-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mokyklų knygyno įkūrėja, knygų leidėja Jerutė Vaičekauskienė svarsto, kad sovietmečiu knygos vis dėlto buvo tam tikra mada. Bet tik dėl to, kad labai reikalingos.
„Žmonės labai norėjo tokio karštesnio, aštresnio žodžio apie būsimą laisvę, kaip ją suprato ir jautė jau širdimi“, – sako ji.
Tais laikais dešimtmetį vadovavusi Knygos draugijai Panevėžyje, J. Vaičekauskienė mena, kaip kiekvieną mėnesį jos nariai rinkdavosi aptarti naują kūrinį. Dažnai atvažiuodavo būsimasis Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas, kiti filosofai.
Knygos skaitytos godžiai ir įvairios. Populiarūs buvo Kazio Sajos kūriniai, o jų autorius visada laukiamas Panevėžyje. Tačiau itin didelį pasisekimą, pasak J. Vaičekauskienės, turėjo Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“: „Tai buvo užšifruotas kelias į žmonių laisvę. Man ši knyga nuostabi, ir ji visiems patiko. Tokios knygos buvo tautos dvasios gaivinimas, budinimas per jas.“
Knygos draugijos nariai ne tik aptardavo knygas, bet ir važiuodavo į ekskursijas, lankydavo rašytojų kapus.
„Ten jau būdavo aiškesnės kalbos apie tai, ko trokšta širdis“, – į tuos atviresnius pokalbius apie būsimą nepriklausomybę, J. Vaičekauskienės teigimu, taip pat vienaip ar kitaip atvesdavo knygos.
Knygos bičiulių pirminių organizacijų pirmininkų ir aktyvo susitikimas su žurnalo „Naujos knygos“ redakcijos darbuotojais. Panevėžys. 1985 m. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS, Savanoriškos knygos bičiulių draugijos Panevėžio skyriaus fondo F24 nuotr.
Vienomis diskusijomis Knygos draugijos veikla nesiribojo. O keliones dažnai įprasmindavo realūs darbai saugant šviesiausių lietuvių tautos asmenybių atminimą.
Kaip tąkart, kai, besilankydami Krekenavos krašte, draugijos nariai paminklą Maironiui rado su nuplėšta atminimo lenta.
Šioji, paaiškėjo po ilgų paieškų, gulėjo numesta griovyje tarp žolių.
„Ką gi, ėjau į rajono partijos komitetą prašyti, kad leistų ją priklijuoti ir nebaustų už tai, – pasakoja J. Vaičekauskienė. – Tačiau buvau išmesta. Tada pasitarėme ir mūsų vyriškiai – Julius Beinortas, kraštotyrininkas Jonas Žilevičius, gydytojas Dalius Petras Patkauskas, Stanislovas Pranys – nuvažiavo naktį ir pricementavo.“
Vėliau prie šio paminklo vyko skaitymai, poeto kūrybos aptarimai.
„Dailininkė Stasė Medytė ta proga sukūrė ekslibrisų, išreiškiančių Maironio pasaulėžiūrą. Tai paskui laikraštyje parašyta, kad vyko renginys, kuriame „S. Medytė platino proklamacijas“, – šypteli pašnekovė.
Dar viena panevėžiečių knygų mylėtojų tradicija buvo talkos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėviškėje.
1986 metais minėtas gražus rašytojos jubiliejus – 125-osios gimimo metinės, suvažiavo apie porą šimtų žmonių iš įvairiausių šalies kampelių. Tačiau J. Vaičekauskienei labiausiai įsiminė tai, kad šventėje kažkokia solistė atliko dainą pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Lopšinė gimtinei ir motinai“.
Praėjo labai nedaug laiko, ir šis kūrinys tapo visą tautą vienijančia daina. Bet renginyje dalyvavusioms dviem ponioms iš partijos komiteto ji tapo nemalonia staigmena.
„Kai pradėjo dainuoti šią dainą, visi pritarė – susidarė galingas choras! O jos, žiūriu, tep tep – už namo ir nuėjo“, – J. Vaičekauskienė spėja moteris pabūgus, kad bus nufotografuotos šalia dainuojančiųjų apie meilę brangiausiai šventovei, jokių istorinių išbandymų nepalaužiamai Lietuvai.
1988-ųjų lapkričio pabaiga, panevėžiečiai knygų mylėtojai Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje su Tėvu Stanislovu, minint 1863 metų sukilimo 125-ąsias metines. Fotografas P. Dūda. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS, Savanoriškos knygos bičiulių draugijos Panevėžio skyriaus fondo F24 nuotr.
Iš pradžių Panevėžio knygos draugija vadinta Knygos bičiulių draugija. Bet kažkam užkliuvo žodis „bičiuliai“ ir pavadinimą nuspręsta pakeisti.
Gyvavo ji iki pat 1994-ųjų. Narių buvo daug – per tūkstantį įvairiose miesto įmonėse ir organizacijose.
Iki draugijos susikūrimo J. Vaičekauskienė pasakoja dirbusi filmų nuomojimo kontoroje reklamos redaktore. Jos darbas buvo važinėti po Panevėžio rajoną, miestelius, ir pristatyti filmus. Į pareigas įėjo ir informacijos, kabinamos skelbimų lentose, kontrolė.
Vadovauti draugijai jai pasiūlė partijos komitetas.
„Aš, aišku, norėjau čia dirbti ir išdirbau dešimt metų. Buvau atsakingąja sekretore – pirmininkų draugijoje nebuvo“, – pamena ji.
„Kiek mane kviesdavosi į partijos komitetą po renginio pasiaiškinti, tiek mačiau, kad jie tik formaliai tą daro. Aš jų nė kiek nebijojau. Išeidavau pakelta galva, sakydama sau: vadinasi, dirbu gerai.“
J. Vaičekauskienė
Tais laikais nusipirkti gerą grožinės literatūros knygą buvo nemenkas iššūkis. Nors tiražai dydžiu gerokai lenkė dabartinius, knygos buvo deficitinė prekė.
„Tai mes ponai buvome – turėjome lengvatą, – juokiasi J. Vaičekauskienė. – Dešimt ar panašiai procentų išleistos knygos tiražo leidyklos turėjo duoti Lietuvos knygos draugijai.“
Taip naujienos pasiekdavo Panevėžio knygos draugiją, kur jų jau nekantriai laukdavo nariai.
Pastarųjų, kaip minėta, buvo kone kiekvienoje miesto įmonėje. Sužinoję apie naujai gautą knygą, visi, kam reikėdavo, subėgdavo įsigyti jos tokia pat kaina, kaip ir knygynuose.
„Tad mums bėdos su knygomis nebuvo. Tik knygynai labai pykdavo, kad dalį naujų knygų paimdavome iš jų“, – sako J. Vaičekauskienė.
Savanoriškos knygos bičiulių draugijos Panevėžio skyriaus narių talka rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėviškėje Puziniškyje (Panevėžio r.). 1985 m. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS, Savanoriškos knygos bičiulių draugijos Panevėžio skyriaus fondo F24 nuotr.
Turėdami galimybę gauti daugiau knygų nei eilinis sovietmečio skaitytojas, draugijos nariai jas kruopščiai atsirinkdavo aptarimams.
„Domėdavomės viskuo, kas tautiška, susiję su praeitimi, kas gaivintų lietuvių sąmonę“, – kokiu būdu būdavo pasirenkamos aptariamos knygos, pasakoja K. Vaičekauskienė, dėl to net susidūrusi su saugumu.
Taip jau nutiko, kad viena moteris nugirdo draugijos atsakingosios sekretorės pokalbį telefonu apie tai, jog reikia gaivinti lietuvybę, neduoti jai numirti. Netrukus po to J. Vaičekauskienę darbe aplankė saugumiečiai. Atliko seife kratą ir dar prigrasino, kad „tas valkata Saja čia daugiau neatvažiuotų“.
„O aš sakiau, kad vis tiek atvažiuos – nes kaip tik turėjo. Žmonės jau sukviesti ir negaliu atšaukti – jie ateis, – pamena pokalbį su neprašytais svečiais. – Tuomet liepė pakontroliuoti, recenzuoti, ką K. Saja kalbės.“
J. Vaičekauskienė, suprantama, atsisakė. Rėžė neturinti moralinės teisės taisyti K. Sajos kalbų.
Be to, buvo ne pirmas kartas, kai draugijos svečiai neįtiko saugumui: kliuvo ir tokie žmonės, kaip R. Ozolas, filosofas Vincentas Žemaitis. Jų buvo nedviprasmiškai įspėjama saugotis.
Baigę kratą, saugumiečiai pavaišino moterį pietumis. Ne iš mandagumo, žinoma.
„Bandė sukompromituoti – parodyti žmonėms, kad manimi negalima tikėti, nes su jais pietauju „Seklyčioje“, – sako J. Vaičekauskienė. – Aš kaip avelė ir nuėjau.“
Užėjus į vieną prestižiškiausių sovietmečio restoranų Panevėžyje, šis buvęs tuštutėlis, nepaisant pietų meto: „Mus pasitiko darbuotojos – atbėgo visos, tik sodina, o akys didelės. Žiūri į mane, kad su saugumiečiu pietauju.“
Bet absurdiškiausia, anot pasakotojos, buvo tai, jog prieš pat kratą suskambo draugijos telefonas ir skambinusysis prisistatė Algimantu Zurba. Kadangi Panevėžio knygos draugijoje neseniai buvo viešėjęs rašytojas, J. Vaičekauskienė sako nustebusi ir apsidžiaugusi, kad jis vėl lankosi mieste. Kol paaiškėjo, kad tokiu vardu prisistatė saugumietis.
Moteris prisipažįsta iki šiol abejojanti, ar tai buvo toks neįtikėtinas sutapimas, ar slapyvardis.
Susitikimas su savaitraščio „Atgimimas“ redakcijos darbuotojais. Iš kairės – S. Spurga, R. Ozolas, J. Vaičekauskienė, A. Antanaitis, R. Kašauskas. Panevėžys, 1992-ųjų kovo 17 diena. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS, Savanoriškos knygos bičiulių draugijos Panevėžio skyriaus fondo F24 nuotr.
J. Vaičekauskienės įsitikinimu, Panevėžio knygos draugijos nariais buvo tikri lietuviai, patriotai – dalis jų vėliau nuėjo į Sąjūdį. Ir nors buvo gūdus sovietmetis, savo susirinkimuose ideologinių knygų jie niekada neaptarinėjo.
Už tai jai, sako, irgi tekę aiškintis aukštesnei miesto valdžiai. Kartą – net tuomečiam Vykdomojo komiteto pirmininkui Broniui Kačkui.
„Viena darbuotoja man pareiškė, kad partijos komitete nepatenkinti ateistiniu, politiniu draugijos darbu. Kad jo neatliekame, nerandame savo veido – vien tik kažkokia lietuvybė“, – prisimena.
Bet pirmininkui B. Kačkui, greitai suprato J. Vaičekauskienė, tokie niekai nerūpėjo. Dėl ko pasiaiškinimą organizavusi partijos darbuotoja dar labiau sudirgo.
„Nesitikėjau, kad šitaip blogai pasirodysi, nieko negalėjai pasakyti gero“, – priekaištavo ji Knygos draugijos atsakingajai sekretorei.
„Bet ką gi aš pasakysiu, jei mes tikrai to politinio-ateistinio darbo nedirbome?“ – juokiasi dabar ši.
Panašių apsilankymų partijos komitete J. Vaičekauskienė sako buvus ir daugiau – žingsniuodavo ten kone po kiekvieno valdžiai užkliuvusio renginio.
Tačiau jokių pasekmių nesulaukė.
„Kiek mane kviesdavosi į partijos komitetą po renginio pasiaiškinti, tiek mačiau, kad jie tik formaliai tą daro. Aš jų nė kiek nebijojau. Išeidavau pakelta galva, sakydama sau: vadinasi, dirbu gerai“, – pamena ji.
Nors buvo partinė, grasinimų išmesti iš partijos taip pat nėsyk negirdėjusi.
Kita vertus, panašių paradoksų jos gyvenime netrūkę.
Kone visa J. Vaičekauskienės giminė buvo ištremta į Sibirą, bet tėvai teturėjo 10 hektarų žemės, tad partija ją laikė valstiečių vaiku – tai yra to socialinio sluoksnio, kuriuo galima pasitikėti.
„Kai buvau išrinkta į pirmąją miesto Tarybą, mane kandidate iškėlė ne tik Sąjūdis, bet ir partijos komitetas. Buvo labai įdomūs, įtempti laikai. Labai daug dirbome. Tai dabar atrodo daug kas juokinga, o tada reikėjo labai stiprių nervų. Bet ir gerai, kad visa taip buvo“, – nesigaili.
