-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiurpūs, bjaurūs, pavojingi – tokie epitetai lipdomi vorams. Ne vienam jie asocijuojasi su siaubo ar fantastinių filmų vaizdais, dar labiau prastinančiais ir taip ne kokį šių nariuotakojų įvaizdį.
Bet vorus kaip augintinius laikantieji entuziastai tikina, kad stereotipai neturi nieko panašaus su tikrove. Šie gyvūnai ne tik naudingi, bet ir nepaprastai įdomūs, gražūs. O jei ir puola, tai kaip ir bet kuri būtybė – gindamiesi.
Panevėžio pataisos namų direktorius Edvardas Norvaišas vorus augino ne vienerius metus – ir ne tik namuose: porą buvo įkurdinęs darbo kabinete. Dabar jis sako išdovanojęs juos giminaičiams ir draugams.
„Kai kuriais metais būdavo ir trys, ir keturi, net šešis buvau parsivežęs trumpam laikui“, – mielai netradicinius augintinius prisimena pareigūnas, turėjęs jų ne vienos rūšies. Gaila, sako, kad tiesiog nebeliko laiko ir galimybių rūpintis šiais ypatingais gyviais.
„Visus juos man dovanojo – pasakoja E. Norvaišas. – Kam atsibosdavo arba nutardavo, kad man to reikia, atiduodavo.“
„Paskui būdavo sunku išsiskirti, tad tekdavo daug ką, ne tik vorus auginti“, – juokauja jis.
E. Norvaišo teigimu, pirmąjį vorą jis iš tiesų gavo kaip dovaną. Paskui atsirado kitų. Jie buvo jau suaugę, tad prižiūrėjo iki jų dienų galo. Bet šių augintinių palikuonis pareigūnas galiausiai visus pats išdovanojo.
Prie darbe augintų vorų net ir kolegos buvo pripratę. Užėję į direktoriaus kabinetą, iš pradžių nustebdavo, tačiau matydami, kad gyvūnai saugiai uždaryti, apžiūrėdavo be baimės.
Pačiam E. Norvaišui vorų baimė nežinomas jausmas. Neatrodo jam šie ir pavojingi. Bet tam, mano, greičiausiai reikia išmanymo, arachnologinių žinių. Juolab kad šiais laikais ir specialios literatūros, ir informacijos internete nestinga.
Ne vienerius metus vorus net darbo kabinete laikęs Panevėžio pataisos namų direktorius Edvardas Norvaišas ir dabar vadina save jų mylėtoju, nors savo augintinius jau išdovanojo. PB archyvų nuotrauka
„Kai žinai, nelieka ir baimės, – patikina pašnekovas. – Tereikia paskaityti, pasidomėti, ir taps aišku, kad vorai nėra tokie pavojingi, kaip atrodė. Aišku, jie ne šuniukas ir ne kačiukas, tačiau ir šie kartais būna pikti.“
Taip, patvirtina E. Norvaišas, vorai turi nuodų, bet tik savo aukai – maistui – pribaigti. Net ir mūsų krašto vorai yra gana nuodingi, tik dauguma negali perkąsti žmogaus odos.
Pareigūnui norėtųsi tikėti, kad tikrai vorų bijo tik vienetai.
„Daugumai tai greičiausiai tik nemalonus gyvis ir tiek, – sako. – Prisideda ir dažnokai apie vorus kuriamos neatitinkančios tikrovės istorijos, filmai. Tad kai kurie žmonės ir įsibaimina. Man sunku pasakyti, kodėl kai kam jie kelia neigiamas emocijas.“
Ne vienerius metus iš arti stebėjęs šių bestuburių gyvenimą, pareigūnas tikina, kad vorai dažniausiai mėgsta vienatvę, ramybę.
„Nėra, kad kaip katinas ar šuo tyčia prikrečia eibių, – juokauja. – Voras medžioja tiek, kiek jam reikia, o ne žaisdamas. Jis yra racionalus, protingas gyvūnas.“
Svetainės ir elektroninės parduotuvės „Staktos voras“ įkūrėjas, o gyvenime – prisiekęs visokių gyvių entuziastas Edgaras Čepulkovskis sako, jog gamta yra įdomiausia, kas tik gali būti.
„Todėl domiuosi visais gyvūnais, ne tik vorais. Pastarieji gal tik tapo hobiu ir kiek labiau atkreipia kitų dėmesį“, – sako vaikinas, kasdien besirūpinantis ištisu zoologijos sodu iš gyvių, apie kuriuos toli gražu ne kiekvienas pagalvotų kaip apie augintinius: egzotiniais tarakonais, driežais, gyvatėmis ir dar daug kuo.
E. Čepulkovskio teigimu, visko pradžia buvo smalsumas: jam visada buvo įdomu tai, kas nauja.
Prieš įsigydamas pirmąjį vorą ilgai rinko informaciją, skaitė apie juos. Taip ir „užsikabino“.
Edgaras Čepulkovskis juokauja, kada vorų baimė gimsta iš neišmanymo ir kartais – iš per didelio išmanymo. Nes juk vorai – idealūs augintiniai: ramūs, tylūs, ir prižiūrimi nesunkiai (augintojo nuotraukose iš kairės į dešinę – žaliojo butelio mėlynasis paukštėda, lygiaragis voras, Meksikos liepsnakelis paukštėda ir Čilės rožė). Asmeninio archyvo nuotraukos
Po pirmojo neįprasto augintinio atsirado antras voras, tada – varlės, triušis. Pastarasis ne itin patiko, tad vaikinas sako nusprendęs, kad jei laikys kitą graužiką, jis bus kitoks. Taip jo namuose apsigyveno Ričardsono urvinė voverė.
„Bet vorai vis tiek ėmė viršų, nes jie visiškai neturi įtakos gyvenimo ritmui“, – juokauja jų augintojas. Ir sako, kad kai jau turėjo didžiulę kolekciją, atsirado ne vienas žmogus, panoręs tokių pat įsigyti.
„Bet savo augintinių juk neparduosi“, – gūžteli.
Vis dėlto noras padėti ir kitiems įsigyti augintinių vorų pakišo E. Čepulkovskiui mintį atidaryti elektroninę parduotuvę.
Joje iš pradžių išties siūlyti tik vorai, bet ilgainiui atsirado didesnė egzotiškų gyvių įvairovė.
„Nors atrodė, kad tai nebus kažkas įdomaus ar aktualaus žmonėms, vis dėlto pomėgis peraugo į veiklą, ja galiu ir noriu užsiimti kiaurą parą“, – pasakoja jis.
Vorų augintojo teigimu, prižiūrėti šiuos nariuotakojus labai paprasta. Svarbiausia – sudaryti geras sąlygas, užtikrinti tinkamą drėgmę ir temperatūrą.
„Visa kita yra kaip augalo priežiūra – palaistyti substratą, kad nebūtų per sausa, ir, žinoma, maitinti. Nors tą daryti kasdien nereikia“, – šypsosi.
E. Čepulkovskio įsitikinimu, neįdomių gyvūnų nėra. Tad ir vorai savaip įdomūs.
„Manau, nerasite žmogaus, kuris nė karto nėra stebėjęs voratinklyje įsikūrusio voro ar skrendančios arba ropojančios musės. Mes esame smalsūs. Kai dings susidomėjimas aplinka, gyvenimas taps nebeįdomus“, – mano jis.
Tuo labiau, sako, kad vorų yra pačių įvairiausių – nuo vienspalvių juodų, pavyzdžiui, Brazilijos juoduko, iki ryškiai mėlynų Indijos vorų – Metalikos.
Tūkstančius vorų auginantis E. Čepulkovskis įsitikino, kad tarp jų būta ir labai išskirtinių. Vienas tokių – lygiaragis voras. Pasak augintojo, jie ypatingi tuo, kad ant galvakrūtinės (galvos) turi ragą. Tiesa, taip gamta „papuošė“ tik pateles.
„Šis voras labai geras pavyzdys, kad ir mitai gali virsti tikrove. Vienaragis – sugalvota mitinė būtybė, bet tik ne vorų pasaulyje“, – juokauja jis.
Kitas, vienas įspūdingesnių vorų, yra didysis paukštėda.
„Šių esu užauginęs ne vieną, – pasakoja E. Čepulkovskis. – Dabar vėl turiu mažylį, o subrendęs jis gali siekti net iki 32 centimetrų.“
Pasak egzotinių gyvūnų mylėtojo, kiekvienas voras turi savo istoriją ir kiekviena jų rūšis – ypatinga. Pavyzdžiui, Venesuelos saulės tigras, augintojų dažnai vadinamas „Irma“.
„Šie vorai ant savo kojų galų turi saulės zuikučius, padedančius maskuotis per saulėlydį, kai išeina į medžioklę. Tarp daugybės saulės zuikučių ant žemės jų tiesiog nesimato – susilieja“, – aiškina pašnekovas.
Vorai jų augintojui pirmiausia išsiskiria savo ramybe ir išvaizda. Žavi ir jų medžioklės gebėjimai, ir statybiniai talentai.
„Jie gali per naktį pasistatyti didžiulius rūmus, o kitą dieną viską perdaryti. Ir tai tik maža dalis to, ką matai juos stebėdamas“, – neslepia susižavėjimo E. Čepulkovskis.
Iš vorų bijančių žmonių E. Čepulkovskis sako dažnai girdintis, kad tie galėtų išnykti ir niekas nepasigestų.
„Tai pats kvailiausias pasakymas, – tikina pašnekovas. – Juk vorai yra gamtos sanitarai. Jie sugaudo nepaprastai daug parazitų ir kenkėjų. Juk niekas nemėgsta prie ežero uodų, ar ne? O išnykus vorams, prie vandens telkinio tiesiog neprieitumėte – visos atviros kūno vietos būtų tirštai padengtos kraujasiurbių.“
Naikina, pasak žinovo, vorai ir erkes. Tad jeigu jų nebeliktų, galėtume tikrai pamiršti pasivaikščiojimus gamtoje, o apie saulės vonias tektų tik pasvajoti.
„Visų nekenčiama kambarinė musė niekada neleistų mums išsimiegoti, o maistą padengtų apetito neskatinančia substancija. Net vaikai žino, kas gardžiuojasi musėmis“, – primena jis.
E. Čepulkovskio manymu, jei žmonės nori ir gali suteikti didiesiems vorams – egzotiškiems augintiniams – tinkamas sąlygas, kodėl gi jų neįsigyti.
„Juk tai skatina smalsumą. Manau, kad tai labai svarbu“, – sako.
Deja, nusistatymas prieš vorus visada buvo ir, pašnekovo manymu, dar ilgai neišnyks.
„Taip yra ne tik dėl vorų, bet ir dėl mūsų mentaliteto, kuris dar neperžengęs į liberalesnio požiūrio ribas – jeigu to nedaro visi, vadinasi, tai yra blogai“, – apie nepagrįstai neigiamą kai kurių žmonių požiūrį į vorus kalba jų augintojas.
Kita vertus, sako E. Čepulkovskis, taip pat buvo ir su tokiais augintiniais kaip žiurkės, pelės.
„Dabar laikai keičiasi. Tikrai smagu, kai bendraudamas su nepažįstamais arba tiesiog kažkur šalia išgirsti sakant: „Auginu paukštėdą“, – neslepia pašnekovas.
Vis dėlto E. Čepulkovskis pripažįsta, kad ne visi vorų bijantys žmonės yra vienodi. Vieni bijo, nes nieko apie vorus nežino, kiti – nes žino per daug. Pastarųjų, jo teigimu, mažuma.
„Nieko apie vorus neišmanantis žmogus dažniausiai susikuria tam tikrus stereotipus. Esą vorai nuodingi ir kanda. Visada paaiškinu, kad ir boružė irgi nuodinga, bet ar jos bijote?“ – palygina jis.
Be to, vorai gelia išskirtiniais atvejais – kai maitinasi arba ginasi. O minta šie nariuotakojai tik smulkesniu už save maistu, tad žmogus niekada netaps jo racionu ir, kad pasisotintų, voras niekada jam negels.
„Jis gali įgelti tik tada, kai ginasi, bet lygiai taip pat gindamasis gali įkąsti, trenkti ar apdraskyti ir žmogus. Mes tiesiog turime daugiau gynybos būdų“, – labai paprastai paaiškina E. Čepulkovskis.
„Nėra gyvūno, kuris gindamasis nepanaudos visko, kad išgyventų. O bijoti dėl to, kad kažkas nori gyventi lygiai taip pat, kaip ir tu, neteisinga“, – priduria.
E. Čepulkovskis irgi nesutinka, kad bijančiųjų vorų – dauguma. Net ir visuotinai paplitusi nuomonė, kad merginos labiau bijo vorų, nėra tiesa. Jos tiesiog neslepia emocijų.
Tokią nuomonę grindžia vorų augintojas grindžia savo pastebėjimais egzotinių gyvių parodose.
„Kai priėjusios merginos garsiai sureaguoja, nuolaidžiai sakoma: „Ai, tos moterys…“ Bet niekas iš šalies nemato, kaip vyrai tyliai žengteli atgal, – pasakoja jis. – Specialiai stebėjome vyrų ir moterų reakcijas. Iš dešimties merginų išsigando ir sureagavo tik trys, bet tai padarė garsiai. Iš dešimties vaikinų nuo eksponatų atsitraukė net septyni.“
Ir dar, kai jiems papasakojo apie šį nedidelį eksperimentą, visi tą neigė, priduria E. Čepulkovskis. Tad kaip ne viskas, kas sakoma apie vorus, yra tiesa, nebūtinai tiesa ir tai, kas sakoma apie jų bijančius žmones, įsitikinęs jis.
E. Čepulkovskio manymu, siaubo filmai irgi prisideda formuojant stereotipines nuomones apie vorus, kaip agresyvius, žmones puolančius gyvius. Kaip ir apie tarakonus, kurie esą gyvena tik ten, kur netvarka.
„Taip tiesiog daroma baimės efektui pasiekti. Juk iš tokio siaubo filmo uždirbama, o žiūrovai gauna adrenalino“, – siūlo neskubėti daryti išvadų vorų augintojas.
„Apie vorų baimę teko bendrauti ne su vienu žmogumi. Jie prisipažino: „Jei ant galvos užkristų voras, tikriausiai mirčiau iš siaubo.“ Visada sakau tą patį: jeigu ant galvos nukristų lapas, reakcija būtų tokia pati – krūptelėtumėte, ir tiek“, – tikina E. Čepulkovskis.
Vorų ir voragyvių liguista baimė moksliškai vadinama arachnofobija. Bet kiek ji realiai paplitusi visuomenėje, sunku įvertinti, sako psichologas, psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius. Jis spėja, kad ir tokios statistikos niekas nerenka, o ir tokią fobiją turintieji neskuba pas specialistus gydytis.
Darbe kartais su arachnofobija susiduriantis psichologas, psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius tikina, jog tikrai ne ta baimė, kuri trukdytų normaliai gyventi. Asmeninio albumo nuotrauka
„Nes ji nors ir nemaloni, bet netrukdo gyventi“, – ramina M. Daugelavičius.
Pasak psichologo, vorų baimę lemia skirtingos priežastys. Pirmiausia tokia baimė gali būti instinktyvi, užkoduota kažkur pasąmonėje – kai kuriems žmonėms ji būdinga net ir gyvenant kraštuose, kuriuose pavojingų vorų nėra.
„Greičiausiai tai gauname iš gamtos. Senais laikais būdavo daug pavojingų gyvių ir pirmieji žmonės jų saugojosi. Tai likę pasąmonės lygmenyje“, – svarsto specialistas.
Bet daug ką, pasak daktaro, lemia ir auklėjimas, patirtis. Galbūt žmogus kada nors išsigando voro, galbūt kažkas pagąsdino, gal tėvai ką nors parodė ar patys kažką pamatė. Tokie epizodai neretai įstringa atmintyje.
„Paprastai taip ir formuojasi baimės – vaikystėje. Iš įvairių patirčių, auklėjimo, iš knygų, filmų, ir panašiai“, – aiškina M. Daugelavičius.
Padedantis atsikratyti fobijų psichologas sako, kad darbo praktikoje teko susidurti su arachnofobija, tačiau paprastai žmonės ateina ne dėl jos, o dėl kitų problemų. Ši nebūna pagrindinė.
„Tokie dalykai netrukdo žmogui gyventi“, – dar sykį patikina jis: spręsti reikia kitas problemas.
Etnologas Libertas Klimka primena, kad mūsų tautosakoje vorai niekada nebuvo labai sureikšminti. Bet jie minimi kai kuriose sakmėse, tarkime, pasakojančiose, kodėl voras nešioja kryžių.
„Yra užuominų, pastebėjimų, bet ne itin daug“, – etnologas teigia, kad senaisiais laikais vorai nebuvo reikšmingesni už žiogus, skruzdėles. Ir dėl labai paprastos priežasties.
„Niekas jų nebijodavo, – sako L. Klimka. – Man atrodo, kad šiais laikais žmonės labai sureikšmina vorus, atsirado jų baimė. Kaime šito neteko girdėti.“
Jo manymu, neigiamas vorų įvaizdis veikiausiai atkeliavo iš kitų šalių. Tokių, kuriose veisiasi itin nuodingos, net žmogų pražudyti galinčios jų rūšys. Baimių pasisėmėme ir ėmę dažniau keliauti po pasaulį ir akis į akį susidūrę su nuodingais gyviais.
„O mūsų voreliai visiškai nekalti“, – šypsosi etnologas. – Netgi naudingi: gaudo muses, voratinkliuose kaupiasi penicilino žaliava. Voratinkliai buvo populiarūs liaudies medicinoje – jų dėdavo ant žaizdų.“
Todėl esą mūsų tautosakoje vorai nėra neigiami personažai – jie labiau siejami su rudeniu, besidraikančiais voratinkliais.
„Poetai net mėgavosi šiuo vaizdu – rasos lašeliais ant voratinklių. Maironis rašė: „Baigės rugsėjis! Po orą bailiai / Voratinkliai draikės be vėjo; / Šypsojo saulė, bet jos spinduliai / Tarytum sudiev tekalbėjo.“ Labai lyriška nuotaika“, – padeklamavo pašnekovas.
