Kai grojant spurda širdis

Kai grojant spurda širdis

Panevėžietės, profesionalios valtornininkės Indrės Kuleševičienės visas gyvenimas sukasi apie muziką: ji ir tenkina smalsumą, ir džiugina, ir nuramina geriausiai.

Indrės pažintis su muzika įvyko dar 1994 metais – tuo metu ji mokėsi trečioje klasėje. Į Dembavos pagrindinę mokyklą tąkart atvyko du muzikos mokytojai rinkti mokinių į pučiamųjų muzikos būrelį.

„Nei mano tėvai, nei mano giminė nėra susijusi su muzika. Tad buvo įdomu sužinoti, apie ką čia ta pučiamųjų muzika kalba“, – dabar pasakodama šypsosi Indrė Kuleševičienė.

Retas derinys. Kaip tik tokius žodžius – „valtorna ir moteris – be galo retas derinys“ – panevėžietei ištarė pirmasis muzikos mokytojas, nepaisant nieko nesuabejojęs jos instrumento pasirinkimu ir taip išugdęs retą talentą.

Viską nulėmęs sprendimas

Taip prasidėjo panevėžietės išilginės fleitos pamokos pas gerbiamą muzikos mokytoją Alvydą Alijošaitį. Prisimena, jog iš pradžių buvo sunku net išmokti taisyklingai sudėti lūpas ir pūsti, tad teko kantriai išstudijuoti grojimo pučiamuoju muzikos instrumentu pagrindus, taisyklingą kvėpavimą.

Indrei perėjus į ketvirtą klasę, mokytojas A. Alijošaitis jau neabejojo mergaitės potencialu. Tad pasiūlė iš Dembavos važinėti pas jį į pamokas Panevėžio muzikos mokykloje.

Kelionė autobusu iki Panevėžio miesto centro užtrukdavo vos ketvirtį valandos, tačiau tuomet dešimtmetei muzikantei, iki tol kasdien kulniuodavusiai tik iki mokyklos, nuo namų nutolusios apie dešimt minučių, ir atgal, teko nemenkas iššūkis pradėti važinėti į miestą.

„Tėvai ilgokai svarstė, ar ne per anksti, ar jie gali mane išleisti vieną važiuoti viešuoju transportu, kai po visų pamokų muzikos mokykloje grįžti namo jau sutemus. Ačiū jiems, kad išleido ir dabar esu, kas esu“, – šypteli profesionali valtornininkė.

Retas derinys

Alvydas Alijošaitis yra trombonininkas, bet muzikos mokykloje mokė ir vis dar moko gabius jaunus žmones groti įvairiais variniais pučiamaisiais instrumentais.

I. Kuleševičienė puikiai prisimena savo pirmąją pažintį su valtorna. Iki tol nė nebuvo girdėjusi profesionalaus atlikimo variniu pučiamuoju instrumentu, tad kai atėjo metas muzikos mokykloje išsirinkti instrumentą, su kuriuo gros, pedagogas įdavė į rankas knygą ir liepė rasti savąjį.

Toje knygoje ji pirmą kartą ir pamatė užsispyrėlę valtorną – susuktą, išskirtinį muzikos instrumentą.

„Iš karto ja susižavėjau, – prisipažįsta Indrė. – Buvau labai jauno amžiaus, bet, kiek prisimenu, mokytojas tada pasakė: „Na, pabandome, bus labai įdomu. Valtorna ir moteris – be galo retas derinys.“

Pasak I. Kuleševičienės, tuo metu Lietuvoje variniais pučiamaisiais instrumentais moterys išvis nelabai grojo, tai nebuvo populiaru. Bet Indrę sužavėjo mokytojo A. Alijošaičio mokėjimas sudominti, suprantamai ir lengvai perteikti instrumento valdymo subtilybes.

„Būtent jam liksiu dėkinga visą gyvenimą – tokių nuostabių pedagogų, kaip jis, Lietuvoje nėra daug“, – gražių žodžių pirmajam mokytojui negaili buvusi auklėtinė.

Tarsi prilipo

Šiandien ir pati I. Kuleševičienė ne tik pripažinta muzikė, bet ir mokytoja. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji būsimuosius Lietuvos scenos šviesulius moko unikalaus pučiamojo instrumento grojimo paslapčių. O tąkart tik paėmusi valtorną į rankas suprato, kur papuolusi.

