Lietuvos Tarybos nariai, tapę Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais, sulaukė aktyvių šalies moterų nepasitenkinimo dėl to, kad istorinį sprendimą priėmė vieni vyrai. LNM nuotr.

Istorikas: ėjome su pirmeiviais – jokiu būdu ne su paskutiniais

Prisimenant prieš daugiau nei šimtą metų šaltą vasarį gimusį Lietuvai lemtingą dokumentą, kyla klausimas, kodėl ant jo nėra nė vieno parašo moters ranka.

1918-ųjų visuomenėje netrūko aktyvių veikėjų, tačiau jos nebuvo pakviestos dalyvauti sprendžiant svarbiausią šaliai – nepriklausomybės klausimą.

Apie tai, kas lėmė, kad Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos politikoje nebuvo vietos moterims, nors jų teisių atžvilgiu ėjome pirmiau didžiosios dalies Europos, klausėme Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo daktaro Algimanto KASPARAVIČIAUS.

– Kodėl pasirašant Nepriklausomybės aktą nedalyvavo nė viena moteris ir ar panašus dalykas tuo metu išvis buvo įmanomas?

– XX amžiaus pradžioje Europos valstybėse, kuriose buvo parlamentai, moterų juose praktiškai nebuvo. Lietuva turbūt elgėsi analogiškai ir kopijavo Vakarų Europos patriarchalines tradicijas.

Aišku, vyko sufražisčių judėjimas – moterų, kurios siekė lygių teisių su vyrais, kurios bandė išeiti į visuomeninį, į viešąjį politinį gyvenimą. Nuo XIX amžiaus pabaigos tokie judėjimai vyko Anglijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Vokietijoje. Tačiau jie nebuvo masiniai, įtakingi. Taigi ir konkrečių, realių rezultatų nebuvo pasiekta. Išskyrus galbūt tai, kad nuo 1917–1918 metų tradicinės Vakarų visuomenės pradėjo laisviau ir liberaliau traktuoti bendrąją moterų veiklą viešojoje erdvėje, jų aprangą. Tai yra tai, kad jos pradėjo vadovauti parduotuvėms, kepyklėlėms, kad užsiėmė verslu.

Iki pat XX amžiaus pradžios, iki Pirmojo pasaulinio karo antros pusės, tradicinėje Vakarų visuomenėje moterys buvo, atsiprašau, skirtos namų ūkiui ir vaikams gimdyti. Vokiečiai sakydavo: „Kinder, küche, kirche“ – vaikai, virtuvė, bažnyčia. Ir ši formulė buvo labai gaji. Tik Pirmojo pasaulinio karo realybė – kai daug vyrų išėjo į karą, milijonai žuvo, milijonai liko neįgalūs, – moterims atvėrė galimybes.

Per totalią visuomenių krizę Vakaruose moterys perėmė į savo rankas daug iki tol laikytų vyriškomis sričių, tokių kaip verslas, prekyba, rūbų siuvimas ir panašiai. Pirmojo pasaulinio karo metais Europoje išpopuliarėjo tai, kad moterys pradėjo dėvėti vyriško kirpimo drabužius, kelnes. 1916–1917 metais, kai Paryžiuje ar Berlyne pasirodydavo moterys su kelnėmis, jas, aišku, badydavo pirštais. Bet situacija labai greitai keitėsi, ėjo žinios iš fronto, visuomenėje vyko kiti dalykai. Galima sakyti, jog Pirmasis pasaulinis karas sugriovė tradicinę patriarchalinę Vakarų visuomenę.

– O kaip gi Lietuvoje?

– Lietuva buvo tos visuomenės dalis ir ne bet kokia. Tuo metu ji buvo sukaustyta vokiečių okupacijos. Drausta absoliučiai viskas, veikė žvėriška cenzūra, rekvizicijos, visiškas judėjimo suvaržymas. Be karo komendanto leidimo nebuvo galima išvykti iš vieno kaimo į kaimą, iš vienos apskrities į kitą. Tokiomis sąlygomis galvoti apie tai, kad moterys galėtų dalyvauti politiniame gyvenime, nebuvo jokių galimybių.

Be to, Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuotoje Lietuvoje praktiškai nevyko joks politinis gyvenimas. 1917 metų rugsėjį išrinkta Lietuvos Taryba buvo labiau nominalus dalykas – Vilniaus konferencijoje ją išrinko, bet iš tikrųjų ji negalėjo veikti. Neturėjo nei realios susisiekimo, nei politikos laisvės. Visa jos veikla – priiminėjo gyventojų skundus dėl vokiečių daromų kiaulysčių: nužudymų, plėšimų, teisėtų ar neteisėtų rekvizicijų, dėl kaimus siaubusių baudžiamųjų akcijų, dėl sušaudymų. Taryba gavo šimtus tokių skundų, bet nieko negalėjo spręsti… Sunku įsivaizduoti, kaip tokiame kontekste moterys būtų galėjusios ateiti į tai – nebuvo sąlygų.

Yra kitas momentas – situacija Rusijoje. Po vasario revoliucijos ir bolševikų perversmo moterys ten į viešąją politiką atėjo daug greičiau. Moterų judėjimas 1917–1918 metais Rusijoje buvo labai aiškiai matomas. Jos organizavosi, žygiavo į demonstracijas su raudonomis vėliavomis, raudonomis skarelėmis. Moterys labai įvairiai reiškė kraštutinį feminizmą pradedant apranga ir baigiant elgesiu. Net kėlė mintį, kad šeima nėra šventas institutas. Rusijoje įvairios moterų organizacijos skelbė jo atsakančios, nes esą kiekvienas laisvai pasirenka, kaip, su kuo bendrauti.

Nuo 1917-ųjų vasaros iš revoliucijos apimtos Rusijos karo pabėgėliai pradėjo grįžti į Lietuvą. Ir tos idėjos pasiekė Vilnių, Kauną. Tad jau 1918 metais ėmėsi kurtis tam tikros moteriškos organizacijos. Bet jos buvo dar labai pavienės, labai nedrąsios. Tiesa, kai buvo priimtas vasario 16-osios nutarimas, po poros dienų aktyvesnės moterys Vilniuje „Lietuvos aide“ paskelbė trumputę žinutę, kad yra nepatenkintos, jog vien vyrai dalyvavo Lietuvos Taryboje ir kad vien tiktai vyrai priėmė istorinį sprendimą. Aktyviai nusiteikusios moterys Lietuvos Tarybai net įteikė raštą, kuriame reikalavo būti įleistos į politiką.

Lietuvos Taryba raštą priėmė ir išklausė, bet konkretus sprendimas taip ir liko nepriimtas.

– Tad tarpukariu apie moteris ministres Lietuvos vyriausybėje irgi buvo galima tik pasvajoti?

– 1918 metų pabaigoje, kai lapkričio 9–11 dienomis buvo kuriamas pirmas Augustino Voldemaro kabinetas, gruodžio 25–26 dienomis antrą vyriausybę suformavo Mykolas Sleževičius, buvo rimtai svarstomas klausimas dėl moters ministrės – kelta Liudos Purėnienės kandidatūra. Kad ir kaip būtų keista, nes Lietuvos Taryboje buvo gana stiprus ir energingas kairiųjų politinis sparnas – Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius, Mykolas Biržiška, iš dalies – Petras Klimas, kairieji nepalaikė šios idėjos. Sakė, kad moteris nesusitvarkys su pareigomis, visuomenė nesupras.

Taigi galima sakyti, kad dar 1918-aisiais buvo suformuota, jog į vyriausybę negalima priimti moterų. Ir ta tradicija išliko iki pat 1940 metų okupacijos. Per visus dvidešimt nepriklausomybės metų nė viena moteris taip ir netapo ministre.

Nors vėliau, jau Antano Smetonos laikais, buvo vėl atsargiai keltas klausimas, kad kai kurios moterys galėtų užimti vieną ar kitą postą, tai nesulaukdavo pritarimo. Ir mes išlaikėme grynai patriarchalinę tradiciją.

Tai nėra nauja. Lygiai tokia pat situacija buvo Anglijoje, kuri laikoma demokratijos vitrina Europoje. Dar blogesnė politinė moterų situacija buvo Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Šiuo požiūriu buvome Europos dalis.

Bolševikinėje Rusijoje situacija klostėsi kiek kitaip. Moterys ten užėmė daugiau postų. Vyriausybėje jų nebuvo, bet buvo komisarų pavaduotojų, kariniuose daliniuose – ir komisarių.

Kraštutinis kairysis radikalizmas buvo labiau palankus moterims ir jos ten gerokai greičiau ir plačiau išėjo į politinę areną negu Lietuvoje ir Europoje.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

– Jei situacija būtų buvusi kitokia, kurią moterį laikytumėte realiausia kandidatė tapti Lietuvos Tarybos nare ir pasirašyti Nepriklausomybės aktą?

– Galėjo būti mano minėta Liuda Purėnienė, bet ne ji viena. Ir Magdalena Galdikienė, ir Vincenta Lozoraitienė, galų gale ir Jadvyga Tūbelienė – šios moterys buvo ganėtinai energingos. Be to, reikia pabrėžti, Lietuva savaip lenkė Europą. Prisiminkime Steigiamąjį Seimą: jo pirmam posėdžiui pirmininkavo moteris – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Pagal priimtą Laikinąją Konstituciją, pirmą posėdį pradėdavo vyriausias Seimo narys. Garbė Lietuvos vyrams – Steigiamojo Seimo deputatams – kurie neignoravo šios konstitucinės normos, ir G. Petkevičaitė-Bitė pirmininkavo posėdžiui, kuriame vyko Steigiamojo Seimo vadovybės rinkimai.

Ir vėlesniais metais, kituose Seimuose moterys visą laiką pateko į įstatymų leidžiamąją valdžią. Jų nebuvo daug – neviršydavo 6–7, bet turint omenyje, kad Seimo deputatų skaičius buvo per pusę mažesnis negu šiandien, tai buvo tam tikras įvykis.

Jeigu pažiūrėsime į kitus Europos parlamentus, juose moterų arba visai nebuvo per visą tarpukarį – kaip Prancūzijoje, arba buvo labai mažai. Politiniam procesui vadovavo vyrai. Tad šiuo atžvilgiu mes tikrai neturime dėl ko raudonuoti ar muštis į krūtinę. Pas mus nebuvo tokio ryškaus moterų judėjimo kaip bolševikinėje Rusijoje, ypač skaičiuojant jų užimamus postus ir pareigas, bet nuosaikiu „step by step“ („žingsnis po žingsnio“ angliškai – autorės past.) ėjome Europos keliu. Ir ėjome su pirmeiviais – jokiu būdu ne su paskutiniais. Lietuva tempė visą Europą į priekį pagal moterų politinių teisių realizaciją, o ne Europa – Lietuvą. Tai yra vienas iš nedaugelio globalių tarpukario respublikos pasiekimų, kuriuo ir šiandien galime didžiuotis.

– Kalbant hipotetiškai, ką būtų reiškę Lietuvai, o gal net Europai, jei Nepriklausomybės aktą būtų pasirašiusi ir moteris signatarė? Ar tai būtų paskatinę kokius nors procesus?

– Tam tikra prasme būtume nuskambėję Europoje. Nors 1918 metų žiemą–pavasarį Lietuvai buvo skiriama labai nedaug dėmesio – dominome tik nedidelę dalį Europos visuomenės, politikų. Iš viso menka dalis – gal tik penki ar trys procentai – europiečių žinojo, kas ta Lietuva ir kur ji yra. Bet kažkiek tas parašas turbūt būtų paveikęs. Ką – svarstyti hipotetiškai būtų sunku. Pavyzdžiui, imkime Lietuvą ir Prancūziją, kuri tarpukariu Europoje buvo dominuojanti politinė jėga. Ji diktavo vadinamąsias politines, demokratines madas ir panašiai, bet Prancūzijoje visą tarpukarį moterys neturėjo rinkimų teisės. Jos ne tik kad nebuvo renkamos, nedalyvavo realioje politikoje, bet ir nedalyvavo rinkimuose – buvo nuo jų nušalintos. Bet tai, kad pas mus rinkimuose dalyvavo moterys, nieko labai nestebino. Didžiosios politikos darytojams Europoje – prancūzams, britams – nelabai imponavo, kas vyksta kažkokiame Europos užkampyje. Jie turėjo savo tradicijas ir jų šventai laikėsi.

Vyrai sunkiai užleido turimas pozicijas parlamente, vyriausybėje, kitur. Tikėtis, kad situacija Lietuvoje būtų kažkaip radikaliau liberalizavusi, feminizavusi Europos politiką… Nemanau. Lietuva galbūt net būtų sulaukusi priekaištų iš konservatyvių Europos politikų, kad mus paveikė bolševizmas. Šiuo atveju greičiau būtume patyrę daugiau kritikos negu turėję privalumų.

„Lietuva tempė visą Europą į priekį pagal moterų politinių teisių realizaciją, o ne Europa – Lietuvą. Tai yra vienas iš nedaugelio globalių tarpukario respublikos pasiekimų, kuriuo ir šiandien galime didžiuotis.“

Daktaras A. Kasparavičius

– Taip giliai anuomet į visuomenę buvo suleistos patriarchalizmo šaknys?

– Kokiais 1922–1926 metais, kai pas mus įsitvirtino parlamentinė demokratija, kai įsikūrė diplomatinės atstovybės Kaune, privačiuose diplomatų pokalbiuose su Kauno politikais išsakyti kai kurių užsienio diplomatų – ypač britų ir prancūzų – pasvarstymai būtų nustebinę. Sakykime, aptarinėjant pasibaigusius Seimo rinkimus, dalis politikų, kaip visada, po jų būdavo nepatenkinti. Ir Vakarų diplomatai mažiausiai keletą kartų yra pastebėję, kad pas mus renka moterys, o argi moterys „turi tiek proto, kad išrinktų gerus deputatus“? Jų išsilavinimas buvo žemesnis, dažnai nebaigusios mokslų, politinis akiratis siauresnis ir panašiai. Vienu žodžiu, leisdavo suprasti, kad parlamento darbo trūkumai yra susiję ir su tuo, jog suteikėme rinkimų teisę moterims.

Reikia pripažinti, kad 1922–1925 metais, ir kai kurios partijos – ypač tos, kurios nepatekdavo į Seimą, – bandydavo už tai suversti kaltę moterims. Kad joms suteikta per daug teisių, kad tariamai į Seimą renka tuos, kuriuos „reikėjo rinkti“.

Kita vertus, nėra paslaptis – tą žinome iš įvairių šaltinių, – jog tai, kad nuo 1920-ųjų iki 1926 metų birželio Lietuvą iš esmės valdė krikščioniškosios demokratijos blokas, didžiąja dalimi nulėmė 1918 metais moterims suteikta rinkimų teisė. Turint galvoje, kad 80 procentų žmonių gyveno kaime ir kad didesnę šios visuomenės dalį sudarė moterys, kurios beveik visos ėjo į bažnyčią, klausė kunigų pamokslų, turint galvoje, kad tarpukario metais kunigai atvirai dalyvavo politikoje, atvirai rėmė krikščionių demokratų partiją ir per rinkimų kampanijas totaliai agitavo už juos, netenka abejoti: krikščionių demokratų buvimas valdžioje šešerius metus iš eilės buvo žymia dalimi nulemtas už juos balsavusių moterų katalikių.

Žinant katalikišką visuomenės pobūdį, moterų prisirišimą ir ištikimybę Katalikų bažnyčiai, kairiosios partijos ir iš dalies tautininkai, kurie oponavo krikdemams, atsidurdavo prastesnėje padėtyje. Jie neturėjo tokios masinės socialinės struktūros kaip Katalikų bažnyčia su parapijomis, akivaizdžiai dariusios įtaką per rinkimus ir tarp rinkimų, ir tai atsiliepė rinkimų rezultatams.

Čia labai tiktų grįžti prie Prancūzijos situacijos. Vienas prancūzų intelektualų argumentų, kodėl nereikėtų skubėti moterims suteikti rinkimų teisės, buvo tai, jog jos patiria pernelyg didelę Katalikų bažnyčios įtaką. Kad nelaimėtų dešiniosios partijos, kad būtų išlaikyta tam tikra pusiausvyra, visi sutardavo, kad joms balsuoti dar per anksti. Todėl prancūzų moterys rinkimų teisę gavo tik po Antrojo pasaulinio karo, Šveicarijoje – tik 8-ajame dešimtmetyje.

Aišku, visi procesai yra labai ambivalentiški. Išvadas reikia daryti atsižvelgiant, kokiu kampu mes žiūrime į vieną ar kitą dalyką.

– Ir vis tik, nors moterų Lietuvos politikoje daug nebuvo, tačiau politikų vyrų užnugaryje – ne viena.

– Be jokios abejonės. Jei kalbėsime apie antraplanius arba trečiaplanius vaidmenis, ministerijų administracijoje jei ne pusė, tai tikrai trečdalis buvo moterų. Manau, ministerijas aptarnaujantis visas aptarnaujantis administracinis aparatas buvo moterys. Seime irgi tas pats.

Aišku, buvo įvairių moterų organizacijų, užsiėmusių globa, rūpyba ir panašiai. Moterys veikė ir savo vyrus politikus. Atvira paslaptis, kad ir Sofija Smetonienė, ir Ona Stulginskienė turėjo įtakos. Vien tuo faktu sukurdavo emocinį, psichologinį užnugarį, kad vyras galėtų pasiekti tam tikrų politinių aukštumų.

Iš kitos pusės, tokie vertinimai labai spekuliatyvūs. Pavyzdžiui, daktaras Kazys Grinius, kai 1926 metų birželį buvo išrinktas trečiuoju respublikos prezidentu, žmonos neturėjo. Jo pirmoji žmona žuvo Rusijoje revoliucijos metais. Grįžęs į Lietuvą 1919-aisiais, turėjo draugių, bet gyveno vienas. Išrinktas prezidentu irgi turėjo draugę – rusų kilmės stačiatikę kaunietę, bet nebuvo susituokęs. Jie susituokė, kai K. Grinius jau buvo išverstas iš prezidento posto. Tad ne visais atvejais turbūt galima sakyti, kad vyrams darant politinę karjerą, buvo reikalingas psichologinis žmonos, moters palaikymas.

Tai turbūt priklausė nuo vyro charakterio. Yra trys tarpukario prezidentai ir gana ryškūs jų santykio su moterimis modeliai. A. Stulginskiui šeima, žmona buvo reikalinga kaip šiltas psichologinis, emocinis paramos šaltinis, A. Smetonai – kaip artimiausias bendražygis ir draugas, su kuriuo gali konsultuotis, o K. Grinius tuo metu bendravo su būsima savo ponia, žmona, tačiau prezidentaudamas, prieš tai premjeraudamas lengvai vertėsi be žmonos. Jam nebuvo reikalingas emocinis moters palaikymas – visų klausimų sprendimus rado partijos viduje. Galima sakyti, kad jis buvo partijos žmogus, skirtingai nuo kitų, kurie buvo asmenybės ir kuriems partija nebuvo reikalinga. K. Grinius buvo partijos tribūna, labai susitapatinęs su politinėmis pažiūromis ir partija. Šeima jam buvo svarbi, bet nebuvo būtina jo politinei karjerai, kaip buvo A. Stulginskio, A. Smetonos atveju.