Istorikas: Karalius Mindaugas į areną išėjo tik dabar

Istorikas: Karalius Mindaugas į areną išėjo tik dabar

 

Lietuvai svarbios istorinės datos su kiekviena diena įgauna vis daugiau tautiškumo dvasios. Degantys laužai, plevėsuojančios trispalvės, laisvas žodis, o liepos 6-ąją viso pasaulio lietuvių širdys susijungia bendrai Tautiškai giesmei minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.

Kai kurios Vakarų šalys savo monarchų istoriją skaičiuoja dinastijomis, o Lietuva didžiuojasi vienu vieninteliu karaliumi Mindaugu – išmintingu ir galingu karžygiu, sugebėjusiu sujungti mažus kunigaikščius į vieną politinį darinį ir pakloti Lietuvos valstybės pamatą.

Apie pirmąjį Lietuvos valdovą ir jo išmintingo valdymo prasmę ir reikšmę šiandienos valstybei kalbamės su iš Panevėžio krašto, Velniakių kaimo kilusiu Lietuvos istorijos instituto direktoriumi Rimantu Mikniu.

Dauguma aiškiai suvokia, jog be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios. O kokią reikšmę mūsų šaliai turi Liepos 6-oji – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena?

Jei nebūtų Vasario 16-osios, nebūtų ir Kovo 11-osios, tačiau jeigu nebūtų Mindaugo krikšto, tikrai nebūtų ir Vasario 16-os dienos. Lietuvos Nepriklausomybės Akte pažymėta, jog atkuriamas valstybingumas. Visgi valstybės idėja faktiškai jau buvo, nors ir moderni, konstruojama dar istorinės Lietuvos.

Karalius Mindaugas tuo metu nebuvo toks matomas kaip kad dabar, nes valstybingumo atskaitos tašku buvo iškeliamas Vytautas – prie to labai prisidėjo ir poetas Maironis.

Ar galėtume teigti, jog Lietuvoje iki Mindaugo valdymo jau buvo galima įžvelgti tam tikrų valstybės požymių?

Be abejonės. Manau, jog tam tikros baltų genčių savitvarkos struktūros turėjo valstybės bruožų. Tai akivaizdžiausiai atspindi prūsai, turėję karinę organizaciją, kas jau yra vienas iš valstybės požymių.

Iki Lietuvos krikšto atskiri mūsų kariniai susivienijimai pirmiausia kėlė grėsmę kaimyninei Lenkijai, Mazovijai. Vieni iš karinės organizacijos veikėjų – jotvingiai, kurie yra mūsų, baltų, gentis. Jotvingiai laikėsi dabartinio Gardino, Bresto, Balstogės, Suvalkų teritorijoje, mažas kampelis užgriebė Augustavą ir teritoriją netoli Marijampolės. Jie buvo iš tiesų labai gerai organizuoti.

Vis dėlto tai buvo baltų gentis, kuri nors ir turėjo karinę struktūrą, valstybės nesukūrė. Valstybes kūrė tie, kurie buvo truputį toliau nuo priešų, pavyzdžiui, mūsų žinomoje Kernavėje.

Nutolimas nuo priešo leido išpuoselėti karinę organizaciją iki tokio lygio, kad ji galėtų būti skirta ne tik organizuoti kariniams žygiams, bet ir gyvenimui, kurio teritorinės ribos plečiamos ir tvirtinamos remiantis karine struktūra.

Karaliaus krikštas – pripažinimas, jog toje teritorija yra valdovas, atsakingas už atlikto veiksmo (krikšto) puoselėjimą ne su bažnyčios, kaip įrankio, pagalba, bet valstybės. Reikia prisiminti, jog bažnyčia ir valstybė tuo metu buvo sujungtos, o atsiskyrimas vyko tik XVIII a. pabaigoje dėl Prancūzijos revoliucijos.

Kokį buvusį karalių Mindaugą išduoda istoriniai šaltiniai? Kokį jo paveikslą piešia?

Visų pirma tai – stiprus, galingas žmogus. Jis sugebėjo nugalėti, tik neaiškiai pasakyta – protu ar jėga – ir pajungti į savo valdžią kitų genčių karinius vadus, kunigaikščius.

Tai buvo valingas žmogus, bet visų pirma – diplomatas. Jeigu kalbėtume apie Livonijos ar kitus lenkiškus dokumentus, jie Mindaugo asmenyje mato autoritetingą žmogų.

Mindaugas, dabartine kalba tariant, buvo akivaizdus lyderis. Tačiau matome, jog jo pripažinimas ir jėga buvo labai trapūs. Tai rodo ir jo nužudymas siekiant sosto. Tačiau tai nereiškia, jog Mindaugas buvo silpnas valdovas.

Jis davė pradžią valstybei, bet matome, jog viduje buvo daug įtampos, konkurencijos, planų. Visgi tokie dalykai dėdavosi už nugaros kiekvienam vadui, valdovui, karaliui – visais laikais vykdavo kova dėl valdžios, kaip ir dabar.

Tik anksčiau išėjimas į priekį būdavo matuojamas pagal kitus parametrus ir valdovą, kuriam geriau pasisekdavo su grobiu, pavykdavo prisikviesti daugiau karių ir ginkluotės, iš karto atsirasdavo pretenzija nuversti.

Rimanto Miknio teigimu, Lietuvos karalius Mindaugas visų pirma buvo stiprus, galingas žmogus, sugebėjęs nugalėti, tik neaiškiai pasakyta – protu ar jėga – ir pajungti į savo valdžią kitų genčių karinius vadus, kunigaikščius.

Ar legendinei Mindaugo asmenybei, jūsų manymu, yra skiriama užtektinai dėmesio?

Manyčiau, kad dabar jau pakankamai, palyginti su tuo, kas vyko XIX amžiuje, kai bandėme save atrasti. Tuomet karalius Mindaugas nebuvo labai ryškiai matomas, pagrindinis Lietuvos istorijos asmuo buvo didysis kunigaikštis Vytautas su visa savo galybe. Antra vertus, juk Vytautas buvo labai išryškintas kovose su Jogaila, o Mindaugas – tik paminimas.

Mindaugo pastebėjimui labai pasitarnavo A. Šapokos „Lietuvos istorija“, kurioje pirmą kartą buvo užrašytas krikšto variantas.

Dabar Mindaugas po truputį išėjo į areną. Buvo vykdomi visuomenės tyrimai, per kuriuos pamatyta, kad tas asmuo išties labai svarbus. Kita vertus, atsirado ir kitas supratimas. Tyrimai XX amžiuje pažengė į priekį ir visi suprato, jog visa europinė civilizacija pagrįsta krikštu. Tai reiškia, jog įvyksta fizikos ir metafizikos jungtis arba, kitaip tariant, žmogaus dviejų pusių jungtis. Tokiu būdu žmogaus sukurta struktūra – bažnyčia – ima rūpintis sielų pasauliu, o valstybė, sukūrusi teritoriją, apsaugą, rūpinasi kūnu. Manau, tas momentas turėjo įtakos, jog pirmiausia buvo matoma, kas siejosi su kūnu, etniškumu, o Mindaugo reikšmė buvo sielų pasauliui atneštas įrankis.

Šie du elementai vėliau pasirodė esantys vienas be kito neįmanomi. Per Vakarų civilizaciją ši sanglauda tapo matoma kaip visiškai savarankiška, diktuojanti tam tikrą pasaulio modelį.

O dabar galime pastebėti, jog Vakarų civilizacijos, išėjusios į demokratijos santvarką, pasaulyje yra labiausiai įsitvirtinusios ir pagal jas yra bandoma organizuoti kito pasaulio, kitokios religijos pagrindus.

Profesorius Edvardas Gudavičius išleido knygą „Mindaugas“. Ji tapo mūsų tam tikru Senuoju Testamentu, kurioje Mindaugas apžiūrėtas iš visų pusių. Dėl profesoriaus dar sovietiniais metais pradėtų nuoseklių tyrimų dabar turime ir Liepos 6-ąją.

Kokios įtakos valstybingumui turėjo mūsų miesto – Panevėžio – įkūrėjas Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras?

Matėme Gediminą, Vytautą, o apie Aleksandrą buvo nutylima, netgi yra buvę ir įvairių anekdotinių pasakojimų.

Atrodo, profesorius Alfredas Bumblauskas yra mestelėjęs, jog Aleksandras išsiskyrė tuo, jog mėgo stiprų midų ir kartais tam tikroje aplinkoje pamatydavo netikėtų dalykų.

Reikėtų priminti, jog Aleksandras valdovu tampa 1492 metais ir valdo iki 1506-ųjų. Atrodo, jog tai yra labai trumpas laikotarpis, bet jo metu atsiranda labai svarbus momentas. Lietuva vis dar yra Didžioji Kunigaikštystė – labai svarbi kaip struktūra, bet Aleksandras po savo tėvo mirties tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kai tuo metu Lenkijos karaliumi buvo Janas Albrechtas – jo brolis.

Aleksandro valdymo laikotarpis yra svarbus parodant, jog LDK buvo kultūrine prasme kitokia nei Lenkija. Formuojasi struktūros, pavyzdžiui, Ponų taryba, kuri Aleksandro valdymo laikotarpiu pradeda virsti tam tikru bajorų atstovavimo organu.

Aleksandro asmenybė mūsų istorijoje yra labai svarbi, nes paruošė sąlygas visiškai kitokiam politiniam organizmui.

Kokį valstybingumo potencialą ateityje matote jūs?

Dabar gyvename tokiu laiku, kai Europos Sąjungos variantas darosi nebe toks aiškus: tai – tautų Europa, federacija, konfederacija. Šių dienų įvykiai rodo, jog tikrai įnirtingai aiškinamasi, koks tai projektas.

Natūralu, jog Europos šalims vienaip ar kitaip istorija lėmė būti kartu.

Manau, jog Europos aplinkos valstybiniame organizme Lietuva liks tam tikras valstybinio savarankiškumo, trumpinio, darinio variantas. Nereikia to bijoti.

Tik kiek tvarkymosi funkcijų atiduoti į bendrą instituciją ir kiek pasilikti sau? Manau, kad tai bus nuolatos svarstoma ir persvarstoma.

Kita vertus, situacija labai gera, nes turime tam tikrą Lenkijos ir Lietuvos bendrystės patirtį, kurios neišeksponuojame. Ji rodo tiek negatyvių, tiek pozityvių faktų.

Istorija yra gyvenimo mokytoja ir tie, kurie organizuoja valstybės gyvenimą, pavyzdžiui, politikai, turėtų ją permąstyti. Ne žinoti istoriją, bet suprasti ir vertinti vadovaudamiesi savo patirtimi.

Vienaip ar kitaip, neturime nei mindauginės, nei vytautinės teritorijos. Dabar reikia vidinio savęs suvokimo. O iš to suvokimo – patarimo, kaip toliau organizuoti bendrystę ne tik su kaimynais, kas yra natūralu, bet ir su savo teritorija, aplinka, erdve, kurioje veikia dvasiniai dalykai – krikščionybe.

Manau, kad Lietuvai labai reikia peržiūrėti, kas esanti, tapatybės problematiką ir po to valstybinei struktūrai ieškoti vietos naujoje bendrystėje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų