Kvaili įstatymai, atsiradę dėl visai nekvailų priežasčių

Kvaili įstatymai, atsiradę dėl visai nekvailų priežasčių

Negalima mirti, negalima loti ir bučiuoti varlių, ir jau tikrai jokiu būdu – vaikščioti per pinigus! Ko tik nėra prisigalvoję įstatymų leidėjai…

Net ir mūsų laikais vis dar galioja absurdiškiausi įstatymai, tačiau dauguma jų anaiptol nėra tokie beprasmiai, kokie atrodo, o kiti išvis – gryna provokacija.

Apsieisite be princų ir princesių

Pasirodo, tik pasakose bučiuoti varles nėra nusikaltimas. Tačiau nebandykite tokiu būdu savojo princesės ar princo ieškoti Kalifornijoje – prisidarysite daugybę nemalonumų. Mat šioje JAV valstijoje bučiuoti ir tuo labiau laižyti varles bei rupūžes draudžia įstatymai.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio beprotiškas draudimas turi visai racionalų pagrindą.

Pradėsime nuo to, kad JAV pietvakarinėje dalyje veisiasi Bufo alvarius, dar vadinamos Kolorado rupūžėmis. Šie įspūdingo dydžio varliagyviai, išaugantys iki 19 cm, turi prieausines liaukas, išskiriančias itin stiprų haliucinogeną bufoteniną. Šią medžiagą Pietų Amerikos šamanai nuo neatmenamų laikų naudojo savo apeigoms. Tačiau kai apie šį gyvą – ir nemokamą! – kvaišalų šaltinį sužinojo plačiosios masės (o ypač jaunimas), norinčiųjų iš jo atsigerti ėmė daugėti ne dienom, bet valandom.

Pirmieji tokio pobūdžio narkomanijos atvejai buvo užregistruoti 1960 metais, netrukus ir pats bufoteninas įtraukas į oficialų narkotinių preparatų sąrašą. O rupūžių laižymas pripažintas vienu narkotikų vartojimo būdų, ir uždraustas įstatymu.

Loti – tik laikantis limito

Nuostabą ir kartu šypseną keliantys draudimai dažnai kyla iš vieno vienintelio teisinio precedento – kai teisėjui priėmus sprendimą konkrečioje byloje šis virsta įstatymu ir pradedamas taikyti visiems analogiškiems atvejams.

Taip nutiko ir 2010 metais JAV, kur šunims įstatymu buvo uždrausta loti ilgiau kaip po 10 minučių vienu metu. Nuo tada už pirmą augintinio prasižengimą jo šeimininkui gresia 250 dolerių bauda, už antrąjį – jau 500 dolerių. Su kiekvienu nauju pažeidimu sumos, suprantama, didėja.

Šių drakoniškų priemonių postūmiu tapo tokio Gerio Leonardo istorija: vyrui taip įkyrėjo kaimynų šunelio viauksėjimas, kad pasiskundė Los Andželo teismui. O tas, apsvarstęs skundą, nusprendė įpareigoti miesto valdžią parengti vietos gyvūnų laikymo įstatymų pataisas, draudžiančias augintiniams triukšmauti. Deja, niekas nepaaiškino, kaipgi įkalbėti šunis neloti, todėl net pareigingiausi, įstatymams paklusnūs amerikiečiai dažnokai tampa pažeidėjais ne savo valia.

Užtat gerokai lengviau laikytis vieno iš JAV Mičigano valstijos įstatymų, taip pat pagrįsto precedentu: nesisvaidyti aštuonkojais viešojoje vietoje.

Ši, be jokios abejonės, keista tradicija gimė 1952 metais, ir pradžią jai padarė ledo ritulio gerbėjai.

Situacija buvo išties kritinė. Tam, kad iškovotų Stenlio taurę, „Detroit Red Wings“ komanda turėjo laimėti visus likusius aštuonis susitikimus. Aistruolių nervai buvo įtempti it styga, kai staiga į ledo areną įskriejo pirmasis moliuskas – kiekviena aštuonkojo koja simbolizavo taip trokštamą pergalę.

Per kitas varžybas žiūrovai jau verste užvertė ledo ritulininkus aštuonkojais. Taigi nebeliko nieko kita, kaip tik tramdyti juos įstatymais.

Moterys kaip liaudies nuosavybė

Kad ir kokie absurdiški, įstatymai, reglamentuojantys šunų, rupūžių, aštuonkojų bei kitokių gyvūnų gyvenimą, nublanksta prieš 1918-ųjų vasarį Rusijos Saratovo gubernijos liaudies komisarų tarybos planus dailiosios lyties atžvilgiu.

Anarchistų sąjungos, dirbusios kartu su bolševikais minėtoje taryboje, sukurptas dekretas apie moterų „išbuožinimą“ aiškino, kad visi „geriausieji egzemplioriai“ šiuo metu yra privati nuosavybė ir priklauso buržujams. O tai esą pažeidžia kitų vyrų teises į giminės pratęsimą. Taigi dekreto autoriai devyniolikoje paragrafų išdėstė, kaip tą baisingą neteisybę reikėtų ištaisyti.

Pagal juos visos moterys nuo 17 iki 32 metų (išskyrus tas, kurios jau augina daugiau kaip penkis vaikus) turėjo tapti „liaudies turtu (nuosavybe)“. Vyrai turėjo teisę naudotis viena moterimi „ne dažniau kaip tris kartus per savaitę ir ne ilgiau kaip tris valandas“. Kiekvienas jų turėjo pristatyti profsąjungos arba gamyklos komiteto pažymą, įrodančią, kad jis priklauso darbininkų klasei, ir kas mėnesį nuskaityti 2 procentus savo algos į specialų fondą – ateities kartoms. Buvę sutuoktiniai turėjo teisę į aptarnavimą be eilės.

Nereikia nė sakyti, kad toks dokumentas sukėlė rimtų nepasitenkinimo bangų, ir ne tik tarp moterų. Labiausiai užsirūstino tariami jo autoriai – patys Saratovo anarchistai. Ir taip smarkiai, kad net nužudė vienos vietos arbatinės savininką Michailą Uvarovą, kaip įtariamą suklastoto dekreto autorių. O paskui paskelbė tai teisėtu kreštu už pasityčiojimą iš anarchistų vardo, ir dar tokiu „seksistiniu ir pornografiniu“ būdu.

Bet iki to laiko nelemtas dekretas jau buvo spėtas perspausdinti ir kažkur net ruoštasi jį įgyvendinti. Yra įrodymų, kad, pavyzdžiui, po Vladimiro miestą klajojo tokia šio dokumento versija: „Kiekviena mergina, sulaukusi 18 metų ir neištekėjusi, privalo užsiregistruoti laisvos meilės biure, antraip jai grės bausmė.“

Sovietų valdžia uždarinėjo laikraščius, atleidinėjo redaktorius, viešai smerkė dokumento platintojus, tačiau istorija apie moterų nacionalizavimą dar ilgą laiką klajojo po šalį ir kaišiojo pagalius į bolševikų ratus. Tą dekretą ir dabar dar galima rasti internete – be paaiškinimų.

Iš pagarbos pinigams

Teko kada nors netyčia su senais džinsais išskalbti ir saują monetų ar banknotą? Jei taip, džiaukitės, kad gyvenate ne Tailande. Ten nei pinigų sušlapinimo, nei tuo labiau sudeginimo niekam neatleistų – įgrūstų į griežto režimo kalėjimą, nė mirktelėti nespėtumėte.

Atsisveikinti su laisve šioje karalystėje galima vien užtai, kad užlipote ant monetos ar tiesiog delne suglamžėte kupiūrą. Kas per laukinis kraštas, paklausite jūs? Ne laukinis – net labai civilizuotas.

Tiesiog ant tailandietiškų banknotų pavaizduotas karaliaus portretas, o įžeisti monarcho atvaizdą – vienas sunkiausių nusikaltimų, už kurį pagal Tailando įstatymus numatyta 15 metų įkalinimo bausmė.

Nors nėra čia kuo labai stebėtis. Analogiški ar net griežtesni įstatymai šiuo metu galioja Šiaurės Korėjoje, Sovietų Sąjungoje irgi buvo nepatariama vynioti silkę į Stalino portretą. Net atvaizduoti jį savo iniciatyva buvo labai rizikingas sumanymas. Įrodymui pakaks papasakoti vieną istoriją.

1935 metų kovo 23 dieną geografijos mokytojas iš Sverdlovsko srities Viktoras Zyrianovas buvo nuteistas penkerius metus kalėti už tai, kad „nupiešė vado draugo Stalino portretą su kontrrevoliucine potekste“. Kaip minėtoji potekstė suprastas paveiksle pavaizduotas vyno butelis ir „pernelyg liesa“ silkė. Geografijos mokytojas savo kaltę pripažino, tačiau paprašė teismo pasižymėti, jog piktų kėslų neturėjo.

Beje, kalbant apie piktus kėslus, bausmės Tailande skiriamos kaip tik už juos. Žioplo turisto, atsitiktinai užlipusio ant gatvėje numestos monetos, niekas už grotų, žinoma, negrūs. Turbūt.

Darykit, ką norit, tik nemirkit

Taip, yra net įstatymų, draudžiančių mirti. Vietovių, kur jie galioja, ne tiek ir daug, bet tokių esama. Dažniausia to priežastis – velionių nėra kur laidoti.

Mirti draudžiama Andalūzijos kaimelyje Lancharone Ispanijoje, Pietų Prancūzijos Kiunjo, Sarpurans ir Le-Lavandu komunose. Pastaroji iš apsnūdusio žvejų kaimelio Žydrojoje Pakrantėje pavirto populiariu kurortu. Ir jeigu koks vietos gyventojas nesuskumba rezervuoti sklypo vietos kapinėse (o vietų skaičius ribotas!), prieš mirtį jam tenka išsikraustyti.

Panašūs apribojimai galioja ir Brazilijos Biritiba-Mirimo mieste. Laisvos žemės čia, tiesa, per akis. Problema kita: gera pusė miesto priklauso nacionaliniam draustiniui, o kita pusė driekiasi virš požeminio ežero. Taigi pagal vietos įstatymus ir ekologijos normas nei vienoje, nei kitoje miesto dalyje mirusiųjų laidoti negalima. Į nepavydėtiną situaciją patekusiam Biritiba-Mirimo merui nebeliko kitos išeities, kaip tik pasirašyti įsakymą, draudžiantį vietos gyventojams mirti, bei įpareigojantį rūpintis savo sveikata ir reguliariai lankytis sporto salėje. Miesto galva tikisi, kad bent šitai padės atkreipti šalies vadovų dėmesį į miestelio problemą ir ją pagaliau išspręsti.

Ir visgi tik pačiu pirmuoju miestu pasaulyje, kuriame buvo uždrausta mirti, įprasta vadinti Longjyrbieną Špicbergeno salyne, arba Svalbarde. Jeigu nutinka nelaimingas atsitikimas ar kuris vietos gyventojas sunkiai suserga, jis tučtuojau išgabenamas – vandeniu ar oru, – į žemyną, o ten jau su juo tvarkomasi pagal vietos įstatymus.

Tokią tvarką teko įvesti išskirtinai praktiniais sumetimais – dėl amžinojo įšalo. Kūnai jame neyra, tik vilioja baltuosius lokius, tad pradėjus laidoti visas miestelis greitai virstų vienomis didelėmis kapinėmis. Taigi pastarosios Longjyrbiene neegzistuoja išvis. Kita vertus, gimti čia irgi neleidžiama.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų