Prie Panevėžio apskrities ligoninės pastato. Viršuje centre stovi gydytojas Stanislovas Mačiulis. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

Karas atėjo su 1941-ųjų vasara

Karas atėjo su 1941-ųjų vasara

Tų metų birželio 22-ąją Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Panevėžio krašte prasidėjo chaoso, žiaurumo ir mirčių dienos.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad vokiečių lėktuvai jau pirmąją karo dieną bombardavo karinį Pajuosčio aerodromą. Žinoma, kad Panevėžio valsčiuje sovietai neteko trijų lėktuvų, Rozalimo, Krekenavos ir Raguvos valsčiuose – po vieną. Krekenavos valsčiuje prarado penkis tankus. Apie tai, pasak istoriko, žinoma iš to meto viršaičių pranešimų.

Puldami vokiečiai Ramygalos valsčiuje neteko vieno lėktuvo, Šimonių valsčiuje – vieno tanko.

Pirmųjų karo dienų sumaištyje, anot D. Pilkausko, nuostolių patyrė abi pusės.

Ramygalos valsčiuje liko aštuonios vokiečių tanketės ir pora sovietinių tankų. Traukdamiesi sovietai Krekenavos valsčiuje paliko penkis tankus, dar vieną – Smilgių valsčiuje. Tokiu kariaujančių kariuomenių „palikimu“ negalėjo nepasinaudoti 1941 metų Birželio sukilimo dalyviai…

Praradimai skaičiuoti ne tik technika, bet ir gyvybėmis. Istoriko duomenimis, Panevėžio apskrityje vokiečiai daugiausia saviškių neteko Šeduvos valsčiuje – 19. Vien tik Šeduvoje krito septyni nacių kariai. Prie Krekenavos žuvo penki kariai, du iš jų penktąją karo dieną, penki – birželio 30-ąją.

Po vieną kitą vokiečių karį žuvo ir kituose Panevėžio krašto valsčiuose.

D. Pilkausko pasakojimu, žuvę vokiečiai iš pradžių laidoti netoli kelių. Tik vėliau jų palaikai buvo išgabenti į Vokietiją.

Nelaimės nuojauta

Vieniems okupantams traukiantis ir ateinant naujiesiems, Panevėžio mieste buvo imtasi priemonių situacijai suvaldyti. Specialiai įkurtas Vietinės apsaugos štabas prižiūrėjo, kad neprasidėtų plėšikavimai. Jam vadovavęs pulkininkas leitenantas Antanas Stapulionis buvo išleidęs griežtą įsakymą: plėšikus šaudyti vietoje.

Gydytojas Juozas Žemgulys su žmona Leokadija ir dukterimis Egle ir Živile (Kaunas, 4-asis dešimtmetis).

Vis dėlto apsaugos štabas mieste tebuvo laikina valdžia, sako D. Pilkauskas. Vėliau, kai buvo sudarytas Panevėžio miesto ir apskrities valdžios aparatas, gyvenimas kiek nusistovėjo, tapo ramesnis. Bet iki to laiko karo pradžia Panevėžyje spėjo palikti gilius randus.

Nors tikrieji mūšiai miesto neužgriebė, Antrojo pasaulinio karo mėsmalė įtraukė ne vieną gyvybę.

Kaip primena D. Pilkauskas, mirties šešėlis Panevėžį ėmė gaubti dar karo išvakarėse.

1940 metais keliasdešimt žinomų miesto pedagogų, prekybininkų ir kitų profesijų atstovų sovietų valdžios buvo pasodinti į Panevėžio kalėjimą, dar daugiau – ištremta. Prasidėjus karui, sovietai pamažu traukdamiesi į Rusiją dalį tokių kalinių evakavo į Orenburgo sritį. Laisvėje likusieji pradėjo viešai reikšti savo nuomonę, smerkti sovietinę okupaciją ir tai nulėmė jų likimą. Pasak istoriko, čia dar buvo užsilikę pakankamai okupacinės valdžios atstovų, kad su tuo nesitaikstytų.

Toliau laukė vienas tragiškiausių Panevėžio istorijos puslapių.

Egzekucija miesto pakraštyje

Suimtieji, tarp kurių buvo daug Kupiškio krašto gyventojų, atsidūrė tame pačiame Panevėžio kalėjime. Sovietams priėmus galutinį sprendimą trauktis į Rytus, visus ten kalintuosius nuspręsta sušaudyti.

Muziejininkas neabejoja, jog dabar kiekvienas panevėžietis žino, kas vyko toliau. Kaip ankstų 1941 metų birželio 25-osios rytą į ūkininko Antano Kuzmos žemę netoli Cukraus fabriko atgabenti žmonės iškasė duobę. Kaip prie jos po kurio laiko buvo atvežti suimtieji iš Panevėžio kalėjimo.

„Lengvąja mašina atvyko kariškai apsirengę asmenys, – sako D. Pilkauskas, jog karo metų spauda rašė, neva jie vilkėjo melsva uniforma, nors vėliau paskelbti atsiminimai nelabai sutapo su šia informacija. – Kaliniai buvo suvaryti prie duobės ir sušaudyti. Šaudė lengvąja mašina atvykę asmenys. Žudynių vietoje buvo ir kitų kariškai apsirengusių asmenų, jie saugojo teritoriją ir nieko neprileido.“

Tai įvyko dvi dienos prieš į miestą įžengiant nacistinės Vokietijos daliniams.

Bevardžiame kape nepaliko

Žudynės prie Cukraus fabriko sukrėtė visą miestą. Sušaudytuosius buvo nuspręsta ekshumuoti – savo aukas budeliai tepasivargino užpilti pusmetriniu žemės sluoksniu – ir palaidoti tinkamai.

Tuo, D. Pilkausko teigimu, rūpinosi fabriko administracija. Direktoriaus Balio Dauko nurodymu skirta drobės kūnams suvynioti.

Dalis nužudytųjų, tarp kurių buvo nemažai moksleivių, rasti surištomis rankomis, žiauriai sumušti. Iš viso sušaudyta 19 žmonių ir dauguma jų – Kupiškio apylinkių gyventojai.

Norėdamas įamžinti sovietų žiaurumus, nužudytuosius fotografavo garsus to meto fotografas Jonas Žitkus. 1941 metų gruodžio 8 dieną Panevėžio mergaičių gimnazijoje organizavus atminimo minėjimą, buvo surengta ir jo darbų apie šiuos kraupius įvykius paroda.

Laidotuvės, įvykusios birželio 29-ąją, buvo išties masinės – pagerbti aukų susirinko visas Panevėžys. Juolab kad tądien į kapines lydėta daugiau nei devyniolika karstų. Laidoti ir naktį į birželio 26 dieną Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje nužudyti trys eiliniai panevėžiečiai bei ten pat nukankinti Panevėžio ligoninės medikai.

Praėjus metams po egzekucijos prie Cukraus fabriko, jos vietoje buvo supiltas kalnelis ir pastatytas ąžuolinis kryžius. Aplinkui prisodino medžių, gėlių, iš raudonų plytų sudėliojo Lietuvos herbą.

Sugrįžus sovietams, miestas brangiai sumokėjo už tokį susitelkimą. Ne vienam panevėžiečiui, dalyvavusiam laidotuvių ceremonijoje ar vėliau, šventinant žudynių vietoje iškilusį kryžiui, teko ir kalėti. Bet žmonių atminties represijos neištrynė. Išlaukę sovietmečio dešimtmečius, prasidėjus atgimimui panevėžiečiai atnaujino apleistą simbolinį memorialą, iškėlė naują kryžių. Taip pat padaryta viskas, kad būtų išsiaiškintos visų nužudytųjų pavardės.

Už pareigą nepagailėjo gyvybių

Kaip ir tragedija prie Cukraus fabriko, keturių Panevėžio medikų – trijų gydytojų ir medicinos sesers – nužudymas raudonarmiečių štabo rūsyje tapo vienu baisiausių liudijimų apie bolševizmo terorą Lietuvoje 1941-aisiais.

D. Pilkauskas sako, jog versijų, kodėl buvo nukankinti gydytojai Stanislovas Mačiulis, Antanas Gudonis ir Juozas Žemgulys, yra kelios. Nors turbūt labiausiai prisidėjo visuotinė pirmųjų karo dienų sumaištis.

Tomis birželio dienomis Panevėžio ligoninės medikai dirbo karinės tvarkos sąlygomis su koridoriuje išstatytais sargybiniais. Sužeisti raudonarmiečiai plūdo nenutrūkstančiu srautu – juos vežė net iš Tauragės. Neatmetama tikimybė, kad kartu į ligoninę galėjo patekti ir Birželio sukilimo, siekusio atkurti nepriklausomą Lietuvą, dalyvių. Gali būti, kad gydytojai, vykdę pareigą gelbėti visas gyvybes, savosiomis sumokėjo už pagalbą sužeistiems sukilėliams.

Raudonojo teroro aukų Panevėžyje laidotuvių eisena 1941-ųjų birželio 29 dieną ir joms skirto kryžiaus pašventinimo ceremonija, surengta po metų prie Cukraus fabriko.

Pagal kitą versiją, pretekstu nuosprendžiui tapo drauge su gydytojais dirbusios gailestingosios seselės Zinaidos Emilijos Kanis-Kanevičienės ištartas „greičiau viskas baigtųsi“, suprastas, kaip vokiečių atėjimo laukimas.

„Šie žodžiai galėjo pasiekti ligoninėje gulinčius raudonarmiečius, o tie galbūt pranešė mieste tebebuvusiems sovietų saugumo darbuotojams“, – svarsto D. Pilkauskas.

Kaltininkų nerado

Saugumiečiai, pradėję pasislėpusios medikės paieškas, galėjo apkaltinti gydytojus jos slėpimu. Nors tiksliai nežinoma, ar taip buvo, bet 1941 metų birželio 25-osios rytą jie visi trys buvo suimti ir net neleidus nusivilkti baltų chalatų išvesti į NKGB būstinę Vasario 16-osios gatvėje. Gydytojus, pasak istoriko, varė per visą miestą iškeltomis rankomis – pagal vėliau surinktą medžiagą, ne tik raudonarmiečiai: dalyvavo komjaunuolis J. Jonušas.

Z. E. Kanis-Kanevičienė į saugumą nuėjo pati. Tačiau kolegų neišgelbėjo.

Visų keturių kūnai su kankinimų žymėmis rasti birželio 27-ąją į Panevėžį jau įžengus naciams. Palaidoti medikai, kaip minėta, buvo tą pačią dieną, kaip ir kitos sovietų aukos, o liepą pradėtas tyrimas dėl jų nužudymo.

D. Pilkausko duomenimis, spalį teismo medicinos ekspertai tyrė gydytojų A. Gudonio ir J. Žemgulio palaikus. S. Mačiulio kūno neleido ekshumuoti žmona.

Atgimimo metais ši byla vėl buvo atnaujinta. Tačiau ilgainiui tyrimas sustabdytas nenustačius konkrečių kaltininkų. Istoriko teigimu, liko tik prokuratūros išvados, kad prie žudynių prisidėjo raudonarmiečiai ir sovietinio saugumo darbuotojai.

Pražudyti likimai

Sovietų žvėriškumas Antrojo pasaulinio karo pradžioje kartu su kiekvienu nutrauktu gyvybės siūlu žlugdė ir ateitį, kokia galėjo būti.

Gydytojui S. Mačiuliui mirties dieną buvo tik 48-eri – tiek pat, kiek ir Z. E. Kanis-Kanevičienei. 1939 metais Panevėžio ligoninės Chirurgijos skyriaus vadovas, itin rūpinęsis pagalba onkologiniams ligoniams, buvo gavęs leidimą statyti namą Respublikos gatvėje priešais tuometę berniukų gimnaziją. Naujajame pastate turėjo būti įrengta ir ligoninė. Deja, viską sugriovė sovietų okupacija – dar nebaigtas įrengti namas buvo nacionalizuotas.

Fotografo Jono Žitkaus darytoje nuotraukoje tarp Panevėžio apskrities ligoninės medikų sėdi Antanas Gudonis (pirmoje eilėje, antras iš kairės), Stanislovas Mačiulis (pirmoje eilėje, ketvirtas iš kairės) ir Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė (antroje eilėje iš kairės trečia). Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotraukos

Chirurgas A. Gudonis žuvo nesulaukęs nė 30-ies. 1938 metais su pagyrimu baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, 1941-ųjų balandį ir gegužę jis buvo komandiruotas dirbti į Kupiškį naujokų ėmimo į kariuomenę komisijoje. Likus dienai iki karo pradžios, išvyko į komandiruotę Kaune – į kraujo transfuzijos kursus. D. Pilkausko pasakojimu, medikas į Panevėžį grįžo pėsčiomis jau siaučiant karui.

50-metis buvęs Lietuvos kariuomenės sanitarijos pulkininkas J. Žemgulis, regėjęs ir Pirmojo pasaulinio karo baisumus, visą gyvenimą atidavė chirurgijos mokslams: rašė knygas, skelbė straipsnius, organizavo kursus, dėstė. O prieš pat žūtį gelbėjo gyvybes Panevėžio ligoninėje.

Miestas jam tarnavusių medikų atminimą pagerbė jau tais pačiais 1941 metais pervadindamas Š. Mero gatvę gydytojo S. Mačiulio, A. Kisino gatvę – A. Gudonio, Hercelio gatvę – dr. J. Žemgulio vardu. 1943-iųjų rudenį ligoninės kieme gydytojams atminti buvo atidengtas Bernardo Bučo paminklas.

Sovietmečiu šiuos pagarbos ženklus pasistengta ištrinti, bet nesėkmingai: paminklinis akmuo atgimimo sulaukė paslėptas po žeme, medikų kankinių vardais vėl pavadintos miesto gatvės. Atgavus nepriklausomybę, Kaune, ant buvusio J. Žemgulio namo, atidengta paminklinė lenta, primenanti, kad čia gyveno žymus Lietuvos chirurgas, 1941 metais bolševikų nužudytas Panevėžyje.

 

Faktas

1941 metų vasarą Panevėžyje buvo sudaryta komisija karo nuostoliams įvertinti. Jos nariais buvo draudimo inspekcijos vadovas, Panevėžio apskrities mokesčių inspektorius, Panevėžio statistikos inspektorius, miesto savivaldybės atstovas. Miesto ir apskrities nuostoliai buvo įvertinti 987 346,95 tūkst. litų, iš jų Panevėžio miestui padaryta žala siekė 195 628,50 tūkst. litų. Didžiausia žala padaryta Ramygalos valsčiui – ji įvertinta 182 64,60 tūkst. litų. Kiti valsčiai nukentėjo mažiau.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų