Parlamento rūmus apsupusi minia 1991 metų sausio 11-ąją, likus maždaug parai iki tragiškų įvykių. UKRINFORM.UA nuotr.

Istorikas: sąmoningų patriotų niekada nebūna dauguma

1991 metų sausio įvykiai įsirėžė mūsų istorijoje kraujo raidėmis. Ir net praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams vis dar lieka neatsakytų klausimų apie 13-osios dienos tragediją. Tačiau kažkada laikas galbūt leis sudėlioti išsamią istorinę dėlionę.

Minint trisdešimt pirmąsias tos atmintinos dienos metines, apie Sausio 13-ąją tebegaubiančias paslaptis ir viltį jas atskleisti kalbėjomės su Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju daktaru Algimantu KASPARAVIČIUMI.

– Ar tiesa, kad sovietų rengimasis sausio įvykiams, planavimas prasidėjo anksčiau, tikriausiai dar 1990 metų pabaigoje?

– Tiesą sakant, negalvoju, kad buvo aiškus planas. Manau, kad buvo daug improvizacijos ir būtent Kremliaus, tuometinės yrančios Sovietų Sąjungos vadovybės, improvizacinis veikimas lėmė, jog 1991 metų sausio 13-ąją mes laimėjome pirmą mūšį.

Jie gal turėjo planą, kaip bendrai nuversti atsikūrusios Lietuvos Respublikos valdžią, bet kad būtų adekvačiai suvokę situaciją – kokios nuotaikos vyravo Lietuvoje, kiek buvo remiančiųjų nepriklausomybės idėją, kokios masės žmonių norėjo pasitraukti iš Sovietų Sąjungos ir nusimesti okupacinės valdžios pančius, – manau, iki galo nesuprato. Tas nesuvokimas lėmė daug šiurkščių klaidų.

Spėju, kad buvo ir Mykolo Burokevičiaus komunistų partijos, kuri veikė ant TSKP platformos, improvizacijos, ir turbūt pačių Kremliaus veikėjų, kurie čia koordinavo veiklą, ir kariškių. Toks aiškaus plano neturėjimas ir lėmė jų pralaimėjimą – kai sausio 13-osios rytą, apie 3–4 valandą, užėmę televizijos bokštą ir televizijos pastatą desantininkai praktiškai nebežinojo, ką daryti.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius. DELFI nuotr.

– Jūs, beje, pats esate tų įvykių liudininkas.

– Atsimenu, su draugais buvau prie Seimo, o kai atsklido gandas apie užimtą bokštą ir veržimąsi į Lietuvos radiją ir televiziją, atbėgome ten. Pastatas jau buvo apsuptas. Iš tanketės lipo Mykolas Burokevičius, mano buvęs dėstytojas. Iš tos pačios tanketės buvo transliuojami raginimai visiems išsiskirstyti, grasinimai, kad bus panaudotas ginklas ir panašiai.

Stovėjome pastato rytinėje pusėje. Desantininkai buvo nusiteikę labai rimtai – man pabandžius žengti porą žingsnių, iš karto buvo paleista automato serija į žemę. Tai labai stipriai paveikė visus. Daugiau norinčiųjų pabandyti neatsirado. Net jokių replikų nelaidėme. Ir žmonių labai daug nebuvo – gal šimtas ar pora. Ne tokia masė, kaip prie parlamento.

Mes irgi buvome grįžę į bendrabutį – gal pusę vienuoliktos vakaro. Miegojome su drabužiais. Po neramių žinių kažkas pakėlė, greitai vėl atsiradome prie Seimo. Kai atbėgome, didelės minios neradome – galėjo būti viso labo keli tūkstančiai.

Pirmiausia, prie Seimo buvo atvažiavę daug žmonių iš kitų Lietuvos rajonų. Tai buvo labai geras taktinis Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės sprendimas – kviesti žmones iš provincijos. Drįsčiau manyti, kad didžioji jų dalis buvo prie Seimo, nes visi intuityviai galvojo, kad jis yra valstybės galva ir širdis, kurią reikia labiausiai saugoti. Paskui buvo suprasta, kad atakuojami informacijos centrai, tad dalis žmonių patraukė ten. Bet, kaip minėjau, apie 3–4 valandą ryto, kai pasklido žinia, kas nutiko, prie Seimo jau galėjo būti apie 20 000 minia – žmonės greitai rinkosi.

Namo grįžome sausio 13-ąją apie pusę dešimtos ryto, kai įtampa gerokai atslūgo. Tuo metu prie Seimo būriavosi 30 000–40 000 žmonių. Visa aikštė aplink parlamento rūmus, visas Panerys, dalis Gedimino prospekto buvo pilni – laužai paryčiui degė praktiškai iki Žvėryno tilto.

Tad, žiūrint iš istorinės perspektyvos – ir dabar jau objektyviai, po daugiau nei 30 metų, – to tikslaus plano neturėjo nei puolantieji Lietuvos Respubliką, nei besiginanti valstybė. Natūralu, kad improvizuojant vieniems, ir kiti turėjo improvizuoti.

– Kaip manote, kas būtų nutikę, jei pirmiau būtų puolę ne televizijos bokštą, o Seimą, kur, kaip minėjote, minia tuo metu buvo gerokai sumenkusi?

– Manau, šis puolimas galėjo baigtis gerokai liūdniau. Keliu versiją, kad vadovavusieji jam laikėsi įsikibę seno revoliucinio lenininio principo, egzistuojančio dar nuo Spalio revoliucijos laikų: pirmiausia užimti spaudą. Jie kibo į Lietuvos radiją ir televiziją, televizijos bokštą, bet praleido Seimą. Jei būtų pradėję nuo jo, pasekmes šiandien būtų buvę sunku prognozuoti.

Kai prasidėjo ataka prie bokšto, prie Seimo buvo pakankamai žmonių, bet nebuvo tokios masės, kokia susirinko vėliau. Keli tūkstančiai, bet dar ne dešimtys tūkstančių. Tuo labiau kad tuo metu prie Seimo nebuvo ir barikadų – jos imtos statyti tą pačią naktį, paryčiais, jau kitą dieną. Ilgą laiką buvo stiprinamos. Taigi situacija galėjo būti žymiai grėsmingesnė ir niūresnė.

Kai paryčiais sugrįžome prie Seimo, kai pradėjo pasiekti žinios apie sužeistuosius ir žuvusiuosius prie bokšto, nuotaikos pasidarė įtemptos. Ypač tarnavusieji sovietinėje kariuomenėje ir vyresni žmonės puikiai suvokė, kad, prasidėjus atakai, bus labai daug žuvusių – žmonės jau tirštai buvo apgulę Seimą. Desantininkai, kareiviai, karinė technika neturėjo jokių galimybių prie jo prisiartinti – būtų tekę važiuoti per minią. Puolimas tokiomis sąlygomis reiškė šimtus, tūkstančius žuvusiųjų…

„Sąmoningų patriotų niekada nebūna dauguma, bet jų turi būti kritinė masė, kad valstybė galėtų egzistuoti, galėtų įveikti tokius kritinius iššūkius, su kokiu Lietuvos Respublika ir susidūrė 1991 metų sausio 13-ąją.“

Daktaras A. Kasparavičius

Tačiau perversmininkai padarė strateginę klaidą. Jie pirmiausia pasuko ne prieš Seimą ir Vyriausybę, o prieš informacines priemones ir pralaimėjo. Jas užėmė, bet buvo kilnojamosios stotys, nes visuomenė buvo pasiruošusi. Labai greitai susiorganizavo ir paryčiui pradėjo transliuoti Sitkūnų radijo stotis. Imtasi kitos informacinės veiklos. Manau, jog jau paryčiui perversmininkų vadai suvokė, kad jų improvizacija nepavyko. Turbūt atėjo įsakymas ir iš Kremliaus. Kremlius turėjo dar aiškiau suvokti, kad, tęsiant ataką prieš Seimą, žuvusių bus daugiau nei 1968 metais Prahoje arba 1956-aisiais Budapešte.

Taip pat nereikia pamiršti , kad tuo metu iš Maskvos buvo atvykę keli įvairių užsienio šalių korespondentai. Pagaliau pačioje Rusijoje, Sankt Peterburge (tuomet Leningradas), Maskvoje, kituose miestuose sausio 13-ąją ir 14 dienomis kilo protesto mitingai. Tai buvo rimtas taktinis ir strateginis perversmininkų apsiskaičiavimas ir jų pralaimėjimas.

– Kas vis dėlto tapo tuo pagrindiniu stabdžiu, neleidusiu įvykti dar didesnei tragedijai? Juk perversmininkai turėjo labai aiškų tikslą – nuversti Respublikos valdžią – ir iki tol ryžtingai jo siekė.

– Manau, jie buvo rimtai užsimoję padaryti perversmą. Bet praktiškai jau paryčiais „Amerikos balsas“, BBC, CNN, kitos pasaulio masinio informavimo priemonės trimitavo pasauliui apie Vilniuje prasidėjusias masines žudynes. Turbūt tai Kremliui ir jo šeimininkui Michailui Gorbačiovui įvarė baimės.

Jis nebuvo klasikinis diktatorius kaip Stalinas arba Leninas – pirmieji proletarinės valstybės vadai. Puikiai žinome, kad Rusijos pilietinio karo metais arba malšinant valstiečių streikus, demonstracijas žūdavo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių. Niekas dėl to nekvaršino sau galvos. Raudonarmiečių vadas Michailas Tuchačevskis Tambovo valstiečius naikino ne tik ginklais, bet ir dujomis. Bet M. Gorbačiovas nebuvo nei Stalinas, nei Leninas, kurie galėjo duoti tokius įsakymus žudyti ir bet kokia kaina paimti valdžią. M. Gorbačiovas buvo kitokio kirpimo komunistas, kitokio kirpimo asmenybė. Taigi iš centrinės valdžios į Vilnių atėjo labai aiškus įsakymas – baigti, o tada žiūrėsime, ką daryti toliau.

Stebint situaciją nuo 1991-ųjų sausio iki pat Rugpjūčio pučo, Kremlius neturėjo aiškios strategijos, kaip suvaldyti maištingą respubliką, kuri pirmoji paskelbė nepriklausomybę. Situacija, šachmatų terminais kalbant, buvo patinė. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, pradėjo kovą už faktinės nepriklausomybės atkūrimą, bet kitos respublikos lietuvišku keliu nėjo – ir Gruzija, ir Armėnija, Ukraina, Latvija, Estija nesirinko tokio radikalaus sprendimo. Tad spaudimas Lietuvai, ta pati Sausio 13-oji, iš esmės sustabdė Sovietų Sąjungos byrėjimą – kuriam laikui užšaldė.

Tarp nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ir dar imperinio centro Maskvoje 1991 metų pirmojoje pusėje nusistovėjo dvivaldystė, kai mūsų atkurtos Lietuvos valstybingumo juridine prasme niekas nepripažino, išskyrus Islandiją. Tai buvo mažytė moralinė Lietuvos pergalė, bet, antra vertus, kaip su mumis elgtis, kaip mus sugrąžinti į SSRS, nežinojo nei M. Gorbačiovas, nei Vyriausybė, nei visas Kremlius. Todėl ir vieni, ir kiti lūkuriavo, kas bus.

Ir lūkuriavimo politika pasiteisino: 1991 metų vasarą imperija, galima sakyti, sprogo iš vidaus. Po Rugpjūčio pučo iš karto pasipylė juridinis Lietuvos pripažinimas.

Mūsų nepriklausomybės byla de jure ir de facto baigta 1991 metų rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Iki tol situacija buvo labai neapibrėžta ir niekas negalėjo pasakyti, kaip plėtosis. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1991 metų rugpjūčio viduryje Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui iš Prahos atėjo Čekoslovakijos prezidento Vaclavo Havelo laiškas. Man jį teko matyti Seimo archyve. V. Havelas prognozavo, kad Lietuvos ir Sovietų Sąjungos skyrybos, Lietuvos suvereniteto juridinis atkūrimas truks ilgą laiką – žingsnis po žingsnio. Politines, juridines ir kitokias nuolaidas turės daryti ir viena, ir kita pusė, todėl V. Havelas kvietė V. Landsbergį apsišarvuoti kantrybe.

Nors laišką pasirašė V. Havelas, linkstu prie versijos, kad rašytas jis buvo didžiųjų Vakarų valstybių lyderių iniciatyva. V. Havelas buvo disidentas, vienas pirmųjų Vidurio Europoje jau išrinktų postsovietinės sistemos prezidentų, ryškus lyderis. Manau, dėl to jam buvo pasiūlyta nusiųsti Vilniui ženklą nusiteikti ilgam politiniam ir diplomatiniam keliui.

Ši „pranašystė“ nepasiteisino, nes beveik tuo pat laiku Maskvoje įvyko pučas. Imperijos centras sugriuvo iš vidaus ir faktinę nepriklausomybę pasiekėme labai greitai.

Tokie nutikimai istorijoje negali būti traktuojami kaip dėsningumai. Tai greičiau išimtis. Ji mums baigėsi laimingai.

Sovietų kariai ir technika prie Spaudos rūmų Vilniuje. OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS nuotr.

– O kokia buvo tiesioginė Vakarų reakcija į sausio 13-osios įvykius?

– Dvejopa. Vakarų dienraščiai nuo Europos iki JAV ir bendrai pasaulio ginkluotą sovietinę agresiją prieš Lietuvą nušvietė labai plačiai, su smulkmenomis. Reakcija buvo labai ryški ir grūmojanti – Kremlius buvo smerkiamas, smarkiai susvyravo M. Gorbačiovo autoritetas. Bet jei žvelgsime į politinius, ekonominius didžiųjų valstybių vyriausybių žingsnius, jos apsiribojo tradiciniais terminais: „susirūpinusios“, „smerkia“, „ragina sustabdyti“ ir panašiai. Kažkokio radikalumo jų pareiškimuose tikrai nebuvo. Reakcija, nors ir gana tvirta, buvo nuosaiki. Jeigu kas nors Vilniuje tikėjosi, kad po Sausio 13-osios prasidės staigus, radikalus kelias į realaus valstybingumo atkūrimą, to kelio pripažinimas Vakaruose, taip neįvyko. Bet liberali, pliuralistinė Vakarų spauda, taip pat Rusijos, Sovietų Sąjungos demokratinė spauda, grupė Rusijos žurnalistų pasmerkė Sausio 13-ąją įvykdytą agresiją. Sankt Peterburge, kaip minėjau, vyko mitingai. Mus labai stipriai palaikė Lenkija, buvusios socialistinio lagerio šalys… Vakarų spauda tikrai buvo mūsų pusėje ir parama buvo didžiulė.

– Dabar, žvelgiant į tragiškus Sausio 13-osios įvykius iš trijų dešimtmečių perspektyvos, kaip jie matomi laikų šviesoje? Gal buvo įmanoma kažką padaryti kitaip?

– Mano nuomone, Lietuvos politinį elgesį nulėmė 1990 metų kovo 11-osios aktas. Paskelbdami jį, labai aiškiai parodėme, kad mūsų kelias į nepriklausomybę bus gana radikalus. Manyčiau, jo ir laikėmės.

Be jokios abejonės, buvo ir kitų alternatyvų. Estija ir Latvija pasirinko gerokai nuosaikesnius kelius link valstybingumo atkūrimo ir išsivadavimo. Jie neskubėjo sekti mūsų pėdomis. Mes gerus pusantrų metų praktiškai buvome vieni su labai neaiškia perspektyva – niekas negalėjo pasakyti, kur link ir kaip transformuosis Sovietų Sąjunga. Tai, kad mes 1991 metais paskelbėme nusimetantys okupacinę valdžią ir išsprūdome iš jos gniaužtų pralieję, istoriškai vertinant, mažai kraujo, iš esmės turbūt buvo labiau stebuklas, o ne dėsnis. Ir 1990-aisiais, ir 1991 metais galėjome sulaukti gerokai radikalesnių pasekmių.

Tiesą sakant, ir Lietuvos vyriausybės, parlamento veiksmai 1990 metų pabaigoje turbūt buvo gana dviprasmiai. Labiau nesigilindamas paminėsiu du dalykus. Pirmiausia, gruodžio pabaigoje Vyriausybė priėmė sprendimą – jį palaimino ir Seimas – dėl plataus vartojimo prekių kainų pakėlimo. Nuo 1990-ųjų pavasario infliacija buvo milžiniška, Kremlius taikė blokadą, kuri išprovokavo eilę ekonominių sunkumų ir nepriteklių. Žmonių turėtos santaupos ir perkamoji galia labai smuko ir Vyriausybė ėmėsi priemonių suvaldyti atsikuriančios valstybės ekonomiką. Tai – labai sudėtinga ir sunku ekonomiškai, kita vertus, ir politiškai, nes jau 1990 metų lapkričio pabaigoje – gruodžio viduryje situacija aiškiai kaito. Galima sakyti, kad tokiomis aplinkybėmis Kazimiros Danutės Prunskienės vadovaujama Vyriausybė neturėjo kitos išeities, bet žvelgiant iš politinio taško, tai turbūt nebuvo pats geriausias sprendimas ir jam pasirinktas laikas.

Antras, gal net svarbesnis dalykas, kad 1990 metų birželį Aukščiausioji Taryba priėmė Kovo 11-osios akto moratoriumą, kuris turėjo įsigalioti tik prasidėjus realioms Lietuvos ir Sovietų Sąjungos deryboms. Tai buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio žingsnis jei ne atgal, tai į šoną. Turbūt žymia dalimi padiktuotas Paryžiaus, Londono, Berlyno, Vašingtono patarimų ir netgi spaudimų, kad reikia daryti tam tikrus kompromisus, nes Vakarų politinė kultūra iš principo veikė kompromisų pagrindu.

Tos derybos taip ir neprasidėjo. Ir ne vien dėl Maskvos ar M. Gorbačiovo kaltės. Aš keliu versiją, kad jų nenorėjo ir pati Aukščiausiosios Tarybos vadovybė – pirmiausia V. Landsbergis. O nenorėjo, manau, dėl dviejų priežasčių.

Prasidėjus realioms deryboms būtų iš dalies sustabdytas tam tikrų Kovo 11-osios akto dalių veikimas. Be to, V. Landsbergis labai gerai suvokė, kad politinėms deryboms su Lietuva Sovietų Sąjunga sudarė labai profesionalią komandą. Joje buvo juristai, tarptautinės teisės ekspertai, puikiai pasirengę politikai. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos delegacija negalėjo prilygti nei apimtimi, nei profesionalumu. Būdamas geras šachmatininkas ir strategas, V. Landsbergis numanė, kad, įsivėlus į derybas su aiškiai stipresniu priešininku, rezultatas iš anksto būtų aiškus. Tad šito vengė.

Buvo labai svarbus momentas, mūsų istoriografijoje menkai teaptartas, kai 1990 metų gruodį Aukščiausioji Taryba savo pačios priimtą įstatymą dėl moratoriumo atšaukė. Ir Kremliui staiga nebeliko jokių prielaidų Sovietų Sąjungos ir Lietuvos deryboms. O tai reiškia, kad nebelikus juridinio pamato deryboms, pradedama linkti link ginkluoto scenarijaus realizavimo Lietuvoje.

Bet čia, manyčiau, Maskva ir padarė lemtingą klaidą. Nes neįvertino realios Lietuvos situacijos, visuomenės nuostatų, visuomenės emocinio palaikymo savo ką tik atkurtos valstybės Vyriausybei ir parlamentui, todėl pralaimėjo.

Jėgos panaudojimas būtų buvęs logiškas ir greičiausiai sėkmingas 1956 metais, kai valdė Nikita Chruščiovas. Arba 1968-aisiais, kai valdė Leonidas Brežnevas. Ir juo labiau kokiais 1937-aisiais ar 1945 metais, kai valdžioje buvo Stalinas. Bet čia buvo XX amžiaus pabaiga, M. Gorbačiovas, jo visa pertvarkos programa, „glasnost“ – atvirumo politika. 1990 metų pabaigoje M. Gorbačiovas iš esmės jau buvo praradęs instrumentus, kuriuos buvo susikūrę kiti totalitarinės Sovietų Sąjungos lyderiai. Jis įgijo kitus instrumentus, kaip viešumas, demokratija, laisvė ir panašiai, bet tie jau veikė Lietuvos naudai. Tai buvo strateginis jo apsiskaičiavimas ir strateginis mūsų laimėjimas.

„Kiek buvo Lietuvą palaikančių žmonių arba koks jų skaičius tvirtai stovėjo ant nepriklausomybės pamatų 1991 metų sausį, šiandien vienareikšmiškai pasakyti būtų sunku. Naivu būtų galvoti, kad pusė Lietuvos.“

Daktaras A. Kasparavičius

– Ar viskas jau žinoma apie Sausio įvykius?

– Viskas tikrai nėra žinoma. Didelė dalis šaltinių, kurie susiję su tais įvykiais, ir Rusijoje, ir užsienio valstybėse, galų gale ir Lietuvoje yra užslaptinti. Turiu galvoje Lietuvoje įslaptintus buvusius KGB bendradarbius. Neaišku, kurioje barikadų pusėje dalis tų žmonių 1991 metų sausį stovėjo.

Norint susidėlioti visą istorinę dėlionę, kaip atrodė situacija 1991 metų sausį tiek Lietuvoje, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek pasaulyje, reikia turėti visai atvertus archyvus. To tikrai šiandien nėra ir sakyti, kad visi niuansai, visos detalės visiškai žinomos, negalima.

Apie konkrečius žymesnius žmones ir kontroversiškus veikėjus tiek Sovietų Sąjungoje – Maskvoje, tiek Lietuvoje tuo labiau nedrįsčiau sakyti, kieno pusėje jie buvo.

Turime suvokti, kad tuo metu procesas dar vyko – nuo TSKP tik ką buvo atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija. Kaip žinome, atsiskyrimas atvedė prie tam tikro skilimo. Dalis komunistų partijos Lietuvoje narių liko TSKP sudėtyje, o dalis perėjo į LKP.

Kaip istorikas, kiek man leidžia kitų, paralelinių dokumentų ir paralelinių problemų tyrinėjimas, galiu daryti prielaidą, jog turbūt ir tie, kurie formaliai perėjo į LKP, tikrai ne visi puolė dirbti naujai partijai ir ne visi buvo atsikuriančios Lietuvos patriotai. Kaip žinome, partijose yra vadinamoji bala, kur kaip dauguma balsuoja, taip ir aš keliu ranką, ten linkstu.

Kiek buvo Lietuvą palaikančių žmonių arba koks jų skaičius tvirtai stovėjo ant nepriklausomybės pamatų 1991 metų sausį, šiandien vienareikšmiškai pasakyti būtų sunku. Naivu būtų galvoti, kad pusė Lietuvos. Buvo gana didelis skaičius žmonių, kuris padarė įspūdį Sovietų Sąjungai, Kremliui ir buvo pakankamas, kad mūsų nepriklausomybės idėja ir pati valstybė būtų apginta ir išlaukta iki 1991 metų. Bet nereiškia, kad buvo visuomenės dauguma. Manau, kad tokie procesai per dieną, per savaitę ar per keletą metų neįvyksta. Gal trečdalis, gal ketvirtadalis visuomenės stovėjo tvirtai, o kiti galvojo, kad kaip bus, taip gerai – svarbu, kad mano šeima nenukentėtų ekonomiškai, finansiškai. Taip paprastai visuomenėse mąsto dauguma, ar tai būtų Lietuvos, ar kitų šalių gyventojai. Sąmoningų patriotų niekada nebūna dauguma, bet jų turi būti kritinė masė, kad valstybė galėtų egzistuoti, galėtų įveikti tokius kritinius iššūkius, su kokiu Lietuvos Respublika ir susidūrė 1991 metų sausio 13-ąją.