esate net kelių knygų sudarytoja.

– Buvau pratusi dirbti intensyviai, todėl ir išėjusi į pensiją negalėjau ramiai gyventi. Įsitraukiau į visuomeninę veiklą, su bendraminčiais įsteigėme „Tėviškės“ klubą, gyventojų bendruomenę „Senamiestietis“. Artėjo Panevėžio 500 metų jubiliejus, norėjosi kažką prasmingo padaryti. Mūsų miestas labai mažai tyrinėtas, jeigu paklaustume žmonių, kokia seniausia miesto gatvė, tikriausiai atsakymai būtų tokie kaip per „Klausimėlį“ – spėlionės. Tad su bendraminčiais nusprendėme, kad reikia bent Senamiesčio gatvės, kurioje pati gimiau ir augau, istoriją surinkti. Miesto jubiliejui buvo išleista stora kaip biblija Panevėžio miesto istorija nuo XVI amžiaus.

„Jeigu reikia, aš viską galiu. Dabar gyvenimas šiek tiek sėslesnis, bet be veiklos būti negalėčiau, gulėti ant lovos ir nieko neveikti man būtų tikra kankynė.“

L. Knizikevičienė

– Nuo tada ir nebepaleidžiate rašytojos plunksnos?

Taip išėjo, kad vieni rašė apie kultūrą, kiti apie švietimą, sportą, o apie medikus – niekas. O ši istorija taip pat be galo įdomi – nuo ligoninės statybų iki tragiškai susiklosčiusių medikų likimų. Kiek kalbinau medikų, niekas nesiryžo imtis šio darbo. Aš irgi, jeigu būčiau dirbusi, nerasčiau laiko. Pagalvojau, o kodėl man pačiai jo nesiimti? Taip ir padariau. Perverčiau Panevėžio, Vilniaus bei Kauno archyvus, teko išklausyti ne vieno kolegos pasakojimų. Deja, ne viskas tilpo į „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“, todėl nusprendžiau išleisti atskirą knygą, kurią pavadinau „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 m.“ Pasirodo, Panevėžys iš didžiųjų miestų vienintelis turi tokią istoriją.

– Žinau, kad už knygą „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija“ sulaukėte net popiežiaus Benedikto XVI padėkos ir palaiminimo?

– Senamiesčio gatvė – savotiškos mūsų gimtojo miesto ištakos, kur pagal kunigaikščio Aleksandro nurodymą vietoj buvusios pagoniškos šventvietės buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Siūliau rašyti mūsų istorikams, bet Panevėžys toks miestas, į kurį daug iš kitur suvažiavusių žmonių, tad niekas nesiryžo imtis šio darbo. Nors tai jau sena istorija, bet be galo įdomi. O ir šiokios tokios informacijos liko iki mūsų laikų. Jau viduramžiais į Panevėžį atvykdavo iš sostinės kunigai tikrinti bažnyčios darbų, tad daug informacijos pavyko rasti būtent iš tokių ataskaitų – net apie kapines, gyventojų skaičių, pradžios mokyklos veiklą. Atspausdinome šešis šimtus egzempliorių šios knygos, ir visus išgraibstė, net neteko prašytis į knygynus. Tad dabar su bendruomene „Senamiestietis“ planuojame leisti pakartotinį leidimą.

– Meilė savo krašto ir miesto istorijai ėjo kartu su medicina ar tai atsirado gerokai vėliau?

– Mokykloje labai domėjausi architektūra, istorija. Dar pradžios mokykloje net kelis kartus perskaičiau A. Šapokos istoriją, kuri paliko didžiulį įspūdį. Istorija visuomet traukė, gal todėl Lietuvos šimtmečio proga ėmiausi dar vieno darbo – knygos apie savanorius Panevėžyje.

Lietuvos šimtmečiui parašiau knygą ir apie Panevėžyje žymią Barisų šeimą „Savanorio Juozo Bariso šeimos šviesa“.

– Ėmėtės ir dar vieno iššūkio – parašyti knygą apie Panevėžio moterų lygą, švenčiančią dvidešimtmetį? Esate šios visuomeninės organizacijos įkūrėja, tik neseniai savo, kaip vadovės, pareigas perleidusi įpėdinei. Kaip jūs visur spėjate?

– Jau dvidešimt metų, kaip užsiimu visuomenine veikla. Net pagal zodiaką nesu linkusi į karjerą ir vadovavimą, bet kažkaip atsidurdavau ten, kur ir buvau – pirmininke ar bent pavaduotoja. Ne visur ir suspėdavau. Kai tų pareigų niekada nesiekiau, tai atėjus laikui nebuvo sunku su jomis atsisveikinti. O ir amžius jau ne tas, bet kiek galiu, tiek krutu. Visada buvau labai ramus žmogus, net studijų metais visi stebėjosi, kaip aš tokia rami, bet galiu taip greitai plaukti – visada mane siųsdavo į varžybas. Jeigu reikia, aš viską galiu. Dabar gyvenimas šiek tiek sėslesnis, bet be veiklos būti negalėčiau, gulėti ant lovos ir nieko neveikti man būtų tikra kankynė.

– Ar jūsų vyras, taip pat medikas, garsus ginekologas Petras Knizikevičius palaiko jūsų idėjas ir veiklą, ar nepasigenda mylimos moters šeimoje?

– Vyras taip pat galėtų puikiai rašyti knygas. Jis ilgą laiką buvo Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ pirmininku, kartu su bendraminčiais išleido gana nemažą knygą apie Paįstrio kraštą. Šiemet minime savo santuokos šešiasdešimtąsias metines. Gal bendri interesai, veikla, bet labiausiai vaikai – dukra Jolanta ir sūnus Marius mus jungė. Santuokoje visuomet būna audrų, reikia turėti kantrybės, o kitą kartą nekreipti dėmesio į smulkmenas, nes audros praeina. Visuomet sakau, kad geriau blogesnė taika nei geriausias karas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų