-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau ne vienus metus kalbant apie galimą grėsmę iš Rytų, šalyje vyksta įvairūs kariniai mokymai, stiprinamos pajėgos. Kita vertus, ir patys gyventojai domisi, ką reikėtų daryti prasidėjus kariniams veiksmams.
Situacija pakito prieš keletą metų po įvykių Ukrainoje. Laimei, į mūsų regioną kariniai veiksmai nepersimetė.
„Atrodė, tarsi kortų namelis pradėjo byrėti. Maidano įvykiai, praeina kelios savaitės – Krymo okupacija. Tada Rusijos pajėgos akiplėšiškai įsiveržia į Rytų Ukrainą. Viena provincija krenta, kita provincija krenta ir tu matai, kad jeigu bus toks tempas, visa tai gali ir toliau pasileisti kaip kortų namelis“, – pasakoja Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos karininkas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis.
Jo teigimu, tai buvo konvencinė ataka, kurios nesitikėta, nes turbūt vyravo ir tokia filosofija. Pasak karininko, yra tokia japonų kilmės amerikiečio ekonomisto bei politologo Jošihiro Frensio Fukujamos mintis knygoje „The End of History and the Last Man“ – „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“.
„Fukujama rašė, kad nebus daugiau po Berlyno sienos griūties konvencinių karų šitame pasaulyje arba dvi šalys, kurios turi „Makdonaldus“, viena prieš kitą nebekariaus – prasmės nebėra, tačiau situacija parodė, kad visgi Rusija nori užsiauginti tokius pačius raumenis, tokius turėjo Sovietų Sąjungos laikais“, – sako, kad pasaulis pasikeitė, L. Idzelis.
Jis pasakoja, kad Vakarai į situaciją reagavo. Pavyzdžiui, sustiprinta NATO oro policija. Ji dabar veikia visose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Yra priešakiniai NATO padaliniai, sudaryti iš kelių valstybių karių. Pasak karininko, jei užpultų, tai užpultų ne vieną Lietuvą, Latviją, Estiją ar Lenkiją, bet užpultų iš karto gal 15 šalių. Tokiu atveju kiltų masinis žmonių nepasitenkinimas.
„Atgrasymas, kad neikite čia pas mus, nes tokiu atveju susilauksite labai rimtos reakcijos“, – sako jis.
Kalbant apie grėsmes, L. Idzelio teigimu, lietuviai visada gyveno šalia ugnikalnio, kuris „vis apspjaudydavo akmenimis“, tik galbūt kartais jo nepastebėdavome. Jis priminė, kad buvo pirmas Čečėnijos karas, vėliau – antras, Gruzijos įvykiai, dabar – Ukraina.
„Dalykiškai, profesionaliai įvertinus Rusijos kariuomenę, jie 2010–2020 metais vykdo reformą. Tam skirta tikrai nemažai asignavimų, gaminama daug ginkluotės, kuriami nauji daliniai, žvanginama tais ginklais – rodoma per pratybas, kad stiprėja“, – pasakoja pulkininkas leitenantas.
Jo teigimu, vertinama, jog Rusija per 24–48 valandas, tai yra per parą dvi, gali surinkti tokias pajėgas, kad galėtų pulti Baltijos šalis.
„Jeigu tos grėsmės nėra šiandieną – o tikrai nėra, nes aš dabar skambinu ne iš apkasų, išsidažęs, šalmą užmaskavęs, bet sėdžiu kabinete prie kompiuterio, – niekada negali žinoti, kas gali nutikti rytoj ar poryt. Tas ugnikalnis neprognozuojamas“, – kalba apie grėsmes jis.
Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos karininkas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis. KTU nuotrauka
Gyvenant gana realios grėsmės akivaizdoje, civiliams reikia žinoti, kaip elgtis prasidėjus kariniams veiksmams. Pasak L. Idzelio, susidomėjimas, ką reikėtų daryti, išaugo per Krymo įvykius. Jis pamena tuomet važiavęs iš Vilniaus į Šiaulius, kur tuo metu dirbo, ir kažkur ties Panevėžiu sulaukęs draugo skambučio.
„Tu matei, ką rusai išdarinėja? – klausia jis manęs. – Krymą akiplėšiškai okupavo. Turiu namuose medžioklinį šautuvą, gal reikėtų kokių šovinių nusipirkti?“ Sakau – labai teisingai galvoji. Klausia, kiek? Sakau, kokių 60 pradžiai pasiimk.“
Kito draugo skambučio jis teigė sulaukęs jau už Panevėžio.
„Jis man ir sako: kas darosi pasaulyje – rusai įsiveržė į Ukrainą. Gal reikėtų kokių kruopų, konservų, miltų, cukraus nusipirkti? Sakau: labai teisingai galvoji. Viską dabar padvigubink ir vieną dalį kažkur paslėpk, kad niekas nerastų. Kai man privažiavus Radviliškį trečias draugas paskambino ir to paties paklausė per dvi su puse valandos, supratau, kad žmonės tikrai jautriai tai vertina, informacijos nėra kur gauti. Tada ėmėmės iniciatyvos ir Krašto apsaugos ministerija greitai parengė pirmą leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui“, – pamena L. Idzelis.
Šis leidinys, kaip ir kiti, išleisti vėliau, publikuojamas ministerijos tinklalapyje. Karininko teigimu, į jį sudėta daugybė įvairių naudingų patarimų, ką daryti vienu ar kitu atveju. Rengiant leidinį prisidėjo ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
Kokia, pasak L. Idzelio, galėtų būti visuomenės reakcija karinių veiksmų metu? Vieni liktų kovoti, tai yra prisijungtų prie ginkluotųjų pajėgų ar taptu savanoriais, prisidėtų prie šaulių, sukurtų kažkokį partizaninį darinį ir taip prisijungtų prie ginkluotųjų pajėgų. Kiti liktų ir padėtų kovotojams. Karininko teigimu, leidinyje galima rasti informacijos, kaip tai galima padaryti. Pavyzdžiui, padėti kovotojams užtaisinėjant šovinius į dėtuves ir kulkosvaidžio juostas, gaminti maistą, medikai galėtų tapti medicinos personalu, galbūt teikti slaugymo paslaugas. Kitaip tariant, daryti tai, ką geriausiai mokama. Taip pat galima rinkti informaciją – išmanieji telefonai dabar turi labai daug funkcijų. Galima siūti, prižiūrėti kovotojų uniformas, remontuoti techniką.
„Moki remontuoti sunkvežimį? Tokių paslaugų irgi reikės. Moki remontuoti motociklą, keturratį ar džipą? Be abejonės, reikės ir tokį sutaisyti“, – sako jis.
Svarbu ir identifikuoti potencialius kolaborantus, plėšikus. Pasak L. Idzelio, iš tikrųjų, užklupus karui, žmonėms pavojingiausi du dalykai. Pirmasis – ginkluotų plėšikų bandymai plėšti. Tad, jo teigimu, peršasi mintis, kad reikia suformuoti savisaugos būrį.
„Saugi kaimynystė“, kuri dabar veikia Lietuvoje, yra labai sveikintina iniciatyva“, – sako, kad ji praverstų ne tik dabar, bet ir karo atveju, jis.
Antras svarbus dalykas – reikia turėti po žeme saugų kambarį, kuriame būtų galima slėptis. Tiesa, patariama apie tai būtinai pranešti ir kaimynui, kad artilerijos apšaudymo ar bombardavimo metu užgriuvus žinotų, kur ieškoti. Tokiame kambaryje reikėtų turėti ir kokį nors metalinį daiktą, kuriuo būtų galima daužyti ir prisikviesti tavęs ieškančius žmones. Galima rasti patarimų ir apie maisto atsargas, kad būtina apsirūpinti vandeniu, kaip elgtis artilerinio apšaudymo metu.
„Jei eini gatve ir staigiai prasideda artilerijos šaudymas, reikia kuo greičiausiai gultis tokioje vietoje, kur yra koks bordiūras, ar po kokiu balkonu. Tai turi būti tokia vieta, kur mažiausia tikimybė, kad užkris kokia nors skeveldra iš viršaus ar iš šono. Galima susirasti kokią daubą“, – sako L. Idzelis.
Pasak jo, tai nėra pasaulio pabaiga, nors žmonės dažniausiai ir galvoja, kad jei kris sviedinys, bus baigta. Karininko teigimu, tai pavojinga, nes laksto skeveldros, tačiau jos būna ir didelės, o nuo didelių, jei pamatei tam tikru atstumu, galima ir išsisukti.
„Jeigu tos grėsmės nėra šiandieną – o tikrai nėra, nes aš dabar skambinu ne iš apkasų, išsidažęs, šalmą užmaskavęs, bet sėdžiu kabinete prie kompiuterio, – niekada negali žinoti, kas gali nutikti rytoj ar poryt.“
L. Idzelis
Norint kažkur pasitraukti, reikia tą daryti dieną, nes karo metu naktį galioja komendanto valanda. Išvydus, kad kariai kasa apkasus, dedasi smėlio maišus, reikia suprasti, kad į tą vietą kris artilerijos sviediniai, ji bus bombarduojama, tad reikėtų pasitraukti.
„Reikia išsaugoti šaltą protą, nes karas negali visur vykti vienu metu. Nebus taip, kad vienu metu vyksta ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje, ir Marijampolėje“, – sako, kad tiek priešų vienu metu visur negali būti, jis.
Priešai teritoriją užims tik po tam tikro laiko. Be to, tam tikros vietos jam gali net nerūpėti, gali net neužsukti ten arba atvažiuotų tik po kurio laiko.
„Tad nereikia galvoti, kad va, staiga užgriuvo kaip dangus. Reikia įsijungti radijo imtuvą, televizorių, pažiūrėti, kas vyksta“, – sako, kad žmonės turėtų būti įspėjami, jis.
Tie, kurie turi instaliavę savo telefone GPIS – gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemą, – gaus pranešimus. Iškilus pavojui, įjungiamos ir garsinės sirenos. Joms pasigirdus, po trijų minučių reikėtų įsijungti LRT radiją ar LRT televiziją, kur turėtų būti paskelbta, kas nutiko.
Jis priminė, kad kolektyvinės apsaugos statiniai pažymėti oranžiniu stačiakampiu, kurio viduje – mėlynas trikampis. Šie ženklai paprastai yra ant vaikų darželių, mokyklų, kitų vietų, kur kilus pavojui turėtų rinktis žmonės. Būtent iš čia jie vėliau būtų evakuojami. Žinoma, jei nori evakuotis. Pasak L. Idzelio, pasaulinė praktika rodo, kad ne visi žmonės ateina į evakuacijos vietą. Maždaug penktadalis lieka. Vieni galvoja, kad gal nepataikys į jį, kiti rengiasi slėptis rūsyje ir panašiai.
Po pirmojo leidinio „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui“ buvo išleisti dar du. KAM nuotrauka
Po pirmojo leidinio buvo išleisti dar du: „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“ ir „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“. L. Idzelis pasakoja, kad trečiajame leidinuke sudėta daugiau informacijos, kaip atpažinti techniką – tanką, šarvuotį, šaunamąjį ginklą. Taip pat patariama, kaip išgyventi– kaip apsirengti, kaip susišildyti, kaip pasigaminti maisto, kokius produktus pasiimti su savimi, kokių sukaupti, kaip galima pagelbėti kovotojams ir panašiai.
„Galima sukurti partizaninį vienetą ir prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų. Mes visada sakome, kad jei kuri kažkokį darinį, piliečių pasipriešinimo vienetą, tokiu atveju būk malonus, mums pasakyk, užregistruok, gauk nurodymus, kad neišeitų taip, jog daugiau pakenksi, nei bus naudos. Paskui mus dar netyčia nušausi supainiojęs. Kad nenutiktų bėdų, reikia atpažinimo signalus sutarti“, – kalba apie patarimus jis.
Žmonės domisi tokia informacija. Pasak karininko, šių knygelių užuomazga buvo minėti draugų skambučiai, kai šie nežinojo, kaip elgtis. Šiuo metu kuriamas ir ketvirtas leidinys, jame bus informacija, kaip atpažinti dar daugiau technikos, bus kalbama apie elektronines kovos priemones, uniformas, ekipuotę, kad žmogus pamatęs galėtų atpažinti.
„Tai ir yra tos srities edukacija, žmonės stipriau jaučiasi. Taip ekstremaliems atvejams rengiama visuomenė “, – sako L. Idzelis.
Jis pasakoja, kad Priešgaisrinės apsaugos bei gelbėjimo departamentas yra sukūręs atskirą tinklalapį LT72.lt, kuriame taip pat pateikiama labai daug svarbios informacijos. Šiame pavadinime, karininko teigimu, užkoduota tam tikra filosofija – kad išgyventum, turi viskuo pasirūpinti trims paroms pats ir tik po tokio laiko gali tikėtis paramos iš valstybės.
Karininko teigimu, šiame tinklalapyje ne tik paaiškinta, kaip savo telefone instaliuoti GPIS, bet ir kaip elgtis, kilus pavojui, suteikiama informacija, kur yra perspėjimo sirenos ir pan. Pasak jo, parengta trumpa atmintinė. Rašoma ir apie šeimos planą.
„Šeimos nariai turi būti apgalvoję planą, kur susitiks, jeigu kažkas nutiks, – ar eis į namus, ar pas močiutę, pas tetą, ar pas dėdę, ar lauke, ar kur parke“, – sako jis.
Taip pat pateikiama informacija, ką įsidėti į išvykimo krepšį. Pavyzdžiui, reikia žibintuvėlio, peiliuko, radijo, atsarginių elementų, vandens, medikamentų ir panašiai. Patariama žmogui tiesiog ant lapo susirašyti, ko reikės, kad būtų aišku, ko turima, o ko ne.
Patariama ir dėl maisto atsargų. Pasak jo, kelionėje rekomenduotinas kaloringas maistas. Pavyzdžiui, chalva, saldainiai, šokoladas ir panašiai.
„Mes irgi vartojame panašius produktus, kai pratybos ilgos ir negali neštis ant kupros didžiulio svorio, bet reikia kaloringo maisto“, – sako jis.
Galima pasiruošti ilgai negendančio, ekstremaliems atvejams tinkančio maisto. Taip pat stengtis, kad automobilio bakas būtų pilnas, nes nėra aišku, kiek toli reikėtų važiuoti.
„Automobilyje gali turėti pasidėjęs šiek tiek konservų. Tik visiems primenu nepamiršti, kad visi daiktai turi galiojimo laiką. Ateina laikas, ir atsargas reikia atnaujinti. Negali laikyti dešimt metų: įsidėjau ir viskas, pamiršau“, – primena jis.
Komentarai
-
- Gyventojas
- 15:05 2017.12.27
Rodyti visus komentarus (1)kodėl nė žodžio ką turėtų daryti daugiabučių namų gyventojai, Kaip. nors minimaliai pasiruošti namų rūsius? Kodėl buvo sunaikinti kolektyviniai civilinės saugos objektai ir pati tarnyba?