-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ar kas atkreipė dėmesį, kaip pasikeitė lietuvių svetainės baldai? Sekcijose dabar gerokai mažiau lentynų, nes pagrindiniu jos akcentu tapo plačiaekranis televizorius. Vos prieš tris dešimtmečius šis baldas užimdavo visą kambario sieną, o lentynose, be šeimininkų branginamų servizų, puikuodavosi eilės knygų. Tikras namų pasididžiavimas būdavo didžiulė tomų rudais viršeliais kolekcija – pasaulinės literatūros bibliotekos šedevrai.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad sovietmečiu žmonės neturėjo knygų. Priešingai – jie turėjo priklausomybę pirkti vis naujus leidinius ir kovojo, kad tik juos gautų“, – apie lietuvių meilę literatūrai „Panevėžio balsui“ sutiko papasakoti žinoma leidėja, buvusi verslininkė panevėžietė Jarutė Vaičekauskienė.
Nuo 1984 metų ji dešimtmetį vadovavo Panevėžio knygos bičiulių draugijai. Todėl puikiai matė žmonių norą skaityti, žino, kokios buvo tuometės valdžios sąlygos šiam pomėgiui. Ne paslaptis, kad sovietmečiu informacija buvo ribojama. Filosofinių, religinių, grožinių ir kitokių knygų viešai įsigyti nebuvo taip paprasta. Vertinga lietuviška ar užsienio autorių literatūra laikyta buržuazine tuštybe. Todėl bibliotekų lentynų pirmose eilėse puikavosi „Raudonasis rytas“, „Tarybų Lietuvos enciklopedija“, „Mano tėvynė – Tarybų Sąjunga“.
„Kiekvienas Lietuvos miestas turėjo savo knygos bičiulių draugijas, jų narių būdavo visose įmonėse, įstaigose, – prisimena Panevėžio draugijos vadovė. – Reikėjo pristatyti naujas knygas, prekiauti jomis, rengti literatūrinius vakarus, ekskursijas.“
J. Vaičekauskienė sako savo vadovams nebuvo lojali darbuotoja. Panevėžietė vis gaudavo pylos už tai, kad skaitytojams siūlo „netinkamą“ literatūra.
Kaip pasakoja pašnekovė, žmonės norėjo lietuvių autorių kūrybos, užsienio literatūros. Tokia eidavo ne per bibliotekas ar knygynus, o „per blatą“, iš po stalo – nelegaliais keliais.
Žinoma leidėja Jarutė Vaičekauskienė apgailestauja, kad literatūros dabar žmonėms reikia vis mažiau ir mažiau. Asmeninio archyvo nuotrauka
1986 metais J. Vaičekauskienė sugalvojo paminėti 125-ąsias lietuvių rašytojos Gabrielės Petkevičiatės-Bitės gimimo metines. Tokią idėją draugijos pirmininkės vadovai vėliau pavadino buržuazijos garbinimu, tačiau į renginį Puziniškio dvare susirinko daugiau kaip du šimtus dalyvių. Beveik tiek pat žmonių visą savaitę prieš šventę vyko tvarkyti apleistų rašytojos namų. Šie buvo visiškai apgriuvę, apaugę krūmais.
„Visokių negerovių būdavo tais laikais, bet labai padėdavo gamyklų vadovai: duodavo degalų, skirdavo autobusą. Važiuodavome po visą Lietuvą tvarkyti mūsų valstybei nusipelniusių žmonių kapų. Paskui, aišku, reikėdavo išklausyti pamokslų, bet mums net patikdavo tokiu būdu nusikalsti, jaučiausi pakylėta, kad kažką vertingo darau“, – šypsosi J. Vaičekauskienė ir prisimena, kad daugelį sumanymų įgyvendindavo su stebuklingu kodu „Lietuvos TSRS“. Jokiu būdu negalima buvo sakyti tik Lietuva.
„Ne visi mūsų vadovai buvo tokie užkietėję komunistai. Kai kurie paprasčiausiai bijojo dėl savo darbo vietos, algos“, – apie sovietinę cenzūrą kalbėjo pašnekovė.
Lietuvių poreikis skaityti sovietmečių buvo didžiulis. Poezijos vakarai pritraukdavo po 600 klausytojų. Į literatūros ekskursijas panevėžiečiai važiuodavo dviem autobusais.
„Ir per keliones kalbėdavome, apie lietuvių charakterį, apie pačią lietuvybę, – mena J. Vaičekauskienė. – Paskutinis sovietmečio dešimtmetis nebebuvo toks „kietas“.
Ji prisimena, kaip naktį teko rengtis Maironio minėjimui Panevėžio rajone. Netoli Krekenavos šiam poetui buvo pastatytas paminklas. Tačiau atvykę draugijos nariai ant jo nerado lentos su užrašu. Netrukus paaiškėjo, kad ją savo garaže laikė vietos gyventojas.
„Tas žmogus mums papasakojo, kad atvykę vyrai nuplėšė Maironiui atminti skirtą lentą ir ją numetė į griovį. O jis paėmęs ir parsinešęs namo. Mes naktį tą lentą priklijavome. Kitą dieną rengėme minėjimą“, – pasakojo panevėžietė.
Vėliau iš spaudos J. Vaičekauskienė sužinojo, kad jos renginyje specialiai sukurtas knygos ekslibrisas pavadintas proklamacija.
Knygos bičiulių draugija pirmoji priėmė kilusio Sąjūdžio atstovus ir ėmė kartu siekti nepriklausomybės.
Paklausta, ką daugiausia lietuviai skaitė sovietmečiu, leidėja juokiasi, kad ką žmonės vertingo pagaudavo, tą ir skaitydavo.
„Labai norėjome istorinės literatūros, nes mokykloje Lietuvos istorijai mokytojai mažai skirdavo dėmesio. Todėl Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“ buvo graibstoma“, – teigė J. Vačekauskienė.
Viskas esą priklausė nuo skaitytojo mentaliteto. Vieni mėgo lietuvių klasikų kūrybą, kiti ieškojo užsienio rašytojų, meilės romanų, detektyvų. Populiari tada buvo knygų serija „Drąsiųjų keliai“.
Knygos sovietmečiu, pasak ponios Jarutės, kainuodavo kapeikas. Tačiau ne dėl pigumo žmonės jas masiškai pirkdavo: tokio būta laikmečio.
„Buvo didelis knygų poreikis. Kai kurie jas pirko manydami, jog kada nors galės parduoti ir senatvėje taip užsidirbti duonai. Bet niekam jų nebereikia ir už dyka“, – sako 1991-aisiais savo knygyną atidariusi moteris. Dabar ji savo verslą perleidusi vaikų šeimai.
Pašnekovė prisipažįsta, kad ir pati konkuruodavo dėl kiekvienos naujos knygos, tad jos namuose susikaupė didžiulė biblioteka. Dalį šeimininkė norėjo padovanoti miesto bibliotekai, bet čia pritrūko vietos visiems leidiniams.
1996 metais J. Vaičekauskienė pradėjo leisti knygas. Jų į pasaulį paleido daugiau nei du šimtus. Devynias knygas parašė pati.
Vienu svarbiausiu savo darbu ji vadina Gabrielės Petkevičaitės-Bitės trijų tomų „Karo metų dienoraštį“. Šį leidinį, anot pašnekovės, verta perskaityti visiems. Bet skaitymas šiais laikais, leidėjos teigimu, nebereikalingas.
„Literatūros reikia vis mažiau. Gal kokia pensininkė ir norėtų savo vienatvę numalšinti nauju romanu ar detektyvu. Bet kokios dabar kainos! Anksčiau knyga kainuodavo iki rublio, nors jos tiražai būdavo milžiniški – nelikdavo nė vienos. O dabar „Karo metų dienoraštį“ išleidau ir niekam nereikia“, – apie nūdienos leidybos perspektyvas kalbėjo J. Vaičekauskienė.
Panevėžio knygų mylėtojų meka ilgą laiką buvęs Centrinis knygynas, 1960-ieji. PAGPBVB archyvų nuotrauka
Senų knygų kolekciją dabar jau išparduoda ir žurnalistas Audrius Skačkauskas. Kaip ir kiti, jis sovietmečiu jautė priklausomybę kaupti naujus leidinius, o dabar jie užima vietą namuose.
„Tais laikais knygos buvo deficitas – kaip ir maistas ar kiti daiktai. Visi ieškodavome „blato“, nešdavome dovanų už naują knygą. Be to, ne viską leidyklos spausdindavo…“ – prisimena Audrius.
Anot jo, pramogų nebuvo daug, tad žmonės knygas tiesiog rijo. Tiražai siekdavo po trisdešimt tūkstančių egzempliorių, bet vis tiek gerą knygą nusipirkti būdavo sunku. Vienas tokių kūrinių – Žiulio Verno „20000 mylių po vandenių“, jį pašnekovas ir dabar turi.
„Didelis įvykis buvo, kai centrinis – dabar J. Masiulio – knygynas paskelbė apie pasaulinės literatūros bibliotekos seriją. Planuota išleisti 120 žinomiausių pasaulio klasikų knygų. Mes stovėjome visą naktį eilėje, kad patektume į prenumeratorių sąrašą“, – pasakojo A. Skačkauskas.
Minėtos serijos leidiniai buvo gana brangūs – kainavo 3 rublius 90 kapeikų, bet panevėžiečiui pavyko jų įsigyti net penkiasdešimt tomų. Toks pirkinys siekė beveik dvi tuomečio eilinio gyventojo algas.
Dėl poreikio skaityti, pasak A. Skačkausko, atsirado naujas būdas užsidirbti. Kai kurie eidavo į bibliotekas vogti knygų ir jas nešdavo parduoti.
„Nebuvo tiek daug vertingų dalykų, kuriuos žmonės galėjo kaupti. Knyga buvo vienas iš tokių, tad norėdavosi jų turėti kuo daugiau. Neužtekdavo pasiskolinti iš bibliotekos, paskaityti ir grąžinti“, – teigė pašnekovas.
Tačiau Audrius tvirtina ne tik kaupdavęs, bet ir skaitydavęs gautą literatūrą. Tuomet tai esą būdavo panašiai kaip dabar, kai vaikai gauna naują kompiuterinį žaidimą.
„Knyga mums būdavo išėjimas į kitą realybę. Negalėdavome išvykti į užsienį, tad per jas pažindavome kitus kraštus. Kodėl sugriuvus visoms sienoms moterys puolė žiūrėti serialą „Santa Barbara“? Todėl, kad mums tai buvo visiškai naujas pasaulis“, – apie per sovietmetį susikaupusį alkį kalbėjo žurnalistas.
„Raudonųjų“ knygų, pasak vyro, niekas neskaitydavo. Propagandos, sako, tuomet užteko ir kitose srityse. Tačiau kai kurie „teisingi“ kūriniai suklaidindavo ir pačius leidėjus. Panevėžietis prisimena, kad tarnaudamas armijoje bibliotekoje aptiko „Skrydį virš gegutės lizdo“ – valdžia norėjo parodyti, koks esą beprotiškas kapitalistinis pasaulis.
Niekas, Audriaus teigimu, tuomet neaiškino ir to, kad Salomėja Neris, Juozas Baltušis, Kostas Kubilinskas nėra tokie tyri rašytojai. Tačiau pašnekovui jų kūryba iki šiol patinka.
Panevėžietį labiausiai žavėjo fantastinė literatūra. Ją A. Skačkauskas skaitė ir rusų, ir lietuvių kalbomis. Mėgstamiausias šios žanro rašytojas buvo Rėjus Bredberis.
Pašnekovas mėgo nuotykių knygas, paskui susidomėjo klasika.
„Dabar jau savo kolekciją išparduodu, pasilieku tik vertingiausius leidinius. Nekyla ranka laikyti knygų, nes atėjo laikas, kai niekas nebeskaito“, – prisipažino žurnalistas.
Jo vaikai dar pavarto vieną kitą senesnį leidinį, bet renkasi šių laikų literatūrą.
Kurį laiką A. Skačkauskas ir pats nebeskaitė. Tik pastaruoju metu tvirtina vėl pradėjęs lankytis bibliotekoje ir randantis kai ką įdomaus. Tačiau pirkti ir kaupti knygų nebenori.
„Uždraustas vaisius – saldesnis, tad ir graibstėme viską“, – knygų aistrą sovietmečiu apibendrina žurnalistas.
