P. ŽIDONIO nuotr.

Kraštietis, nešęs laisvės žodį Vakarams

Kraštietis, nešęs laisvės žodį Vakarams

Istorikų teigimu, nė viena sovietų okupuota valstybė neturėjo pogrindžio leidinių, išskyrus lietuvius. Ir visai netoli Panevėžio yra vieta, kurioje galima savomis akimis pamatyti, koks nelengvas darbas buvo skleisti tiesą apie tikruosius įvykius sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Pogrindžio veikla, o ypač beveik du dešimtmečius trukusi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos era, tapo pamatu, ant kurio atkūrėme savo nepriklausomybę. Šis leidinys ne tik stiprino lietuvių laisvės viltį, bet ir skleidė tiesą apie sovietų represijas keliomis užsienio kalbomis. Tuo itin rūpinosi JAV gyvenęs mūsų kraštietis, išeivijos kunigas Kazimieras Kuzminskas, ėmęsis nelengvos misijos, reikalavusios ne tik pastangų, bet ir nemenkų lėšų.

Išvyko, kad galėtų tęsti kovą

Kazimieras Kuzminskas mirė 1999 metais, praėjus vos trims dienoms po 93-iojo gimtadienio. Amžino poilsio atgulė jau Lietuvoje, Naujamiesčio Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje. Ir neatsitiktinai: netoliese buvęs Baluškių kaimas – Kuzminskų gimtinė.

Pats kunigas, kiek žinoma, gimė Panevėžyje. Augo penkių vaikų šeimoje su dviem seserimis ir tiek pat brolių. Seminariją baigė Kaune 1932 metais, buvo Leliūnų, Krinčino, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijų vikaru, Surdegio parapijos klebonu.

K. Kuzminsko dukterėčia, brolio dukra Laima Janiūnienė „Panevėžio balsui“ yra pasakojusi, jog nors pirmos sovietų okupacijos metu dėdė tremties išvengė, jautė: okupantams sugrįžus pasigailėjimo aktyviam dvasininkui nebus. Tad 1944 metais artėjant frontui, kaip ir daug kitų lietuvių, pasitraukė į Vakarus. Glaudėsi pas kitus dvasininkus, vėliau Austrijoje studijavo filosofiją. Į JAV persikėlė 1960-aisiais. Ir po dvylikos metų būtent čia įsteigė Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų organizaciją, vėliau gavusią „Lietuvos kronikos sąjungos“ vardą.

1999 metais prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo kunigą Kazimierą Kuzminską Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Organizacija, kuriai pirmininkavo pats K. Kuzminskas, netruko išaugti iki 70 skyrių susivienijimo, rinkusio lėšas ne tik „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimui pogrindyje, platinimui, bet ir vertimui į kitas kalbas.

„Lietuvos kronikų sąjunga“ buvo vos pradėjusi trečią veiklos mėnesį, kai iš Lietuvos gavo pirmąjį „Kronikos“ numerį – įrodymą, kad okupantų gniaužtuose atsidūrusi lietuvių tauta nepasidavė ir kovoja. Išeivijos atstovai nedvejodami nutarė irgi prisidėti prie šios kovos daugindami „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ iki 1000 egzempliorių ir siuntinėdami juos po visą pasaulį, kur tik įsikūrusios lietuvių bendruomenės.

1973 metų spalį, jau turint šešis išleistus „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerius, nuspręsta pradėti ir „Kronikos“ knygų leidimą.

Naujamiesčio kultūros centre-dailės galerijoje įkurtame Kazimiero Kuzminsko atminties kambaryje galima išvysti ir pačias „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ knygas, ir asmeninius kunigo daiktus, gautas jo padėkas, dokumentus, literatūrą, fotografijas. P. ŽIDONIO nuotr.

Naujamiesčio kultūros centre-dailės galerijoje įkurtame Kazimiero Kuzminsko atminties kambaryje galima išvysti ir pačias „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ knygas, ir asmeninius kunigo daiktus, gautas jo padėkas, dokumentus, literatūrą, fotografijas. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Vieno žmogaus suburti

Suplanuotiems „Kronikos“ knygų tiražams ir ambicingai platinimo schemai reikėjo daug lėšų. Jų teko kreiptis į po visą pasaulį pasklidusius tautiečius. O kol fondų nebuvo, knygos, L. Janiūnienės pasakojimu, dėdės iniciatyva leistos ir nesant pakankamo finansavimo, neišgalint sumokėti patalpų redakcijai nuomos ir neturint iš ko mokėti žmonėms, ruošusiems knygas spaudai. Visi glaudėsi kunigo K. Kuzminsko bute ir darbavosi nemokamai, kupini patriotizmo ir meilės savo šaliai.

Lėšų rinkimo užduotį kunigas prisiėmė pats: asmeniškai lankėsi – ir ne po kartą – skirtinguose žemynuose išsibarsčiusiose lietuvių kolonijose, kad skleistų žinią apie tautiečių situaciją Lietuvoje ir jiems reikalingą paramą.

1999 metais prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo kunigą Kazimierą Kuzminską Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Bendruomenių centruose, privačiuose namuose rengtuose susirinkimuose K. Kuzminskas nepailsdamas švietė išeiviją apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ reikšmę tautai kovojant už laisvę, prašė aukų leidybai. Dar platesnę auditoriją pasiekdavo jo reguliarūs kreipimaisi per radiją.

Beje, Lietuvoje likę kunigo artimieji sovietmečiu tik taip ir išgirsdavo jo balsą – „Amerikos radijo“ bangomis.

Vėl laisvą Lietuvą kunigas Kazimieras Kuzminskas išvydo jau būdamas 87-erių. Pasak artimųjų, likę gyvenimo metai tėvynėje jam buvo tarsi dovana. P. ŽIDONIO nuotr.

Vėl laisvą Lietuvą kunigas Kazimieras Kuzminskas išvydo jau būdamas 87-erių. Pasak artimųjų, likę gyvenimo metai tėvynėje jam buvo tarsi dovana. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Dėkingumas ir maldos – iš viso pasaulio

Siekiant, kad apie Lietuvos katalikų bažnyčios Sovietų Sąjungoje patiriamus suvaržymus pasklistų platesnė žinia, „Kronika“ buvo pradėta versti ir į kitas kalbas.

Kunigo Konstantino Gulbino pastangomis atsirado vertimai į vokiečių kalbą, monsinjoro Vincento Mincevičiaus – į italų, Prano Gavėno – į portugalų. „Kronika“ leista ir ispaniškai, žinoma, angliškai. Versta ir prancūziškai, tačiau šia kalba spaudos taip ir neišvydo.

Iš viso kunigo K. Kuzmisko rūpesčiu 1974–1992 metais buvo išleisti visi 81 „Kronikos“ sąsiuvinis lietuvių kalba – net 10 tomų, daugiau nei 8 000 puslapių. Tiražas siekė 75 000 knygų.

Ispanų kalba „Lietuvos kronikos sąjunga“ spėjo išleisti tris tomus knygų iš dešimties, anglų kalba – du.

Kazimieras Kuzminskas, gyvendamas JAV, sugebėjo pasauliui parodyti, kaip atrodo okupuota Lietuva, kaip lietuviškas žodis negali sklisti po pasaulį.

V. Dumbrienė

Tolimoje Lietuvoje nelegaliai pogrindyje rinkta medžiaga, K. Kuzminskui suorganizavus, pasiekdavo vakarietiškas radijo ir televizijos stotis, naujienų agentūras, universitetų bibliotekas, atskirus valdininkus, politikus ir diplomatus, katalikų vyskupus ir vienuolynus.

„Kronikos“ knygos užsienio kalba siuntinėtos į įvairiausias pasaulio valstybes: anglų kalba – į 72, ispanų – 24. Tad ją iš viso gaudavo 96 šalių gyventojai.

Už savo pastangas skleidžiant Lietuvos tikinčiųjų žodį „Lietuvos kronikos sąjunga“ gavo daugiau nei 800 padėkos laiškų. Juose Lietuva vadinta didvyrių tauta, Lietuvos tikintieji laikyti pavyzdžiu ir žadėta  už juos melstis, kad greičiau atgautų laisvę ir nepriklausomybę.

Pačios „Kronikos“ leidėjų nuopelnas įvertintas 1995 metais, kai jie buvo pristatyti Nobelio premijai gauti. Rekomendacijas tuomet pasirašė Nobelio premijos laureatai – rašytojas Česlovas Milošas ir Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama.

Kunigo Kazimiero Kuzminsko atminties kambaryje Naujamiestyje centriniu eksponatu tapo arka, atspindinti visus svarbiausius „Kronikos“ kelio iki Nepriklausomybės atgavimo įvykius. P. Židonio nuotraukos P. ŽIDONIO nuotr.

Kunigo Kazimiero Kuzminsko atminties kambaryje Naujamiestyje centriniu eksponatu tapo arka, atspindinti visus svarbiausius „Kronikos“ kelio iki Nepriklausomybės atgavimo įvykius. P. Židonio nuotraukos P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Atminties arka

Į vėl nepriklausoma tapusią Lietuvą K. Kuzminskas grįžo 1993 metais jau būdamas 87-erių.

L. Janiūnienės pasakojimu, dėdei šis laikas buvo tarsi dovana: po tiek metų kovos išvysti tėvynę pagaliau laisvą. Tad likusius gyvenimo metus jis praleido laimingas – globojamas ir turintis su kuo pasikalbėti apie nuveiktus darbus.

Kunigo gimtinėje buvo įsteigtas muziejus, skirtas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“. Nors, L. Janiūnienės teigimu, sovietmečiu iš Kuzminskų sodybos buvo nieko nelikę – tik du ąžuolai ir varnalėšos sulig žmogumi. Visa kita sunaikinta vykdant melioracijos darbus. Tačiau troškimas atkurti viską, kaip buvo, prilygo kraujo šauksmui. Tad atstačius namą, jame 1995 metais duris atvėrė ir muziejus. O kunigas K. Kuzminskas pasirūpino, jog jame atsirastų vietos visų prie „Kronikos“ leidybos užsienyje prisidėjusių, jai lėšas rinkusių ir aukojusių žmonių nuopelnams ir pargabeno į Lietuvą jų nuveiktus darbus įrodančius dokumentus.

Prieš maždaug porą metų muziejaus eksponatai buvo perduoti Naujamiesčio kultūros centrui-dailės galerijai. Čia dabar įkurtas kunigo K. Kuzminsko atminimo kambarys, kur galima išvysti ir pačias „Kronikos“ knygas, ir asmeninius dvasininko daiktus, gautas jo padėkas, dokumentus, literatūrą, fotografijas.

Galerijos direktorės Vigytos Dumbrienės teigimu, eksponatų po truputį dar vis pildosi. Prie to prisidėjo ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, pats įsitraukęs į „Kronikos“ pasaulį, – jis dovanojo dvi rašomąsias mašinėles, kuriomis buvo ruošiamas svarbiausias pogrindžio leidinys.

O visos ekspozicijos centru tapo speciali arka, atspindinti visų svarbiausių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių, įskaitant iškilų kraštietį, kelią iki Nepriklausomybės atgavimo.

„Iš tiesų, tai buvo didelis žingsnis, – sako V. Dumbrienė. – Kazimieras Kuzminskas, gyvendamas JAV, sugebėjo pasauliui parodyti, kaip atrodo okupuota Lietuva, kaip lietuviškas žodis negali sklisti po pasaulį.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų