-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ukrainą užpuolusi Rusija šią jauną moterį atplėšė nuo vyro, jos dukrelę Kateryną – nuo tėčio. Felčerės išsilavinimą turinti Krystyna dėl karo nespėjo tapti vaikų gydytoja. Bėgti iš karo zonos jai teko iki ilgų medicinos studijų pabaigos telikus vos pusantrų metų.
Su Ukrainoje augusia, tačiau lietuviškų šaknų turinčia K. Vintsiunaite kalbėjomės likus kelioms dienoms iki mūsiškių Kalėdų.
Ukrainoje jos švenčiamos jau po Naujųjų. Bet nei Krystynos tėvų, nei jos pačios šeimose tai nėra ypatinga šventė, ją iki šiol užgoždavo Naujųjų sutiktuvės.
K. Vintsiunaite šiemet nešvęs nei Kalėdų, nei Naujųjų. Josios šventes atėmė karas. Bet Ukrainoje švenčiamų Kalėdų antrąją dieną, sausio 6-ąją, moteris į darbą greitojoje eisianti nešina tortu. Tądien jai sukaks 31-eri.
K. Vintsiunaitei Lietuva nėra visai svetimas kraštas. Daugiau nei prieš pusę amžiaus lietuviai jos seneliai išvažiavo į Ukrainą ieškoti laimės. Ten jie ir liko, susilaukė vaikų. Tekėdama Krystynos mama pasiliko lietuvišką pavardę, ją suteikė ir Krystynai. O ji tokią perdavė ir savo dabar jau keturmetei dukrelei.
„Tai dėl jos, dėl savo vaiko, prasidėjus karui palikau Ukrainą. Dirbti karo zonoje liko mano vyras, taip pat medikas. Kitados buvome su juo bendrakursiai“, – pasakoja K. Vintsiunaite.
Palikti namus Donecko srityje jai su dukrele teko praėjus mėnesiui nuo karo pradžios. Kadangi Lietuvoje gyvena tolimi senelių giminaičiai, Krystyna evakuacijai pasirinko šią šalį. Iki Lvivo važiavo specialiu pagalbos traukiniu, o iš ten autobusu pasiekė Lietuvą.
Pasisakiusiai, kad ji – felčerė ir be penkių minučių gydytoja, K. Vintsiunaitei pasiūlyta vykti į Anykščius, tenykščiams privatiems poilsio namams reikėjo medicinos specialistų. Tačiau atvažiavusi į Anykščius išgirdo, kad karas Ukrainoje bei tvyranti nežinia gerokai apmažino medicinos procedūrų atvykstančių klientų srautą. Darbo pagal specialybę Krystyna negavo.
Dėl karo Ukrainoje nespėjusi tapti vaikų gydytoja, felčerės išsilavinimą turinti Krystyna Vintsiunaite dabar skuba į pagalbą greitosios besišaukiantiems panevėžiečiams ir kaip įmanydama stengiasi kalbėti lietuviškai. Asmeninio albumo nuotrauka
Ieškodama, kur ir kam gali būti reikalinga, iš Anykščių karo pabėgėlė su dukrele patraukė į Biržus. Ten ją įdarbino slaugytojos padėjėja ligoninėje. Kaip pati sako, kad galėtų ne tik vegetuoti, bet ir gyventi, deramai pasirūpinti dukra, po darbo ligoninėje lėkdavo į vietos kavinę. Joje medikė dirbo viską – gamino patiekalus, nuo stalų rinko ir plovė indus. Tik priimti užsakymų neteko, mat Krystyna nemokėjo lietuvių kalbos.
Taip jai per kelis darbus betriūsiant, atslinko nelaimė – ligoninėje užsikrėtė vėjaraupiais.
K. Vintsiunaite, būdama medikė, žino, kad vaikams ši infekcinė liga nėra itin pavojinga, o štai užsikrėtęs suaugęs žmogus serga sunkiai, o dažnai neišvengia komplikacijų.
„Komplikavosi liga ir man. Dar ir taip, kad iš Biržų vežė mane gydyti iš pradžių į Panevėžį, po to ir į Vilnių, gulėjau reanimacijoje, patyriau plaučių operaciją“, – pasakoja ukrainietė.
Sunkiai persirgtos ligos pasekmes Krystyna iki šiol jaučia.
Tačiau nelemtoji liga padėjo susipažinti su dar viena Lietuvos įstaiga – Pasvalio ligonine. Joje šiai jaunai moteriai buvo skirta reabilitacija po patirtos operacijos.
Krystynai besigydant Pasvalyje, buvo tariamasi, kad ji šioje ligoninėje pasiliktų ir dirbti, tačiau galutinis ligoninės vadovybės atsakymas dėl įdarbinimo buvo neigiamas.
Ieškodama darbo, K. Vintsiunaite išdrįso kreiptis į Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties vadovus.
„Jau susidūriau, kaip sudėtinga net ir sunkiam ligoniui būti paguldytam į ligoninę. Panevėžio greitojoje dirbu dar nepilni trys mėnesiai, o jau pasitaikė atvejų, kad tą patį ligonį vežėme į ligoninę kelis kartus.“
K. Vintsiunaite
Jauna moteris gavo ir valstybinį leidimą-licenciją dirbti slaugytoja, o dar tobulinasi Kaune vykstančiuose kursuose dėl galimybės gauti aukštesnę kategoriją.
Šie kursai vyksta lietuvių kalba. Vos prieš devynis mėnesius į Lietuvą atvykusi Krystyna jau puikiai supranta, kas jai sakoma, ir pati kaip įmanydama stengiasi kalbėti lietuviškai. Nors, pripažįsta, perprasti vieną seniausių pasaulyje sudėtingą lietuvių kalbą nėra paprasta. Medikė guodžiasi, kad pačiai nemalonu save girdėti kalbančią su klaidomis.
Ukrainoje K. Vintsiunaite dar studijuodama medicinos universitete dirbo felčere šachtose, maždaug kilometras po žeme.
Jos požeminiame kabinete kepindavo iki 40-ies laipsnių, o kartais ir daugiau karščio. Nepaisant to, medikei būdavo privalu dėvėti respiratorių bei specialius akinius, saugančius nuo kenksmingų dalelių, sklandančių šachtos ore. Krystyna visuomet su savimi turėdavusi suspausto deguonies prietaisą.
Jis reikalingas tam atvejui, jei staiga nustotų veikę šachtos ventiliatoriai ar įvyktų kokia avarija, kad žmonės bent kuriam laikui turėtų ko įkvėpti.
K. Vintsiunaite neslepia: į viešumą išeina informacija apie dideles šachtų avarijas, kuriose žūsta nemažai žmonių, bet iš tiesų avarijos ir šachtininkų susižalojimai yra gana dažni.
Tad medicinos darbuotojai šachtose budi ištisą parą. Jos darbo pamaina po žeme tęsdavosi pusę paros. Pakilusi iš po žemės į viršų dėl pasikeitusio slėgio Krystyna visuomet pajusdavusi spaudimą ausyse bei smilkiniuose, spengdavo galvoje, tačiau tai ilgai netrukdavo.
Darbas šachtoje garantavo gerą atlyginimą, tad Krystynos šeima nesiskundė pragyvenimu, galėjo sau leisti vykti ilsėtis ar pramogauti.
„Neslėpsiu, kad atvykusi į Lietuvą nustebau pradariusi mums, karo pabėgėliams, skirtą maisto davinį. Tikrai labai ačiū ir už jį, bet tokio maisto Ukrainoje mes nevalgėme“, – prasitarė Krystyna.
K. Vintsiunaite nenori būti našta ją priglaudusiai šaliai. Ji nori dirbti, užsidirbti, kad pati galėtų pasirūpinti savimi ir dukrele.
Jos mažoji Panevėžyje lanko netoli nuomojamo buto esantį vaikų darželį.
Kad keturmetė greičiau įsilietų į lietuvišką terpę, Krystyna mergytę veda papildomai ugdyti į Muzikos mokyklą. Beje, ji pati irgi yra baigusi muzikos mokyklą Ukrainoje.
Medikės karo pabėgėlės Krystynos Vintsiunaites gyvenimo pradžia Lietuvoje nebuvo lengva: užklupta sunkios ligos, atsidūrė reanimacijoje, ištvėrė operaciją, tačiau pakilusi iš patalo sau ir dukrelei kuria gyvenimą iš naujo, ilgėdamasi Ukrainoje likusio sutuoktinio, taip pat mediko. P. Židonio nuotrauka
K. Vintsiunaite sako matanti milžiniškus skirtumus tarp Lietuvos ir Ukrainos medicinos. Nepalyginamai geresnė Lietuvos medicinos įranga, bet lietuviui Lietuvoje patekti pas gydytoją – gerokai sunkiau nei ukrainiečiui Ukrainoje.
„Ukrainos greitosios pagalbos brigados, kur felčeriu dirba mano vyras, į iškvietimus važiuoja gydyti žmonių. Mes, Panevėžio greitoji, galima sakyti, atliekama vežėjų į ligoninę funkciją“, – palygino medikė.
Anot jos, Ukrainoje iš greitosios pagalbos stoties pamainos pradžioje išvažiavęs ekipažas atgal sugrįžta tik pamainos pabaigoje. Visą darbo laiką važinėja iš vienų iškvietimų į kitus: tiria, konsultuoja ligonius, leidžia vaistus, išrašo reikiamus. Tad Krystyną itin stebina, kad čia, Panevėžyje, nuvežęs žmogų į ligoninę, greitosios ekipažas turi laiko sugrįžti į stotį.
„Jau susidūriau, kaip sudėtinga net ir sunkiam ligoniui būti paguldytam į ligoninę. Atvežam į ligoninę, žmogui pastato lašinę, kiek pagerina būklę ir išleidžia namo. Panevėžio greitojoje dirbu dar nepilni trys mėnesiai, o jau pasitaikė atvejų, kad tą patį ligonį vežėme į ligoninę kelis kartus. Beje, vieną ir tą patį žmogų, kuriam tikrai reikia medicinos pagalbos, vežėme jau keturiskart“, – stebisi medikė.
Jai nesuprantama, kodėl pas gydytoją eilėje ligoniui tenka laukti po porą mėnesių. Taip pat keista, kaip jai, susirgusiai itin užkrečiama ir suaugusiesiems pavojinga liga – vėjaraupiais, buvo liepta eiti pas gydytoją į polikliniką, o atėjusios neizoliavo.
Anot jos, Ukrainoje taip susirgus būtų suteikta kitokia pagalba, o ir aplinkiniai būtų saugomi nuo užkrato. Krystyna svarsto, kad tokia tvarka galėjo prisidėti prie to, kad jai, užsikrėtusiai vėjaraupiais, teko atsidurti reanimacijoje, būti operuotai.
Šiuo metu drauge su Krystyna Panevėžyje gyvena iš karo siaubiamos Ukrainos pas ją atvykusi mama Valentina Vintsiunaite.
Ji į Lietuvą atskubėjo dukrai atsidūrus reanimacijoje. Atvykusi prižiūrėti anūkės, Valentina ir pasiliko Panevėžyje.
O Krystynos vyras negali net ir trumpam aplankyti šeimą Lietuvoje. Jis bet kada gali būti pašauktas kariauti. Kol kas jis šaliai tarnauja ne fronte, o dirbdamas greitosios felčeriu.
K. Vintsiunaite stengiasi nežiūrėti televizijos programų, rodančių karo Ukrainoje vaizdus, sutuoktinis ją taip pat saugo pernelyg nepasakodamas, kas vyksta tėvynėje.
Bet kad Ukrainoje baisu – visiems aišku. Parduotuvėse maistas, pasak Krystynos, labai brangus. Tiesa, šalis gauna humanitarinę pagalbą, tad nebadaujama. Nemažai gamyklų nedirba, bet ne todėl, kad būtų karo suniokotos. Vyrams išėjus kariauti, moterims – emigravus, tiesiog nebėra kam dirbti. O mokiniai mokomi nuotoliniu būdu.
„Aš Panevėžyje mažai su kuo bendrauju. Tačiau kartais tenka girdėti, kad ukrainietės neranda darbo. Geriau įsigilinus paaiškėja, kad nedirba todėl, kad uždarbis pernelyg mažas. Nesuprantu tokio požiūrio. Pradėk dirbti, stenkis, tave pastebės ir tikrai gausi ir geresnį atlyginimą, ir geresnį darbą. Tik jau nedejuok“, – įsitikinusi K. Vintsiunaite.
Kita vertus, gyvendama Lietuvoje, Krystyna sako pastebėjusi, kad ir lietuviai mėgsta padejuoti. Anot jos, kol gyveno taikos sąlygomis, ukrainiečiai dejuodavo nedaug – tai optimistų tauta. Be to, ji pastebėjo, kad jei jau susipyko, lietuviai ilgai nešiojasi nuoskaudas.
„Ukrainiečiai – emocingesnė, karštesnė tauta. Rodos, susipyko visam gyvenimui, apsižodžiavo, bet po valandos kitos – atsiprašinėja, gailisi, bemaž ir bučiuojasi. Lietuvoje nei karštų pykčių, kai išsakoma daug skaudžių, bet galbūt ir teisingų žodžių, negirdžiu, kaip suprantu, nebūdinga lietuviams ir aistringai taikytis“, – pastebi K. Vintsiunaite.
Su Lietuvos žmonių aistromis, gal greičiau jų pasekmėmis, greitosios medikams neretai tenka susidurti gelbėjant sužalotuosius po muštynių.
K. Vintsiunaite sako neabejojanti, kad alkoholio mėgėjai vienodi ir Ukrainoje, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje.
O švenčių proga ši greitosios medikė linki ne tik nepadauginti to, kas svaigina, bet ir nepersivalgyti. Patirtis rodo, kad po to švenčių dalyvių laukia sveikatos problemos ir kančios, o medikų – nelengvas darbas.
