Krizė gali tapti galimybe

Beveik du mėnesiai, praleisti užsidarius, atsiliepė pačioms įvairiausioms gyvenimo sritims. Apie tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvos ekonomikoje ir kas dar gali laukti rudenį, kalbėjomės su ekonomistu Žygimantu MAURICU.

– Lietuva žangia į vienuoliktąją karantino savaitę. Kaip vertinate jo poveikį ekonomikai?

– Kaip trumpalaikį šoką, po kurio ganėtinai sparčiai atsigaunama, nes Lietuvai pavyko greitai susitvarkyti su sveikatos apsaugos krize.
Be abejo, trūkumas yra tai, kad nemaža dalimi turime atsigauti savo jėgomis, nes, priešingai nei daugelyje kitų Vakarų ir Šiaurės Europos šalių, valstybės pagalba šiek tiek vėluoja. Kita vertus, kadangi yra panaikinta dauguma apribojimų verslui, jis gali kapanotis į viršų ir iš krizės bristi pats.

Didžiausia rizika šiuo metu – kad eksportuojančios įmonės, ypač stambesnės, gali susidurti su rimtais iššūkiais vasaros laikotarpiu. Iki šiol, ypač kovą, balandį, jos vykdė užsakymus, kurie buvo gauti dar prieš krizę, tad tik kai kurios buvo iš dalies sustabdžiusios veiklą. Bet tų užsakymų upė išdžiūvo ir dabar, aišku, kyla įvairių dilemų: tęsti veiklą visu pajėgumu ar dalį darbuotojų laikyti prastovose, galbūt ir atleisti.

Ž. Mauricas

Manau, šioms eksportuojančioms įmonėms bus reikalinga didžiausia pagalba, nes daugumos jų eksporto rinkų ekonominė situacija prastesnė nei Lietuvos.

– Kalbama ir apie bankrotus. Kaip manote, kiek mūsų verslas yra sveikas – ypač turint omenyje, kad per pastaruosius du mėnesius dalis jo užsidarė ar ketina tą padaryti?

– Yra įvairių verslų, bet didžioji dalis neplanuoja užsidaryti – ieško sprendimų. Tai tam tikras pokytis, palyginti su 2009 metų krize.

Džiugu tai, kad nemažai įmonių, ypač stambesniųjų, buvo sukaupusios rezervą juodai dienai. Mes vis tiek gyvenome krizės sąlygomis. Buvo kalba, kad krizė ateis 2018-aisiais, 2019 metais. 2014-aisiais turėjome Rusijos krizę. Tad visą laiką išgyvenome savotišką pasiruošimo etapą. Dėl to, kad kaupė rezervą, dalis įmonių, net ir turėdamos ribotą valstybės pagalbą, dabar gyvena visai neblogai.

Aišku, yra įmonių, ypač smulkesnių arba labiausiai nukentėjusiuose sektoriuose, kurios tikrai susiduria su ganėtinai dideliais finansiniais iššūkiais. Tai suprantama. Todėl toms įmonėms kiek įmanoma reikia padėti. Bet visko pasitaiko, ir kai kurios įmonės, ypač smulkiosios, neišvengiamai bankrutuos, pasitrauks iš rinkos. Tačiau jų vietą gali užimti kiti, tad tai nebūtinai blogas dalykas.

Svarbiausia, kad pagrindinės įmonės, kurios yra ekonomikos stuburas, taip pat eksportuojančiosios, nepradėtų stabdyti veiklos. Reikia mesti jėgas joms išsaugoti.

– Valstybė yra numačiusi didžiulį pagalbos paketą ir verslui, ir gyventojams, tačiau kalbama apie rudenį būsiančią antrąją epidemijos bangą. Ar nenutiks taip, kad vasarai pasibaigus nebebus iš ko suteikti tos paramos?

– Ne. Paremti bus iš ko, nes Centrinis bankas nusiteikęs agresyviai. Net jeigu Lietuvos skolos išlaidos augs, Centrinio banko pastangomis jos bus mažinamos ir tikrai nepasikartos 2009 metų scenarijus, kai Lietuvai teko skolintis labai didelėmis palūkanomis. Be to, Lietuvos skola yra nedidelė.

Kitas dalykas – kol kas panaudota tik nedidelė suplanuotos paramos dalis, tad Lietuva rezervų ekonomikai gelbėti turi.

Iššūkių, žinoma, kils. Du iš jų bus esminiai: efektyviai panaudoti paramą ir, kas ne mažiau svarbu, laiku pradėti tą daryti, bet laiku ir sustoti.

Gerėjant ekonominei situacijai, jei, tarkime, nebūtų antrosios pandemijos bangos, reikėtų nepersistengti su paramos dalijimu, nes ji nuguls į mūsų valstybės skolą. Jau 2021-aisiais, 2022 metais investuotojų akys nukryps į skolos rodiklius, į biudžeto deficito rodiklius. Jeigu jie Lietuvoje bus vieni geriausių, mes turėsime didelį konkurencinį pranašumą. Nereikia jo išbarstyti, nors pagunda išleisti visus tuos suplanuotus pinigus ir netgi daugiau, net nebesant tikslo, bus labai didelė.
Vienas pavyzdys jau yra 200 eurų išmoka pensininkams. Kyla klausimų, ar būtent tai visuomenės grupei reikia mokėti, nes per krizę ji nukentėjo mažiausiai. Pensijos padidėjo ir niekas jų nežada sumažinti. Panašu, kad infliacija labai smarkiai sumažėjusi ar netgi gali tapti neigiama, tad pensininkų perkamoji galia augs.
Kitas, dar svarbesnis klausimas, kodėl tai suplanuota rugpjūčio mėnesiui. Ar tada nebus šaukštai po pietų?

Tokios pinigų dalybos, ypač jeigu jos tęsis dar ir rudenį, nėra labai tikslingos, nes vykdomos iš mokesčių mokėtojų kišenės – vadinasi, valstybės skolos augimo sąskaita. Todėl, kaip jau sakiau, labai svarbu laiku sustoti. Ir matant, kad ekonomika atsigauna, leisti pačiam verslui persiformuoti kartu performuojant visą ekonomiką bei sumažinant valstybės įtaką jai.

Valstybės įtaka reikalinga tada, kai ateina krizės, – ji turi veikti kaip draudimo mechanizmas. Bet kai krizės nebėra – tarkime, antroji viruso banga neateina, kas labiau tikėtina, arba būna nežymi, ne visose šalyse, – tada, be abejo, paramos poreikio irgi nebelieka. Tokiomis sąlygomis ji taptų ne tiek kovos su krize, kiek pinigų švaistymo instrumentu, kuris vėliau Lietuvai gali brangiai kainuoti.

– Nemažai gyventojų karantinas kainavo darbo vietas. Ar yra prognozių, kada darbo rinka atsigaus?

– Atleistų žmonių nėra daug. Lietuva tarp tų šalių, kuriose nedarbo lygis išaugo ne taip jau ir ženkliai. Bet yra daug darbuotojų prastovose, vaiko auginimo atostogose, ir didelis klausimas, ar jie savo įmonėse bus tikrai laukiami, kai pagaliau galės sugrįžti.

Tam tikra prasme vyksta lenktynės su laiku. Reikia viltis, kad vidaus paklausa tiek atsigaus, jog įmonės vėl norėtų tų darbuotojų, grįžusių iš prastovų, ir jų neatleistų.
Tai visai Europai būdingas galvos skausmas. Galbūt aktualiausias pavyzdys būtų Jungtinė Karalystė. Ten nedarbo lygis išaugo tik šiek tiek daugiau nei Lietuvoje, bet dar 7,5 mln. žmonių yra prastovose. Vadinasi, galimas gerokai didesnis nedarbo lygio šuolis, bet tai nutiks tik tada, kai prastovos baigsis.

Lietuvoje darbdaviai (pasinaudojusieji subsidijomis – aut. pastaba) dabar įsipareigoję išlaikyti 50 procentų darbo vietų. Kitose šalyse irgi panašiai. Todėl tikrasis nedarbas pasijus vėliau ir, aišku, priklausys nuo ekonominės situacijos. Nuo to, ar darbdaviai norės išlaikyti savo žmones darbo vietose, ar ne.

Kol kas, kaip minėjau, formalus nedarbo lygis nėra taip smarkiai išaugęs – Lietuvoje jis net šiek tiek stabilizavęsis. Tad ruduo gali būti šiltas ir šviesus, jeigu neprasidės antroji krizė ir didžioji dalis žmonių, grįžusių iš prastovų, vėl turės darbo. Tuomet nedarbo lygis bus panašus kaip dabar ar šiek tiek didesnis, tai nebus labai gerai, bet tikrai nebus ir tragedija. Jeigu didžioji arba didesnė dalis dabar prastovose esančių darbuotojų bus atleisti, turėsime labai didelį nedarbo lygio šuolį ir situacija bus visiškai kita.

Belieka viltis – ir daug kas viliasi, kad blogiausio scenarijaus pavyks išvengti. Turime jau gerokai daugiau informacijos apie virusą, turime daug daugiau skirtingų valstybių strategijų. Kad ir Islandijos – jie net nebuvo įvedę visuotinio karantino, o su epidemija susitvarkė geriau negu bet kuri kita šalis. Susitvarkė Norvegija, Vokietija, kur apribojimai buvo ganėtinai švelnūs. Vadinasi, nebūtinai reikėjo eiti Kinijos ar Italijos, Ispanijos keliu, kai keliems mėnesiams uždaroma visa šalis.
Jeigu antroji banga ir bus, manau, nebus tokia grėsminga kaip dabar. Panašiai buvo ir praeityje. Žmonės pamiršo SŪRS epidemiją, siautėjusią Azijoje. Tada taip pat buvo antroji banga, bet niekas apie ją nebekalba.

Aišku, niekas nežino, kaip bus. Bet vis tiek nebus taip, kaip buvo kovo 16-ąją, kai niekas nenumanė, ko tikėtis, visi buvo išsigandę ir viską uždarė. Manau, prie tokio scenarijaus nebegrįšime.

– Sienos su daugeliu valstybių dar uždarytos. Kaip manote, bus emigracijos banga joms atsidarius?

– Didelis klausimas, kaip iš tikrųjų viskas pasisuks. Bet faktas, kad tokios bangos, kaip 2009 metais, nebus. Tai nebeįmanoma.
Anuomet buvo milžiniškas emigruojančiųjų srautas dėl to, jog Lietuva buvo balta varna Europos Sąjungoje. Mūsų ekonomika krito daugiau nei tris kartus, daugiau nei visų kitų, buvo diržų veržimasis, kiti dalykai – ekonominė struktūra buvo visiškai kitokia.

Dabar situacija priešinga. Lietuva nukentės mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis, labai tikėtina, kad mažiau nei Jungtinė Karalystė, Airija.
Galbūt galėtų šiek tiek išaugti emigracijos srautai į Skandinaviją, kuri gerai tvarkosi tiek su ekonomine krize, tiek su sveikatos. Taip pat į Vokietiją, kur irgi situacija gera. Bet šį kartą iš konteksto iškrenta anglosaksų šalys, Pietų Europa. Jos turi daug darbuotojų prastovose, tad pirmenybę teiks jiems. Laisvalaikio sektorius irgi kurį laiką dirbs mažesniu galingumu, tad ten įsidarbinimo galimybės nebus didelės. Dėl statybų sektoriaus taip pat klaustukas. Nors Vokietijoje jis atrodo labai stiprus, toje rinkoje dominuoja kitų šalių darbuotojai, ne lietuviai.

Taigi, manau, šį kartą turėsime labai nedidelę emigracijos bangelę arba, jei seksis tvarkytis kaip dabar, visai jos neturėsime. Mes juk pirmieji atidarėme ekonomiką. Vis rašo, kad Baltijos šalys yra pirmas regionas, leidęs laisvai keliauti. Tad Baltijos šalyse, bent jau pradiniame etape, galimybių įsidarbinti bus daugiau negu Vakarų ir Pietų Europos šalyse. Ir nors Skandinavija galbūt kelia didesnę grėsmę, ten irgi daug darbuotojų yra prastovose. Nemanau, kad skandinavai išskėstomis rankomis lauks atvykstančių emigrantų.

Išvada – jei nedarbas išaugs, reikės tvarkytis patiems. Šį kartą emigracija tikrai nepadės. Nebebus taip, kad žmonės išvažiavo ir problemos neliko. Dabar patys turėsime kurti darbo vietų. Tą irgi reikia suprasti.

– Sakoma, kad kiekviena krizė atveria ir naujų galimybių. Pavyzdžiui, karantino metu džiaugėsi tie, kurie jau turėjo elektroninę prekybą, kiti gi skubiai į ją investavo.

– Galimybių atsivėrė labai didelių. Lietuvai – netgi trejopos.

Pirmiausia, išties daug kas dabar keliasi į internetinę erdvę, o Lietuva yra viena pirmaujančių šalių pagal interneto greitį, pagal vartotojų imlumą naujoms technologijoms ir kitus kriterijus. Tai mūsų konkurencinis pranašumas prieš kitas šalis, ypač Pietų Europos. Jos buvo labai priklausomos nuo turizmo sektoriaus. Lietuva nuo jo nebuvo priklausoma. Eilę metų kalbėjome apie tai kaip apie savo trūkumą, bet dabar jis tapo mūsų privalumu. Dėl to mūsų ekonomika tiek nekris.
Pasikartosiu: labai didelė tikimybė, kad mūsų ekonomika smuks mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Tai beveik jau faktas. Ir tai netgi galėtų tapti nacionalinio pasididžiavimo objektu: štai, mes susitelkėme, nugalėjome krizę – kitos šalys daug labiau nukentėjo. Priešingai nei 2009 metais, kai sakėme, kad nukentėjome labiausiai.

Aišku, krizė pas mus bus. Bet mažesnė nei kitur.

Trečias dalykas: jeigu antros pandemijos bangos nebus – ko, aišku, niekas nežino, – naujų galimybių atvers ir faktas, kad Lietuva labai gerai susitvarkė su sveikatos apsaugos krize. Manau, tai irgi suteiks tam tikrą konkurencinį pranašumą, ypač trumpuoju laikotarpiu.

Iš dalies mums pasisekė, kad viruso židinių pas mus atsirado vėliau, bet daug ką lėmė ir ganėtinai ryžtingi valdžios veiksmai.
Rizikų yra nemažai, bet iš tikrųjų Lietuva šį kartą neturėtų būti labai nusiminusi.