„Nors savo pirmąją valtorną gavau rusišką, viengubą, nelakuotą, kuri yra gerokai lengvesnė už dabartinį mano instrumentą, tačiau ją išlaikyti tegalėdavau penkias minutes. Dažnai reikėdavo prisėsti atgauti jėgas“, – šypsosi muzikė.

Indrė su vyru, Lietuvos kariuomenės muzikantu vyresniuoju seržantu specialistu Edvardu Kuleševičiumi.

Kasdien praktikuodamasi, mergaitė įgavo vis daugiau jėgų ir įgūdžių. Tad kai baigė keturias klases Dembavos pagrindinėje mokykloje, tas pats mokytojas A. Alijošaitis pakvietė mokytis Panevėžio konservatorijoje, dabar Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.

Šeštoje klasėje valtornininkė dalyvavo savo pirmame respublikiniame J. Pakalnio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkurse. Anot Indrės, visi kraipė galvas, kaip nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo mergaitė išlaiko tokį didelį instrumentą. „O man net į galvą nebeateidavo, kad valtorna yra sunki, – gūžteli. – Ji prie manęs tarsi prilipo ir nebejaučiau jokio diskomforto nei ją laikydama, nei su ja grodama.“

Dabar grojimą valtorna I. Kuleševičienė vadina ne darbu, o gyvenimo būdu.

„Kai mokiausi Panevėžio konservatorijoje, jau tada mokytojai stebėdavosi: jei visa klasė „plaudavosi“ iš pamokų ir bėgdavo kuo toliau nuo mokyklos, aš eidavau groti į mokyklos apatinį aukštą, kur tuo metu buvo varinių pučiamųjų instrumentų klasės, – pasakoja Indrė. – Jei kas tada manęs paklausdavo, koks yra mano hobis, nė negalvojusi atsakydavau: groti valtorna!“

Tobulėjo nuotaikingoje aplinkoje

Visgi muzikė atvira: jos gyvenime buvo įvairiausių akimirkų – taip pat ir tokių, kai grojimas nebedžiugino.
„Paauglystė, naujos mokymosi įstaigos, nauji mokytojai… Visa tai darė įtaką mano grojimui. Ne visi pedagogai rado kelią į mano širdį“, – pripažįsta valtornininkė.

Bet galų gale, perėjusi tam tikrus etapus, Indrė sako ir pati supratusi, ko jai tikrai reikia, ko ji nori.
Ypač kai vos trylikos buvo pakviesta groti solo tuomečio Panevėžio miesto orkestro „Panevėžio garsas“ dirigento Remigijaus Vilio. Nuo tada Indrė tapo šio kolektyvo dalimi.

„Man patiko be galo šilta orkestro atmosfera. Jautėsi, kad jis labai vieningas, daug linksmų žmonių, daug geros nuotaikos, juoko. Nors orkestrantai daug ir sunkiai dirbdavo, kad paruoštų kūrinius, bet per pertraukas jie tiesiog persimainydavo ir savo sąmojais užliedavo visą orkestrinę“, – prisiminusi juokiasi muzikė.

I. Kuleševičienė sako nesumeluosianti, jog valtornų grupės koncertmeisteris Algis Bukauskas – bene linksmiausias žmogus Panevėžyje. Jis nuolat įkvėpdavo mėgautis grojimu, davė Indrei labai daug vertingų pamokų.
„Visi orkestrantai mane laikė lyg dukra, stebėjo mano muzikinį tobulėjimą ir tolesnį muzikinį kelią. Visada buvo malonu ir gera ateiti į šio orkestro repeticijas, kartu koncertuot“, – sako pripažinta valtornininkė.

Teko ir paskutinius centus skaičiuoti

2001 metais respublikiniame Juozo Pakalnio pučiamųjų ir mušamųjų konkurse talentingoji I. Kuleševičienė laimėjo 1-ąją vietą. Tais pačiais metais ji triumfavo ir tarptautiniame valtornininkų konkurse Latvijoje. Tad jaunąją muzikę iš karto pastebėjo tuo metu Lietuvoje bene žymiausias valtornų mokytojas Vilimantas Vitartas ir pakvietė mokytis į Vilniaus konservatoriją.

Indrė neslepia turėjusi daug abejonių dėl kraustymosi į sostinę, tačiau V. Vitartas kasdien skambindavo jos šviesaus atminimo mamai, įtikinėdamas, kad tik pasimokiusi Vilniuje mergaitė įstos į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Taip dar tik septyniolikos, baigusi dešimt klasių Panevėžio konservatorijoje, panevėžietė iš mažo Dembavos kaimo patraukė į spartų gyvenimo ritmą diktuojantį Vilnių.

Prisipažįsta, jog ten gyvenimas jos nelepino.

„Buvo sunku keltis penktą valandą ryto, kad šeštą išvažiuočiau iš bendrabučio Baltupiuose, o septintą valandą jau būčiau prie konservatorijos. Tuo metu Vilniaus konservatorijos patalpos buvo beveik priešais Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatą – Didžiojoje gatvėje. Kadangi tai miesto centras, patalpos nebuvo didelės, tad klasių saviruošai nebūdavo daug. Jas turėdavau užsiimti nuo ankstaus ryto“, – prisimena muzikė.

Anot jos, be galo sunku buvo be tėvų šalia, o ir pragyventi atrodė sudėtinga.

„Pamenu, kartą savaitgalį norėjau grįžti į namus, bet trūko 10 centų autobuso bilietui. Ir negrįžau. Tėvai padėjo, kiek galėjo. Niekada nieko neprašiau pagalbos“, – sako Indrė.

Indrės pirmasis muzikos būrelis. Kairėje – mokytojas A. Alijošaitis, šalia – pati būsimoji valtornininkė.

Nugalėjo visus vyrus

Tačiau pamažu viskas keitėsi. Dar besimokydama Vilniaus konservatorijoje I. Kuleševičienė ėmė gauti pasiūlymų koncertuoti už tikrus honorarus. Vėliau, įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ir siūlymą kurį laiką padirbėti M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje iliustratore. Jau po pirmojo kurso savarankiška mergina vasarai trims mėnesiams išvažiavo užsidirbti į Angliją.

„Tuo metu lito ir svaro kursas buvo labai palankus, tad užsidirbau visų ateinančių mokslo metų pragyvenimui! Gerai, kad tada mokslas buvo nemokamas“, – nusijuokia Indrė. Ir čia pat nustebina netikėtu prisipažinimu: pasirodo, jos siekiamybė visada buvo groti kariuomenės orkestre.

Žodis kariuomenė merginai asocijavosi su tvarka, drausme, teisingumu, pareiga savo šaliai.

„Vaikystėje svajojau tapti policininke, o kariuomenė nuo policijos nelabai skiriasi, – juokiasi muzikė. – Dar dvyliktoje klasėje dalyvavau atrankoje į Krašto apsaugos savanorių orkestrą. Po konkurso mane pasikvietė dirigentas ir sako: „Kai baigsi mokyklą, tada ateik.“

Tačiau kol Indrė baigė mokslus, įvyko pertvarkymas ir iš pučiamųjų orkestro padarė bigbendą. O valtornomis, kaip žinoma, bigbende negrojama.

„Bet nieko, sulaukiau savo šanso, – šypsosi muzikė. – Trečiame kurse sužinojau apie skelbiamą konkursą Lietuvos kariuomenės orkestre ir, nugalėjusi visus vyrus, jį laimėjau!“

Muzikantų meka

Jau būdama Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantė, išėjusi trijų mėnesių bazinius kario kursus Rukloje, I. Kuleševičienė netikėtai gavo pasiūlymą išvažiuoti į Norvegiją pagal „Erasmus“ studentų mainų programą. Kadangi dirbo Lietuvos kariuomenės orkestre, turėjo nemažai vargo, kol įtikino vadovybę išleisti ją mokytis užsienyje,

„Dėl to liksiu be galo dėkinga tuometiniam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vadui brigados generolui Raimundui Vaikšnorui. Kai mano visur siuntinėjami raštai, kad noriu važiuoti mokytis muzikos, o ne karo paslapčių, atrodė, nieko nepeš, jis man pasakė: „Jei žmogus nori mokytis – nesvarbu ką, – aš visada už“, – prisimena Indrė.

Taip ji pateko pas garsiausią pasaulyje valtornos profesorę Froydis Ree Wekre Norvegijos muzikos akademijoje Osle.

Norvegija, pasak panevėžietės, dėl aukšto mokymo lygio ir, žinoma, dėl atitinkamų atlyginimų, muzikantams yra tikra traukos šalis.

„Visi pagrindiniai orkestrai turi muzikantų užsieniečių. Ir netgi neretai šie užima aukščiausias pozicijas savo instrumentų grupėse“, – tvirtina Indrė.

Puikus to pavyzdys – lietuvis valtornininkas profesorius Julius Pranevičius, ilgą laiką buvęs Norvegijos radijo simfoninio orkestro valtornų grupės koncertmeisteriu, o šiuo metu dėstantis Norvegijos muzikos akademijoje valtornos specialybę.

Pasak I. Kuleševičienės, Norvegijoje orkestrų skelbiamuose konkursuose į vieną vietą taikosi nuo 50 iki 200, tad nenuostabu, jog iš tiek dalyvių laimi tik geriausi.

Norvegijos muzikos akademijoje dėsto pačio aukščiausio lygio dėstytojai, o klasių saviruošai be galo daug – įstaiga driekiasi per penkis aukštus.

„Kas man labiausiai patiko, jog pačiame apatiniame aukšte yra pirtis! – juokiasi Indrė. – Kaip būdavo nuostabu po ilgos dienos į ją nueiti… Po to galėdavau dar kelias valandas mokytis.“

Bet, kaip sako panevėžietė, visi geri dalykai kada nors baigiasi. Pasimokius Norvegijos muzikos akademijoje trumpiausią įmanomą laikotarpį – nes kariuomenė išleido tik pusei metų ir su pažadu grįžti dirbti į jos orkestrą, – atėjo metas pakuotis valtorną kelionei į Lietuvą.

Indrė su savo pirmuoju orkestru „Panevėžio garsas“. Dirigentai Remigijus Vilys ir Pietas Visseris, Olandija.

Galimybių ribos dar nepasiekė

Nors atstovaujanti jaunajai muzikų kartai, I. Kuleševičienė jau daugybės prestižinių Lietuvos ir tarptautinių pučiamųjų konkursų laureatė, prezidento Valdo Adamkaus apdovanota už Lietuvos garsinimą. Todėl ji nuliūsta kas kartą iš studentų išgirdusi, kad tie jau pasiekė savo galimybių ribas ir geriau pagroti negalėtų. Indrės apgailestavimu, tokie žmonės sustoja net nepradėję siekti.

„Aš mokiausi ir vis dar mokausi. Kiekvieną dieną“, – sako išskirtiniu talentu apdovanota valtornininkė.

I. Kuleševičienė visada grojo savo malonumui, todėl svarsto, jog būtent dėl to pavyko kažką pasiekti. Anot jos, pagrindinis muzikanto tikslas – suvirpinti klausytojo širdį: „O iki tol turi susijungti su Visatos centru ir virpėti pats, kad galėtum skleisti bangas, kurios pasiektų galutinį tikslą – publiką.“

Muzikė įsitikinusi: užkoduota sėkmė slypi kiekviename žmoguje. Tik ne kiekvienas, deja, sugeba ją atskleisti.
Indrės manymu, ji turėjo galimybę atsiskleisti ją supančių žmonių dėka – šeimos, be galo šviesaus atminimo mamos, kuri visada palaikydavo, išklausydavo, nuramindavo po nepavykusio pasirodymo, nors ir nieko nesuprato apie muziką.

„Žmogaus asmenybė susiformuoja ne per vieną dieną. Manau, smalsumas yra svarbiausia savybė muzikantui, norinčiam ka nors pasiekti muzikos pasaulyje. Smalsumas – tai dalyvavimas savo instrumento meistriškumo kursuose, stengimasis išlipti iš komforto zonos, profesionalių kolektyvų kūrinių klausymasis, analizavimas, nuolatinis profesionalių muzikos atlikėjų klausymasis ir stengimasis kopijuoti, – vardija pašnekovė. – Tik susirinkę visus perliukus iš kitų, mes susikursime unikalius save.“

Siųsti išbandymai

Pasak I. Kuleševičienės, per visą gyvenimą neįmanoma pergroti visų sukurtų kompozicijų savo instrumentui. Neįmanoma ir išmokti groti taip, kad koncerte viskas skambėtų lygiai taip pat, kaip repeticijoje. Nes muzika lanksti yra neaprėpiama.

„Muzika turi rėmus, bet jie – lankstūs, – aiškina Indrė. – Dėl to koncertinis atlikimas visada žavus, nes niekada nėra visiškai toks pat.“

Prieš bemaž penkiolika metų valtornininkė patyrė sudėtingą operaciją. Pusę metų negalėjo groti dėl nupjautų lūpų nervų. Bet pasveikusi perlipo per save ir sugebėjo grįžti į sceną.

Praėjusiais metais Indrės vėl laukė išbandymas – dar viena sunki operacija, šįkart žandikaulio. Tačiau stebuklingai grojanti ir toliau.

Panevėžietė sako nė nenorinti įsivaizduoti, ką darytų be muzikos, nes ji – visas pasaulis.

„Dėkoju Aukščiausiajam, kad leidžia man ir toliau tobulėti šiame nuostabiame muzikės kelyje“, – šypteli Indrė, ne kartą įsitikinusi, kokia sunki gali būti pučiamųjų instrumentų muzikanto kasdienybė.

„Per daug vakar ar užvakar grojai, lūpos bus vis dar pavargusios, neatsigavusios, įsitempusios. Tad nebus ištvermės išgroti kūrinį, ilgesnę frazę. Lūpos greitai pavargs, nes raumenys yra nepailsėję. Per mažai pailsėjai, blogai miegojai – kūnas bus pavargęs, bus nestipri oro srovė, tad negalėsi pagroti kokybiško minkšto piano ar kokybiško forte. Prieš pasirodymą kelias dienas grojai nepakankamai – lūpų ir kūno raumenys bus atpratę nuo krūvio, tad nebūsi užtikrintas ar paimsi reikiamas natas“, – didžiausius iššūkius vardija valtornininkė.

Iš prezidento Valdo Adamkaus rankų – padėkos raštas jaunajai muzikantei už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą.

Geriausia tarp geriausių

Didžiausiu savo karjeros išbandymu I. Kuleševičienė laiko dalyvavimą konkurse į laisvą valtornos vietą Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre 2016 metais. Tuo metu ji sukosi lyg voverė rate: vienas renginys su Lietuvos kariuomenės orkestru vijo kitą, mokė vaikus muzikos mokykloje, buvo koncertmeisterė iliustratorė keliuose ansambliuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dalyvavo įvairiausiuose konkursuose su medinių pučiamųjų kvintetais, dirbo prie projekto „Darbai ir dyvai“ su Rolandu Kazlu. Repeticijos trukdavo iki vėlyvo vakaro, o grįžus namo laiko likdavo tik pavalgyti ir vėl skubėdavo ruoštis konkursui.

„Aš neskaičiavau darbo valandų, nes groti ir išmokti ką nors naujo man patiko. Pasiruošimas šiam konkursui man buvo iššūkis, bet Nacionalinis simfoninis orkestras laikomas geriausiu šalies simfoniniu orkestru, taip yra visame pasaulyje“, – sako profesionali valtornininkė.

Iki pat paskutinės minutės I. Kuleševičienė jautė, kad nėra pakankamai pasiruošusi konkursui, tuo labiau, nėra pakankamai gera jį laimėti. Bet iš konkurse dalyvavusių penkių stipriausių Lietuvos valtornininkų laimėjo būtent ji. Dirigentas Modestas Pitrėnas jai pasiūlė valtornų grupės koncertmeisterės pareigas. Tai pati aukščiausia muzikanto pakopa, kurią trokšta pasiekti kiekvienas profesionalus muzikantas.

Gyvenimo be apgailestavimų nebūna

Tuo metu I. Kuleševičienei teko priimti sunkiausią sprendimą savo gyvenime: ar rinktis naują, iššūkių pilną simfoninės muzikos kelią prestižiškiausiame Lietuvos simfoniniame orkestre su nuostabiu dirigentu ir tobulai grojančiais muzikantais, ar palikti Lietuvos kariuomenės orkestrą bei vyriausiojo muzikanto poziciją su per devynerius tarnybos metus užsitarnautu seržantės specialistės kariniu laipsniu, kurį paaukštino kelios dienos prieš konkursą.

Indrė pasirinko tai, ką tuo metu sakė jos širdis – liko kariuomenės orkestre.

„Ar gailėjausi? Taip, daug kartų. Bet susidėjo labai daug aplinkybių. Nesijaučiau pakankamai profesionali groti geriausiame Lietuvos simfoniniame orkestre, nežinojau, kiek ilgai man groti leis sveikata. Tad pasilikau ten, kur vis dar suspurda mano širdis grojant Lietuvos ir kitų šalių himnus aukščiausiems valstybių vadovams ir karaliams – geriausiame šalies pučiamųjų orkestre – Lietuvos kariuomenės orkestre“, – šypteli pripažinta muzikė.

I. Kuleševičienė sako esanti perfekcionistė, tad, jos manymu, kitiems su ja šiek tiek sunku.

„Atsakingumas, kruopštumas, dalykiškumas – tai pagrindiniai principai, kurių laikausi. Manau, kad viskas gyvenime yra įmanoma, reikia tik tikėti. Tikėjimas yra pagrindinė savybė, neleidžianti sustoti tobulėti ir nuolat vedanti mane į priekį“, – pabrėžia Indrė.

Meilė miestui ir žmonėms

Šiuo metu I. Kuleševičienė su vyru, taip pat Lietuvos kariuomenes muzikantu, vyresniuoju seržantu specialistu Edvardu Kuleševičiumi, gyvenimą kuria Vilniuje. Tačiau tikina į Panevėžį sugrįžtanti dažnai.

„Čia gyvena mano šeima ir giminės. Be to, prieš karantiną neretai atvažiuodavau čia koncertuoti. Panevėžys man visada išliks namais, į kuriuos gera grįžti“, – sako Indrė.

Ji dar ir šiandien mena pasivaikščiojimus su broliu Ryčiu ir seserimi Elinga palei Nevėžio upę. Tuomet be vargo įveikdavo atstumą nuo Pajuosčio plento iki pat mieste vingiuojančios upės dalies.

Tarptautiniame konkurse Latvijoje Indrė laimėjo 1-ąją vietą. Su šviesaus atminimo mama ir mokytoju A. Alijošaičiu.

I. Kuleševičienė ne tik saugo atsiminimus apie gimtąjį miestą, bet ir yra prisijaukinusi šio krašto publiką. Žmonės, jos akimis, čia yra patys nuoširdžiausi. Per dvidešimt šešerius grojimo metus klausytojai Aukštaitijos sostinėje ją ir kitus atlikėjus pasitikdavo ir išlydėdavo tik pačiomis nuoširdžiausiomis ovacijomis.

„Gal dėl to, kad publika nėra taip išlepinta, kaip didesniuose miestuose, kur vyksta be galo daug renginių. Gal dėl to, kad šio krašto žmonės yra paprasti ir žemiški. Gal dėl to, kad mažesnių miestų žmonės vis dar moka žavėtis paprastais kasdieniais dalykais, o tuo labiau – nekasdieniais renginiais“, – svarsto Indrė.

Pasak I. Kuleševičienės, Panevėžyje gyvena be galo paslaugūs, neskubantys, nuotaikingi, malonūs žmonės.
„Jeigu nueini į parduotuvę ir pardavėja neturi tavo norimos prekės, ji būtinai pasakys, kur ją įsigyti“, – juokiasi valtornininkė.

Anot jos, Panevėžys yra nuostabus miestas ir kūrybai, menui. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad gavusi darbą Vilniuje, Indrė jame ir apsistojo.

„Bet kai tik yra galimybė, kai tik kviečia pakoncertuoti, visada grįžtu. Be galo džiaugiuosi čia dirbančiais Panevėžio muzikinio teatro vadovu Nerijumi Jakštoniu ir pučiamųjų orkestro „Garsas“ dirigentu Martynu Bražu. Šie du nuostabūs kultūros puoselėtojai labai intensyviai ir sėkmingai užsiima Panevėžio kultūriniu gyvenimu, kviečia muzikantus kartu kurti ateitį ir kelti orkestrų meninį lygį“, – sako I. Kuleševičienė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų