Išvesta Lietuvoje: mokslininkų rankose – kitoks lietuviškas paveldas

Išvesta Lietuvoje: mokslininkų rankose – kitoks lietuviškas paveldas

 

Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei dešimt išskirtinai lietuviškų naminių gyvūnų veislių, kurių ištakos, kaip manoma, siekia šimtmečius. Jų išsaugojimas itin sudėtingas, bet kartu ir labai svarbus darbas.

Kaip ir genealogijoje – ieškant senųjų Lietuvos giminių šaknų, taip ir bandant atsekti jas per amžius buityje lydėjusių gyvūnų kilmę, remiamasi istoriografine medžiaga. Bet ne tik. Štai ir artimiausiu metu su jauduliu laukiama žinių apie garsiuosius lietuviškus skalikus – tikimasi, kad pavyks genetiškai palyginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės medžioklių ištikimuosius palydovus su dabartiniais namų augintiniais.

Rėmėsi istoriniais šaltiniais

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovės Rūtos Šveistienės teigimu, senosios veislės tuo ir įdomios – išskirtine genetine medžiaga, būdinga tik joms vienoms.

Dabar tos veislės, pasak ekspertės, charakterizuojamos, atliekami genetiniai tyrimai, tačiau ilgą laiką jos turėjo tik skiriamuosius fenotipinius požymius, istoriografinius aprašymus.
„Šiandien pagaliau matyti, kad jos tikrai nepaprastai įdomios ir labai skiriasi nuo naujų, vadinamųjų sintetinių veislių“, – sako R. Šveistienė.

Šis darbas prasidėjo 1990 metais nuo visų įmanomų žinių kaupimo. Mokslininkai jas rinko po kruopelę iš įvairių istorinių šaltinių, kilmės knygų, žemės ūkio leidinių. Žemės ūkio rūmai, sako R. Šveistienė, tarpukariu leido išsamius metraščius, žurnalus. Būtent pagal tokius aprašus tikrintasi atkuriant lietuviškas veisles.

„Šiandien pagaliau matyti, kad jos tikrai nepaprastai įdomios ir labai skiriasi nuo naujų, vadinamųjų sintetinių veislių“, – sako R. Šveistienė.

Tiesa, vienos jų reikalavo daugiau pastangų nei kitos.

Geriausiai, specialistės teigimu, galima atsekti žirgų veislių savybes, nes jų kilmės knygų būta tvarkingiausių. O daugiausia duomenų apie veisles apskritai išlikę iš tarpukario.

Aišku, šiokios tokios informacijos esama ir iš senesnių laikų. Pavyzdžiui, lenkų bajoras Jonas Lasickis žemaitukus minėjo dar XVI amžiuje – savo traktate „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“.
Tačiau nors senosios lietuviškos veislės iš esmės egzistuoja šimtmečius, iki 1990 metų laikytasi politikos, kad visos jos buvo gerintos, taigi bėgant laikui pakito.

„Tikrai, dabar darant tyrimus matosi, kad įtakos turėjo ir kita veislė, – patvirtina R. Šveistienė. – Bet esama ir tam tikrų genų, būdingų tik vietinėms veislėms, kurių kitos neturi.“

Nuo žirgų iki bičių

Kokių vietinių veislių naminių gyvūnų išlikę daugiausia, anot R. Šveistienės, sunku būtų ir pasakyti – kai kurių skaičiai menkai tesiskiria. Be to, gaunamas prieauglis ne visada šimtu procentų grynaveislis.

Tačiau skaičiuojant galvomis gausiausiai šiuo metu veikiausiai turima Lietuvos juodagalvių avių – daugiau nei 7 000. Antri būtų Lietuvos sunkieji arkliai, kurių per 2 000.

Netrukus mokslininkai viliasi sužinoti ir šį tą naujo apie šunis. Kaip turbūt teko girdėti, Anglijos mokslininkai tirs, ar vienintelė dabar turima lietuviška šunų veislė – Lietuvos skalikai, giminingi prieš kelis šimtmečius kartu su Lietuvos didikais medžiojusiems keturkojams. Dėl to paimti dabar gyvenančio šuns kraujo mėginiai ir naudojami archeologinių tyrimų metu Valdovų rūmų teritorijoje aptikti kelių šimtmečių senumo šunų kaulai.

R. Šveistienės manymu, tokie tyrimai itin įdomūs ir vertingi – ypač jei pavyks. Kauno pakraštyje esančiame Marvelės kapinyne – didžiausiame Baltijos šalyse – per 1991–2006 metų kasinėjimus rasti žirgų kaulai, deja, pasirodė esantys pernelyg užteršti, kad būtų galima paimti genetinę medžiagą ir palyginti su išlikusiomis žirgų veislėmis. Tačiau ekspertė tikisi, jog skalikų tyrimai pavyks, o kada nors bus galimybė ir pasitikrinti, ar dabar auginami žemaitukai yra tų pačių žirgų, minimų istoriniuose metraščiuose, palikuonys.

„Tie tyrimai teikia labai daug vilčių“, – sako R. Šveistienė.

Pasak jos, visos veislės bėgant metams kito, didelės įtakos turėjo ir žmogus, tad bus labai įdomu išvysti, kiek dabartiniai skalikai panašūs į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais veistus šunis.

Lietuviškų veislių sąraše yra ir bitės. Aiškinantis, kiek jų išlikę, buvo organizuotos net paieškos ekspedicijos.

„Saugojimo darbas jau seniai nutrūkęs – daugelis specialistų sakė, kad vietinių bičių nėra. Bet buvo atlikti genetiniai tyrimai ir rasti tam tikri genotipai, bylojantys, jog tai galėtų būti mūsų lietuviška vietinė bitė“, – sako R. Šveistienės, neabejojanti, jog tikrieji darbai šioje srityje dar tik prasideda. Ir jie pareikalaus nemenkų pastangų, nes dabar tik identifikuotos kelios perspektyvios bičių šeimos, o jas dar reikės atskirti ir ištirti.

Atėjo sudėtingi laikai

Žvelgiant iš praktinės pusės, tiems, kurie nori didelės produkcijos, lietuviškos veislės, R. Šveistienės teigimu, tikriausiai netinka, nes nėra aukšto produktyvumo.

„Kai kurios jų savybės visiškai patenkina mažo ar vidutinio šeimos ūkio poreikius, – sako ekspertė. – Taip pat savo spalva, įdomumu, įvairove prisideda prie kraštovaizdžio gražinimo, yra atsparesnės ligoms, lengviau kumeliuojasi ar veršiuojasi. Šiurkščiavilnių avių vilna gerai veliama ir tikrai gana paklausi tarp vėlėjų, nes pradedančiajam lengva ją velti.“

Visgi, nepaisant lietuviškų veislių pliusų, dirbti su jomis sunku. O tarp augintojų, anot pašnekovės, yra tiek labai sąmoningų ūkininkų, kurie rūpinasi bandos išgryninimu, tiek tokių, kuriems produkcijos kiekis aktualesnis.
„Laikai nėra lengviausi – ūkininkams svarbu gauti produkciją, – supranta R. Šveistienė. – Bet sąmoningumas, mano galva, gerėja.“

Pasak jos, pati gyvulininkystės, kaip šakos, situacija nėra palankiausia. Mažėja produktyvių karvių bandų, tad nenuostabu, jog genetinių išteklių saugojimui taip pat atėjo sudėtingi laikai. Džiugina bent tai, kad atsiranda nauja niša – prekyba galutiniu iš vietinės veislės pagamintu produktu.

„Užsienyje tai labai populiaru, – sako specialistė. – Jeigu ūkininkas gamina sūrius tik iš saugotinos vietinės veislės karvių pieno, atitinkamai jį žymi ir gali gauti didesnę kainą.“

Gilesnės tradicijos

Kiek mes užsienio atžvilgiu turtingi tokių veislių, pasak R. Šveistienės, priklauso nuo to, su kuo lyginsime. Olandija, Italija, Ispanija turi labai daug savų veislių ir intensyviai propaguoja iš jų gaunamą produkciją – pakaks paminėti ispaniškus kumpius. Tai kraštai, kur tokios tradicijos labai gilios, ir mums iki jų dar toli – juk pradėjome ta linkme dirbti tik 1990-aisiais.

Nepaisant to, esame daug geresnėje pozicijoje nei kaimynai latviai. R. Šveistienės žiniomis, Latvija daug savo veislių praradusi ir beturi tik keletą egzempliorių.

Estijoje – vėl kitaip. Ten vietinėms veislėms ir vietinei produkcijai palaikyti rengiamos įvairios programos. R. Šveistienės vertinimu, estų asociacijos, dirbančios su vietinėmis veislėmis, ganėtinai stiprios, vietinių veislių augintojai jungiasi į kooperatyvus.

Panašiai yra ir Lenkijoje. Su ūkininkais, auginančiais vietines veisles, yra sudaromos sutartys, jie turi teisę žymėti savo produkciją.

„Pirkdamas, tarkime, tokį pieną, vartotojas žino, kad paremia vietos veislę“, – aiškina R. Šveistienė.
Išlaikyti senąsias veisles svarbu dėl daugelio dalykų, pabrėžia ji. Kurdami vis kažką naujo, mes neišvengiamai prarandame tai, kas sena. O tokios veislės svarbios genetinei įvairovei.

Lietuva taip pat jau yra ne vieną jų praradusi. Pasak R. Šveistienės, nebeliko pulkinių žąsų – šiuo metu atkurtos tik vištinės žąsys. Didelis pavojus iškilęs ir lietuviškoms kriuksėms – bet ne vien dėl afrikinio kiaulių maro.

„Lietuvos baltosios kiaulės jau beveik prarastos – jų yra tik mūsų viename selekciniame branduolyje ir pas vieną kitą augintoją, bet su veislininkyste sunkiai sekasi“, – apgailestauja ji, neslepianti, jog išmokos tokiems augintojams mažos, reikalavimai – dideli, ir ūkininkams sudėtinga juos įgyvendinti.

Darbas entuziastams

Panevėžio rajono ūkininkas Algirdas Bielinis iš patirties žino, kiek darbo reikalauja originalių lietuviškų veislių išlaikymas. Pats ne vienerius metus savo ūkyje augino vištines žąsis.

Pulkas buvo nemažas – apie 150–200 paukščių. Tačiau maždaug prieš dešimtmetį A. Bielinis jų atsisakė – juokauja, kad veislės puoselėjimu dabar tegul užsiima jaunesni.

„Tokie paukščiai – tik laikymui dėl grožio“, – sako ūkininkas, patikinantis, jog lietuviški genai augintiniams nei svorio, nei kitų naudos teikiančių ypatybių neužtikrino. Verslui vištinės žąsys paprasčiausiai netinka: sveriančios 3,5–4 kilogramus, jos negali konkuruoti su iš Lenkijos atsivežamais žąsiukais, greitai priaugančiais dukart didesnį „prekinį“ 6–7 kilogramų svorį.

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas irgi skaičiuoja, kad oficialiai asociacijoje tėra vos du lietuviškų kiaulių laikytojai. Pagrindinis – LSMU Gyvulininkystės institutas, kuriame per 200 Lietuvos baltųjų kiaulių ir apie 150 vietinių kiaulių.

„Banda nėra didelė, bet ji nuolat prižiūrima, sekami rodikliai“, – patikina jis.

A. Baravyko teigimu, kai kurie asociacijai nepriklausantys smulkesni ūkininkai irgi nestokoja entuziazmo – įsigijo šių veislių kiaulių. Belieka tikėtis, kad jų iniciatyvas lydi sėkmė.

„Stambūs ūkiai tų veislių neaugina, nes jos nėra produktyvios, labiau archajiškos“, – sako A. Baravykas.

Kiek įmanoma pragyventi puoselėjant vietines veisles ir parduodant produkciją, gaunant už tai didesnę pridėtinę vertę, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius sako galintis tik teoriškai spėlioti. Tačiau nuoširdžiai tikisi, kad kažkas tame randa nišą.

„Turbūt viskas prasideda nuo to, ar mes, lietuviai, vieni kitus mylime, palaikome, gilinamės į istorijos paiešką, tradicijų laikymąsi ir panašiai. Šito turbūt mažai“, – svarsto jis.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų