Žydų parduotuvės Turgaus aikštėje. Centre – Joselio Jachilevičiaus geležies parduotuvė. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.

Kupiškio žydų bendruomenės pėdsakais

Kupiškio žydų bendruomenės pėdsakais

Kupiškio žydai tarpukariu ne tik aktyviai kūrė verslus, bet ir dirbo Lietuvai.

Lietuvos praeitis neatsiejama nuo žydiškosios jos paveldo dalies. Kadaise sudarę žymią miestų ir miestelių gyventojų dalį, žydai Kupiškio krašte taip pat paliko gausių pėdsakų. Tiesa, čionykščių žydų bendruomenių seniai nebėra – buvo sunaikintos Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau jų atminimas vis dar gyvas kraštiečių širdyse.

Apie šabą pranešdavo sirenos

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkės Aušros Jonušytės apgailestavimu, nėra tikslių duomenų, kada žydai apsigyveno Kupiškyje – arba Kupišok, Kupišik, kaip kadaise jidiš kalba buvo vadinamas miestas. Bet manoma, kad tai nutiko maždaug XVII amžiaus viduryje. 1682 metais vyskupas Mikalojus Pacas jiems leido statytis maldos namus, kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1722 metų. O jau 1839 metų surašymo duomenimis, Kupiškyje, pasak istorikės, buvo 71 žydų kiemas su 613 gyventojų. 1842–1843 metais bendruomenė išaugo iki 93, o 1845–1848 metais – 120 žydų šeimų.

Jos gyvenimo centras buvo visą bendruomenę vieniję maldos namai, kurių ilgainiui irgi daugėjo.

„Trys greta stovėjusios sinagogos sudarė pusiau uždarą siaurą kiemą. Šiaurinėje pusėje buvo pastatyta Didžioji sinagoga, kur dabar įsikūrusi Kupiškio viešoji biblioteka, lygiagrečiai jai – pietinė, arba Mažoji sinagoga, o tarp jų, vakarų pusėje, – chasidų maldos namai“, – pasakoja A. Jonušytė.

Jos teigimu, Didžioji sinagoga šalia L. Stuokos-Gucevičiaus aikštės statyta baroko epochoje kaip vasarinė, skirta iškilmingoms progoms.

Kupiškio didieji maldos namai buvo dviejų aukštų ir, kiek žinoma iš pasakojimų, labai puošnūs.

„Kai penktadienio pavakare prasidėdavo šabas, tą žinią pranešdavo užkaukusios Nochemo Šmidto malūno sirenos. Viena po kitos užsidarydavo krautuvėlės ir žydai šeimomis skubėdavo į sinagogą melstis“, – pasakoja A. Jonušytė ir su šypsena priduria: „Kadangi tą dieną nebedirbdavo nė vienas prekybininkas žydas, ne žydai galėjo padidinti kainas.“

Jos teigimu, vyrai, eidami į sinagogą, apsivilkdavo kostiumais, pasirišdavo kaklaraiščius. Moterys pasirengdavo išeigines, siūtas iš pirktinės gėlėtos arba vienspalvės medžiagos sukneles. Tiesa, vyrai ir moterys sinagogoje, kaip dera, melsdavosi atskirai, ir į vidų patekdavo per skirtingus įėjimus.

Kupiškio Turgaus aikštė, 1935-ieji. BALIO BURAČO/KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.

Kupiškio Turgaus aikštė, 1935-ieji. BALIO BURAČO/KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.

Klestėjo įvairūs verslai

Pasak A. Jonušytės, Kupiškis buvo svarbiausias šio krašto žydų bendruomenių centras. Tarpukariu žydai, kurių buvo apie 1 500, spietėsi miesto centre, o lietuviai gyveno labiau į pakraščius.

„Kupiškio prekybininkai nebuvo prastesni už kitų miestų verslininkus. Tai rodo išlikę kokliai, gaminti ne namų sąlygomis, o gamykliniai – glazūruoti, su puošmenomis. Jie buvo rasti 2018 metų pavasarį vykdant aikštės rekonstrukcijos darbus“, – neslepia pasididžiavimo istorikė.

Žinoma, Kupiškyje nestigo ir žydų kilmės gydytojų, stomatologų, tačiau labiausiai vis dėlto klestėjo prekyba ir amatai.

Pašnekovės teigimu, XIX amžiaus septintame dešimtmetyje Kupiškio miestelyje veikė apie 50 nedidelių krautuvėlių, kurių dauguma priklausė žydams. Kiti vertėsi amatais arba iš geležinkelio stoties į miesto centrą tris kilometrus veždavo keleivius arkliais.

Turėjo Kupiškis ir vadinamąją kolonialinių prekių krautuvę, prekių gaudavusią iš Europos šalių kolonijų.

„Žydų parduotuvės užimdavo vieną namo kambarį, o už prekystalio įrengtose lentynose buvo išdėliojamos įvairiausios prekės. Vasarą plačiai atvertose parduotuvių duryse stovėdavo jų savininkai ir kviesdavo praeivius užeiti“, – pasakoja A. Jonušytė.

Vienas stambiausių Kupiškio verslininkų buvo Rabinovičius, prekiavęs geležies dirbiniais. Jo parduotuvėje pirkėjai galėjo įsigyti ir dažų, anglių, įvairių varžtų – net vežimų. Įvairovė buvo išties didelė. Paties pirklio dviejų aukštų namas stovėjo miestelio centre, Turgaus aikštėje, maždaug toje vietoje, kur dabar yra „Merkurijaus“ kavinė. Pirmame namo aukšte veikė parduotuvė, o antrajame gyveno Rabinovičių šeima.

Pasak A. Jonušytės, išlikę ir daugiau vardų žydų, kadaise Kupiškyje kūrusių sėkmingą verslą. Štai Gončaras turėjo kepyklą ir cukrainę, o vaisiais ir saldumynais, atvežtais iš užsienio, moliūgų sėklomis, džiovintomis slyvomis prekiavo Ginzburgas. Auksakalys Geršinas pardavinėdavo laikrodžius, juvelyrinius dirbinius.

Margolis Mendelis Skapiškio gatvėje – dabartinėje Vytauto – turėjo savo urmo parduotuvę.

„Jis netgi važiuodavo prekių į Vokietiją. Iš ten atsiveždavo žemės ūkio mašinų ir bene vienintelis miestelyje turėjo traktorių. Vaikams labai patikdavo sekti iš paskos ir žiūrėti, kaip važiuoja Margolis – kasdien laukdavo, kada prariedės nematytas geležinis padaras“, – šypsosi Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė.

„Kupiškio prekybininkai nebuvo prastesni už kitų miestų verslininkus. Tai rodo išlikę kokliai, gaminti ne namų sąlygomis, o gamykliniai – glazūruoti, su puošmenomis.“

A. Jonušytė, istorikė

Aprūpindavo net elektra

Turtingesni žydai Kupiškio apylinkėse buvo įsigiję žemės ir laikė karvių, arklių. Jie patys žemės nedirbo – samdė lietuvius.

Žydai augino ir daržoves – daugiausia bulves ir agurkus. Tačiau informacijos apie tai likę nedaug.

Pasak A. Jonušytės, pats seniausias Kupiškyje likusių malūnų – Chonelio Šmidto – statytas 1880 metais. Jo savininkas įrenginius vežėsi iš Anglijos, Švedijos, Vokietijos. Ir tie atsipirko: per mėnesį čia būdavo sumalama 350–370 tonų grūdų. Klientų patogumui malūno savininkas net įrengė arklides ir vietą nakvynei. Greta veikė vilnų karšykla, milo vėlykla.

1921 metais prie malūno Ch. Šmidto iniciatyva ėmė veikti elektros stotis, iš kurios akumuliatorinės miestui buvo tiekiama elektra.

Po malūnininko mirties verslą paveldėjęs sūnus Nochemas Šmidtas, istorikės teigimu, sykiu paveldėjo ir komersanto talentą. 1931 metais jis pasirašė sutartį su Kupiškio valsčiumi ir įsipareigojo aprūpinti miestą elektra 3 km spinduliu nuo saulėlydžio iki 1 valandos nakties. O 1932 metais ėmėsi elektrinės modernizavimo darbų.

„Jo akumuliatorinė ne tik puikiai apšvietė visas Kupiškio miestelio gatves, bet ir tiekė elektrą naujai pastatytai geležinkelio stočiai bei netoliese esančiam Račiupėnų kaimui, kur ją įsivedė kelios sodybos“, – sako muziejininkė.

Nenuostabu, kad N. Šmidtas buvo bene turtingiausias Kupiškio verslininkas. Ir labai aktyvus bendruomenės narys: ėjo Kupiškio savanorių gaisrininkų draugijos iždininko pareigas, buvo Lietuvos tautininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos narys.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, verslininkas iš Kupiškio nepasitraukė ir buvo nužudytas.

Nochemo Šmidto malūnas Kupiškyje. AUŠROS JONUŠYTĖS/KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.

Nochemo Šmidto malūnas Kupiškyje. AUŠROS JONUŠYTĖS/KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.

Aktyvūs visuomenininkai

Pasak muziejininkės ir istorikės A. Jonušytės, tarpukariu visa Kupiškio žydų bendruomenė aktyviai įsijungė į visuomeninį ir politinį gyvenimą, dalyvavo religinių, švietimo, kultūros organizacijų veikloje.

Miestelyje veikė apie 19 žydų visuomeninių organizacijų. Tačiau labai svarbiu ir įsimintinu įvykiu tapo savanorių gaisrininkų draugijos įkūrimas 1913 metais. Jos steigėjai buvo turtingesni miestelio žydai, pirmininku išrinktas gydytojas Jakovas Gurvičius. Organizacijos veikloje taip pat dalyvavo Noachas Jachilevičius, Hilelis Muzikantas, Isakas Veicas, kiti. Ir taip iki 1925-ųjų rugpjūčio, kai senuosius Kupiškio ugniagesių draugijos vadovus pakeitė nauji.

Aktyviai veikusi draugija iki rugsėjo turėjo 178 narius, tarp jų buvo nemažai žydų.

„Įdomu tai, kad, 1939 metų sausio 1 dienos duomenimis, pagal tautybę narių lietuvių buvo 112, o žydų – 32“, – vardija pašnekovė.

Veikė ir Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, Kupiškio skyrius. Jo nariais galėjo būti buvę kariai ir žydai šauliai, prisidėję prie Lietuvos išvadavimo, taip pat žydai, dalyvavę Klaipėdos sukilime. Minėta visuomeninė organizacija 1939 metais įsteigė viešąją biblioteką, joje buvo dailės ir literatūros knygos lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Dirbo Lietuvai

A. Jonušytė pamini ir Kupiškyje įkurtą Lietuvos žydų jaunuomenės draugijos „Berit Kanajim“ skyrių. Jo misija buvo skleisti žydų tautinę kultūrą, auklėti dorus ir naudingus Lietuvos valstybei ir žydų tautai piliečius.

„Kupiškio žydų bendruomenės lavinimui didžiausią įtaką turėjo Lietuvos žydų švietimo draugija. Jos tikslas buvo padėti tautiečiams įgyti bendrą ir profesinį išsilavinimą, kelti žydų kultūrą“, – priduria muziejininkė.

Šios draugijos Kupiškio skyrius įsteigtas 1927 metais. Ji čia buvo atidariusi pradinę žydų mokyklą, kurioje buvo vartojama jidiš kalba, tačiau trūkstant finansavimo mokykla suvalstybinta, o pati organizacija iširo 1937-aisiais.
Kupiškyje veikė pagrindinių sporto organizacijų „Hapoel“ ir „Makabi“ padaliniai. Muziejininkė pasakoja, kad šių draugijų tikslai buvo rūpintis doru tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, skaityti paskaitas apie sportą, rengti sporto šventes. „Makabi“ draugija iš pradžių kūrėsi kaip sionistų sporto organizacija ir tik vėliau išaugo į nepriklausomą sporto draugiją.

Aktyvesnė buvo Lietuvos žydų skautams remti draugija. Jos tikslas – ugdyti per skautų nuostatus dorus piliečius, atsidavusius Lietuvai. Kupiškio skyrius priklausė „Hašomer Hacair“ Panevėžio rajono skyriui.

„Kai kurių žydų organizacijų veikla nebuvo labai aktyvi, bet išsilavinusi Kupiškio žydų karta, kuri siekė puoselėti savo kultūrą ir religiją, dirbo Lietuvai, nors ir mąstydama apie savo valstybę Palestinoje“, – daro išvadą A. Jonušytė.

Kupiškio žydų palikuonys uždega žvakutes prie savo sušaudytų protėvių atminimo lentos Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Pirmas iš kairės – Normanas Mejeris, dešinėje – Harvis Šerzeras. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.

Kupiškio žydų palikuonys uždega žvakutes prie savo sušaudytų protėvių atminimo lentos Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Pirmas iš kairės – Normanas Mejeris, dešinėje – Harvis Šerzeras. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.

Krauju sulaistyta žemė

1941-ųjų vasara ir ruduo buvo tragiškas laikas. Pasak A. Jonušytės, tais pirmaisiais karo mėnesiais išsigelbėjo tik nedaugelis žydų.

Vokiečiai Kupiškį užėmė birželio 26 dieną. Jau liepos pradžioje buvo pradėti šaudyti areštinėje laikyti įvairių tautybių komunistai, sovietiniai aktyvistai. Labai greitai naikinimo pagrindu tapo ir tautybė.

Iš pradžių visi žydai buvo priverstinai apgyvendinti vienoje nuošalioje Kupiškio gatvelėje. Maždaug po mėnesio jie buvo perkelti į areštinę, iš čia varomi grupelėmis ir šaudomi žydų bei laisvamanių kapinėse. Dabar ten stovi paminklai nacistinio teroro aukoms atminti.

Iki 1941 metų rugsėjo beveik visi Kupiškio žydai buvo sušaudyti. Tikėtina, kad iš viso nužudyta apie 1 500–2 000 miestelio ir kaimyninių valsčių žydų.

Muziejininkė pasakoja, kad kai pokariu medikė Stefanija Glemžaitė su talkininkais sudarė žuvusiųjų sąrašą, jame buvo 816 kupiškėnų žydų. 2004-aisiais šis sąrašas buvo papildytas dar keturiomis pavardėmis.

A. Jonušytė primena, kad, kaip ir kitur, Kupiškio krašte buvo drąsių žmonių, gelbėjusių žydus. Vienas jų – gydytojas Ipolitas Franckevičius, gelbėjęs motiną su dviem dukrelėmis. Vokiečiams apie tai kažkas pranešė, ir mama su viena dukra buvo rasta, o netrukus – ir kita. Kiek žinoma, nuėjusį į komendantūrą gydytoją bandyta įbauginti – jis naktį išvestas stebėti egzekucijos, jį grasinta sušaudyti.

Vieną žydų šeimą priglaudė Povilas Balčiūnas iš Didžiagrašių kaimo. Apie porą metų ten gyvenusi žydų šeima taip pat buvo susekta ir sušaudyta. Pokario metais patys Balčiūnai ištremti į Sibirą.

Muziejininkės teigimu, ūkininko Povilo Vilko šeima slėpė iš žudynių pabėgusį žydų jaunuolį, tačiau kartą į namus įsiveržę Kupiškio policininkai nespėjusį pasislėpti vaikiną pašovė. Vėliau jį išsivežė į Kupiškį, o šeimininką grasino sušaudyti. Kiek žinoma, tuo metu sumanymo neįgyvendino, tačiau 1943 metų rudenį P. Vilkas išvažiavo į Pandėlį ir buvo rastas ant kelio nužudytas. Įvykis taip ir liko neišaiškintas.

Apie žydų gelbėtoją kunigą Feliksą Ereminą „Panevėžio balsas“ jau ne kartą rašė. Bet dar buvo Zenonas Karečka, karo metais slėpęs iš Vilniaus geto pabėgusias dvi žydaites. Dvasininkas 1945 metų gruodį buvo areštuotas ir išvežtas į Vilnių. Iš ten, be teismo – į Komijos lagerius.

Iki 1941 metų rugsėjo beveik visi Kupiškio žydai buvo sušaudyti. Tikėtina, kad iš viso nužudyta apie 1 500–2 000 miestelio ir kaimyninių valsčių žydų.

Būtina prisiminti

„Lietuvos žydų istorija tragiškai sustojo tamsiąją 1941 metų vasarą. Liūdėdami pamirštame didingą kelių šimtmečių praeitį iki Holokausto“, – vienos knygų apie Kupiškio žydus pratarmėje rašo pirmasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Pasak A. Jonušytės, Kupiškis – viena iš įvairiapusiškiausiai savo žydų bendruomenę įamžinusi Lietuvos periferijos vietovė. Čia pagal galimybes restauruoti žydų kapinių paminklai, buvusioje sinagogoje įrengta atminimo lenta su visų Kupiškyje žuvusių žydų vardais ir pavardėmis, o išeivių iš Kupiškio palikuonys apie savo apsilankymą ir žydų bendruomenę yra sukūrę filmą.

„Šio filmo sumanytojai ir kūrėjai yra aktyvūs Kupiškio žydų naujos kartos asmenys, kilę iš tos pačios giminės, Normanas Mejeris ir Harvis Šerzeras“, – pasakoja A. Jonušytė.

Pasak jos, N. Mejeris yra pirmasis žydas, Kupiškyje ieškojęs savo šaknų. Jis daug prisidėjo išsaugant žydų paveldą mieste, jų atminimą.

Kad būtų išsaugotas žydų paveldas, Kupiškio etnografijos muziejus kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ekspertais ir Kauno miesto žydų bendruomenės nariais renka ir apibendrina autentiškus žydų šeimų, kilusių iš Kupiškio regiono, patiekalų receptus. Tai daroma ne tik pasitelkiant istorinius šaltinius – bendradarbiaujama ir su užsienio žydų bendruomenėmis bei iš Kupiškio kilusių žydų palikuonimis, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje.

Kaip šio projekto vykdytoja, istorikė A. Jonušytė žada tai būsiant tik pradžią. Paskui pagal senuosius receptus bus gaminami ir degustuojami patiekalai, pasakojama apie Kupiškio žydų šeimų šventes ir kasdienybę, skaitomos paskaitos apie tautos tradicijas ir košerinio maisto ypatumus. Galiausiai dienos šviesą turėtų išvysti ir knyga lietuvių bei hebrajų kalbomis – „Žydų virtuvės valgiai, gaminti Kupiškyje“.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų