-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1918–1940 metais Panevėžys buvo vienas iš pagrindinių švietimo centrų šalyje. Didesnis mokyklų tinklas buvo tik Kaune. Mieste prie Nevėžio mokytojavo ne vienas to meto Lietuvos šviesuolis.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad carinės Rusijos laikais Panevėžyje buvo tik kelios pradinės mokyklos ir jos buvo įkurtos nuomojamose patalpose. 1918 metų sausio 1 dieną atidaryta pirmoji pradinė mokykla nuo 1919-ųjų veikė nuomojamose patalpose Šeduvos gatvėje. Pasak muziejininko, postūmiu mokykloms steigti buvo 1920 metais sukurtas Lietuvos atstatymo komisariatas, kuris rūpinosi statybomis visoje šalyje. Nemažai dėmesio buvo skirta ir statyboms Panevėžyje, bet iš pradžių labai trūko pinigų. Nauja šešių komplektų pradžios mokykla statyti pradėta 1922 metais ir baigta 1923-ųjų pabaigoje. Jai vieta buvo parinkta Marijos ir Klaipėdos gatvių sankirtoje. Šios mokyklos statyba itin rūpinosi Panevėžio miesto burmistras Bronius Adomulis. Pasak D. Pilkausko, pradinis mokslas trečiame dešimtmetyje vis labiau populiarėjo. Pradinis mokslas 1928 metais mieste ir iki 1931-ųjų apskrityje tapo privalomas, tačiau labai trūko gerų patalpų. 1935 metais Ukmergės gatvėje pagal statybos inžinieriaus Antano Gargaso projektą pastatytas pats moderniausias pradinės mokyklos pastatas. Istorikas pasakoja, kad prieš statant toje vietoje buvęs arklių turgus iškeltas į Margių gatvę.
Dar viena pradžios mokykla vėliau atsirado Danutės gatvėje, o 1940 metais duris atvėrė pradžios mokykla Maironio gatvėje.
Istorikas pasakoja, kad nuo 1915 metų spalio 1 dienos Panevėžyje veikė pirmoji Lietuvoje lietuvių kalba dėstoma gimnazija. Ją baigė daug garsių žmonių. Čia mokytojavo nemažai žinomų asmenų – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Zikaras, Mykolas Karka ir kiti. Pasak D. Pilkausko, dalis pabėgėlių, grįžusių į Panevėžį 1918 metų pabaigoje, buvo įpratę kalbėti rusiškai. Jų vaikai Rusijoje mokėsi rusų kalba. Atsižvelgdama į tai, Švietimo ministerija atidarė valstybinių gimnazijų paraleles klases rusakalbiams. Panevėžyje tokios klasės duris atvėrė 1919 metų sausį. Kiek žinoma, 1919-ųjų pabaigoje Panevėžio valstybinės gimnazijos paralelinėse klasėse mokėsi 276 vaikai.
Likus labai mažai mokinių, tokių klasių veikla Panevėžio valstybinėje gimnazijoje buvo sustabdyta, o 1928–1929 metais nustojo veikti.
Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos moksleivės fizinio lavinimo pamokoje (4-ojo dešimtmečio nuotrauka).
Mieste buvo ir tautinių mažumų mokyklų. Iki 1930 metų veikė rusų pradinė mokykla. Paskui ji buvo prijungta prie pirmosios pradinės. Buvo ir lenkų pradinių mokyklų, o nuo 1919 metų vasario pradžios duris atvėrė lenkų gimnazija. Pasak D. Pilkausko, mieste buvo ir kelios žydų mokyklos, o nuo 1920 metų – žydų gimnazija, nuo 1925-ųjų dešimtmetį veikė žydų vidurinė mokykla. Dar po trejų metų buvo atidaryta žydų mergaičių gimnazija.
Panevėžyje buvo ir amatų mokyklų. D. Pilkausko teigimu, 1921 metų gegužę mieste įkurta miškų technikų mokykla rengė miškų ūkiui reikalingus specialistus. Kad ji pradėtų veikti, didelį darbą nuveikė miškininkas Mykolas Konkulevičius. Iš pradžių tai buvo 8 mėnesių kursai – pusmetis teorijos ir du mėnesiai praktikos. Paskui vietoj kursų buvo įsteigta mokykla ir mokslas trukdavo metus, o vėliau – ir dvejus. Pasak D. Pilkausko, būtent šios mokyklos moksleiviai buvo pirmieji šalies miškotvarkininkai. 1927 metais Skaistakalnio dvaro patalpose atidaryta berniukų amatų mokykla. Tais pačiais metais darbą pradėjo Lietuvos švietimo draugijos dvimetė mergaičių amatų mokykla, rengusi amatininkes ir šeimininkes. Istorikas pasakoja, kad po metų čia, be įprastų bendrojo lavinimo dalykų, buvo mokoma ir specialiųjų dalykų – sukirpimo, siuvimo, audimo, nėrimo, knygrišystės, rankdarbių, bažnytinių drabužių puošybos, skalbimo, virimo, kepimo, konservavimo, tvarkos bei maisto laikymo. Pradėti dėstyti su žemės ūkiu susiję dalykai – daržininkystė, sodininkystė, bitininkystė, pienininkystė, gyvulininkystė ir paukštininkystė. D. Pilkausko teigimu, mokykla galėjo praktiškai lavinti mokines – turėjo sodą, šiltnamius, bityną, buvo įvairių ūkinių ir buitinių pastatų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prireikė mokytojų. Muziejininkas pasakoja, kad šalyje buvo penkios valdiškos mokytojų seminarijos ir keturios privačios. Be to, Marijampolėje pradėjo veikti metus trunkantys mokytojų kursai, o keturiolikoje vietų šalyje įkurti dvejų metų pedagoginiai kursai.
„Mokiniai buvo skatinami stoti į mokytojų seminarijas. Už mokslą nebuvo imama jokio mokesčio, o neturtingiems buvo skiriamos stipendijos. Baigę ir įsidarbinę pradinių klasių mokytojais, vyrai buvo atleidžiami nuo būtinosios karinės tarnybos“, – pasakoja, kaip spręsta mokytojų trūkumo problema, D. Pilkauskas.
Panevėžyje mokytojų seminarija duris atvėrė 1919 metų vasarą. Istoriko teigimu, paprastai ten mokytis stodavo 14–16 metų jaunuoliai, bet buvo ir vienas kitas trisdešimtmetis. D. Pilkausko teigimu, palyginti su kitomis Lietuvos mokytojų seminarijomis, Panevėžio parengė daugiausia pedagogų. Be to, garsėjo tautiniu patriotiniu auklėjimu.
Pasak istoriko, 1918–1919 metais – gana trumpai – mieste veikė kunigo Juozapo Stakausko ir muziko Vlado Paulausko įkurta muzikos mokykla. Be to, Panevėžyje 1939 metais buvo pirmoji aukštoji mokykla mieste – čia veikė iš Klaipėdos atkeltas pedagoginis institutas.
Pasak D. Pilkausko, tarpukariu mieste neveikė ne vienas valstybinis darželis, tačiau buvo kur palikti vaikus. Tiesiog darželių tinklą koordinavo privačios struktūros. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje du darželius išlaikė Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius. Jis daugiausia rūpinosi neturtingų vaikų šelpimu ir šie darželiai buvo skirti varguomenės vaikams – juos lankė darbininkų atžalos. Šv. Vincento ir Paulo draugija išlaikė vaikų lopšelį M. Tiškevičiaus gatvėje. Pasak D. Pilkausko, iki 1937 metų šis lopšelis priglaudė daugiau nei pusė tūkstančio kūdikių. Kai kurie vaikai buvo našlaičiai, o kai kurių mamos sėdėjo kalėjime. Kiek žinoma, dalis kūdikių buvo palikti tėvų. 1930 metais ši draugija darželį atidarė Varnaičių gatvėje, o po trejų metų jis perkeltas į Šiaulių gatvę. 1939-aisiais Senamiesčio parapijos iniciatyva darželis įsteigtas katalikų vaikams. Istoriko teigimu, 1933–1935 metais mieste veikė vaikų darželis ir inteligentų vaikams. Prie žydų gimnazijos taip pat veikė darželis vaikams.
Panevėžio mieste gyveno ir dirbo nemažai žymių to meto žmonių, pedagogų, ne tik savo žinias skiepijusių jaunimui, bet ir daug nuveikusių visos šalies labui. Vienas tokių buvo žymus miesto pedagogas, vienas iš aviacijos pradininkų Lietuvoje Jurgis Elisonas. Pasak D. Pilkausko, pedagogo prosenelis kilęs iš Švedijos, vėliau apsigyveno carinės Rusijos teritorijoje. Jo tėvas gimė Latvijoje, o vėliau persikėlė į Lietuvą. J. Elisonas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, bet mokslus baigė Pskove. Vėliau Petrapilyje baigė universiteto gamtos skyrių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, būsimas pedagogas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir tarnavo aviacijos daliniuose. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, J. Elisonas darbavosi Kupiškio savivaldos organuose. „Vykstant nepriklausomybės kovoms, J. Elisonas aktyviai įsijungė į laisvės kovą. 1919 metais jis tapo vienu Lietuvos aviacijos kūrėjų“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kurį laiką jis ėjo Karo aviacijos mokyklos viršininko pareigas.
„Tuo metu tai buvo Lietuvos aviacijos formavimo laikotarpis. Aviaciją reikėjo kurti sudėtingomis sąlygomis. Karo aviacija buvo itin svarbi vaduojant Panevėžio miestą 1919 metų gegužės mėnesį. Vėliau J. Elisonas pasirinko pedagogo kelią“, – sako D. Pilkauskas.
Mokytojaudamas J. Elisonas kartu su moksleiviais rinko numizmatikos, etnografijos eksponatus, organizavo archeologines ekspedicijas, kuriose dalyvaudavo ir žymūs mokslininkai Eduardas Volteris, Jonas Puzinas ir kiti. Pedagogas aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame gyvenime. 1919 metais Panevėžio mieste organizavo šaulius, po kelerių metų kartu su bendraminčiais įkūrė draugiją „Gimtajam kraštui tirti“. Didžiausias pastarosios nuopelnas 1925 metų sausio 18 dieną atidarytas Panevėžio kraštotyros muziejus. Pasak istoriko, jo pagrindą sudarė privačių asmenų kolekcijos. Pats J. Elisonas muziejui dovanojo didelę numizmatikos kolekciją. Pedagogas muziejui dovanodavo ir moksleivių surinktus eksponatus, juos skatino rinkti senas knygas, laiškus, tėvų užrašus. Muziejininkas pasakoja, kad 1933 metais už gerą darbą tautotyros srityje J. Elisonui pareikšta padėka. Už nuopelnus Lietuvai J. Elisonas apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio, Gedimino IV laipsnio, Šaulių sąjungos žvaigžde, Svastikos ordinu, Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.
„Jis buvo vienas žymiausių Panevėžio krašto istorijos tyrinėtojų ir propaguotojų. Jo paskelbti straipsniai tebėra aktualūs ir dabar, o surinkti eksponatai puošia Panevėžio kraštotyros muziejų“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Pasak D. Pilkausko, mokytojas Alfonsas Gilvydis buvo vienas aktyviausių panevėžiečių tiek politinėje, tiek visuomeninėje srityje. Pirmoji jo darbovietė buvo Maskvos gubernijos Serpuchovo apskrities vartotojų bendrovės sąjungos kooperacijos instruktorius. 1918 metais A. Gilvydis sugrįžo į Lietuvą ir įsidarbino Kupiškio apskrities komitete. Tą pačią vasarą jis stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Istorikas teigia, kad nuo 1919 metų spalio A. Gilvydis gyveno ir dirbo mūsų mieste – mokė gamtos mokslų Panevėžio vyrų gimnazijoje. Netrukus įsidarbino ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur dėstė geografiją, istoriją ir žemės ūkio dalykus. Aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. 1923 metais A. Gilvydis pradėjo dirbti Panevėžio apskrities agronomu. Šias pareigas jis ėjo iki 1936 metų, iki 1926–1927 mokslo metų pabaigos liko dirbti ir Panevėžio mokytojų seminarijoje. Vėliau jis buvo Panevėžio miesto tarybos narys, kontrolės komiteto pirmininkas, 1936 metais buvo išrinktas į Seimą, ėjo jo vicepirmininko pareigas.
Dar vienas žinomas pedagogas buvo kunigas, rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas. Pasak D. Pilkausko, įšventintas į kunigus, kunigavo įvairiose Lietuvos ir Latvijos parapijose. 1922 metų vasarą jo paties prašymu Rygos arkivyskupas atleido nuo kunigystės ir leido pasirinkti gyvenamąją vietą. Nuo 1922 metų pradėjo dirbti Panevėžio berniukų gimnazijoje – dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
„Čia dėl puikaus išsilavinimo mokinių buvo labai mėgstamas. Puikiai mokėjo latvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbas, rimtai studijavo vokiečių filosofų darbus. Panevėžyje palaikė draugiškus santykius su G. Petkevičaite-Bite. Trumpai apsistojęs buvo jos namuose“, – sako D. Pilkauskas.
Panevėžio gimnazijoje buvo įkurta meno kuopa ir jos veikla suklestėjo J. Lindės-Dobilo vadovavimo metais.
„Meno kuopa Panevėžio gimnazijoje tapo tarsi mažuoju Lietuvos universitetu“, – pasakoja istorikas.
Jau antraisiais darbo metais J. Lindė-Dobilas buvo paskirtas eiti berniukų gimnazijos vicedirektoriaus, o vėliau – ir direktoriaus pareigas. Nors bvo gana silpnos sveikatos, aktyviai dalyvavo statant Panevėžio mergaičių gimnazijos rūmus. Jis mirė 1934 metais.
„Po jo mirties jam skirtą eilėraštį ,,Tėvelis mirė“ parašė poetė Salomėja Neris. Tuo metu ji mokytojavo Panevėžyje ir buvo gerai pažįstama su J. Linde-Dobilu. Jų santykiai buvo geri. Jam skirtą eilėraštį parašė ir Panevėžio poetas bei rašytojas Matas Grigonis“, – sako muziejininkas.
Dar vienas garsus pedagogas – muzikos mokytojas Feliksas Svirskis, dirbęs Panevėžio mergaičių gimnazijoje.
Skulptorius Juozas Zikaras su Panevėžio valstybinės gimnazijos Meno kuopos dailės sekcijos nariais.
„Jis garsėjo kaip puikus muzikos mokytojas. 1938 metų gegužę vyko Panevėžio apygardos gimnazijų varžybos ir F. Svirskio vadovaujamas Panevėžio mergaičių gimnazijos choras užėmė antrą vietą. Tų pačių metų spalį jo vadovaujamas choras vyko koncertuoti į Lietuvos radiją“, – sako muziejininkas.
J. Svirskio vadovaujame chore dainavo apie 60 merginų. Jis vadovavo ir Panevėžio šaulių rėmėjų vyrų chorui, kuriame daugiausia dainavo didžiausios Panevėžio įmonės „Maistas“ darbininkai. Choras puikiai pasirodė 1939 metais minint Kariuomenės dieną, o 1940 metų balandį Šaulių namuose surengė dainų vakarą. Pasak D. Pilkausko, tai buvo pirmas viešas choro prisistatymas panevėžiečiams.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – visuomenininkė, šeimos globėja, mokytoja, ūkininkė, organizatorė, publicistė – Panevėžio gimnazijoje dirbo nuo 1919 metų. Dėstė Rytų, Vakarų šalių literatūrą, norinčiuosius papildomai mokė lenkų kalbos. 1920 metais kartu su Juozu Zikaru ir Elena Jasinskaitė buvo mokinių uniformų parengimo komisijoje. 1921-ųjų vasario mėnesį pedagogų taryba patvirtino mokyklinės mergaičių uniformos projektą. Vėliau ta uniforma buvo nešiojama daugelyje Lietuvos mokyklų. 1920 metų rugsėjo 1 dieną pradėjo eiti gimnazijos inspektoriaus mergaičių klausimais pareigas. G. Petkevičaitė-Bitė buvo ir Steigiamojo Seimo narė. 1922 metais išrinkta ir į pirmąjį Seimą, bet jo veikloje nedalyvavo. 1924 metais darbo atsisakė dėl sveikatos ir nuo to laiko nuolat gyveno Panevėžyje.
Menininkas ir pedagogas Juozas Zikaras buvo vienas pirmųjų profesionalių lietuvių skulptorių, Lietuvos dailės klasikas. Per 1911 metų vasaros atostogas skulptorius sukūrė pirmuosius reikšmingus darbus savo gimtinei – šv. Jurgio, šv. apaštalų Petro ir Povilo skluptūras Paįstrio Švč. Mergelės Marijos globos bažnyčiai. 1919 metais jis pradėjo dirbti piešimo mokytoju Panevėžio valstybinėje gimnazijoje – dabartinėje J. Balčikonio gimnazijoje. Pasak D. Pilkausko, čia dešimtmetį dėstė piešimą, braižybą ir skulptūrą, vadovavo meno kuopos dailės sekcijai ir ugdė jaunuosius menininkus. Muziejininko teigimu, darbas gimnazijoje sutapo su skulptoriaus produktyviausiu kūrybos laikotarpiu. Būtent Panevėžyje jis sukūrė daugelį nepriklausomybės simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą nežinomo kareivio kapui, daugelio iškilių valstybės veikėjų biustus bei bareljefus.
