-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sparčiai artėjant frontui, visi turėjo priimti lemiamus sprendimus – pasitraukti ar savo lemtį sutikti gimtajame krašte.
Kunigas, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos katedros profesorius Kęstutis Žemaitis sako, kad
1944 metų rudenį–žiemą daug žmonių traukėsi į Vakarus. Ypač iš Suvalkijos ir Žemaitijos, kur kuriam laikui sustojo frontas.
Pirmiausia žmonės gelbėjosi nuo karo baisumų ir ateinančių sovietų. Be to, dauguma manė pasitraukiantys iš Lietuvos tik kuriam laikui. K. Žemaičio teigimu, tuo metu vyravo įsitikinimas, kad sovietų kariuomenė sustos prie Vokietijos sienos, Lietuva vėl atgaus laisvę ir žmonės galės sugrįžti. Kaip pavyzdį jis pateikė vieno kunigo iš Šakių, kelis dešimtmečius pragyvenusio Vakaruose, istoriją: traukdamasis iš Lietuvos, dvasininkas planavo svetur pagyventi kokias porą savaičių, o kai situacija bus stabilesnė, vėl grįžti.
„Galiausiai išėjo taip, kad vietoje tų dviejų trijų savaičių pasidarė apie penkiasdešimt metų“, – pasakoja K. Žemaitis.
„Be abejo, viena iš priežasčių buvo ta, kad pati nacių valdžia stengėsi, jog pasitrauktų kuo daugiau žmonių“, – pridūrė kunigas, primindamas vokiečių pastangas pasirodyti geresniais nei sovietai. Tam kartais buvo naudojama net prievarta – jei ne moralinė, tai fizinė. Ką esą itin vaizdžiai atskleidžia vyskupo Vincento Brizgio ir arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko istorija. Pastarasis besitraukiančių nacių buvo jėga išvežtas iš Kauno (pretekstu, jog jiems įsakyta evakuoti vyskupus iš tų vietų, kurias gali užimti rusai) ir galiausiai atsidūrė Austrijoje – į Lietuvą 1998-aisiais grąžinti jau jo palaikai. Ton pačion „evakuacijos“ bangon pakliuvęs V. Brizgys 1944-aisiais gestapo internuotas Vokietijoje.
Savo valia nemažai klierikų pasitraukė iš Telšių seminarijos, o iš Panevėžio vyskupijos išvyko apie dvi dešimtis kunigų.
Vis dėlto, K. Žemaičio teigimu, didžioji dauguma gyventojų iš Lietuvos traukėsi dėl to, kad prisiminė pirmąją sovietų okupaciją, to laiko baisumus.
Profesorius primena, kad 1940–1941-aisiais sovietų režimo būta itin žiauraus, ypač Užnemunėje. Tais prieškario metais žmonės net bijodavo nakvoti namuose – vyrai slėpdavosi rugiuose, miškuose, kad išvengtų tremties ar dar šiurpesnio likimo. Lig šiol nepamiršta, kaip pačią pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną, 1941 metų birželio 22-ąją, Vilkaviškio vyskupijoje, Budavonės miškelyje, bolševikai itin žiauriai nukankino tris kunigus – Vaclovą Balsį, Joną Petriką ir Justiną Dabrilą.
„Keistas dalykas… – pastebi K. Žemaitis. – Žmonės visada bijo karo. Kiekvienas žmogus bijo karo. O Lietuvoje ne vienuose prisiminimuose esu skaitęs, kad kai birželio 22-ąją prasidėjo karas, žmonės tarsi lengviau atsiduso. Vadinasi, ta pirmoji sovietinė okupacija buvo taip įbauginusi, išvarginusi, kad artėjant sovietų kariuomenei tiesiog daugelis traukėsi – ir kunigai, ir pasauliečiai.“
Dvasininkas neabejoja, jog toji baimė ir netikrumas ginė žmones iš namų šeimomis. Jis teigia viename kaime girdėjęs pasakojimą, kaip dvi seserys ir brolis nuėjo prie ežero, pabuvo, padainavo, grįžo namo, o kitą rytą jų jau niekas nebematė. Tik po kurio laiko atėjo žinia iš Amerikos. Ir tokių istorijų buvo ne viena.
Antrasis pasaulinis karas po pasaulį išblaškė daugybę Lietuvos kunigų. Vieni jų iš šalies išvyko savo valia, kiti, kaip arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas (ketvirtas iš kairės) ir vyskupas Vincentas Brizgys (penktas iš kairės), iš Lietuvos išguiti prievarta. Tėvynėje likusio vyskupo Teofilijaus Matulionio (trečias iš kairės) laukė kankinio likimas. ARCHYVO nuotr.
Kita vertus, dalis dvasininkų, net ir didelės baimės akivaizdoje, niekur nesitraukė. Pavyzdžiui, vyskupas Vincentas Borisevičius, kuris vėliau suimtas, kankintas ir sušaudytas.
Pasak K. Žemaičio, apibendrinti karo pabaigos įvykių neįmanoma, nes kiekvienas iš palikusiųjų šalį, taip pat ir kunigai, turėjo asmeninius motyvus, savo patirtį, savo ateities lūkesčius bei planus – grįžti ar ne.
„Tie pasitraukusieji taip pat buvo labai svarbūs ir reikalingi, nes lietuvių emigrantų kolonijos buvo didžiulės ir ten reikėjo lietuvių sielovadininkų“, – profesorius kviečia nepamiršt ir pasitraukusių dvasininkų nuopelnų.
Tačiau nors išeivija neretai vadinama savotiškais tremtiniais, K. Žemaitis svarsto, kad tremties sąvoka šiuo atveju sunkiau pritaikoma – šiems asmenims labiau tinka pabėgėlio apibrėžimas. Paprastai jie nebuvo vežami prievarta, o bėgo neturėdami kito pasirinkimo. Juo labiau kad turėjo skaudžią 1940-ųjų patirtį – karininkų, inteligentijos, Lietuvos vyriausybės narių ir daugelio kitų žmonių likimas neleido abejoti, kas laukia sugrįžus sovietams.
Pabėgėlių situacija, ko gero, nebuvo lengvesnė nei tremtinių – Vokietijos pabėgėlių stovyklose trūko maisto, gyvenamojo ploto, nebuvo ryšio su artimaisiais, vyravo siaubas ir nežinia dėl rytojaus.
„Jeigu reikėtų palyginti tremtinius ir šiuos pabėgėlius, tai padėtis ir vienų, ir kitų buvo labai labai sunki“, – sako K. Žemaitis.
Kai frontas Lietuvą padalijo ilgesniam laikui, Lietuvos Užnemunė, dalis Suvalkijos, Žemaitijos atsidūrė vienoje fronto pusėje, o kitoje jau šeimininkavo sovietai. Tad dalis gyventojų, profesoriaus teigimu, turėjo daugiau laiko ir apsisprendimui, ir pačiam pasitraukimui. Tuo labiau kad Vokietijos siena buvo netoli.
Žinoma, tiesioginiai karo veiksmai visam kraštui darė didžiulė žalą. Pasak profesoriaus K. Žemaičio, nukentėjo daug bažnyčių. Vokiečiai atsitraukdami subombardavo, sugriovė jų ne vieną, kad sovietų žvalgai iš bokštų negalėtų sekti jų dalinių judėjimo. „Šis kraštas nukentėjo, bet ir daugiau žmonių pasitraukė“, – sako jis.
„Keistas dalykas… Žmonės visada bijo karo. Kiekvienas žmogus bijo karo. O Lietuvoje ne vienuose prisiminimuose esu skaitęs, kad kai birželio 22-ąją prasidėjo karas, žmonės tarsi lengviau atsiduso.“
Kunigas K. Žemaitis
Lietuvoje likusių dvasininkų likimas susiklostė labai skirtingai. Kaip minėta, vyskupas V. Borisevičius buvo sušaudytas, vyskupas Mečislovas Reinys mirė Vladimiro kalėjime. Daugybė kunigų buvo išvežta į Sibirą, kitaip represuota.
Pasak K. Žemaičio, kunigas taip pat yra žmogus ir ne visada yra lengva pasiryžti aukai. Vis dėlto, jo manymu, dvasininkas turėtų būti dvasinis, moralinis autoritetas. Ir dauguma Bažnyčios tarnų, nepaisant istorinių aplinkybių, tokie ir buvo.
„Aš manau, kad ypač per XX amžiaus istoriją mes tuo galėjome įsitikinti – būtent ta kunigų dvasine lyderyste, autoritetu tiek religinio, tiek tautinio sąmoningumo srityse“, – sako jis.
Pokariu kunigai iš sakyklos drąsiai pakalbėdavo apie okupacijos problemas, pakritikuodavo komjaunimą. Tačiau sovietų taikytos represijos netrukus prislopino atvirą pasipriešinimą, tiesmukiškai išsakyti nuomonę darėsi vis pavojingiau.
Pokariu buvo uždaromos ne tik bažnyčios, bet ir kunigų seminarijos. Šalyje liko tik vienintelė Kauno seminarija, kurioje taip pat sistemingai buvo mažinamas studentų skaičius.
Pasak K. Žemaičio, vėliau jėzuitų ir marijonų vienuolijoms kilo mintis steigti pogrindinę seminariją. Pastaroji yra parengusi ne vieną dešimtį kunigų, vėliau įsiliejusių į Lietuvos sielovadinį darbą. Šios seminarijos auklėtiniai taip pat vykdavo į kitas Sovietų Sąjungos respublikas, kur irgi trūko dvasininkų. Tai matydama valdžia kiek atleido Kauno kunigų seminariją spaudusius varžtus.
„Pastebėjo, kad tie žmonės, kurie nepriimami į Kauno kunigų seminariją, vis tiek gali tapti kunigais be sovietų valdžios kontrolės, – pasakoja apie pogrindinę seminariją VDU Teologijos katedros profesorius. – Tai buvo dviguba nauda: ir daugiau kunigų atsirado Lietuvoje, ir kartu atsirado daugiau laisvės pačioje seminarijoje Kaune.“
K. Žemaitis sako, kad jei reikėtų palyginti du režimus – nacių ir sovietų – tai padaryti būtų labai sudėtinga. Kiekviename regione buvo susiklosčiusi skirtinga situacija. Tad vienur prisimenama nacių represijas buvus žiauresnes, kitur – sovietų.
„1941 metų birželio 22 dieną sovietų daliniai nukankino tris kunigus Budavonės miške, o birželio 24 dieną Alytuje šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje vokiečių kareiviai sušaudė du kunigus, – primena profesorius. – Sudėtinga būtų pasverti tą visą blogį. Manau, kad ir vienas, ir kitas režimas atnešė labai daug skausmo.“
Kiek Lietuva tuo laikotarpiu neteko dvasininkų, sunku ir suskaičiuoti. Tuo labiau kad ne visi duomenys išlikę.
„Dabar vyskupijoje yra daugiau nei 100 kunigų, o prieškariu buvo gerokai daugiau – gal ir pustrečio šimto… Dabar kaime yra vienas kunigas, anksčiau buvo du arba trys“, – lygina K. Žemaitis. Nors neatmeta, kad prie to prisidėjo ir pastarųjų poros dešimtmečių demografiniai pokyčiai – šalyje mažėja gyventojų. Kartu su jais mažėja studentų aukštosiose mokyklose. Šis reiškinys neaplenkia ir kunigų seminarijų.
Tie, kurie pasitraukė į užsienį, ten ir liko. Daug nebegrįžo ir iš Sibiro ar kalėjimų – ypač Vladimiro, kur pražuvo itin daug kunigų. Didelės dalies dvasininkų net palaidojimo vieta nežinoma.
Pasak K. Žemaičio, yra tokia statistika, kad iš viso buvo represuota 30 procentų kunigų.
„Karo pabaiga Lietuvai padarė daug žalos, – apibendrina jis. – Nors baigėsi viena okupacija, prasidėjo kita. Tauta neteko nemažai žmonių: daug žuvusių, nukankintų, nužudytų. Ypač Žemaitijos ir Suvalkijos kraštas labai daug žmonių neteko jiems pasitraukus dėl vienokių ar kitokių motyvų. Tuo laikotarpiu galutinai sudužo viltys, kad Lietuva pasibaigus karui taps nepriklausoma.“
