„Aidas“ buvo viena pirmųjų Nepriklausomybės metais atkurtų draugijų Panevėžyje. Savo laiku jos valdybai vadovavo kunigas, visuomenės veikėjas Aleksandras Purickis, sekretoriumi buvo poetas, visuomenės veikėjas Juozas Čerkesas. M. Garucko nuotraukos

Kultūra – svarbi ir suiručių metais

Kultūra – svarbi ir suiručių metais

Net neramiausiais Lietuvai laikais, šalį apėmus karui, žmonės ieško saviraiškos galimybių – kad turėtų prasmingos veiklos bei praskaidrintų dienas ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Pirmąjį XX amžiaus penktadalį – tai yra caro priespaudos metais, taip pat griaudint Pirmojo pasaulinio karo mūšiams, vykstant nepriklausomybės kovoms, Panevėžyje veikė ne viena tiek legali, tiek slapta organizacija. Jų tikslai buvo patys įvairiausi nuo kultūros vakarų organizavimo, spektaklių statymo iki pagalbos kariams bei kitiems asmenims.

Vaidino pats viceburmistras

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad viena pirmųjų Nepriklausomybės metais atkurtų draugijų buvo „Aidas“.

Debiutinis šios draugijos vakaras Panevėžyje įvyko dar 1905 metų vasario 26 dieną. Tuomet publikai buvo suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“ ir Vaižganto „Tik niekam nesakyk“. Pačios draugijos įstatai, anot istoriko, patvirtinti jau vėliau, 1906-ųjų spalio 25 dieną. O pirmasis susirinkimas, kuriame dalyvavo per šimtą asmenų, įvyko tų pačių metų gruodį.

Tąsyk „Aido“ nariai išrinko prolenkišką valdybą. Ši ilgai neišsilaikė: jau kitų metų vasarį buvo perrinkta. Naujajai draugijos valdybai vadovavo kunigas, visuomenės veikėjas Aleksandras Purickis, sekretoriumi buvo poetas, visuomenės veikėjas Juozas Čerkesas.

1908 metais draugijos veiklą pagyvino į Panevėžį atsikėlęs rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Matas Grigonis.

D. Pilkausko žiniomis, dar 1907 metais draugija išsinuomojo patalpas su nebloga sale. Ir ne atsitiktinai: svarbiausia „Aido“ veikla buvo draminis lavinimas. Nors, reikia pripažinti, daugiausia pelno ši organizacija gaudavo iš lošimų.

Pirmasis pasaulinis karas draugijos veiklą nutraukė, tačiau po karo ji vėl atnaujinta. Kaip minėta, tai buvo viena pirmųjų draugijų, kurios veikla atkurta.

Kitas svarbus žingsnis buvo žengtas 1920-aisiais, sako D. Pilkauskas. Tų metų rugpjūtį buvo sudaryta sutartis su tokiu Aleksejumi Malininu – dėl Šeduvos gatvės 26-ojo namo (dabar – Vasario 16-osios gatvė 20) nuomos. Sutinkant savininkui, draugija paplatino salę, išgriovė sieną ir pastatė naują. Taip pat įvedė elektrą, sumūrijo naują krosnį, kitas – pertvarkė.

Tiesa, remonto, kainavusio net 25 tūkst. auksinų, rezultatais aidiečiai mėgavosi ne vieni – viršutinį pastato aukštą atidavė klubui „Vienybė“.

Draugijos anuomet vienijo visą būrį šviesuolių. Į organizacijos valdybą išrinktas rašytojas Konstantinas Jasiukaitis jai pirmininkavo Gydytojas Antanas Didžiulis buvo iždininkas, Juozas Čerkesas – ūkio vedėjas, muzikas Mykolas Karka – scenos vedėjas.

Draugija veikė iki 1932 metų, kol buvo įjungta į „Dainos“ draugijos sudėtį.

Draugija rengė lietuviškus spektaklius, chorus, gegužines. Pasak D. Pilkausko, įdomu, kad komedinius vaidmenis atlikdavo Panevėžio viceburmistras Vladas Kličmanas. Žinoma, kad „Aido“ draugijos scenoje jis yra sukūręs apie 50 vaidmenų.

Panevėžio pedagogai su meno ir kultūros draugijos „Aidas“ vaidintojų trupės „Šikšnosparnis“ artistais po spektaklio prie senojo Panevėžio teatro pastato 1932-aisiais. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rinkinių nuotrauka

Švietė, šelpė, ugdė, ėjo savanoriauti

1912 metų pavasarį slapta įkurta Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“. Pasak D. Pilkausko, jos iniciatoriai buvo ateitininkai ir katalikų mokytojų sąjunga.

Tais pačiais metais pradėtas leisti ir žurnalas „Pavasaris“. O dar po poros metų Kaune įvyko pirmoji slapta sąjungos konferencija.

Pirmojo pasaulinio karo metais pavasarininkų veikla buvo nutrūkusi. Ji, istoriko teigimu, atnaujinta buvo tik 1918-aisiais Vilniuje, Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ padalyta į keturis etnografinius regionus. Pirmoji vieša konferencija įvyko po metų Kaune.

Panevėžio senamiesčio pavasarininkų organizacija, pasak D. Pilkausko, gyvavo dar nuo kaizerinės okupacijos laikų, tad ir jų įstatai buvo registruoti vokiečių kalba.

„Įsikūrę 1918 metais, ypač jie išvystė veiklą vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, – sako istorikas. – Pavasarininkai vyrai ėjo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mergaitės pavasarininkės mezgė jiems kojines ir megztinius, išlydėdavo į kariuomenę…“

Vis dėlto seniausia organizacija mieste buvo Panevėžio šaulių choras – jo istorija skaičiuojama nuo 1904-ųjų. Būtent tais metais susibūrė šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios choras, įkurtas vargonininko Juozo Birmonto, laikomas šaulių choro ištakomis.

Šioje bažnyčioje, primena D. Pilkauskas, ilgą laiką vargonininkavo ir garsusis pedagogas, kompozitorius Vladas Paulauskas.

Mieste veikė ir daugiau kultūrinių bei kitokių draugijų. Pavyzdžiui, 1920 metais gruodžio 13 dieną įregistruoti žydų dramos-muzikos draugijos įstatai. 1920-aisiais Gabrielė Petkevičaitė-Bitė atkūrė „Žiburėlio“ draugiją, šelpusią mokinius. Irgi tų metų vasarą įregistruoti sporto sąjungos „Sveikata“ įstatai. 1918-ųjų pabaigoje „Saulės“ draugija įsteigė muzikos kursus –jie veikė iki 1919 metų sausio, kol uždarė mieste įsigalėję bolševikai.

Veiklą išplėtojo po visą apskritį

Respublikinė Šv. Zitos draugija įkurta 1906 metais Kaune. Jos tikslas buvo propaguoti lietuvybę tarp tarnaičių.

„Faktiškai tai buvo tarnaičių ir darbininkių draugija, bet daugiau veikė tarp tarnaičių“, – patikslina D. Pilkauskas.

Istoriko aiškinimu, panašiu laiku draugija atsirado ir Vilniuje.

Šv. Zitos draugijos Panevėžio skyrius, savo istoriją skaičiavęs nuo 1909-ųjų, buvo atkurtas 1920 metų sausio 3-iąją. Pasivadinęs Panevėžio šv. Zitos draugija, jis veikė ne tik mieste, bet ir apskrityje – draugijos narės rūpinosi ligonėmis ir bedarbėmis.

Draugijoje buvo tikrieji ir garbės nariai. Tikrosiomis narėmis galėdavo tapti tik tarnaitės ir darbininkės – daugiausia tai būdavo jaunos merginos. Vyresnės, 40 metų ribą peržengusios moterys, norėdamos priklausyti Šv. Zitos draugijai, turėdavo pristatyti gydytojo pažymėjimą apie gerą sveikatą.

Draugijos garbės nariais rinkdavo organizacijai itin nusipelniusius asmenis. Tačiau ir jie, kaip eilinės narės, privalėdavo sumokėti tam tikrą nustatytą mokestį.

Žinoma, kad tikriesiems Panevėžio šv. Zitos draugijos nariams derėjo griežtai laikytis įstatų bei stengtis pritraukti kuo daugiau naujų narių.

Draugijos turtą, pasak D. Pilkausko, sudarė, kaip įprasta, narių mokesčiai ir įvairios aukos. Įdomu, jog kiekvienas narys galėjo naudotis ligonių kasų paslaugomis, draugijos knygynu, kitomis privilegijomis. Jiems buvo rengiamos įvairios paskaitos, kursai. Draugija laikydavo ir savo skalbyklas, siuvyklas, parduotuves bei kitas verslo įmones.

Tarpukariu Panevėžyje visuomeninis gyvenimas virte virė. Mieste aktyviai veikė įvairios labdaros organizacijos, tokios, kaip Panevėžio lietuvių gimnazijų nepasiturinčių mokinių šelpimo draugija, o kultūrinių buvo gal net daugiau. Nuotraukoje – draugijos „Daina“ Panevėžio skyriaus vaidintojai spektaklyje „Gyvieji numirėliai“ Panevėžio mokytojų seminarijos salėje 1931-ųjų sausį.

Skautų indėlis

1920 metų rugsėjį Panevėžio valstybinėje gimnazijoje susibūrė pirmieji skautai. Šią organizaciją mieste įkūrė gimnazijos kūno kultūros mokytojas – nepriklausomybės kovų dalyvis kapitonas Vladas Rozmanas.

D. Pilkausko žiniomis, pačioje pradžioje į skautus priimta 70 narių. Buvo sudarytos 6 skiltys ir visos sujungtos į draugovę. Taip susikūrė Kęstučio vardo skautų draugovė – pagal eiliškumą septintoji šalyje.

„Vėliau buvo ruošiami skiltininkų kursai, – sako istorikas. – Bet buvo dar sudėtingi laikai – vyko kovos už nepriklausomybę. Dalis skautų tapo šauliais ir stojo ginti tėvynės“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Kovose su lenkais 1920 metais dalyvavo ne vienas skautas. Pasak istoriko, V. Rozmanas iš Panevėžio išvyko 1921 metais. Jam išvykus, skautų globėju tapo Matas Grigonis, o vyriausiuoju globėju buvo berniukų gimnazijos direktorius Jonas Yčas. Nuo tų metų skautai aktyviai veikė.

„Draugovė įsigijo savo vėliavą. 1921 metais buvo suorganizuotos pirmos iškylos ir vakarėliai“, – teigia muziejininkas.

1920 metais Panevėžio mergaičių gimnazijoje įkurta „Birutės“ skaučių draugovė. D. Pilkausko teigimu, Panevėžys buvo pirmas miestas po Kauno, kuriame atsirado mergaičių skaučių draugovė, o šalyje ji buvo aštuntoji pagal eilę.

„Pirmoji draugininkė buvo Bronė Kareivaitė. Vėliau greitai ją pakeitė E. Hakaitė. Jos skautėmis jau buvo Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Tada priklausė lenkių skaučių draugovėms“, – pasakoja jis.

Miestas su spaustuve

Labai svarbi, D. Pilkausko teigimu, buvo 1880 metais Panevėžyje įsikūrusios Naftalio Feigenzono spaustuvės veikla.

„Ši spaustuvė veikė iki 1935 metų, iki buvo parduota iš varžytynių už „nesumokėtus mokesčius

ir buto nuomą Šteinui“, – cituoja archyvinius dokumentus istorikas. – Stambiausius pirkimus tada padarė pats namų savininkas Šteinas, smulkesnius – kiti žydai.“

Daug kas pasikeitė, kai 1919 metais Panevėžį okupavo Raudonoji armija.

„Okupacinė valdžia stengėsi propaguoti savo idėjas, – sako D. Pilkauskas. – Panevėžyje net dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu pradėtas leistis laikraštis „Izvestija“.

Šis laikraštis, kaip skelbta, laikinai išeidavo tris kartus per savaitę – sekmadienį, antradienį ir penktadienį. Apie 500–600 egzempliorių buvo išdalijama Raudonosios armijos kariams. Bet netrukus Lietuvos kariuomenės savanoriams išvadavus miestą, laikraščio leidyba nutrūko.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų