Vadoklių kapinės priglaudė nepriklausomybės kovų dalyvius, žuvusius ginant Panevėžio kraštą. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių (E. Ivanausko) nuotrauka

Kraują liejo už kiekvieną miestelį

Kraują liejo už kiekvieną miestelį

Nuožmūs nepriklausomybės kovų mūšiai neaplenkė ir Panevėžio krašto: už ką tik atkurtą valstybingumą kovota ne tik su bolševikais – teko atremti ir netikėtą puolimą.

1918-ųjų vasarį paskelbę nepriklausomybę, dar kelerius metus turėjome ginti ją ginklu. Įnirtingose kovose galvas padėjo ne vienas savanoris – jų krauju sulaistyta ir Panevėžio apylinkių, kur 1919 metais vyko mūšiai, žemė.

Vieni išėjo, kiti atėjo

Praėjusio amžiaus 2-ajame dešimtmetyje susirėmimų su bolševikais liudininku buvo tapęs ne vienas rajono miestelis, pradedant Raguva ir baigiant Vadokliais.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, jog 1927 metais Vadoklių viršaičio Juozo Varno surašytoje ataskaitoje labai nuodugniai papasakota, kas tuo metu vyko tame krašte.

1918-ųjų pabaigoje vokiečiams pradėjus trauktis iš Vadoklių apylinkių ir miestelio, parapijos prieglaudos salėje įvyko susirinkimas parapijos komitetui sudaryti ir atstovams į Vilniaus Seimą išrinkti.

„Visai vokiečiams apleidus mūsų kraštą, nepasiliko nei jokios valdžios, tuomet parapijinis komitetas pradėjo aprūpinti bendruomenę maistu ir nutarė pasamdyti miliciją dėl apsaugojimo nuo visokių plėšikų. Dar nespėjus parapijiniam komitetui įvykdyti nutarimą, iš rytų pusės pradėjo traukti į mūsų kraštą rusai-bolševikai“, – viršaičio rašyta ataskaitoje. (Čia ir toliau kalba netaisyta.)

Ir pačioje apylinkėje atsirado prijaučiančiųjų bolševikams, vadintų „vidujiniais priešais“, kurie, matydami, kad valdžia silpna, pradėjo agituoti žmones ir Vadokliuose sukūrė revoliucinį komitetą.

Pastarasis, pasak D. Pilkausko, pasisamdė savą miliciją ir šios padedamas iš nepritariančių gyventojų pradėjo atiminėti javus ir dalyti šalininkams.

„Mūsų jaunuomenė nebegalėdama ilgiau žiūrėti į žiaurius pasielgimus nelaukiamų svečių-bolševikų, dauguma net naktimis apleido savo senus tėvus, brolius ir seseris ir išvyko Kauno link, kur organizavosi mūsų narsioji kariuomenė“, – rašė Vadoklių viršaitis.

Daugumą apylinkės žmonių palikę be duonos, bolševikai pasitraukė, tačiau Vadoklių apylinkėms ramybę davė neilgam – neilgai trukus vėl sugrįžo.

Lietuviams sparčiai vejant bolševikus nuo Kėdainių ir iš kitų vietų, civiliai Vadoklių revoliucinio komiteto nariai, nujausdami artėjančias permainas, vieną naktį dingo – liko bolševikų kariai, miestelyje šeimininkavę kaip namuose. Kol 1919 metų kovo 21-ąją ir jie suprato: Lietuvos kariuomenės savanorių būriai alsuoja jiems į nugarą. Štai kaip tą dieną po beveik dešimtmečio prisiminė Vadoklių viršaitis J. Varnas.

„Viešpatavo bolševikai Vadokliuose ir gavę algą drąsiai lošė kortomis iš kerenkų (pastaba – 1917 metais išleisti Rusijos 20 ir 40 rublių vertės popieriniai pinigai), bet apie 8 val. vakaro atvykęs į lošiamąjį kambarį bolševikų komisaras ką- tai pašnibždėjo ir visi lošikai tuojaus metė kortas lošę pradėjo rengtis prie pavojaus, tą pat naktį atvyko ir daugiau bolševikų, kurių susidarė jau Vadokliuose virš 100 žmonių ir turėjo jie 2 kulkosvaidžiu. Iš to galima spręsti, kad jiems, bolševikams, buvo pranešta, kad rytoj anksti puls ant jų lietuviai, kaip jie vadino (bielyje).“

Per kautynes prie Liūdynės dvaro žuvo 8 savanoriai – tik pasitraukus raudonarmiečiams aukos palaidotos vietos kapinaitėse. (Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotraukoje – vainiką ant savanorių kapų Liūdynėje deda Algirdo pulko kuopos vadas A. Butkevičius, 1930 metai.)

Netikėtas reidas

Mūšis dėl Vadoklių, pasak D. Pilkausko, prasidėjo kovo 22-ąją. Jau saulei tekant pasigirdo kulkosvaidžių tratėjimas – Lietuvos kariuomenė supo miestelį.

Kadangi bolševikai puolimui buvo pasirengę, mūšis nebuvo lengvas. Kova virė apie trejetą valandų, tačiau galiausiai bolševikai, patyrę nuostolių, turėjo trauktis.

Deja, mūšyje žuvo keturi lietuviai savanoriai – jauni 22–24 metų vyrai. Kovo 24-ąją jie buvo iškilmingai palaidoti Vadoklių parapijos kapinėse.

Istoriko teigimu, išlaisvintas miestelis iškart ėmė stotis ant kojų ir galvoti apie ateitį. Jau gegužę jo atstovai kreipėsi į Panevėžio valdžią prašydami leidimo Vadokliuose įkurti valsčių. Tai padaryta birželio viduryje, pirmininku išrinktas J. Varnas.

Tačiau beatsigaunančiose apylinkėse sumaištį vėl sukėlė netikėtai į šį kraštą atklydusi lenkų kariuomenė. Vadokliuose teužtrukusi apie porą valandų, spėjo palikti gilių randų ir pralieti kraują.

„Savo žiauriais pasielgimais nuskriaudė daug žmonių, pagrobdami su savimi kas tik papuolė jiems reikalinga, a ypač daug atėmė iš piliečių arklių, drabužių ir Vadoklių miestelio krautuves apkraustė“, – rašė prisiminimuose viršaitis.

Atklydėlius itin domino, ar Vadokliuose nėra kokios nors valdiškos įstaigos. Laimė, kiek žinoma, valsčiaus viršaitis su sekretoriumi nakčiai buvo išgabenę valsčiaus valdybos knygas ir raštus į mišką, o nuo raštinės buvo nuimta iškaba, tad ši liko saugi.

Žmonių, deja, visiškai apsaugoti nepavyko. Susidūrimas su lenkais neapsiėjo be aukų: ties Vadokliais buvo nukautas šaulys Stasys Klimavičius. Jis palaidotas šalia žuvusiųjų kovose su bolševikais. Tose kapinėse atgulė ir dar du savanoriai.

Žiaurus likimas

Kautynėse, pasak D. Pilkausko, atkovota ir Raguva. Vokiečiai iš šio miestelio pasitraukė dar 1918-ųjų gruodžio pradžioje. Vietos gyventojai perėmė valdymo reikalus į savo rankas: išsirinko parapijos komitetą, kuris leido privalomus įsakymus, draudžiančius spekuliuoti, naikinti miškus, girtauti ir panašiai. Tvarkai palaikyti buvo pasamdyti policininkai.

„1919 metais į Raguvą atvyko Kapsuko įgaliotinis po slapyvarde „Skalė“ ir laikė bolševikišką mitingą. Sausio 8 dieną sušaukė komitetą ir klausinėjo, kas iš jų sutinka tarnauti bolševikų valdžiai“, – rašyta taip pat 1927 metais, kaip ir Vadoklių, datuojamoje Raguvos viršaičio Povilo Baltušniko ataskaitoje.

Tarnauti bolševikams sutiko didžioji dauguma išrinktų parapijos komiteto narių. Liko ir ta pati policija. Iki 1919-ųjų gegužę per Raguvą perėjo lietuvių kariuomenė drauge su vokiečiais – kelios dešimtys kareivių. Istorikas pasakoja, kad jie išvaikė iš miestelio bolševikus, tačiau patys nepasiliko – patraukė toliau. Tad išėjus lietuviškai kariuomenei, bolševikai vėl grįžo pasėdami tarp gyventojų keršto baimę.

„Užunevėžių kaimas net kulkosvydžiais buvo apstatytas ir gyventojai suareštuoti, bet nenukentėjo niekas, nes bolševikų ieškomieji išvyko Lietuvos kariuomenėn“, – rašė viršaitis.

Birželį nuo Kėdainių į šį kraštą atvyko daugiau lietuvių savanorių kariuomenės – apie tūkstantį – ir galutinai išvijo bolševikus.

Išvadavus Panevėžį, pasak D. Pilkausko, intensyvios kovos vyko ir šalia miesto. Per kautynes prie Liūdynės dvaro žuvo aštuoni savanoriai. Vėliau sužinota dar vieno žuvusiojo tame mūšyje pavardė.

„Patekusieji į nelaisvę buvo kapojami kardais, daužomi šautuvo buožėmis… Raudonarmiečiai niekam neleido artintis prie žuvusiųjų kūnų, ir tik jiems pasitraukus aukos buvo palaidotos“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas.

Jo teigimu, aukos – 2-ojo pėstininkų pulko 7-osios kuopos kariai – buvo palaidotos Liūdynės dvaro kapinėse. Šių kapinių viduryje supiltas simbolinis Nežinomo kareivio kapas. Jau pasibaigus nepriklausomybės kovoms, 1922 metų rudenį katalikų jaunimo organizacijų lėšomis pastatytas ir pašventintas akmeninis kryžius.

Žuvusiųjų nepriklausomybės kovose atminties įamžinimu Liūdynės kapinėse rūpinosi ir jaunimas. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

Pagerbė atminimą

D. Pilkausko teigimu, Liūdynės kapines prižiūrėjo ir Panevėžio krašto miškininkai, o nuo 1930-ųjų jomis ėmė rūpintis 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kapelionas Klemensas Jurkus.

Savanorių kapai buvo papuošti cementiniais kryželiais su žuvusiųjų vardais ir pavardėmis, pasodinta gėlių, nužvyruoti takeliai, sutvarkyti krūmynai.

Pačios kapinės pašventintos 1930 metų vidurvasarį. Tąsyk, muziejininko pasakojimu, į iškilmingą renginį susirinko 4-ojo pėstininkų pulko Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai ir kareiviai, šauliai, policininkai, visuomeninių organizacijų atstovai, vietos gyventojai. Kiek žinoma, buvo atlaikytos pamaldos, šaulių ir bažnytinis chorai atliko giesmę „Jūs žuvot“, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko orkestras grojo gedulingą maršą. Sakyta ir daug kalbų, o paminklą atidengė tuometinis krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis.

„Savo kalboje jis pabrėžė, kad atidengtas dar vienas paminklas mūsų tautos sūnums, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę“, – sako D. Pilkauskas, kurio žiniomis, buvusio Liūdynės dvaro žemėse palaidoti ne tik nepriklausomybės kovų dalyviai, bet ir 1941 metais tragiškai žuvęs šaulys Kazys Rakauskas.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kapinės buvo apleistos ir lankomos slapta. Jos vėl iš esmės sutvarkytos tik atgimimo laikais: 1989 metais kapinės buvo aptvertos, žuvusiesiems pastatytas naujas medinis kryžius.

 

Faktai

Kariuomenės kūrimosi metu ir pirmame kovos su bolševikais etape jos gretas sudarė savanoriai, atsiliepę į 1918 metų gruodžio 29 dienos oficialų vyriausybės kvietimą „Lietuva pavojuje“.

Pirmieji šauktiniai mobilizuoti 1919 metų kovo 5 dieną. Iki to laiko į kariuomenę buvo įstoję apie 3 000 savanorių.

Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenė išaugo iki 40 600 karių.

Lietuvai nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau valstybingumas buvo išsaugotas. Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę – kiek mūsų kariai apgynė žemės, tiek jos ir liko Lietuvos valstybėje. Tik apsigynus nuo visų priešų, ketinusių užgrobti Lietuvos žemę, atėjo diplomatinis valstybingumo pripažinimas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų