Pesach sederis prieškarinėje Lietuvoje, Utenoje. Prie stalo – žydai kariai. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenantys žydai kartu su turtinga kultūra išsaugojo ir savo švenčių išskirtinumą.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad kaip ir kiekviena tauta turi puoselėjamų tradicijų bei papročių, taip ir žydai jautriai saugo savo kultūros savitumą, kad ir kuriame krašte gyventų. Ypatingą vietą šiame tūkstantmečius skaičiuojančiame pavelde užima šventės. Jų nepaprastai daug – tiek, kad sunku būtų visas išvardyti, sako pašnekovas.

Nepamiršo net sunkiausiais laikais

Panašiu metu, kai katalikai švenčia Kalėdas, žydai sulaukia Chanukos. Ši šventė būna vadinamojo kislevo mėnesio 25 dieną ir trunka 8 dienas.

Šiemet Chanuka prasidės gruodžio 10-ąją.

Genadijus Kofmanas neabejoja, kad šios šventės simbolis – chanukija vadinama aštuonšakė žvakidė, arba menora – žinoma visiems. Pirmąją dieną joje reikia uždegti vieną žvakę, antrąją – antrą ir taip kol sužibs visos aštuonios.

Visą tą laiką chanukiją turi stovėti tokioje vietoje, kad visi ją matytų ir žinotų, jog šventė.

Chanukos metu skaitomos specialios maldos prisimenant maždaug prieš tris tūkstantmečius įvykusį stebuklą.

Tada, makabiejams sukilus prieš seleukidų imperiją – kitaip Sirijos karalystę, makabiejai įžengė į seleukidų išniekintą Jeruzalės šventyklą ir joje berado tik nedidelį šlakelį aliejaus žvakidėms įžiebti.

Pasak G. Kofmano, šio aliejaus, kurį ruošia rabinai ir laiko specialiuose ąsočiuose, galėjo pakakti vos vienai nakčiai.

„Tačiau įvyko stebuklas – žvakidė degė aštuonias dienas“, – aiškina, kodėl dabar per Chanuką uždegamos būtent aštuonios žvakės, pašnekovas.

G. Kofmano teigimu, šios šventės metu būtinai dalyvauja vaikai, kuriems ruošiamos specialios dovanėlės. Skurdžiai gyvenančiose šeimose tai, pavyzdžiui, galėdavo būti morkų saldainiai. O ir šiaip ant šventinio stalo būtinai turi būti morkų – pjaustytų skridinėliais, kad panašėtų į monetas. Vaikai žaidžia dreideliu – specialiu Chanukos vilkeliu, išrašytu ženklais. Tiek paslaptingai atrodantys užrašai, tiek ir pats žaislas, anot G. Kofmano, turi ypatingą reikšmę.

Esą pasakojama, kad Izraelio žemėje seleukidai buvo uždraudę studijuoti Torą, tad mokytasi slapčia, apsimetant, kad jaunuoliai žaidžia vilkeliu. Ant jo užrašyta „Didis stebuklas įvyko čia“ (pirmosios žodžių raidės), jei vilkelis pagamintas Izraelyje, jei svetur – „Didis stebuklas įvyko ten“.

Pasak Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko, yra specialus šio žaidimo bankas, į kurį žaidžiantieji įneša pinigėlių, saldainių ar panašiai. Laimima tuomet, jei viršuje matosi tavo pasirinkta raidė. O pralošus reikia papildyti banką.

Taip, jo teigimu, žydų vaikai mokosi skaičiuoti. Pinigėlių, vadinamų „chanuka gelt“ – monetų – gauna iš suaugusiųjų.

„Suaugusieji turi turėti metalinių monetų, kad galėtų padalyti vaikams, o šie išmoktų skaičiuoti pinigus, suprasti jų reikšmę.“

Tačiau pačios šventės esmė – prisiminti savą praeitį, istoriją. Todėl Chanuka švęsta ir juodžiausiais žydų tautai metais: tremtyje, Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklose.

„Yra istorijų, kad chanukijas ten lipdydavo iš duonos“, – sako G. Kofmanas.

1943-ieji. Belaisviai žydai dega Chanukos žvakes Vesterborko tranzitinėje koncentracijos stovykloje okupuotuose Nyderlanduose. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

1943-ieji. Belaisviai žydai dega Chanukos žvakes Vesterborko tranzitinėje koncentracijos stovykloje okupuotuose Nyderlanduose. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

Jau atšventė naujuosius

Pasaulis naujuosius sutiks po beveik dviejų mėnesių. O žydai savuosiuos – Roš ha-šaną – atšventė dar rugsėjį, ir dabar skaičiuoja 5781-uosius metus.

Panevėžio žydai taip pat buvo surengę šventę – tik šįkart, pasak G. Kofmano, laikantis rekomendacijų dėl koronaviruso, ji vyko lauke.

Per Roš ha-šaną, jo teigimu, ant šventinio stalo turi būti sudėta tai, kas surinkta imant derlių – obuoliai, vynuogės. Ir būtinai – granato vaisių.

„Gal niekas ir neskaičiavo, kiek jame sėklų, bet sakoma, kad tiek pat, kiek ir judaizmo prievolių – įstatymų“, – šypsosi pašnekovas.

Dar vienas privalomas naujametis valgis – įdaryta žuvis, arba „gefilte fish“. G. Kofmanas pasakoja, kad ji būtinai turi būti su visa galva. Kaip simbolis, kad prasidėjo nauji metai, nes viskas prasideda nuo galvos.

Manoma, kad per naujuosius prasideda ir dešimt dienų, kai vyksta dievo teismai.

„Per tas dešimt dienų dievas sprendžia, kaip gyvensi – ar būsi sveikas, ar tavo šeima, tavo vaikai bus laimingi“, – sako G. Kofmanas, pridurdamas, jog dar po dešimties dienų švenčiama vėl – po teismo padėkojama dievui.

Chanuka 4-ojo dešimtmečio Berlyne. Vaikai žaidžia su dreideliu – iš pažiūros paprastu žaisliniu vilkeliu, bet iš tikrųjų turinčiu daug gilesnę prasmę. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

Chanuka 4-ojo dešimtmečio Berlyne. Vaikai žaidžia su dreideliu – iš pažiūros paprastu žaisliniu vilkeliu, bet iš tikrųjų turinčiu daug gilesnę prasmę. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

Prisimenamas išėjimas iš Egipto

Dar viena žydų švenčiama šventė – Pesach, arba Pascha. Šiemet ši aštuonių dienų šventė prasidėjo balandžio 8-ąją.

Pasak G. Kofmano, šventė labai tradicinė, susijusi su Tora – pagrindine žydų knyga. Jos metu prisimenamas žydų išvedimas iš Egipto ir tapimas laisvais žmonėmis.

Iki tol žydų tauta šimtmečius gyveno egiptiečių vergovėje.

„Kol atsirado vedlys – Mozė, kuris pasakė, jog reikia išeiti iš Egipto“, – pasakoja jis.

Pradžioje faraonas nesutiko, tačiau matydamas, kad Egiptą užklupusios nelaimės žydus aplenkė (nuo hebrajiško šio žodžio kilo ir šventės pavadinimas), nusileido. Bet tik tam, kad netrukus apsigalvotų ir pasiųstų paskui savo karius.

Žydus nuo persekiotojų išgelbėjo prasivėrusi ir juos praleidusi Raudonoji jūra. O faraono kariauna pražuvo jos vandenyse.

Tačiau tuo tautos išbandymai nesibaigė – sėkmingai palikę vergvaldžių žemę, žydai paskui 40 metų klajojo po dykumą. Bet ir tai, pasak G. Kofmano, nebuvo atsitiktinumas.

„Turėtas tikslas, kad žmonės užmirštų viską, kas susiję su vergove, būtų naujas etapas, naujas gyvenimas“, – sako jis.

Kitas ryškus šios istorijos epizodas – netrukus po išėjimo iš Egipto Mozei perduoti Dievo įsakymai.

„Mozė atnešė juos savo tautai ir paaiškino, kad mes turime laikytis šių įsakymų ir pagal juos gyventi. Ši istorija pasakojama Senajame Testamente, ja naudojasi ir krikščionys“, – priduria G. Kofmanas.

Dar skubėdami iš Egipto, žydai nespėjo sulaukti, kol pakils užmaišyta duona, tad pasiėmė macų – neraugintos tešlos paplotėlių. Todėl dabar prieš Pesach šventę žydai tradiciškai išvalo namus – pašalina viską, kas turi raugo.

Laikantis griežtų taisyklių turi būti išvalyti ir indai, maistui ruošti naudojama įranga. Taip, pasak G. Kofmano, dievui parodoma pagarba, atsimenama, kaip buvo sunku vaikštant po dykumą.

Pati šventė, pašnekovo teigimu, labai ritualinė. Tiek stalas, tiek indai, tiek pats maistas turi būti košeriniai. Ant stalo būtinai turi būti raudonojo vyno. Prasidėjus iškilmingai, ritualinei vakarienei – sederiui, – plaunamos rankos, palaiminamas vynas, macai. Kiekvienas žmogus turi uždegti žvakidę. Moterims tą padaryti – būtinybė. Vaikams pasakojama visa anksčiau minėta istorija, kad žinotų apie savo tautos praeitį.

Purim – viena smagiausių žydų švenčių, kurios metu rengiami ir jos istoriją atspindintys vaidinimai. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

Purim – viena smagiausių žydų švenčių, kurios metu rengiami ir jos istoriją atspindintys vaidinimai. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

Linksmiausia šventė

Dar viena žydų šventė – Purim, šiemet švęsta nuo kovo 9 dienos.

Pasak G. Kofmano, jų tautos kultūroje tai viena linksmiausių progų susiburti. Tuomet sėdima prie stalo ir būtinai skaitoma „Magelat Ester“ – Esteros knyga. Perskaityti visą istoriją, pašnekovo teigimu, užtrunka apie valandą. O pasakoja ji apie kadaise Persiją valdžiusį karalių Ahašverošą, labai mėgusį puotauti ir sykį šventusį net keletą savaičių.

Turėjo valdovas ir nemažą haremą. „Ir kai jam nusibodo jo žmonos, pasiuntė pasiuntinius, kad atrinktų naujas“, – pasakoja G. Kofmanas.

Tarp šių esą buvo ir gražuolė žydaitė Estera, tapusi mylimiausia valdovo žmona.

Bet Ahašverošo ministrui Amanui Estera, anot pasakotojo, taip pat krito į širdį – ir taip giliai, kad tas net sukurpė planą, kaip atsikratyti karaliaus.

„Amanas buvo labai gudrus“, – pasakoja G. Kofmanas, bet sąmokslas esą vis tiek neišdegė. Jį sustabdė vienintelis Esteros turėtas giminaitis – dėdė Mordechajus, sinedriono pirmininkas.

Už tai Amanas ėmėsi keršto – įtikino valdovą, kad reikia sunaikinti visą žydų tautą.

„Pats pavadinimas Purim iš žodžio „pur“ – mesti kauliuką žaidime“, – sako G. Kofmanas, kad tokiu būdu buvo parinkta žydų naikinimo data – adaro mėnesio 13 diena.

Tačiau Esterai pavyko pasinaudoti karaliaus palankumu ir išgelbėti savo tautą, o Amanas buvo nubaustas mirtimi.

Tad dabar per Purimą žydai švenčia savo protėvių išsigelbėjimą Persijoje, kai nugalėjo teisingumas. Skaitant šventės istoriją, kaskart, kai paminimas Amano vardas, triukšmaujama – plojama rankomis, trypiama, sukamos specialios medinės tarškynės. Taip, pasak G. Kofmano, išreiškiama panieka žydų tautos priešui ir noras ištrinti jo vardą.

Kaip ir per Chanuką, Purim metu žaidžiama vilkeliu, vaikams paaiškinama visa šventės prasmė.

„O dar pagal tradicijas prie stalo reikia gerti daug vyno – kad žydai suprastų, kas yra vynas, kas yra alkoholis. Atsigerti reikia tiek, kad negalėtum atpažinti šalia tavęs sėdinčio kaimyno“, – su šypsena tikina G. Kofmanas.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite