-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Savaitės pradžioje Kembridžo hercogienė Katerina padovanojo būsimajam Britanijos sosto įpėdiniui princui Viljamui jau trečią palikuonį. Trečias kūdikis per septynerius santuokos metus tapo džiaugsmingu įvykiu ir proga švęsti visai karalystei. Tačiau jei atmesime visuotinę sumaištį bei žiniasklaidos dėmesį, pats šeimos pagausėjimo procesas monarchų šeimose niekuo nesiskiria nuo prastuomenės: ar kilmingos damos, ar eilinės moterys, tiek anksčiau, tiek ir dabar ištveria tą patį. Na, beveik.
Suprantama, karalienės gimdydavo komfortiškesnėmis sąlygomis, apsuptos viso būrio pribuvėjų (ir dvasininkų), tačiau tik tuo ir skirdavosi nuo kitų savo epochos moterų.
Viduramžių Europoje nėštumas ir gimdymas laikyti išskirtinai moterišku reikalu, nors didžiausiais specialistais moterų anatomijos bei vaikų atsiradimo klausimais anuomet buvo vyrai – ir dar paprastai vienuoliai. Be jokios abejonės, labiausiai išsilavinęs bet kurios šalies luomas, bet ir niekada neturėjęs (teoriškai) lytinių santykių, nematęs, kaip vyksta gimdymas (įžengti į gimdyvės kambarį vyrams buvo griežtai draudžiama), ir laikęs moters organizmą nevisaverčiu (kadangi „nespėjo“ išsivystyti tokie fiziologiniai požymiai, kaip vyrams). Dauguma tokių teoretikų nuoširdžiai manė, kad visos moterys – antrarūšės būtybės.
O dar viduramžiais visi lyg vienas buvo įsitikinę, jog kūdikio lytį lemia išskirtinai moteris, ir kad ją galima paskubomis pakeisti – kad ir paskutinėmis dienomis prieš gimdymą. Nes jeigu koks nors batsiuvys dar galėdavo susitaikyti su dukters gimimu, tai valdovams toks variantas būdavo nepriimtinas: karaliams buvo reikalingas sūnus, ir taškas!
Karališkasis saliutas naujagimio garbei.
Turbūt nereikėtų stebėtis, kad su viduramžiškomis žiniomis apie moters kūno anatomiją ir supratimas apie tai, kaip išsivysto skirtingų lyčių kūdikiai, irgi buvo viduramžiškas.
Kaip jau minėta, nebūta nė menkiausios abejonės, kad už naujagimio lytį atsakinga jo motina. Todėl tikėta, jog nuo to, ką moteris – ypač karalienė, – mato, valgo, geria, irgi priklauso, kas gims – berniukas ar mergaitė. Tam, kad karališko kraujo moteris pagimdytų sūnų, dar prieš numatomą pastojimą kelias dienas privalėdavo nevalgyti jokių vaisių ar pieno produktų, o kimšti vien… prieskonius.
Jeigu, nepaisant visų pastangų, susilaukti palikuonio nepavykdavo, egzistavo užtikrintas būdas išsiaiškinti, kas iš potencialių tėvų dėl to kaltas. Procesas vykdavo taip: moteris ir vyras atskirai nusišlapindavo į molinį puodą, į kiekvieną jų įberdavo vienodą kiekį kviečių sėlenų – bet ne per daug, kad puodų turinys liktų skystas, – tada uždengdavo ir leisdavo pastovėti 10 dienų ir 10 naktų. Kurio puode atsirasdavo nedidelių kirmėlaičių, tas ir būdavo kaltas dėl nevaisingumo. Jei abu puodai likdavo švarūs, pora galėdavo susilaukti vaikų – kai tam bus Dievo valia.
Ar ir karalių vaisingumas būdavo tikrinamas tokiais eksperimentais, istorija nutyli. Greičiausiai ne, nes vien tokie gandai galėjo sužlugdyti ištisas dinastijas. Bet jeigu valdovė arba monarcho sutuoktinė viską „padarydavo teisingai“ ir imdavo ryškėti jos delikati būklė, prasidėdavo kitas, ne ką mažiau įdomus etapas.
Kadangi karališkosios giminės pratęsimas buvo gyvybiškai svarbus reikalas – nei daugiau, nei mažiau valstybės stabilumo garantas, – besilaukiančioms karalienėms tekdavo ištverti aibę ritualų, kad tik niekas nepakenktų būsimam palikuoniui. Jei pavyks, motinai irgi, bet tai jau nebuvo prioritetas.
Tikslios statistikos niekas nežino, tačiau istorikai daro prielaidą, jog viduramžių Europoje mirdavo kas trečia vaisingo amžiaus moteris. Koks procentas jų mirdavo dėl nėštumo komplikacijų arba gimdydamos, nustatyti taip pat neįmanoma, tačiau jis tikrai nebuvo menkas. Gimdymas kėlė tokį didelį pavojų, kad kilmingoms damoms net buvo įprasta surašyti testamentą.
Likus kelioms savaitėms iki svarbiosios dienos, kiekviena karalienė dalyvaudavo specialiose mišiose, prašydavo Dievo palaimos artėjančiame išbandyme. Paskui būsima motina būdavo palydima į specialią gimdyvės menę.
Nuo tos akimirkos joks vyriškis – nei sutuoktinis, nei gydytojas ir net dvasininkas į tuos kambarius nebuvo įleidžiamas.
Visus langus aklinai uždangstydavo, palikdavo vieną, kurį retkarčiais praverdavo įleisti šviežio oro gurkšnį, mat ryški dienos šviesa laikyta pernelyg pavojinga būsimai motinai. Kambarių sienas nukabinėdavo kilimais ir gobelenais, vaizduojančiais įvairias „raminamo pobūdžio“ scenas, kad tik gimdyvė pernelyg neįsiaudrintų ir nepakenktų kūdikiui. Grindis nubarstydavo aromatingais žolynais – ir malonesnei atmosferai, ir kad nebūtų nereikalingo triukšmo.
Kitaip tariant, kol būsimo karališko kūdikio motina jį išnešiodavo (nors turbūt tiksliau būtų sakyti „išgulėdavo“), jai pačiai būdavo sudaromos sąlygos, maksimaliai artimos sąlygoms įsčiose.
Esminis šiuolaikinių ir anų laikų gimdyvių – karalienių ir ne karalienių, – skirtumas buvo higiena.
Net turtingiausių, progresyviausių valstybių valdovės gimdydavo pagal nūdienos standartus antisanitarinėmis sąlygomis. Infekcijos po gimdymo buvo plačiai paplitusios ir visada baigdavosi motinos, o neretai ir naujagimio mirtimi.
Būtent dėl to mirė trečioji iš šešių liūdnai pagarsėjusio Anglijos karaliaus Henriko VIII žmona Džeinė Seimur. Tiesa, jau spėjusi padovanoti karūnuotam sutuoktiniui ilgai lauktą įpėdinį.
Išvengti tokių tragedijų būdas buvo. Ir, kaip manyta, garantuotas – gėrimas iš plaktų kiaušinių, grietinėlės, avižų ir vyno. Kovoti su infekcijomis toks abejotino skonio kratinys vargu ar padėjo, nebent vynas kiek apmalšindavo skausmą.
Jos Didenybė Elžbieta II apie visų savo įpėdinių – nesvarbu, kelinti eilėje į sostą jei būtų, – sužino pirmoji.
Apmaudžiausia tai, kad net ir tuo atveju, jeigu karalienei pavykdavo išgyventi gimdymą ir padovanoti sutuoktiniui bei karalystei įpėdinį, tuo išbandymai nesibaigdavo.
Naujagimis nedelsiant būdavo pristatomas pavaldiniams ir iškilmingai krikštijamas. Tada džiaugsmingai progai paminėti organizuojami riterių turnyrai, teatralizuoti vaidinimai ir masiniai pasilinksminimai. Šiose iškilmėse pagal šimtmečius galiojusią tradiciją galėdavo dalyvauti absoliučiai visi, įskaitant paskutinį karalystės vargetą. Tačiau pagrindinė šventės kaltininkė būdavo priversta dar šešias savaites slėptis nuo pašalinių akių. Grįžti prie savo karališkųjų pareigų gimdyvė galėdavo tik po specialaus „apsivalymo“ bažnyčioje.
Žinant, koks nemalonus ir išties purvinas tais laikais būdavo gimdymo procesas, bet koks apsivalymas turbūt būdavo į naudą.
Sunku tuo patikėti, bet iki pat XVII amžiaus vidurio Anglijos karalienės gimdė be gydytojo pagalbos. Tam jos turėjo nedidelę armiją pribuvėjų, auklių, freilinų ir kitų kuo nors galinčių prisidėti moteriškių.
Pagrindinis vaidmuo, suprantama, tekdavo pribuvėjoms. Joms taikyti griežčiausi reikalavimai. Pribuvėja privalėdavo įrodyti, jog turi pakankamai žinių (tai yra pateikti sąrašą damų, sėkmingai pagimdžiusių jų priežiūroje) ir kad niekada nebuvo susijusi su jokia nepadoria ar neteisėta veikla – būsimo sosto paveldėtojo gimimo bet kam juk nepatikėsi.
Dar kiekviena pribuvėja, uždėjusi ranką ant Biblijos, turėdavo prisiekti, kad nebandys iš gimdyvės menių slapta išnešti tokių vertingų daiktų, kaip bambagyslė ar placenta. O pagunda galėjo būti didelė, nes abi jos laikytos neįkainojamais magiškų eliksyrų komponentais.
Pirmuoju sutuoktiniu, dalyvavusiu žmonai gimdant, tapo karalienės Viktorijos vyras princas Albertas. Pati monarchė tam visiškai neprieštaravo ir netgi užrašė dienoraštyje: „Neįmanoma būtų buvę rasti geresnės, išmintingesnės, išmanesnės ir ramesnės gailestingosios sesers.“
Viktorijos epochoje gydytojams vyrams jau buvo leidžiama dalyvauti karališkuose gimdymuose. Bet tik su viena sąlyga: medikams griežčiausiai drausta žiūrėti į pacientę. Liesti – taip, bet tik ne žiūrėti.
Po pilietinio karo, Oliverio Kromvelio valdymo ir Stiuartų restauracijos, kai į sostą buvo pasodintas nukirsdintojo Karolio I sūnus, Britanijos monarchai jau nebebuvo taip dievobaimingai garbinami. Besąlygiškas pavaldinių patiklumas tarsi išgaravo. Nebepakakdavo vien parodyti jiems kūdikį – dar reikėdavo ir įrodyti, kad jis tikrai karališko kraujo, taigi vertas paveldėti sostą.
Toks skeptiškas požiūris labai praversdavo, jei neįtikdavo pats monarchas. Tuo savo kailiu įsitikino paskutinysis iš Stiuartų – Jokūbas II, užsitraukęs didžiosios šalies dalies nemalonę dėl aršios katalikybės.
Kai atėjo metas Jokūbo antrajai žmonai Marijai gimdyti (iki tol karalius jau buvo spėjęs susilaukti dviejų dukterų, tačiau gimus sūnui pirmenybė užimti sostą būtų perėjusi jam), visa šalis ūžė nuo gandų, kad karalienė visai ne nėščia. Neva Anglijos liaudį norima apgauti per paslėptas duris karalienės lovos galvūgalyje į karališkuosius kambarius atnešus svetimą kūdikį.
Kiti „autoritetingi“ šaltiniai tvirtino užtikrintai žiną, kad karalienė jau pagimdė – ir vaikas buvęs negyvas. Taigi naujagimius teko sukeisti: kūnelį išnešti lovos šildyklėje, panėšėjusioje į didelę keptuvę su dangčiu, o gyvą vaiką įnešti pro jau minėtą slaptą įėjimą.
Siekinat padaryti galą paskaloms, stebėti gimdymo buvo nutarta į rūmus pakviesti 42 gerbiamiausias to meto asmenybes. Kad būtų autoritetingų liudytojų, jog reikiama karalienė tikrai susilaukė kūdikio.
Sumanymas atrodė neblogas, bet niekuo nepadėjo: liaudis taip ir nepatikėjo Jokūbą II susilaukus sūnaus. Nors netrukus tai jokios reikšmės nebeturėjo – nepatenkinti pavaldiniai išvertė monarchą iš sosto (gerai dar, kad galvą ant pečių paliko) ir į sostą pasodino jo vyriausiąją dukterį iš pirmosios santuokos Mariją Stiuart.
Kaip bylojo krikščioniškas tikėjimas, gimdymo skausmai buvo atpildas už pirminę nuodėmę. Kažkam turbūt ir anuomet kilo klausimų, kodėl už vieną prakąstą obuolį tenka atgailauti visai moterų giminei, bet fakto tai nekeitė: gimdyti kančiose tekdavo visoms moterims, nepriklausomai nuo socialinio statuso. Kol karalienė Viktorija, laukdamasi savo aštuntojo iš devynių vaikų, princo Leopoldo, 1853-iųjų balandį pasiryžo išbandyti anesteziją chloroformu.
„O, palaimintasis chloroformas! – vėliau žavėsis monarchė. – Suteikiantis begalinės ramybės ir nuostabus!“
Su tokia Jos Didenybės nuomone sutiko anaiptol ne visi – visgi gimdyvės kančių palengvinimas kirtosi su bažnyčios mokymu. Laimė, Viktorija nebuvo iš tų, kas lengvai atsisako savo nuomonės. Tad, sekdamos jos pavyzdžiu, labai greitai ir kitos kilmingos damos pradėjo reikalauti iš gydytojų chloroformo.
Medikai neprieštaravo – netgi leisdavosi į nedidelius eksperimentus siūlydami gimdyvėms, be chloroformo, dar išbandyti ir opiumą ar net kokainą. Na, o moterims, kurios išvis netroško turėti ką nors bendro su nuosavų vaikų gimimu, gydytojai suplakdavo ypatingą kokteilį su morfinu. Tas sukeldavo būklę, vadinamą „prieblandos miegu“ – pacientės išlikdavo sąmoningos, bet nejusdavo skausmo arba neprisimindavo jį patyrusios. Deja, mišinio būta tokio galingo, kad kai kurios gimdyvės išvis nieko nebeprisimindavo – jas ištikdavo amnezija. Kitas kamuodavo haliucinacijos, dar kitos imdavo taip siautėti, kad tekdavo rišti prie lovos.
Skelbimas apie karališkojo naujagimio atėjimą į pasaulį prie Bakingemo rūmų vartų irgi privalomas ritualas. Tik dabar jau niekas nebesivargina ranka rašyti jo teksto.
Iki pat 1936-ųjų, kai pasaulį išvydo dabartinės Britanijos valdovės pusseserė Aleksandra, karališkuose gimdymuose Anglijoje privalėdavo dalyvauti vidaus reikalų ministras. Kokiu tikslu – sunku pasakyti. Bet tikrai ne tam, jog įsitikintų monarchų palikuonių „autentiškumu“, nes politikas visada likdavo už durų.
1948 metais šiai tradicijai galą padarė Elžbieta II – prieš pat gimstant princui Čarlzui.
Pati karalienė gimė atlikus Cezario pjūvį. Apie tai labai delikačiai rašyta net laikraščiuose: „Hercogienė pagimdė dukterį atlikus būtiną procedūrą.“
Karališko kraujo vaikams pavardės nereikalingos – jie turi titulus. Tačiau dabar Britaniją valdanti Vindzorų dinastija išimtis, nes jos atstovai oficialiai naudoja ir šeimos, tai yra Elžbietos II sutuoktinio princo Filipo, Edinburgo hercogo, vardą – Vindzorai-Mauntbatenai. O princas Viljamas su sutuoktine išvis turi galimybę pasirinkti net iš keturių pavardžių: Vindzorai, Mauntbatenai, Velsai (pagal princo tėvo, Čarlzo, titulą) arba Kembridžai.
Kaip žinoma, karališkieji palikuoniai turi daugiau nei vieną vardą – dažniausiai tris keturis (pavyzdžiui, princo Viljamo pirmagimis 4-metis princas Džordžas iš tikrųjų yra Džordžas Aleksandras Lujis, jo sesutė – Šarlotė Elžbieta Diana). Tačiau jie viešai skelbiami labai retai, o pirmą kartą – naujam karališkosios šeimos nariui tik gimus.
Tą pačią dieną prie Bakingamo rūmų pastatomas stendas su specialiu skelbimui. Anksčiau jis rašytas ranka. Dabar šią tradiciją sunaikino spausdintuvai, bet gimdymą priėmusių gydytojų parašai liko.
Nauja, jau XXI amžiaus tradicija tapo apie džiaugsmingą įvykį pranešti Britanijos karališkosios šeimos paskyrose socialiniuose tinkluose. Monarchija gal, daugelio nuomone, ir atgyvenusi institucija, bet nuo modernių vėjų stengiasi neatsilikti.
Artimiesiems apie vaikelio gimimą pranešama irgi tam tikra, nuo seno galiojančia tvarka: iš pradžių apie tai sužino vyriausieji karališkosios šeimos atstovai, tada – nekarūnuotojo gimdytojo tėvai, o pati pirmoji visada informuojama Jos Didenybė karalienė Elžbieta II. Ji pirmoji sužino ir naujagimio vardą, kai dėl jo galutinai apsisprendžiama.
Kita tebepuoselėjama tradicija – karališkasis saliutas: 41 salvė Gryn parke ir 62 – Taueryje. Ant visų valstybinių pastatų, gynybos ministerijos objektų ir karo laivuose būtinai iškeliamos vėliavos.
O štai britų karališkosios šeimos kūdikių krikštynų paprotys šiandien daug ką verčia gūžčioti. Esmė tai, kad prabangus nėriniuotas drabužis yra tiksli kopija apdaro, pasiūdinto dar 1841 metais karalienės Viktorijos vyriausiosios dukters Marijos, būsimo Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo – bene pagrindinio Pirmojo pasaulinio karo kurstytojo, – motinos krikštynoms. Nuo tada apeiginį apsiaustą vilkėjo jau mažiausiai 62 karališkieji kūdikiai. Nežinia, kodėl šiam konkrečiam drabužiui teikiama tokia garbė, bet nė viena tradicija juk nėra nepakeičiama.
Daugybę šimtmečių karališkieji gimdymai vykdavo namuose (pilyse, rūmuose). Karalienė Elžbieta II gimė savo senelių iš motinos pusės namuose Londone. Jos sosto paveldėtojas princas Čarlzas – Bakingamo rūmuose, princo sesuo Ana – Klarens Hauze, karališkojoje rezidencijoje Londone. Ką tik tėvu trečiąkart tapęs princas Viljamas, motinai princesei Dianai užsispyrus, buvo pirmasis būsimas karalius, gimęs ligoninėje. Tai tapo nauja tradicija.
Princesė Diana sulaužė ir dar vieną paprotį – sosto įpėdinius auginti medžiaginiuose vystykluose. Ji pirmoji pradėjo pirkti vienkartines sauskelnes.
Oficialiai kur nors tarnaujantys Britanijos princai, gimus palikuoniui, gauna dviejų savaičių mokamas tėvystės atostogas. Bet tokia tvarka galioja tik nuo 2003 metų. Kai gimė princas Čarlzas, jo tėvas hercogas Filipas žaidė skvošą.
Karališkieji kūdikiai paprastai turi iki 6 krikšto tėvų (mažasis princas Džordžas jų turi 7, princesė Šarlotė – 5). Šeimos nariai būti krikštatėviais negali.
Per pastaruosius 58 metus Britanijos karališkosioms šeimoms gimdavo tik po du vaikus. Iki dabar. Tiesa, ar princas Viljamas su žmona nuspręs sekti senelės Elžbietos pavyzdžiu ir ryžtis ketvirtajam įpėdiniui, parodys laikas.
