Lingailė Juknevičiūtė sako norinti palinkėti visoms merginoms, pasiryžusioms pasukti į karo tarnybą, šį žingsnį žengti tik tada, kai pasiryžimo užteks įtikinti save, kad gali tai padaryti. Asmeninio archyvo nuotraukos

Kariuomenėje – iš jausmo ir pašaukimo

Kariuomenėje – iš jausmo ir pašaukimo

 

Kovinės inžinerijos technikė Lingailė Juknevičiūtė savo tarnybos kelią pradėjo sukarintose stovyklose. Tada sekė grūdinanti patirtis savanorių pajėgose, o galiausiai ryžtinga mergina atsidūrė labai specifiniame Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.

„Taip, esu kovinė inžinierė!“ – juokiasi Lingailė ir surimtėjusi priduria, jog sunkiai ir tikslingai to siekė. Būtent todėl dabar esanti ten, kur jaučiasi labai laiminga ir realizavusi save.

Rankoje – kūjai ir vielos

L. Juknevičiūtė tikina jau vaikystėje žinojusi, kad karės kelias yra skirtas būtent jai. Disciplinos sako puikiai išmokusi sukarintose, patriotizmu paremtose stovyklose, į kurias su mielu noru vykdavo būdama vaikas.

„Mano užsispyrimas ir vidinė stiprybė stumtis į priekį gyvenime man leidžia pasiekti daugelį užsibrėžtų tikslų“, – tikina Lingailė.

Nors L. Juknevičiūtės pareigos skamba kiek baugiai ir gan vyriškai, kovinės inžinerijos technikė skuba nuraminti, jog jos tarnyba nėra itin glaudžiai susijusi su galingais ginklais. O ir savęs tikra ginklų eksperte tik iš pažiūros trapi mergina nelaiko. Sako, jog su jai priskirta ginkluote susidraugauti nebuvę sunku, nes ją žavi nauji, nekasdieniai iššūkiai.

„Taip, aš turiu mokėti valdyti visus mūsų kuopai priskirtus ginklus, tačiau ekspertė toli gražu nesu. Tai visiškai ne mano specifika. Aš labiau įrankių ekspertė. Plaktukai, kūjai, vinys, pjūklai, vielos ir kuolai – tai labiau susiję su mano kvalifikacija. Todėl stengiuosi domėtis, mokytis visko, ką man reikia žinoti, norint būti gera specialiste“, – aiškina karė.

Savaitės be komforto

Įprasta Lingailės darbo savaitė Juozo Vitkaus inžinerijos batalione prasideda pirmadienio rikiuote ir himno giedojimu. Būtent tautiška giesmė ir ant stiebo kylanti Lietuvos trispalvė, anot jos, jungia ir vienija šalį ginti pasiryžusius karius.

„Tai labai sentimentalu. Stovi tarp kitų kelių šimtų karių ir supranti, kad mūsų širdys plaka ta pačia giesme, mūsų tikslai ir siekiai yra vienodi. Tai tikrai kelia motyvaciją ir kuria nuostabią atmosferą“, – šypsosi Lingailė.

Darbo dienos, pasak merginos, trunka nuo aštuntos iki penktos valandos vakaro. Tačiau, skirtingai nei įprastoje darbovietėje, darbo metu kariai nuolatos užimti treniruotėmis: fizinėmis, psichologinėmis, specifinėmis, kurios leidžia šiems tobulėti. Kita tarnybos pusė yra pratybos. „Tada tenka gyventi miške, lauko sąlygomis, dažnai pamirštant įprastą higieną ir komforto dalykus, prie kurių esame pratę“, – sako Lingailė.

Merginos patikinimu, karinė tarnyba jai yra daugiau pašaukimas, nei darbas. Tiesa, nelengvas – greičiau net labai sunkus, nes nuolaidų čia niekas nedaro.

Mergina pasakoja, jog gyvenimas miške kelia išties daug iššūkių. Dažnai tenka gyventi netgi be palapinių, valgyti tada, kada turi nors minutę laisvo laiko, miegoti vos keletą valandų per parą. Ir kartais tai trunka ne kelias paras, o net kelias savaites.

„Tačiau prisipažinsiu, kad tai mano mėgstamiausia tarnybos dalis, – šypteli iššūkių nebijanti karė. – Kas kartą grįžusi iš vis sunkesnių pratybų jaučiuosi patobulėjusi. Kartais netgi nugalėjusi save ir išbandžiusi savo galimybių ribas.“

Patinka sustyguota tvarka

Pasak L. Juknevičiūtės, kariuomenėje tvarka nėra griežta, kaip daugelis pratę įsivaizduoti. Greičiau ji yra pagrįsta disciplina.

„Disciplina yra pagrindinis ir svarbiausias kariuomenės aspektas. Ten yra didelis skaičius žmonių, kurie turi suprasti visą vieningai veikiantį mechanizmą. Karys bet kuriuo metu turi būti pasiruošęs keisti kitą karį, todėl mūsų žinių bagažas turi būti tikrai didelis“, – aiškina karė.

Lingailė pasakoja, jog kovinės inžinerijos technikai turi išmanyti pėstininkų funkcijų pagrindus ir, atvirkščiai, – pėstininkai jų. Taigi norint suvaldyti tokį būrį žmonių ir reikalinga disciplina.

„Man patinka, kad turime savo statutą, tvarką. Esame šiek tiek suvaržyti rėmų, tačiau tai ir leidžia mums tapti gerais profesionalais, orientuotais į vieningą tikslą – valstybės saugumą“, – sako pašnekovė.

Tarp vyrų jaučiasi puikiai

L. Juknevičiūtė tikina, jog pritapti gana vyriškoje kariuomenės kompanijoje jai nuo pradžių nebuvo didelių sunkumų. Vaikystėje ji augusi tarp berniukų. Gyveno užmiestyje, tad nuo ryto iki vakaro leisdavo laiką visi drauge.

„Tikriausiai man jau sunkiau su merginomis sutarti nei su vyrais, – juokiasi karė. – Aš juos suprantu, esu pripratusi prie jų bendravimo ypatumų. Keblumų vyriškas kolektyvas man nekelia.“

Pasak Lingailės, ji tarsi pripratusi prie minties, jog kariai jai lyg antroji šeima.

„Miškuose mes visi gyvename krūvoje. Kai būna sunku vienam, padeda kiti, ir atvirkščiai. Aš nekalbu apie fizinius sunkumus. Psichologiniai aspektai čia atlieka didesnį vaidmenį. Tiesiog visą savo komandą vertinu kaip šeimą ir nekeisčiau jų į nieką kitą“, – pabrėžia pašnekovė.

Ne žodžiais, o darbais

Regis, dar visai neseniai viešojoje erdvėje jaunuoliai, pasisakantys prieš privalomąją karinę tarnybą, buvo pakrikštyti verktiniais, o štai šiandien vis daugiau merginų savo noru traukia tarnauti.

L. Juknevičiūtė neslepia, jog jai pačiai kartais tenka susidurti su kiek keistoku požiūriu, jog išvaizdžioms merginoms kariuomenėje tiesiog ne vieta. Nepaisant to, mergina įsitikinusi, jog kalbėti turi ne žmogaus žodžiai, o darbai.

Lingailė prisipažįsta esanti labiau įrankių nei ginklų ekspertė. „Plaktukai, kūjai, vinys, pjūklai, vielos ir kuolai – tai labiau susiję su mano kvalifikacija“, – šypsosi ji. Asmeninio archyvo nuotraukos

„Visur visko yra ir to nepakeisi. Tačiau ne žodžiais, o darbais reikia įrodinėti, ką gali, o ko ne. Tereikia žinoti, ko nori, ar tu esi tikra, kad galėsi, ir ar darysi viską, kad įrodytum, jog gali. Per amžių amžius moterys yra laikomos silpnąja lytimi ir ačiū Dievui, kad taip yra! – šypteli karė. – Nuo to gyvenimas tik žavesnis. Aš nuolat turiu lipti per save, parodyti, kad galiu. Daryti tai, ką daro visa mano komanda.“

Pasak Lingailės, kariuomenėje yra begalė specialybių, tad kiekviena moteris gali pasirinkti sau priimtinesnę, kad netektų visko mesti susidūrus su netikėtais sunkumais.

„Vienos nori rašyti, kitos fotografuoti, kitoms įdomu ryšiai. Aš noriu griauti, statyti ir kuo tvirčiau pasiruošti, jei tik reikėtų stoti ginti savo šeimą ir valstybę“, – sako kovinės inžinerijos specialistė.

Karo tarnybą Lingailė pradėjo būdama abiturientė, vos sulaukusi pilnametystės. Profesionaliai ji tarnauja jau ketverius metus. O kur dar treji metai, praleisti savanorių pajėgose.

Karinės tarnybos, anot L. Juknevičiūtės, negalima vadinti tiesiog gyvenimo pasirinkimu. Tai yra tarsi pašaukimas ar net prigimtis.

„Mano atveju tai atėjo su branda, suvokimu, kokio iš tiesų svarbumo yra mūsų prosenelių, senelių gyvybių kaina. Dėl ko jie tai darė ir ką aš galiu padaryti, norėdama lygiuotis į juos. „Ne žodžiais, o darbais“ – tai mano viena mėgstamiausių frazių, kuria aš vadovaujuosi“, – sako Lingailė.

Drąsiai priima išbandymus

L. Juknevičiūtė neslepia, jog tarnyba jai yra lyg vienas didelis išbandymas. Čia kasdien susiduriama su naujomis ir netikėtomis užduotimis – šaudai ginklu, šoki su virve žemyn nuo tilto, gyveni purve ir šaltyje ar esi priverstas sukalti medinį tiltą.

„Išmokau įveikti savo baimes ir supratau, kad mano galimybės yra beribės, kol aš kvėpuoju ir širdis plaka. Tikiuosi, kad ateityje dar ne tiek tų išbandymų laukia!“ – šypsosi karė.

Mergina juokiasi, jog jos namas jau pastatytas, medis kieme taip pat stovi. Teliko kažkada užauginti dorą pilietį ir gyvenimo planas jau bus įvykdytas.

„Manau, tai bus pats didžiausias išbandymas, kuriam tikrai pravers dabartinės patirtys“, – neabejoja mergina.

Per tarnybos laikotarpį Lingailė tvirtina dar labiau pažinusi save bei savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Prisipažįsta turėjusi daugybę baimių, tačiau jas palikusi užnugaryje.

„Būtent kariuomenė, disciplina man leido tiek daug kartų atrasti savyje kažką naujo! Silpnąsias savo puses stengiuosi paversti stipriosiomis. Silpnumui mano gyvenime nėra vietos, tiesiog negaliu sau to leisti“, – šypteli karė.

Įkvėpta protėvių

Lingailė sako tikrai nesikratanti atsakomybės ir dažnai pagalvojanti, kad prasidėjus karui tektų eiti į mūšio lauką. Tačiau tikina, jog būtent dėl to ir tarnauja kariuomenėje ir yra tam tvirtai pasiruošusi.

„Aš tam ir treniruojuosi, kad esant reikalui dideliais žingsniais eičiau pirmyn. Ne „laido riteriai“, kurie sugeba tik rašinėti komentarus po visais straipsniais, eis, o aš eisiu. Tai yra mano pasirinkimas ir aš nuo to niekada nebėgsiu“, – užtikrintai kalba karė.

Lingailė nė neketina slėpti, jog kartais būna labai sunku ir norisi viską mesti. Bet tai, anot jos, veikiau momentinės silpnumo akimirkos pervargus.

Šiuo metu, anot L. Juknevičiūtės, vyksta jos pačios augimas, ruošimasis ir savotiškas virsmas. Ir kariuomenė jai nėra tik darbovietė ar formalumas. Merginai tai reiškia kur kas daugiau.

„Jei tik reikėtų, aš tikrai eičiau įrodyti, kad mūsų visų protėviai ne veltui liejo kraują. Kad jie paliko tiek daug, jog net po šimto metų vis dar įkvepia jaunąją kartą savo poelgiais. Ir aš esu viena jų“, – sako Lingailė.

Niekada nepasiduoti

Lingailė nė neketina slėpti, jog kartais būna labai sunku ir norisi viską mesti. Bet tai, anot jos, veikiau momentinės silpnumo akimirkos pervargus.

„Greičiausiai daugelyje pratybų bent kartelį apie tai pagalvoju. Ypač kai esi pervargęs, alkanas, sušalęs ir gauni dar sunkesnę užduotį. Kartais tiesiog atrodo, kad nebegali. Tačiau pakeli akis, apsidairai ir suvoki, kad sunku visiems, lygiai taip pat, kaip ir tau. Ir tu neturi teisės skųstis ar dejuoti“, – sako L. Juknevičiūtė.

Anot Lingailės, ji nėra iš tų žmonių, kurie gali tiesiog mesti darbą ir laukti, kol kažkas jį padarys už juos.

„Tai ne man“, – purto galvą pašnekovė. „Privalai kalti kuolą – ir kali. Privalai kasti duobę – ir kasi. Aš geriau sukandusi dantis kasiu, bet nepasiduosiu. Negaliu pasiduoti dėl savo kolegų. Mes visi turime eiti koja kojon, kad ir kaip sunku kartais būtų. Mano komanda man neleidžia pasiduoti“, – kolegoms gražių žodžių negaili karė.

Lingailė džiaugiasi, jog dėl pasirinkimo tarnauti Lietuvai netenka girdėti priešiškai nusiteikusių artimųjų ar draugų pamokslų. Į tokią merginos veiklą šie reaguoja puikiai, jaučiamas didžiulis jų palaikymas.

„Man net pačiai buvo keista, bet mano tėvai labai mane palaikė, pritarė tam ir nesulaukiau nė vieno neigiamo komentaro, kad galbūt persigalvok. Matyt, tėvai jau nuo vaikystės matė, kad aš einu savo keliu ir ten jaučiuosi komfortiškai“, – svarsto pašnekovė.

Anot Lingailės, vienintelis dalykas, kiek gąsdinęs tėvus, buvo, kai 12-oje klasėje, užuot rengusis egzaminams, ji važiuodavusi į mokymus, pratybas ir kursus.

„Jiems tai tikrai nekėlė didelio džiaugsmo. Kaip ir mano mokytojams. Bet gimnaziją pabaigiau, visus egzaminus išlaikiau, tad viskas gerai!“ – šypteli karė.

Uniforma – praktiškas drabužis

Lingailė sako, jog nors yra moteris, mėgstanti puoštis kaip ir kiekviena, kasdien dėvėti tą pačią uniformą jai tikrai nepabosta. Anot jos, tai nėra tiesiog drabužis, kurį kiekvienas gali nusipirkti ir apsirengti. Merginai tai yra simbolis bei didelė garbė jaustis vertai ją apsivilkti.

„Be to, ji labai patogi. Turi daug kišenių, nereikia visur nešiotis papildomos rankinės, nes viskas telpa tiesiog ant tavęs, – juokiasi karė. – Tiesa, vasarą ją dėvint tikrai gaiviai šilta, bet kiekgi tos vasaros turime.“

L. Juknevičiūtė sako norinti palinkėti visoms merginoms, pasiryžusioms pasukti į karo tarnybą, šį žingsnį žengti tik tada, kai pasiryžimo užteks įtikinti save, kad gali tai padaryti.

„Čia nėra nuolaidų merginoms, čia nėra grožio salonų, čia sunku ir tikra. Čia netgi labai sunku. Bet jei galiu aš, kodėl negali tu?“ – nusišypso L. Juknevičiūtė.

Pati Lingailė dabar pasiryžusi tik eiti į priekį ir kasdien tobulėti.

„Čia nėra ribų tobulėti, o aš noriu pasiimti kuo daugiau. Tai taip neaprėpiama ir galinga, kad nė nežinau, kaip apibūdinti“, – šypteli karė.

Mergina sako norinti būti kuo geresnė specialistė tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei didinti žinių bagažą.

„Gal ateityje sukaupus užtektinai žinių ir patirties galėsiu tai perduoti jaunesnėms kartoms, – pasvajoja mergina. – Karinė tarnyba man nėra darbas, tai mano pašaukimas. Taigi kiek pajėgsiu, tiek dėsiu pastangas, kad apginčiau jus.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų