R. Raziūnaitės nuotr.

Įsukta į fotografijos karuselę

Įsukta į fotografijos karuselę

Panevėžietė fotografė Marija Kablytė prisipažįsta, jog pokalbiui su „Panevėžio balsu“ buvo prigauta, kai išgyvena nemažai pokyčių gyvenime. Tačiau skuba patikinti: pokyčiai yra gerai.

„Jie pamažu verčia vėl pasitikėti savimi, savo nuojautomis, jausmais, tikėti tuo, ką darau, ką noriu pasakyti, ir sėkmingai perkelti tai į naujus darbus“, – sako fotografė iš Panevėžio.

M. Kablytės teigimu, atsiradęs kūrybinis užsidegimas, atsivėrusios naujos galimybės, noras visur sudalyvauti ir išmėginti jėgas ir šis dar gana nedrąsus bruzdesys, atrodo, sėkmingai rezonavo su pasauliu.

„Visai netikėtai buvau pastebėta tarptautinių kompanijų bei agentūrų – atrodo, „užsisukinėja“ įdomių darbų karuselė…“ – prasitaria Marija.

M. Kablytė sako kasdien besikelianti su mintimi, kaip praturtinti dieną kitiems ir sau.
„Labiausiai vertinu vidinę ramybę, pozityvios ugnelės kurstymą ir harmonijos palaikymą – šie faktoriai yra mano pagrindiniai varikliukai“, – prisipažįsta ji.

Nuotraukose – kaip namuose

Marija pasakoja, jog fotoaparatą gyvenimas jai perdavė ne per senelių ar tėvų rankas, kaip neretai nutinka daugeliui jos kolegų. Visas kūrybinis kelias link fotografijos prasidėjo net ne nuo jo – fotoaparato, bet nuo skenerio ir pieštuko.

„Skenuodavau senas tėvų fotografijas ir kombinuodavau su savo piešiniais, – pasakoja M. Kablytė. – Ilgai netrukus savo vizijoms ir idėjoms pildyti panorau turėti specifinių detalių. Taigi įsigijau fotoaparatą ir panirau į fotomontažų kūrimą.“

„O pačią fotografiją – ne kaip priemonę medžiagai išgauti, o kaip meninę kryptį, – stipriausiai prisijaukinau studijų metais. Ir tada po truputį tai virto mano darbu“, – priduria Marija.

Merginai fotografija – tarsi tiltai į kitus pasaulius, kuriuos atveria prieš objektyvą atsiradę žmonės, jų emocijos bei neretai užburiančios istorijos.

„Mano darbai man pačiai atstoja antrus namus, – atvirauja. – Juose gyvena viskas, ką nešioju mintyse, kas kutena širdį ir tai, kuo kvėpuoju. Kiekvienas, žiūrėdamas mano darbus, yra pas mane svečiuose ir mano vienintelis noras būna, kad jis čia jaustųsi kaip namie.“

M. Kablytės nuotr.

Galerija

Įkvepia žmogus

Fotografę džiugina, jog kasdien tenka prisiliesti ir domėtis ne viena kryptimi. Ir kartais dirbant su viena, pajusti įkvėpimą pabandyti visai ką kita.

„Tačiau kad ir kokią kryptį pasirinkčiau – ar tai būtų reportažinė fotografija, ar „fine art“, ar dar kas kita, labiausiai įkvepiantis objektas, be abejo, bus žmogus“, – sako Marija, ypač vertinanti tai, kad kiekvienas priešais kameros objektyvą atsidūręs asmuo ne tik atsineša į kadrą savo istoriją, bet taip pat gali išgyventi ar suvaidinti jos pačios sukurtą pasakojimą.

„Arba, jiems susijungus, gali gimti dar kita istorija“, – šypsosi Marija, sakanti, jog fotografija jai yra drauge ir darbas, ir pomėgis.

Kaip tik pasibaigus karantino suvaržymams ir atsiradus galimybei vėl fotografuoti žmones fotografės galvoje, anot pačios, it koks žadintuvas skambėjo mintis, kaip nepaprastai jai pasisekė. Pasisekė turėti tokį nuostabų darbą, kuris sujungia viską, ką myli: judesį, akimirkos grožį, emocijas, jausmus, energiją.
Be lakios vaizduotės užsiimti fotografija, kaip ilgalaike veikla, būtų išties labai sudėtinga. Tad kokį vaidmenį ji atlieka Marijos kūryboje?

„Fantazija bei kūrybingas mąstymas yra neatsiejamas dalykas visose fotografijos kryptyse, – patvirtina pašnekovė. – O šiomis dienomis dar ir ypač aktualus bei geidžiamas komercinėje fotografijoje.“

Darbas prie kompiuterio vargina

Marija kasdien į gyvenimą žvelgia pro objektyvo akį, tačiau prisiekinėja, jog jai tai visiškai neatsibosta. Kartais net šiaip vaikščiodama ar laukdama ko nors įsivaizduoja, kad žiūri pro objektyvą ir ieško kadrų akimis.

„Labiau pabosta žiūrėti į monitoriaus ekraną, kai ateina eilė postprodukcijos darbams, – juokiasi. – Su šiuo procesu mano santykis „love–hate“ – „myliu–nekenčiu“.

Anot fotografės, neretai retušavimas – tarsi meditacijos atitikmuo arba kūrybiškumo sūkurys.
„Bet kai už lango kaitina saulė ar šiaip pati alsuoju vidine energija, kantriai ir tendencingai dailinti smulkmenas emociškai tampa gana sunku“, – atvirauja M. Kablytė.

„Negalima sustoti kurti, jei tavo darbas patinka bent vienam žmogui, net jei tas žmogus esi pats“, – įsitikinusi M. Kablytė.

Ji kuo toliau, tuo labiau įsijaučia ir mėgaujasi fotografuodama grynas, organiškas ir nesuvaidintas emocijas. Kūryboje vis mažiau palieka fikcijos arba pastarąją išsaugo tik tam, kad išryškintų tikrumą. Nes didžiausias malonumas, anot Marijos, yra pats fotografijos procesas.

„Pastaruoju metu jaučiuosi, kad fotografuodama kuriu emocinius mainus: fotografuojami žmonės mane įkvepia savo istorijomis, o aš juos džiuginu fotografiniais rezultatais“, – sako ji.

M. Kablytei fotografijoje kur kas svarbiau yra momentinis situacijos, aplinkos ar žmogaus pajautimas, bet ne techninės žinios ir priemonės. Anot jos, pastarosios yra tarsi ramentas ar lazda: padeda eiti, bet kai pabunda kūrybinis polėkis, neretai tampa ir trukdžiu.

„Kartais sveika laužyti kompozicines taisykles ir eksperimentuoti – neretai tai pasiteisina labiau nei aklas techninių žinių paisymas“, – patikina.

Įkvėpimas – nuklydimai

Fotografo darbas lyg nuosavas verslas. Tad, M. Kablytės manymu, užsispyrimas yra svarbiausia sąlyga šuoliui į aukštumas.

O kokie komponentai svarbiausi geros nuotraukos gimimui? Pašnekovė svarsto, jog tai paties autoriaus vidinis indėlis.

„Nekalbu apie tai, kiek darbo į fotografiją įdėta ar kiek laiko plušėta prie jos. Kalbu apie išjautimą, – aiškina Marija. – Gera fotografija spinduliuoja jausmą ir mintį, ir nesvarbu, pozityvu tai ar ne. Dažnai susiduriu su žmonių išmislu, kad pozityvas kūryboje yra kičas, o štai melancholija – aukštesnioji forma. Mano nuomone, išreikšti bet kokį jausmą per fotografiją yra drąsu ir sveikintina.“

Fotografei atrodo, jog mus gyvenime supa daug tendencijų, tad nenuostabu, jog ir fotografijoje jų yra apstu. Tačiau M. Kablytė tiki, kad laikui einant net ir atsiradusios banalios tendencijos įgauna istorinę vertę.

Jai pačiai geriausias įkvėpimas veikti – nuklydimai. Kai pajaučia, kad norisi prisipildyti naujų idėjų, jų ieško naujose veiklose arba gerai nepažįstamuose dalykuose.

„Ištikimiausi įkvėpimo šaltiniai – muzika, iliustracijos, architektūra arba tiesiog žygiai gamtoje, – atskleidžia Marija. – Visai neseniai kaip įkvėpimo šaltinį atradau konceptualiąją kulinariją, kuria neretai pasisotini labiau akimis nei skrandžiu.“

Sėkmę matuoja jausmais

Pasak M. Kablytės, kasdieniams pastebėjimams jai dažniausiai užtenka ir telefono. Bet neretai kažkur keliaudama įsimeta savo mažą džiaugsmą – „Vivitar Wide & Slim“ juostinį fotoaparatą. Prisipažįsta labai ilgai svajojusi apie tokią kompaktišką ir lengvą kišeninę kamerą, tad nuojautos vedama dažnai užsukdavusi į dėvėtų drabužių parduotuvę.

„Taip, į dėvėtų drabužių parduotuvę! – darsyk patvirtina. – Ir ten sykį maloniai nustebau pamačiusi šį „juostinuką“ – matyt, manęs laukė…“

M. Kablytė sako kartais savo fotografijose pajuntanti pramoninės Panevėžio pusės įtaką.

„Nemeluosiu – mane labai įkvepia buvusios „Ekrano“ gamyklos griuvėsiai ir kitos masyvios konstrukcijos. Neretai pasirenku savo kūrybiniams projektams būtent tokias ar panašias lokacijas“, – pasakoja.

Daugybė žmonių vengia fotoobjektyvų, nes jaučiasi nefotogeniški, nesutverti fotografijoms. Ar dažnai Marijai tenka su tuo susidurti?

„Taip, dažnai, – viena iš tokių žmonių esu ir aš pati, – netikėtai prisipažįsta fotografė. – Anksčiau bėgdavau ir slėpdavausi nuo kameros. Būna, ir dabar dar susikuklinu. Bet smalsumas, kaip mane mato kiti, nugali, ir išdrįstu pasitikėti žmogumi kitapus kameros.“

„Kol kas rezultatai stebina ir džiugina mane vis labiau“, – nusišypso.

Marija ir savo, kaip fotografės, sėkmę matuoja ne daiktais ir nuopelnais, bet kaip jaučiasi pati su savimi.
„Mano nuomone, sėkmė – kai taip, kaip tave mato kiti, yra labai arti to, kaip matai save pats ir koks esi iš tiesų. Tada harmoningai viskas dėliojasi ir sekasi“, – savo profesinį receptą atskleidžia M. Kablytė. Ir tikina visos savo fotografinės kelionės metu, nuo pat pradžių žinojusi vieną dalyką, padėjusį nemesti to, ką daro.

„Negalima sustoti kurti, jei tavo darbas patinka bent vienam žmogui, net jei tas žmogus esi pats, – sako ji. – Sunkumų atsiranda visur – svarbiausia nepamiršti, kad jie įveikiami.“

Svajoklės keliu

Dažnai fotografai savo darbais tarsi siunčia užkoduotą žinutę ar pasakojimą. Marijai kiekvienas naujas jos darbas, kaip ir kiekviena kita diena, neša vis kitas mintis ar idėjas.

„Mane pačią žavi, kaip kartais pažiūrėjusi kieno nors darbus „užverdu“ noru kurti, todėl visada kažką sukūrusi slapta svajoju, jog įkvėpsiu žiūrovą tą pajausti arba, dar geriau, taip pat sukurti“, – sako fotografė.

M. Kablytė neslepia, jog niekada nesutilpdavo į apibūdinimą „tipiška“ ir tuo labiau neatitikdavo kažkieno mistiškai suformuotų asmenybės standartų. Jau maža mergaitė buvo tikra svajoklė.

„Ryškiausia svajonė, kurią pamenu, – kilimas su nupaišytais keliais ir mašinytės. Nors vairuoti per daug nemėgstu – jei yra galimybė, mieliau skaičiuoju medžius pro langą“, – juokiasi Marija, nors prasitaria galinti nenuilstamai aikčioti žiūrėdama tiek į išpuoselėtą, blizgantį automobilį, tiek į metalo laužui paruoštą „kovinuką“.

„Žaviuosi jais visais, kai įžvelgiu istoriją. Daugelis sužinoję apie mano aistrą automobiliams kilstelėdavo antakį ir sumurmėdavo ką nors tokio: „Betgi tu prie meno!“ arba „O čia ne per daug vyriška?“
Porą metų ir pati Marija nuoširdžiai tikėjo, kad smulkiai, mielai mergaitei – ir dar „prie meno“ – nepaaiškinamai nenormalu degti meile automobiliams.

„Visos mano aistros kirbėjo mano galvoje ir nedavė ramybės. To kirbesio vedama gimė „Story on Wheels“ – fotoprojektas apie nuostabius automobilius su unikaliomis istorijomis ir dar nuostabesniais jų šeimininkais. Dirbdama su šiuo projektu jaučiuosi sėkmingai sujungusi hobį ir fotografiją, nuo kurios niekaip nepabėgu – bet ir nenoriu pabėgti!“ – patikina fotografė.

Fotografė svarsto, kad ir kiek kūrybiškumo savyje turėtum, jo neparodysi nedirbdamas ir nekurdamas. „Tik šių dviejų ingredientų egzistavimas garantuoja kūrybinį pasisekimą“, – mano pašnekovė. – Tikiu, kad meilė žmonėms, aplinkai ir tam ką darai, nuspalvina gyvenimą. Ir spalvingas gyvenimas nėra pilkas egzistavimas“.

M. Kablytės nuotr.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų