-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Buvęs Kazimiero Paltaroko gimnazijos pedagogas savo pomėgį sportui įgyvendina kaupdamas įdomius faktus, rinkdamas statistiką, susijusią su olimpinėmis žaidynėmis. Praėjusių metų antroje pusėje 64-erių istorikas išleido knygelę „100 klausimų ir atsakymų apie Lietuvos olimpiečius“. Joje klausimais pateikiami mažai girdėti, įdomūs, netikėti faktai apie olimpines žaidynes ir mūsiškių olimpiečių pasiekimus.
Su J. Brazausku pasikalbėjome apie jo aistrą olimpizmui, sporto vaidmenį valstybėje, visuomenėje ir žmogaus gyvenime.
– Žvelgiant į jūsų biografiją ir gyvenimo kelią, rodos, nėra daug ženklų, siejančių jus su sportu. Iš kur šis pomėgis – kada ir kaip susidomėjote sportu?
– Sportas, kaip socialinis, kultūrinis reiškinys, žmogaus gyvenime turėtų užimti tam tikrą vietą. Kai mokiausi Kėdainių 1-ojoje vidurinėje mokykloje, bandžiau sportuoti. Lankiau krepšinį, žaidžiau lauko tenisą. Baigęs mokyklą išvykau studijuoti į Vilniaus universitetą ir ten neapleidau sporto: su studijų draugais žaisdavome futbolą, krepšinį. Buvo toks suvokimas, kad sportas padeda suformuoti charakterį, valią, ištvermę, o tai gyvenime svarbūs dalykai.
Supratimas, kad sportas padeda ugdyti valią, charakterį, persiduoda mano vaikams, anūkui Nojui, kuris pradėjo žengti mamos keliu: gilinasi į šachmatų pasaulį. Dukra Laura Sabienė šiuo metu dirba gydytoja reabilitologe Panevėžyje, o paauglystėje ji buvo perspektyvi šachmatininkė, atkakliai varžėsi net su Viktorija Čmilyte. 1996-aisiais vyko atranka į pasaulio greitųjų šachmatų čempionatą Paryžiuje. Lemiamame atrankos turnyre Panevėžyje, V. Variakojo sporto centre, susitiko tuo metu neseniai šalies čempione tapusi mano dukra ir šiaulietė V. Čmilytė. Nugalėjo Viktorija.
Beje, Laurą ugdė, o dabar mano anūką moko žinoma šachmatų trenerė Salvinija Gabrilavičienė.
Mūsų šeimoje sportas visada užima pagarbią vietą. Norėjau studijuoti žurnalistiką, mano pirmieji rašiniai „Komjaunimo tiesoje“ – apie 1973 metus – buvo skirti sportui. Ir dabar pamenu straipsnių pavadinimus: „Tegul gaudžia motorai“, „Bėgimo trasoje“… Tai buvo publikacijos apie jaunus žmones, kurie norėjo sportuoti, svajojo tapti olimpiečiais.
Štai tokia buvo mano pažintis su sportu. Studijuojant vienas mano mokslinių objektų buvo kūno kultūra ir sportas. Esu apgynęs ir kursinius darbus, net diplominį darbą, kurį gerai įvertino. Kai leido „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istoriją“, jos rengėjai naudojosi mano surinkta medžiaga, apmaudu, kad nenurodė šaltinio. Mano diplominio darbo medžiaga atsidūrė toje knygoje. Tad į sportą žvelgiu gana plačiai, jis yra sudėtinė kultūros dalis, užimanti vietą šalia švietimo, mokslo, meno.
– O yra sporto šaka, į kurią pirmiausia krypsta jūsų dėmesys?
– Kaip tikras tautietis, turėčiau sakyti, kad domiuosi krepšiniu. Jo naujienas seku, bet man arčiau širdies yra futbolas. Man ši sporto šaka labiau dinamiška, nors rašytojas Juozas Baltušis kažkada yra sakęs, kad neįsivaizduoja, kaip „22 durniai gali be prasmės futbolo kamuolį vaikytis“.
Nepraleidžiu svarbiausių futbolo čempionatų, juos stebiu per televiziją. Dažniau renkuosi ramią aplinką – namie vienas žiūriu futbolo rungtynes. Tiesa, kartais su anūku ir su žentu nueiname į „Cido“ areną pažiūrėti „Lietkabelio“ krepšinio rungtynių. Tarp kitko, mano 8-mečiam anūkui Nojui labai patinka Panevėžio „Lietkabelis“, šį sezoną gyvai arenoje matė pergalę prieš „Žalgirį“!
– Kuriais naujienų šaltiniais naudojatės, kuriais labiausiai pasitikite?
– Gyvenime vadovaujuosi mintimi, kad išlieka tai, kas užrašyta. Tad rašytinis šaltinis yra svarbiausias. Kai rašiau diplominį darbą, reikėjo nemažai laiko sėdėti archyvuose, analizuoti prieškario Lietuvos spaudą. Ji tuo metu buvo saugoma specialiuose fonduose, reikėjo gauti leidimą, ne viską galėjau skelbti, ne viską – parašyti. Tikrindavo mano užrašus, kokias aš ten mintis rašydavau. Kai kas buvo iškarpoma, kartais užrašai grįždavo su skylėmis.
Dabar kaupiu įvairią medžiagą, iš spaudos leidinių, knygų. Jaunystėje labai domėjausi statistika, pasaulio futbolo čempionatų faktais, dar namuose kažkur turėtų būti užrašai. Dalyvaudavau viktorinose, konkursuose. Kai kada laimėdavau, yra net iš Maskvos atsiuntę prizų.
– Kurias pirmąsias olimpines žaidynes atsimenate, galbūt jau sekėte gyvai?
– Esu gimęs 1952-aisiais, tai atminty išlikusios 1964 metų Tokijo olimpinės žaidynės. Apie 1960-ųjų olimpiadą Romoje skaičiau spaudoje. O 1968-ųjų olimpiadą Meksiko mieste stebėjau per televiziją – buvau paauglys, kai ką tikrai atsimenu.
Teko aplankyti 1896-ųjų olimpinių žaidynių istorines vietas Atėnuose. Visai neseniai su žmona viešėjome Graikijoje, aplankėme tą pirmų olimpinių žaidynių stadioną. Tai nedidelis, bet įspūdingas statinys. Šios olimpinės žaidynės įsimintinos tuo, kad ten dalyvavo vien vyrai, tik nuo antrųjų olimpinių žaidynių leista moterims kartu varžytis.
Pirmoji olimpiada buvo naujas kultūros ir net, sakyčiau, politikos reiškinys. Nors olimpinis principas yra svarbu dalyvauti, dabar sakoma – ne tik dalyvauti, bet laimėti, atstovauti ir gerbti savo valstybę, tokiu būdu pademonstruoti jos galią ir kultūrinį išsivystymą. Tad sportas – sudėtingas ir įdomus reiškinys.
– Su kuo jums asocijuosis pastarosios olimpinės žaidynės Rio de Žaneire? Kas labiausiai įsiminė?
– Ko gero, labiausiai norėjosi, kad pasisektų panevėžiečiui Danui Rapšiui. Plaukikas yra baigęs Kazimiero Paltaroko gimnaziją, kurioje ir aš dirbau. Jis yra mūsų šviesulys, olimpinė viltis, bet vis per svarbiausias metų varžybas lemiamu momentu nuvilia sveikata ar nusisuka sėkmė… Labai norėjosi, kad pasisektų mūsų Panevėžio vilčiai.
Nustebino baidarių ir kanojų bei akademinio irklavimo atstovai. Taip pat įsimintina sunkiaatlečio Aurimo Didžbalio bronzos medalis.
R. Meilutytės nesėkmė iš dalies buvo mano prognozuota. Buvo galima pagalvoti, kad ji taip besitreniruodama, augindama raumenis ruošiasi kultūrizmo ar sunkiosios atletikos varžyboms. Man darėsi baugu, nujaučiau, kad be ištvermės, be sprogstamosios energijos ji rezultato nepasieks.
Tačiau džiugu, kad R. Meilutytės ar panevėžiečio Dano Rapšio pavyzdžiu gali sekti mūsų jaunimas. Po Rūtos pergalių plaukimas tapo ypač populiarus. Anūkas taip pat bandė plaukti, bet nelabai patiko – pasirinko šachmatus.
– Renkate olimpinių žaidynių atributiką, pašto ženklus ar kitą simboliką?
– Anksčiau rinkau, buvo tokios galimybės. Buvo galima gauti ženklelių iš kolekcininkų arba spaudos kioskuose nusipirkti. Esu kažkiek rinkęs olimpinius pašto ženklus, mokyklos ir studijų laikais tuo aktyviau užsiėmiau. Tačiau didelio užsidegimo tam neturėjau.
– Gal teko gyvai kurias nors olimpines žaidynes stebėti stadione?
– Tai mano svajonė. Ketinau nuvykti į Londono olimpines žaidynes, bet šeiminės aplinkybės sumaišė kortas. Reikėjo dukrai padėti prižiūrėti abu anūkus, taip pat ir finansinės galimybės tuo metu buvo svarbus klausimas. Tad ta svajonė – per gyvenimą bent kartą pamatyti gyvai olimpiadą – dar neišsipildė. Gal ją pavyks įgyvendinti ateityje.
– Kurios olimpinės žaidynės jums labiausiai įsiminė? Kas daro jas įsimintinas?
– Puikiai pamenu 1968-ius metus, Danas Pozniakas ruošėsi boksuotis finale, galvojau, kad štai, pirmasis lietuvis, kuris gali iškovoti bokso ringe olimpinį aukso medalį. Tačiau sporto gerbėjai nesulaukė finalinės akistatos: D. Pozniako varžovas pusfinalyje patyrė traumą ir finale nebegalėjo kovoti, tad lietuviui be kovos buvo įskaityta pergalė. Pirmasis aukso medalis! Puikiai pamenu, kai 1964-ųjų Tokijo olimpiadoje Adolfas Aleksejūnas kliūtiniame 3 000 m bėgime pasiekė olimpinį rekordą. Į tą atrankinį bėgimą jis sutelkė visas jėgas ir gaila, kad finalui neliko jėgų, tada liko 7-oje vietoje. Tai pirmas olimpinis rekordas, kurį pasiekė lietuvis. Įsimintinos ieties metikės Birutės Kalėdienės pergalės praėjusio amžiaus 6–7-ajame dešimtmečiuose.
Žinoma, kalbant apie šiuos laikus, neįtikėtinas Rūtos Meilutytės pasiekimas. Jauniausia rinktinės olimpietė, neturinti dar 16-os metų, ir tapo olimpine čempione. Tai unikalu ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio sporto istorijos kontekste.
Tikrai turime kuo stebėtis, kuo pasidžiaugti. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių, ypač vaikų, domėtųsi sportu, patys sportuotų. Ir pati valstybė sportui skirtų kur kas daugiau dėmesio.
– Kaip renkate informaciją apie olimpines žaidynes, kaip ir kur kaupiate duomenis?
– Anksčiau sąsiuviniai, užrašai, dabar – elektroninės laikmenos, kai kas yra kompaktiniuose diskuose, kompiuteryje. Bandau informaciją sisteminti, bet šiuo metu mano kūryboje sporto nedaug, prie olimpinių žaidynių grįžtu kartkartėmis.
Labai norėčiau plačiau pasidomėti Panevėžio sporto istorija. Žinoma sporto žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė yra išleidusi knygą apie Panevėžio sporto istoriją. Kažkas yra parodę tą knygą, aš, kaip istorikas, norėčiau turėti tokį leidinį savo lentynoje, kad, esant reikalui, ši knyga gulėtų ant mano darbo stalo.
Džiugu, kad kuriamas naujas Panevėžio sporto muziejus, kuris turėtų atsirasti „Cido“ arenoje. Jis turi būti matomas, pastebimas sporto gerbėjų.
– Domitės kitais tarptautiniais sporto renginiais: pasaulio lengvosios atletikos, krepšinio ar ledo ritulio čempionatais?
– Labiausiai mano dėmesys krypsta į pasaulio ir Europos futbolo čempionatus, Čempionų lygą, krepšinį, Eurolygos kovas. NBA čempionatas – gana svetimas ir tolimas, bet, žinoma, žinau, kur, kokiose komandose žaidžia mūsų lietuviai, domiuosi jų pasiekimais. Reikia tą sekti, kad neprarastum laiko pulso, neatsiliktum nuo laikmečio ir dirbtų galva. Kol protas dirba, tol džiaugiesi gyvenimu.
– Ar neįžvelgiate grėsmės, kad didieji sporto renginiai atsiduria komercinių, neretai mokamų televizijų tinkleliuose? Pavyzdžiui, Eurolygos ar futbolo Čempionų lygos geriausios rungtynės pasiekiamos tik per mokamą, privatų sporto kanalą.
– Tenka transliacijų ieškoti internete. Taip, sportas tapo ir yra ne tik komercijos, bet ir politikos objektu, sudėtine ideologijos dalimi. Buvo boikotuotos Maskvos 1980-ųjų, Los Andželo 1984-ųjų olimpinės žaidynės. Vėliau pasaulis susiprotėjo, kad taip elgtis nedera. Juk tai sportininkų drama, bet ne politikos, skirtingų priešiškų valstybių kova. Rengiesi svarbiausiam gyvenimo startui, o tau kažkas iš viršaus pasako – niekur tu nevažiuosi.
– Nemanote, kad pati valstybė turėtų suteikti galimybę visuomenei, ypač jaunajai kartai, stebėti nemokamai svarbiausius sporto renginius? Juk sporto pergalės tampa ir visos valstybės pergalėmis, ugdomas pasididžiavimas savo šalimi ir sporto didvyriais.
– Pritarčiau tam. Dabar svarstoma apie tai, kad moksleiviams, jaunimui muziejai būtų nemokami. Nemokamos sporto renginių transliacijos juk taip prisideda prie ugdymo, lavinimo. Taip, sportas komercija, reklama, didžioji dalis sporto turinio gali būti mokamuose kanaluose, bet svarbiausi čempionatai turėtų būti transliuojami nemokamai per visuomeninį televizijos kanalą.
