Kai Afrika – ne kelionių, o karjeros kryptis

Kai Afrika – ne kelionių, o karjeros kryptis

Keliauti į Juodąjį žemyną dar niekada nebuvo taip paprasta, kaip šiandien.

Netikite? Jeigu norite pasiekti Afriką, galima rasti pigių skrydžių bendrovių siūlomų išties prieinamų bilietų į ketvirtą pagal dydį Maroko miestą Marakešą, ne tik lietuviams jau gerai pažįstamu tapusį Egiptą. Norintiems pasižvalgyti po žemyno gilumą kelionių agentūros rekomanduoja pažintinius ir egzotinius turus į Keniją, Etiopiją, Botsvaną, Namibiją. Ir lietuviai keliauja, nes esame keliones mėgstanti tauta.

Dabar vargu ar ką nors nustebinsi papasakojęs apie Afrikos safarį – kažkur jau bus girdėta, matyta. Bet kokią kelionę galima nusipirkti, jei turi užtektinai pinigų, už juos ir į Mėnulį skraidina. Tad dėl to pačiam rašyti apie kitų keliones man niekada nebuvo pats įdomiausias darbas. Nes niekas geriau popieriaus lape neįamžins kelionės įspūdžių ir nuotykių, nei pats jos dalyvis. Tačiau apie Afriką galima kalbėti tų lūpomis, kuriems Juodasis žemynas – ne kelionių ir turizmo, o karjeros kryptis.

Dirbti Afrikoje? Skamba keistai. Mūsų galvose emigracijos ir karjeros keliai ir klystkeliai veda į puikiai jau žinomas Vakarų Europos ar Skandinavijos šalis. Tačiau tarp tūkstančių išvykstančiųjų galima rasti ir tokių, kurių maršrutas pasuka į kur kas paslaptingesnius kraštus.

Po studijų – į Maroką

Agnės Baziukevičiūtės pažintis su Afrika prasidėjo nuo žemyno vakaruose esančio Senegalo.

Visus 2015-uosius Pietų Afrikos Respublikoje gyvenęs ir dirbęs Jaunius Danielius lig šiol prisimena staigmeną – Keiptauno muziejuje rastą dalelę lietuviško paveldo.

Ji 2010 metais puikiai baigė Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją, už valstybinį istorijos egzaminą gavo net 100 balų. Studijoms pasirinko Angliją, Portsmuto universitetą, kur gilinosi į tarptautinius santykius ir prancūzų kalbą. Trečiaisiais studijų metais praktikai reikėjo pasirinkti prancūziškai kalbančią šalį.

Turėjau tris galimybes: Prancūziją, Belgiją ir Senegalą. Pasirinkau Senegalą, nes maniau, kad daugiau niekada neturėsiu progų ten nevažiuoti. Tad išvykau atlikti praktikos. Bet kultūrinis šokas buvo per didelis“, – apie nuvylusią patirtį pasakojo A. Baziukevičiūtė.

Kai baigiau universitetą, nenorėjau likti Anglijoje – nelabai patiko anglų gyvenimo būdas, be to, palikti šalį skatino dideli mokesčiai ir išlaidos būsto nuomai, transportui ir panašiai. Norint viską susimokėti ar šiek tiek pasitaupyti, tikrai reikia daug dirbti, bet tada nelieka laiko pačiai sau“, – pasakojo iš Alytaus kilusi mergina.

Išbandžiusi ne vieną darbą, ji sako nebegalėjusi atsiginti minties, kas iš tų pinigų, jeigu neturi net kada jų leisti, nes visą laiką priversta aukoti darbui.

Norėjau pasirinkti prancūziškai kalbančią šalį, kad nepamirščiau kalbos ir būtų šiltas klimatas, – tęsė pasakojimą Agnė. – Taigi pradėjau ieškoti darbo Pietų Prancūzijoje ir… pagalvojau apie Maroką. Parašiau laišką į Lietuvos garbės konsulatą dėl praktikos po studijų baigimo. Jie atsakė, kad labai reikia lietuviškai kalbančio žmogaus, ir sutiko mane priimti atlikti praktikos.“

Mergina neslepia važiavusi su mintimi, kad pabus Šiaurės Afrikoje keletą mėnesių ir tada jau galvos, ką daryti toliau.

Bet nuvykus man labai patiko! Tad baigusi praktiką pradėjau ieškotis darbo“, – apie pažintį su Maroku kalbėjo ji.

Dabar A. Baziukevičiūtė dirba nekilnojamojo turto agentūroje.

Dėl ateities ko nors itin konkretaus neplanuoju, – atvirai kalbėjo pašnekovė. – Kol kas viskas gerai čia, tad dirbu ir džiaugiuosi Maroko saule.“

Niekada nesakau „ne“ ateičiai Lietuvoje ar kur nors kitur, nes negali žinoti, kaip viskas susiklostys. Juk nemaniau, kad gyvensiu ir dirbsiu Maroke!“ – šypsosi prie Atlanto vandenyno Kasablankoje įsikūrusi Agnė.

Kaip tikino, įsitvirtinti darbo rinkoje jai nebuvo sunku – Marokas gana atvira šalis.

Nėra normų, kaip rengtis ar panašiai, juo labiau užsieniečiui. Žinoma, yra moterų, kurios prisidengia plaukus, bet labai daug rengiasi kaip Vakaruose, – teigė trečius metus Maroke gyvenanti lietuvė. – Dėl darbo vėlgi nėra sunku, nes marokiečiai labai gerbia užsieniečius. Sako, kad jiems reikia padėti kaip galima, nes sunku svetimoje šalyje – esi toli nuo namų ir šeimos…“

O štai atsainus vietinių požiūris į darbą A. Baziukevičiūtės nepaliauja stebinęs iki šiol. Lietuviškas supratimas apie atsakomybę, sako, nuo marokietiško skiriasi kaip diena nuo nakties.

Kai kurie čionykščių gyventojų darbo ypatumai mums, lietuviams, sunkiai suvokiami. Neatėjimas į darbą, nes „šiandien nenoriu“, jokių pastangų ieškant išeičių iš problemų – tiesiog laukimas iš vadovybės, ką nuveikti, atsakomybės nusikratymas… Taip pat labai mėgstama prašyti privilegijų ir panašiai“, – vardijo Agnė. Pašnekovė neabejoja, kad įsitvirtinti vietinėje darbo rinkoje jai labai padėjo lietuviškas atsakomybės jausmas.

Kol kas sunkiausia man čia buvo ramadanas. Dieną viskas uždaryta – kavinės, restoranai, barai. O ir šiaip sąžinė neleidžia gerti ir valgyti matant žmonėms, kurie visą dieną nieko burnoje neturėjo, o lauke temperatūra viršija 30 laipsnių karščio“, – atvirai kalbėjo lietuvė.

Galimybę suteikė verslas

Jeigu domitės regbiu, apie Pietų Afrikos Respubliką sužinome iš pasaulio turnyrų, nes PAR rinktinė nuolat yra lyderių gretose. Futbolo gerbėjai apie PAR galėjo daugiau sužinoti 2010-aisiais, kai šioje piečiausioje Afrikos šalyje vyko pasaulio futbolo čempionato finalinis turnyras.

Pietų Afrika vis dar lieka apipinta gandais ir stereotipais. Faktas, kad ši šalis yra viena turtingiausių žemyne, tačiau ją kamuoja didelis nusikalstamumas ir kitos vidinės problemos, tokios kaip didžiulis sergamumas AIDS bei šalį draskantys rasiniai konfliktai.

Žinoma, dar yra turistiniai maršrutai: pribloškianti gamta, baltųjų ryklių stebėjimas, pažintis su vyndarystės ūkiais…

Tačiau lietuviui Jauniui Danieliui susipažinti su Pietų Afrika pasisekė kiek kitaip. Jaunas verslus vyras turėjo progą 2015-aisiais gyventi ir dirbti šioje kontrastingoje šalyje. Dirbdamas vienoje elektroninės prekybos kompanijoje iš įmonės akcininko sulaukė pasiūlymo persikelti ir verslą plėtoti daugiau nei 5 000 km nuo Lietuvos nutolusioje šalyje.

Kai atvykau į PAR, turėjome tik tuščią lapą, visą verslo projektą kūrėme nuo pradžių00. Tai buvo nuolaidų prekybos kuponams programa mobiliesiems telefonams. Po metų šis projektas jau turėjo labai daug klientų, tad mano misija buvo baigta, grįžau į Lietuvą“, – apie galimybę ne turisto akimis pamatyti ir palyginti dvi nepaprastai skirtingas šalis kalbėjo J. Danielius.

Agnė po praktikos Lietuvos garbės konsulate Maroke liko šioje šalyje ir įsikūrė šalies jūrų uoste Kasablankoje. Čia lietuvė dirba nekilnojamojo turto agentūroje

Labiausiai sužavėjo tos šalies gamta ir maistas, – sakė Jaunius. – Gyvenau Keiptaune, kuris pasižymi puikiu klimatu ir švelnia pora mėnesių trunkančia žiema. Tokio kokybiško maisto dar niekur neteko ragauti. Ar mėsa, ar vaisiai kokybe lenkia mūsų prekybos centruose parduodamus. Tai nėra tik vieno mano nuomonė. Kiek teko bendrauti su kitais PAR svečiais, jie tą patį kartojo apie puikios kokybės maistą.“

Prieš kelionę į PAR vyras buvo skaitęs apie toje šalyje vyraujantį nusikalstamumą, tačiau didelių problemų nepatyrė, išskyrus vieną nemalonų incidentą.

Kartą vėlai vakare gatvėje pagrasino peiliu, bet ta situacija gerai išsisprendė, nes su kolega apsimetėme rusais – pasakėme, kad nenorime traukti savo ginklų. Tad tas įžūlus tipas dingo. Tačiau daugiau jokių nemalonumų neturėjome“, – dabar su šypsena keistoką nuotykį prisiminė J. Danielius.

Labiausiai lietuvį erzino gatvėse slampinėjantys įkyrūs išmaldos prašinėtojai, jie dažnai užkalbindavo ir kaulydavo monetų.

Vieni mandagūs, kiti, išgirdę, kad neduosi pinigų, mėgdavo įsivelti į žodinį konfliktą – neva, kaip tu, baltasis, gali gailėti kelių monetų“, – pasakojo J. Danielius.

Užtat verslo aplinka – gana vakarietiška ir moderni, netrūksta labai protingų, verslių, darbščių žmonių. Nors PAR, kaip minėta, viena turtingiausių Afrikos šalių, internetas ten, anot Jauniaus, toks, kad primena situaciją Lietuvoje prieš gerus dešimt ar net daugiau metų: gana brangus ir labai lėtas.

Tuo metu, kai aš dirbau PAR, Keiptaune tik pradėjo diegti šviesolaidį internetą. Tad galime džiaugtis savo situacija Lietuvoje“, – juokėsi Jaunius.

Po metų, praleistų Keiptaune, jam nebuvo sudėtinga palikti šią pietinę Afrikos šalį.

Tai labai tolima nuo Lietuvos valstybė – iš artimųjų, draugų mažai kas gali sau leisti atskristi į svečius. Bilietų kainos žmogui siekia apie 1000 eurų. Be to, tuo metu, kai aš keliavau į PAR, buvo reikalinga turistinė viza. Ją gali gauti tik Kopenhagoje. Tad visos išlaidos tikrai nemažos, nes kainuoja nuskristi į Danijos sostinę, vėliau vizą per kurjerį pristatoma į Lietuvą, tai taip pat kainuoja, o kur dar brangūs bilietai į PAR“, – vardijo J. Danielius.

Buvo gerai, kad lietuvis atlyginimą gaudavo eurais, o PAR valiutos rando kursas tuo metu šiek tiek svyravo į eurui palankią pusę, tad maistas, kitos išlaidos nebuvo gąsdinamos.

Atrasta Lietuva

Lietuvį ypač nustebino netikėtas atradimas Keiptauno muziejuje. Viename iš didžiulio muziejaus komplekso aukštų J. Danielius išvydo atkurtą lietuvišką kaimą, daugybę lietuviškų žemėlapių, atvirukų, laiškų. Visa tai – žydų, Pietų Afrikos litvakų, paveldas. Nemaža jų bendruomenės dalis dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo dėl ekonominių priežasčių paliko Lietuvą ir patraukė į PAR.

Tai buvo kažkas nerealaus! Išvis sunku patikėti, kad Lietuvos vardą daugelis ten žino ir bent jau nemaža dalis pasakys, kad mūsų šalis – prie Baltijos jūros“, – teigė J. Danielius.

Įdomu tai, kad dauguma Pietų Afrikos žydų yra kilę iš Lietuvos – jų protėviai emigravo daugiausia XIX amžiaus pabaigoje. Kadaise jų buvo 120 000, dabar dėl emigracijos liko apie 75 000.

Niekada negali žinoti, – paklaustas, ar dar į tolimąjį žemyną, atsakė Jaunius. – Ten liko gerų bičiulių, būtų smagu juos aplankyti. Nors socialinis gyvenimas PAR nėra paprastas. Vietiniai nelabai noriai atsiveria, priima tave į savo draugų ratą. Su tavimi gali smagiai pašnekėti, paklausti, kaip sekasi, kaip gyveni, tačiau į draugystę nesileidžia. Vargu ar kitą kartą su tuo žmogumi kur nors susitiksi ar pietausi. Tačiau jei pavyksta vietiniams įrodyti, kad galima tavimi pasitikėti, kad esi kažko vertas kaip žmogus, tada tikėtina, kad gali tapti geru pažįstamu. Man darbe pavyko rasti kelis bičiulius, su jais buvo galima atvirai, įdomiai pasikalbėti.“

Grįžęs į Lietuvą Jaunius darbuojasi toje pačioje elektroninės prekybos tinkle ir bent jau artimiausiu metu kur nors toli keliauti neketina. „Kaip mano vienas bičiulis teigė, į PAR smagu nuvykti dviem savaitėms, aplankyti šalį kaip turistui, tačiau gyventi yra kur kas geresnių kraštų“, – šypsojosi karjeros galimybių Afrikoje paragavęs lietuvis.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų