Armijos Krajovos ir sovietų kariai Vilniuje 1944-ųjų liepą – dvi jėgos, susijusios su vienu sudėtingiausių Lietuvos istorijos periodų. Archyvų nuotrauka

Karo verpetuose – Lietuva

Karo verpetuose – Lietuva

Siaučiant Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos žemę trypė ne vienas okupantas.

Karo metais Lietuva patyrė kelias okupacijas. Viena jų užsitęsė ne vieną dešimtmetį, bet visos buvo nužymėtos teroro, represijų, žmonių netekčių ir bandymų priešintis, taip pat tiek beviltiškų, tiek sveiko proto padiktuotų sprendimų.

Su niekuo nesulyginamos netektys

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius sako, kad Lietuva ne iš karto pajuto Antrojo pasaulinio karo dvelksmą. Taip, 1939-aisiais kritus Lenkijai mūsų šalį užplūdo karo pabėgėliai, buvo internuota keliolika tūkstančių Lenkijos kariškių. Tačiau ši patirtis nebuvo ta tikroji, pasiekusi 1940 metais, kai Lietuvoje prasidėjo pirmoji sovietų okupacija. Pasak istoriko, tuomet per mažiau nei metus išgyvenome daugybę represijų ir teroro. Tad, A. Kasparavičiaus vertinimu, iš visų karo metų – tai yra nuo 1939-ųjų rugsėjo 1 dienos iki 1945-ųjų gegužės 8 dienos Vakaruose ir 9-osios Rusijoje, – žiauriausi išbandymai mūsų šaliai teko nuo 1941 metų birželio 22–23 dienų iki maždaug 1944-ųjų rudens.

„Pirmiausia tai susiję su rasine nacių politika, holokaustu Lietuvoje, kai po pusės tūkstantmečio gyvenimo beveik visoje Lietuvoje išnyko ištisos žydų bendruomenės“, – sako A. Kasparavičius ir primena, jog tai įvyko per šiurpiai trumpą laiką: maždaug pusė vietos bendruomenių buvo sunaikintos iki 1941-ųjų rudens, kita dalis – 1942–1943 metais ir šiek tiek 1944 metų pradžioje.

„Mano nuomone, tai pati kraupiausia, su niekuo nesulyginama Antrojo pasaulinio karo netektis, kurią patyrėme, – sako daktaras. – Išnyko, ištuštėjo ištisi miesteliai, štetlai.“

Tos patirties ženklas, istoriko teigimu, ryškus iki šios dienos.

„Mes šiandien turime turbūt per 300 žudynių vietų Lietuvoje – tokia patirtis niekur negali išnykti“, – sako jis.

Daktaro Algimanto Kasparavičiaus teigimu, nacių okupacija sukėlė dar didesnę įtampą lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiuose. DELFI nuotrauka

Užmirštame, ko neturėtume

Kita reikšminga patirtis, istoriko vertinimu, buvo Raudonosios armijos įžengimas į šalį 1940 metų birželį. Dalis lietuvių atėjūnus pasitiko su gėlėmis tikėdamiesi, jog galbūt bus panaikintas smetoninis autoritarinis režimas, atkurta demokratija. Ir taip manė ne tik eiliniai piliečiai, bet ir politinio elito atstovai.

Panaši situacija buvo ir po metų, 1941-ųjų birželį. A. Kasparavičiaus pasakojimu, tąkart, Lietuvoje vykstant Birželio sukilimui, didelė dalis visuomenės elito Trečiojo reicho karius pasitiko kaip išvaduotojus ir projektavo nacionalinės valstybės atkūrimą.

„Reikia pabrėžti, kad tiek 1940 metais galvojimas apie demokratiją, tiek 1941 metais galvojimas apie nacionalinės valstybės atkūrimą buvo absoliučiai klaidingas, – skuba pridurti istorikas. – Tai buvo lietuvių elito klaidingos ir niekuo nepagrįstos iliuzijos, už kurias vėliau skaudžiai nubausta. Mes už tai gana brangiai sumokėjome.“

Antrojo pasaulinio karo metais žydų holokaustas nusinešė apie 200 000 Lietuvos piliečių žydų gyvybių. Per tą pačią okupaciją naciai sunaikino apie 30 000–40 000 lietuvių.

„Šiandien mes užmirštame, kad įvairiose Lietuvos vietose vyko masinės represijos“, – stebisi A. Kasparavičius ir primena, jog vyko ir masinės lietuvių egzekucijos, buvo naikinamas ar nusavinamas turtas. Ryškiausias šių tragedijų pavyzdys turbūt buvo Pirčiupiai.

Be to, 1941–1942 metais iš Vokietijos buvo atkraustyti kolonistai, išstūmę vietinius gyventojus.

„Nacistinė Vokietija bent jau pirmajame karo etape ėmė kolonizuoti šį kraštą išstumdama lietuvius“, – istorikas sako, jog apie šią patirtį kalbama dar mažiau.

Priešpriešos draskomos tautos

A. Kasparavičiaus teigimu, nacių okupacijos laikotarpiu dar didesnė įtampa įsivyravo dviejų istoriškai giminingų Lietuvos bendruomenių – lietuvių ir Lietuvos lenkų – santykiuose. Lietuva, atvėrusi lenkų pabėgėliams savo sienas, karo metais susigrąžino pietryčių teritorijas ir sostinę Vilnių.

Vilniaus krašto suvalstybinimas, lituanizavimas po to vyko labai greitai ir nevengiant radikalių priemonių, sako istorikas. 1939 metais uždarytas lenkiškas Stepono Batoro universitetas, o iš Kauno į Vilniaus universitetą kėlėsi profesūra, dėstytojai. Masiškai atleidžiami senieji darbuotojai, keitėsi mokymosi programos, dėstoma kalba.

1939 metais uždarytas lenkiškas Stepono Batoro universitetas. Archyvų nuotrauka

„Tai buvo nauja tragedija Lietuvos lenkams – ypač vietiniams, ne kolonistams, karo pabėgėliams, – pripažįsta A. Kasparavičius. – Senieji Vilniaus krašto gyventojai pasijuto nejaukiai, prasidėjo masinis lituanizavimo vajus. Ačiū Dievui, sveikiems protams ir turbūt prezidentui, kuris labai radikalius Vilniaus krašto lituanizavimo projektus stabdė.“

Pasak istoriko, kol buvo Lietuvos valstybė, santykiai su Lenkija irgi buvo daugiau ar mažiau kontroliuojami. Bet po sovietų, o paskui ir nacių okupacijos įtampa abiejų tautų santykiuose pasiekė naujas aukštumas.

„Susiklostė situacija, kokios turbūt nebuvo per 500 metų – kilo priešprieša“, – pasakoja daktaras A. Kasparavičius.

Nuoskaudos ilgai neatlėgo

Istoriko teigimu, nacistinę Vokietiją, Hitlerį lenkai traktavo labai vienareikšmiškai – tai buvo pagrindinis ir didžiausias priešas. O lietuviai, 1941-ųjų birželį patyrę sovietines represijas ir terorą, vokiečius sutiko kaip išvaduotojus.

„Nuo to momento labai išryškėjo greta gyvenusių tautų geopolitinės strategijos“, – apibendrina jis.

Iki pat 1944 metų lietuviška administracija esą buvo pavaldi Trečiojo reicho okupacinei administracijai.

„Ji turėjo labai rimtų problemų, ypač pietryčių Lietuvoje, bendraudama su vietiniais, – priminė A. Kasparavičius. – Jau nekalbu apie toje šalies dalyje veikusią Armiją Krajovą, kurios tikslai buvo atkurti prieškarinę Lenkiją su 1921–1922 metų sienomis.“

Taigi kol vieniems vokiečiai atrodė sąjungininkai, kitiems jie buvo priešai.

„Tas teritorinis neišrišamas mazgas ir privedė prie 1943–1944 metų Dubingių, Glitiškių žudynių, prie kitų masinių ekscesų, kai lietuviai ir lenkai vieni kitus žudė“, – konstatuoja A. Kasparavičius.

Jo teigimu, tokios skaudžios patirties lietuviai ir lenkai turbūt niekada dar nebuvo turėję.

„Tai išliko ir ilgą laiką po karo – tą patirtį atsinešėme į antrąją Lietuvos Respubliką po kovo 11-osios: iki 2004–2005, 2008-ųjų metų Armija Krajova Lietuvoje buvo vertinta labai negatyviai, – pažymi istorikas. – Kita vertus, lietuvių civilinė administracija, veikusi nacių okupacijos metais, labai negatyviai vertinta Lenkijoje. Turbūt tik per dešimt pastarųjų metų matome ryškesnių teigiamų poslinkių, kai lenkai bando suprasti lietuvių logiką ir veiksmus karo metais, o lietuviai bando įsigilinti į lenkų padėtį 1939-aisiais, 1943–1944 metais.“

Tie, kas Trečiojo reicho karių Lietuvoje laukė kaip išvaduotojų, po 1940-ųjų Birželio sukilimo suprato puoselėję bergždžias iliuzijas. Archyvų nuotrauka

Paskutinis lašas

Pasak A. Kasparavičiaus, 1942-ųjų pabaigoje, o ypač 1943 metais po Stalingrado mūšio, kai Adolfas Hitleris ir naciai pamatė, kad nepavyks lengvai įveikti Sovietų Sąjungos, pasikeitė ir jų požiūris į okupuotas tautas. Iki tol naciai, istoriko aiškinimu, visas jas laikė tam tikra medžiaga, su kuria neverta turėti jokių politinių santykių ir kuria negalima pasitikėti. Nacių pralaimėjimas viską keitė.

„Jie tapo pragmatiškesni, racionalesni, į antrą planą nustūmė savo rasinius ideologinius prietarus ir pradėjo organizuoti Baltijos jūros šiaurryčiuose SS divizijas iš visų čia esančių tautų – ypač Baltijos“, – pasakoja A. Kasparavičius.

Lietuviai buvo vieninteliai, nesukūrę SS legiono. Istorikas svarsto, kad tą turbūt lėmė dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės metais vykusi ilga ir kruvina kova su riterių ordinais, įdiegusi lietuviams nepasitikėjimą vokiečiais.

Na, o Lietuvoje tuo metu dar likusiam politiniam elitui paskutiniu lašu, A. Kasparavičiaus manymu, galėjo tapti 1941 metų Birželio sukilimas.

„Jis vyko su viltimi, kad ateis vokiečiai ir pripažins mūsų nepriklausomybę. Sukilėliai Lietuvoje į savo rankas perėmė karinę, politinę kontrolę… Bet atėjo naciai ir nematė lietuvių, su jais nebendradarbiavo, tarsi jų nė nebūtų, – pasakoja istorikas. – Jais pasinaudojo, bet tuos vaisius nuraškė ir nuėjo.“

Tad, nepaisant to, jog lietuviška administracija toliau bendradarbiavo su naciais ir jiems pakluso, politinis pasitikėjimas jais ir Vokietija, pašnekovo teigimu, išnyko. Be to, lietuviai suvokė kvietimo organizuoti SS diviziją motyvus – suprato, kodėl sulaukė jo po Stalingrado mūšio.

Sumokėjo savo kainą

Nors vokiečiai, A. Kasparavičiaus pasakojimu, slėpė informaciją apie prie Stalingrado patirtą pralaimėjimą, didelė visuomenės dalis, ypač inteligentija, turėjo radijo aparatus, klausydavo britų, rusų, amerikiečių stočių.

„Jeigu naciai pralaimėjo, Hitleris su milijonine kariuomene buvo mušamas Stalino prie Stalingrado, tai kokia prasmė lietuviams 1943 metų pavasarį–vasarą stoti į SS legioną ir ginti Hitlerį, kuris anksčiau ar vėliau pralaimės?“ – retoriškai klausia istorikas, manantis, jog lietuviai svarstė labai racionaliai ir politiškai sveikai, moraliai atmesdami tokį nacių reikalavimą. Už tai vėliau sumokėjo didelę kainą, nes naciai ėmėsi teroro, kurį, pasak A. Kasparavičiaus, labai puikiai aprašė Balys Sruoga „Dievų miške“.

Estijoje ir Latvijoje situacija buvo kitokia. Pasak istoriko, jos nuo savų tautų susiformavimo XII–XIII amžiuje ilgą laiką priklausė vokiečių ordinams.

„Vokiška kultūra, civilizacija, gyvenimo būdas ten buvo išsilaikę ir provokiškos iliuzijos buvo gerokai stipresnės – pasitikėjimas Vokietija buvo gerokai stipresnis nei Lietuvoje“, – patvirtina jis.

Be to, mūsų kaimynės nejautė priešiškumo Vokietijai – nukariautos dar XIII amžiuje, daugiau ar mažiau sėkmingai gyveno iki XVIII amžiaus pradžios, kol pateko į rusų imperijos sudėtį.

„Tuos penkis šimtus metų mes gyvenome savo Didžiojoje Kunigaikštystėje arba bendroje valstybėje su Lenkija, – primena A. Kasparavičius. – O mūsų šiauriniai kaimynai tą laiką praktiškai gyveno vokiečių ordinų valdžioje. Ir tai paliko savo pėdsaką. Jis savo rezultatą davė 1943 metais, kai buvo suformuotos SS divizijos.“

Nors, daktaro teigimu, šios divizijos kare nieko nepakeitė: latviai ir estai tik praliejo kraują už Trečiąjį reichą, ko lietuviai išvengė.

Holokaustas tapo viena didžiausių Lietuvos visuomenės karo meto tragedijų – ir nesusigražinama netektimi. P. Židonio nuotrauka

Istorija būtų pasisukusi kitaip

Žvelgdamas į vėliau po karo buvusius įvykius, A. Kasparavičius kelia versiją, kad lietuviai, nenukraujavę nacių labui, išsaugojo žmogiškąsias jėgas kitai svarbiai tautos kovai. Tai leido, atėjus naujam agresoriui, pakelti ginklą tokiam pasipriešinimui, kokio tas tikrai nesitikėjo.

„Kai Lietuvoje vyko masinis antisovietinis partizaninis judėjimas, apėmęs 30–40 tūkstančių žmonių, mūsų kaimynų tokiame judėjime buvo gerokai mažiau: Estijoje gal 2–3 tūkstančiai, Latvijoje – apie 5–6 tūkstančius. Jis buvo menkesnis net ne procentais, o kartais!“ – pabrėžia A. Kasparavičius.

„Latviai ir estai, pabandę triuškinti Rusiją kartu su naciais, palaidojo dešimtis tūkstančių žuvusių jaunų vyrų. Jie nebeturėjo potencialo, noro ir vilties kautis 1945–1950 metais, – sako istorikas. – Ir tai turbūt yra viena Baltijos valstybių didžiųjų tragedijų.“

Anot A. Kasparavičiaus, kalbant hipotetiškai, jei tiek kaimynų nebūtų paguldę galvų Antrojo pasaulinio karo kovose, lietuvių partizaninio judėjimo baigtis galėjo būti kitokia. Tuomet rezistencija kaimyninėse šalyse irgi būtų buvusi gerokai didesnė – per tris valstybes galbūt būtų susidariusi apie 100 000 pasipriešinimo dalyvių jėga. Tuo labiau kad, pasak istoriko, latviai buvo itin karingi ir, kaip ir estai, profesionalesni kariai nei lietuviai. Tai galėjo lemti aukštesnis nei Lietuvoje pragyvenimo lygis tose šalyse ir faktas, kad daugiau nei 90 procentų jų visuomenės buvo raštinga. Lietuvoje 1918 metais nebuvo ir 50 procentų raštingų žmonių.

„Labai įdomus klausimas, kuo viskas tuomet būtų pasibaigę, ar Stalinas su Lavrentijumi Berija būtų ieškoję kažkokio diplomatinio kelio“, – svarsto A. Kasparavičius ir daro išvadą: „Be jokios abejonės, istorija būtų pasisukusi kitokiu kampu.“

Lietuva turėjo likti be lietuvių

Nacių pergalės atveju, A. Kasparavičiaus teigimu, lietuvių tautos sunaikinimas nebuvo numatytas. Tačiau toks scenarijus neužtikrino ir jos saugumo. Juk, kaip primena istorikas, lyginant su mūsų šiauriniais kaimynais, naciai lietuvius laikė žemiausios rūšies žmonėmis: mažiausiai paveiktais vokiškos civilizacijos ir kultūros ir labiausiai pajutusiais slavišką kultūrą.

„Suprantama – turėjome bendrą valstybingumą su Lenkija, LDK priklausė slaviški šiuolaikinės Baltarusijos ir Ukrainos plotai… – vardija daktaras A. Kasparavičius. – Kraujo maišymasis, nacių požiūriu, buvo ne lietuvių naudai, ir jie planavo, kad per tam tikrą laiką Lietuvoje turėtų likti nedaug lietuvių.“

Istoriko aiškinimu, lietuviai būtų buvę iškeldinti į centrinius Rusijos regionus, o Baltijos šalis, pirmiausia Lietuvą, turėjo kolonizuoti Antrąjį pasaulinį karą laimėję vokiečiai. Pirmiausia karo veteranai, sužeisti kariai, jų artimieji, šeimos nariai, kiti.

Kolonizavimo politika Lietuvoje jau buvo pradėta vykdyti ir iki 1944-ųjų spėta atkelti dalį kolonistų.

„Jeigu naciai sugebėjo dar karo metais į Lietuvą atkelti keliolika tūkstančių kolonistų, tai po karo, manau, per dešimtmetį kitą jie būtų labai nesunkiai realizavę savo planus, – neabejoja pašnekovas. – Kiek pamenu, Lietuvoje turėjo likti 40–50 procentų lietuvių visuomenės ir perspektyvoje dar mažėti. Kraštas turėjo būti visiškai germanizuotas.“

Chrestomatiniu pavyzdžiu netapome

Vis dėlto iki pat karo pabaigos Lietuvoje buvo puoselėjamos iliuzijos išsaugoti nepriklausomą valstybę. Kad pasiseks išsisukti, kad Raudonoji armija galbūt neateis ar pavyks jai pasipriešinti. A. Kasparavičiaus manymu, bene ryškiausiai tokius bergždžius lūkesčius įkūnijo Povilo Plechavičiaus veikla: 1944 metų žiemą–pavasarį generolas organizavo vietinę rinktinę.

„Milžiniška vokiečių kariuomenė iš Lietuvos jau traukėsi arba ruošėsi trauktis ir artėjo milijoninė Raudonoji armija, o mūsų generolas organizavo vietinę rinktinę iš neapmokytų naujokų, kurie turėjo pasipriešinti Raudonajai armijai. Mano supratimu, tai buvo visiškas politinis mažaraštiškumas, nesusivokimas situacijoje“, – tiesiai sako istorikas.

Pasak jo, lietuviai dažnai prisimena 1939-uosius, kai Suomija iki tam tikro laiko sėkmingai priešinosi Raudonajai armijai. Bet pamiršta, kad to paties suomių pasipriešinimo Raudonajai armijai vadas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas 1944-aisiais į Suomiją, tuomet jau kelerius metus iš esmės buvusią daline Trečiojo reicho sąjungininke, ateinančius sovietus pasitiko jau kitaip.

„Vaizdžiai tariant, jis Raudonajai armijai ištiesė raudoną kilimą, – pasakoja A. Kasparavičius. – Kai į Suomiją atvyko sovietų maršalas Georgijus Žukovas, Manerheimas nebandė diktuoti jokių sąlygų ir nuolankiai ieškojo galimybės susitarti. Carinis generolas, laipsnį gavęs dar imperijoje, labai aiškiai suvokė, ką daro. 1939 metų rudenį ir 1940-ųjų pradžioje jis aiškiai matė galimybę priešintis Raudonajai armijai. Buvo viltis apsiginti jaučiant tam tikrą politinę ir karinę paramą. 1944 metų pavasarį–vasarą generolas jau nematė jokių galimybių ir net nebandė priešintis Raudonajai armijai.“

Pasak istoriko, karui baigiantis Suomija, kiek buvo įmanoma, bandė derėtis, tartis. Rezultatas – buvo palikta nepriklausoma Suomijos valstybė mainais į sutarimą aršiai nekovoti prieš bolševizmą ir Sovietų Sąjungą.

„Šiuo atveju, manyčiau, tai buvo atsakingo politiko, suprantančio realijas, veiksmų ir elgesio pasekmė. Tokio žmogaus Lietuvoje, deja, neatsirado, – apgailestauja A. Kasparavičius. – Ir 1944 metais, kai nebuvo realios galimybės priešintis, nes judėjo Raudonosios armijos lavina, ėjo šimtai tūkstančių raudonarmiečių su tūkstančiais tankų, vietinės rinktinės šautuvėliais ginkluotų kaimo bernų surinkimas, mano akimis, atrodė tragiškai. Mūsų elitas, atrodo, to nesuprato…“

„Tas bandymas, manyčiau, yra didžiulė istorinė pamoka, – visgi įvertina istorikas. – Mums šiuo atveju reikėtų semtis racionalesnės patirties iš suomių. Tas pats žmogus, su ta pačia jėga, su tuo pačiu priešu vienomis sąlygomis elgėsi vienaip, kitomis sąlygomis – visiškai kitaip. Rezultatas toks, kad Suomija išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, nepatyrė jokių šimtatūkstantinių žmogiškųjų nuostolių ir išlaikė nepriklausomybę. Čia ir yra didžioji politika, jos chrestomatinis pavyzdys.“

Ką praradome ir ką įgijome

Nepaisant visko, pirmasis Antrojo pasaulinio karo etapas Lietuvai buvo tam tikra prasme sėkmingas, mano A. Kasparavičius. Jo pradžioje Lietuva nukentėjo ekonomiškai, nes priėmusi keliasdešimt tūkstančių Lenkijos karo pabėgėlių ir internavusi savo teritorijoje keliolika tūkstančių lankų kariškių patyrė didžiulių finansinių išlaidų. Bet 1939-ųjų rudenį susigrąžinome pietryčių teritorijas ir sostinę. Pagal tokius rezultatus, istoriko manymu, Lietuva tame etape galėjo pelnytai jaustis nugalėtoja.

Kita vertus, ši pergalė turėjo savą kainą, kurią sumokėjome visą: Lietuvoje buvo įkurtos sovietų karinės bazės, o po pusmečio prasidėjo ir sovietinė okupacija.

„Atgavome teritorijas, bet praradome nepriklausomybę“, – dvi medalio puses nurodantis istorikas nesiima kategoriškai spręsti, gerai tai ar blogai.

Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, atgavę teritorijas ir sostinę, mes įsitvirtinome istorinėse žemėse ir po karo jos liko mums. Nepriklausomybę, sumokėję didžiulę kainą, atkovojome 1990 metais.

Kitas agresorius – nacistinė Vokietija – taip pat atnešė daug netekčių: vokiečių okupacijos metais buvo sunaikinta tai, kas neatkuriama. Dingo ištisa bendruomenė, šalia lietuvių gyvenusi kelis šimtus metų.

„Žydų tautos atstovai, kurie kūrė ir stiprino Lietuvą ir intelektualiai, ir kultūriškai, kurie garsino ją savo darbais visame pasaulyje… Mes šiandien, mano galva, galime tik pasvajoti, kiek dar būtume išmokę, supratę, kiek Lietuva šiandien būtų buvusi garsesnė. Aš beveik tikiu, kad nebūtų įvykę tokios masinės emigracijos, jei nebūtume praradę gerai mums pažįstamos ir mus gerai pažinojusios bendruomenės“, – sako A. Kasparavičius.

Istorikas atviras: negalima sakyti, kad lietuvių ir žydų santykių niekuomet netemdė problemos. Bet tragedijų nebuvo niekada ir kovoje dėl Vilniaus bei Klaipėdos krašto ši bendruomenė rėmė lietuvius.

„Tai, kas mus ištiko 1941–1942 metais, yra ta žala, kuri niekada neatsistatys. Ji tik gali priminti tai, ką Lietuva turėjo ir ko neteko“, – dar sykį pabrėžia daktaras.

Komentarai

  • Daug lietuvių gelbėjo žydus. Bet ir patys kentėjo – pavyzdžiui, Rainiuose buvo per 80 nukankintų.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų