-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pokaris Panevėžio krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo sudėtingas metas. Vienam priešui traukiantis atgal, Vokietijos link, kitas okupantas plūdo į kraštą iš Rytų.
1944 metų vasaros pabaigoje rusų ir vokiečių karo frontui toliau slenkant į Vakarus ir dar tebevykstant mūšiams Lietuvos teritorijoje, žmonės jau numanė, kas laukia vėl sugrįžus sovietams. Tie, kas tikėjo, jog raudonąjį marą įmanoma sustabdyti tik jėga, ėmė telktis miškuose į ginkluotus būrius.
Lietuvoje prasidėjo partizaninis karas, trukęs iki pat 1953-iųjų.
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno, į partizanų gretas vyrai stojo ir kitokių motyvų vedami. Vieni taip siekė išvengti mobilizavimo į sovietų kariuomenę ir išsiuntimo į Antrojo pasaulinio karo mėsmalę. Kiti baiminosi galimų represijų ir tremties.
„Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai – pasiryžę kovoti, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė“, – teigia D. Juzėnas.
Tais pirmaisiais pasipriešinimo gyvavimo metais – 1944–1946-aisiais, – kai viltis, jog Lietuvą dar įmanoma išplėšti iš okupantų nagų, tebebuvo nesugriaunama, pasak istoriko, ir vyko didžiausios kautynės.
Anuomet partizanai dar veikė dideliais būriais, tad nevengdavo stoti į atvirą kovą su okupantais. Kartais, netikėtai užklupti, jie kito pasirinkimo ir neturėjo. Nors žinojo, kad prieš juos bus metamos gausesnės pajėgos ir galingiausi ginklai.
Pirmųjų ginkluotojo pasipriešinimo metų didieji mūšiai, istoriko Donato Juzėno teigimu, paskatino Lietuvos partizanus keisti kovos taktiką. P. ŽIDONIO nuotr.
Iš mūsų kraštuose vykusių didesnių susirėmimų išskiriami Ažagų-Eimuliškio ir Juodgirio mūšiai, kuriuose dalyvavo ir Panevėžio krašto partizanai.
Ažagų-Eimuliškio kautynės 1945 metų kovo 27-ąją tapo vienomis žymiausių Lietuvos partizaninio judėjimo istorijoje.
D. Juzėno pasakojimu, dar kovo pradžioje NKVD divizija Panevėžio apskrityje pradėjo puolimą prieš Pušaloto, Pasvalio, Žaliosios girios partizanus. Persekiojami šie pasitraukė į Ažagų-Eimuliškio miškus, nuo Panevėžio nutolusius apie 20 kilometrų.
„Čia, Eimuliškio miške, apie 350 partizanų įsirengė tris stovyklas. Kovo 27-ąją septintą valandą ryto jas puolė NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko daliniai – apie 800 žmonių“, – sako D. Juzėnas.
Siekdami atkirsti kelius partizanams atsitraukti, sovietai puolimą pradėjo iš vakarų į rytus. Pirmiausia buvo užpulta vietinių vyrų – daugiausia iš Dragonių kaimo – stovykla. Tačiau išgirdę šūvius jiems į pagalbą atskubėjo kaimynystėje stovyklas turėję būriai.
„Tai vienoje, tai kitoje miško vietoje vyko atkaklios kautynės“, – pasakoja istorikas. Esą tik vakare, pasinaudodami tamsa, partizanai Jokūbavo mišku visgi sugebėjo prasiveržti link Pakruojo.
Sovietų duomenimis, tądien net 120 partizanų žuvo, dar 18–19 buvo paimti į nelaisvę.
Taip pat minima, kad okupantams atiteko 7 kulkosvaidžiai, 30 šautuvų, 5 automatai, 7 pistoletai, 34 granatos, granatsvaidis su termitiniais šoviniais, daug partizanų dokumentų.
Vis dėlto tokia statistika verčia suabejoti.
„Savo ataskaitose enkavėdistai nurodydavo didesnius partizanų nuostolius, savuosius smarkiai sumažindavę“, – D. Juzėnas sako tai buvus įprasta praktika.
Manoma, kad iš tikrųjų Ažagų-Eimuliškio mūšyje žuvo apie 80 partizanų. O štai pačių sovietų nuostoliai, muziejininko teigimu, taip ir lieka neaiškūs. Priežastis paprasta: savo nukautuosius jie susirinko ir išsivežė automobiliais.
Atminimo kryžiai 1945 metų vasario 9 dieną Juodgirio mūšyje žuvusiems partizanams Anykščių rajono Traupio seniūnijos Klaibūnų kaime. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO (RŪTOS TRIMONIENĖS) nuotr.
Laimėti šias kautynes partizanams nebuvo lemta – visa persvara, tiek gyvąja jėga, tik ginklais – buvo priešo pusėje. Be to, kovotojai miške buvo užklupti netikėtai: net neįtarta, kad prieš juos rengiamas didelis puolimas. Tad galimybės išsisklaidyti mažesniais būreliais ir pasitraukti į saugesnę vietą jie neturėjo.
Užtat partizanams pagelbėjo geras vietovės žinojimas.
Išlikę gyvi Ažagų-Eimuliškio kautynių dalyviai jau nepriklausomybės metais pasakojo, kad sovietai naudojo ne tik tanketes, bet ir aviaciją – greičiausiai tam, kad iš oro tiksliau nustatytų partizanų buvimo vietą.
Tądien galvas paguldė partizanai ir jų vadai Jonas Blieka-Genys, Antanas Bručas-Strazdelis, Antanas Petrauskas, Bronius Giedrikas-Švelnys, Jonas Janulevičius-Montė, Domas Tumas-Dulkė, kiti.
Pasak D. Juzėno, naktį po mūšio vietos žmonės ėjo į mišką ieškoti tarp žuvusiųjų artimųjų. Kas rado, slapta parsivežė palaikus namo ir paslėpė laukdami tinkamo momento palaidoti.
„(…) dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai – pasiryžę kovoti, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.“
D. Juzėnas
Kiti kritę partizanai, apie kurių lemtį artimieji nežinojo, buvo palikti gulėti, kur juos pakirto enkavėdistų kulkos. Kol, manoma, tuometė Smilgių miestelio valdžia įsakė vietiniams gyventojams miške surinkti žuvusiųjų palaikus ir juos palaidoti Dragonių kapinėse. Tiesa, ne iš geros valios ar didelės pagarbos žuvusiems partizanams, greičiausiai: D. Juzėnas svarsto, jog baiminantis ligų plitimo nuspręsta kūnų miške nepalikti.
Taigi 1945 metų balandį Dragonių kapinaitėse buvo iškastos dvi ilgos tranšėjos, kuriose palaidoti miške likusio dvidešimt vieno žuvusio partizano palaikai.
Iš pradžių gyventojai jų kapus dar ir tvarkė, prižiūrėjo. Tačiau laikui bėgant pačios kapinaitės sunyko. Jos vėl sutvarkytos tik 1989 metais. O 1990-ųjų rugpjūčio pabaigoje buvusios partizanų ryšininkės, politinės kalinės Marytės Tutinaitės-Pundienės rūpesčiu Ažagų-Eimuliškio kautynių žuvusiems partizanams atminti buvo atidengta paminklinė kompozicija.
Paminklinė kompozicija Ažagų-Eimuliškio kautynėse žuvusiems partizanams Dragonių kapinaitėse, Panevėžio rajone. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO (RŪTOS TRIMONIENĖS) nuotr.
Dar vienos didelės kautynės, kuriose dalyvavo Panevėžio krašto partizanai, į partizaninio karo istoriją įrašytos Juodgirio mūšio pavadinimu.
Jos įvyko tais pačiais 1945-aisiais, tik geru mėnesiu anksčiau nei Ažagų-Eimuliškio miškuose.
Kaip pasakoja D. Juzėnas, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai partizanų buveinėmis tapo Juodgirio (dabartinis Ukmergės rajonas, riba su Anykščių rajonu), Repšėnų (Anykščių rajonas), Troškūnų (Anykščių rajonas) ir nuo jų besitęsiantys miškai.
1945 metų vasario pradžioje gana dideli – iki 100 vyrų kiekviename – Šarūno rinktinės vado, vėliau pirmojo Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno ir Vyčio apygardos Žaibo būrio vado Antano Žilio-Žaibo partizanų būriai stovyklavo Juodgirio miške.
Netoliese buvo įsikūręs gausus – apie 100 vyrų – dar vieno partizanų vado Antano Jagėlos-Ąžuolo būrys.
Istoriko teigimu, partizanų būriai tarpusavyje palaikė ryšį ir buvo gerai informuoti apie tai, kas vyksta, kokia bendra padėtis. Kadangi dauguma šių vyrų buvo kilę iš aplinkinių kaimų, jais itin rūpinosi vietiniai gyventojai.
Siekiant sunaikinti Juodgirio miške apsistojusius partizanus, buvo parengta karinė operacija. Vykdytojais pasirinktas tas pats NKVD vidaus kariuomenės 261-asis šaulių pulkas, vėliau surengęs skerdynes Ažagų ir Eimuliškio miškuose. Tiesa, tąkart prieš partizanus pasiųsta perpus mažiau kareivių – apie 400.
Sovietai, D. Juzėno teigimu, nežinojo nei tikslios partizanų buvimo vietos, nei jų skaičiaus, tad apsupo visą mišką į rytus nuo vadinamojo senojo kelio Ukmergė–Panevėžys.
Puolimas prasidėjo vasario 9-ąją aštuntą ryto.
Enkavėdistų laukė staigmena: partizanai mūšiui.
„Nes jų žvalgai jau buvo pastebėję kariuomenės judėjimą“, – pasakoja istorikas.
Okupantų planas įvilioti partizanus į spąstus žlugo.
Nepavyko nustumti partizanų ten, kur jų laukė pasala, mūšis virė apie trejetą valandų ir nebuvo ryškios nė vienos pusės persvaros.
Partizanams mėginant prasiveržti, juos sparnuose sutikdavo intensyvi kulkosvaidžių ugnis. Tačiau kovotojai turėjo kitokį pranašumą – puikiai pažinojo vietovę ir meistriškai tas žinias išnaudojo.
Sovietai turėjo tenkintis prastesnėmis pozicijomis.
Pasak D. Juzėno, verždamiesi iš apsupties partizanai traukėsi prisidengdami čia pat esančių Anykščių rajono Klaibūnų ir Mickūniškių kaimų sodybomis. Juos persekiojantys sovietų kariai čia sudegino apie 12 pastatų.
Galiausiai A. Slučkos-Šarūno ir A. Žilio-Žaibo vadovaujami partizanų būriai pralaužė apsupties žiedą ir per šiaurinį sparną pasitraukė į Troškūnų mišką.
„Didžiausius nuostolius sovietai patyrė miške, o partizanai – Klaibūnų kaime, kai puolimą pradėjo Antano Jagėlos-Ąžuolo būrys“, – sako D. Juzėnas.
Jo teigimu, šiame mūšyje žuvo apie 20 partizanų ir maždaug tiek pat okupantų. Taip pat vienas vietos gyventojas.
Praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje Klaibūnų kaime partizanų aukai pagerbti buvo pastatyti atminimo kryžiai.
Netrukus po šių įvykių, D. Juzėno teigimu, partizanai ėmė pamažu keisti kovos taktiką. Matydami, kad net ir viršijant sovietų pajėgas pranašumas atviruose mūšiuose vis tiek likdavo priešo pusėje, partizanai iškeitė miško stovyklavietes į bunkerius, ėmė slapstytis pas gyventojus ir puldinėti iš pasalų mažais būriais taip tęsdami priešinimąsi okupantams dar ne vienerius metus.
